Vos tik spėju parašyti apie Richard Dawkins „Dievo iliuzija“ pasirodymą lietuviškoje padangėje, ogi mane pradžiugina žinia iš leidėjų! Štai ši, šventoje Buržujaus rankoje laikoma tikra, kvepianti, ką tik iš spaustuvės išlindusi baisiausius Svarinsko košmarus sukelsianti knyga bus atiduoda vienam iš šio tinklaraščio skaitytojų :) Knyga stora ir smulkiu šriftu – skaitymo iki valiai.
Tad jei dar jos neužsisakėte per ManoKnyga.lt (pirkit per ten, bus pigiau nei knygynuose), turite progą ją laimėti čia. Ilgai galvojau, kaip čia paorganizavus įdomesnį konkursą, apsistojau prie paprastos idėjos:
– – Iki pirmadienio (11-29) po šiuo įrašu parašykite komentarą (normalų, o ne vieno sakinio) labai paprasta tema: kodėl gera/verta būti ateistu? Kaip patobulėja gyvenimas atsisakius religijos? Tik negaiškite laiko pasisakymams apie kunigų pedofiliją ar RKB korupciją.
Jei esate tikintis ir tokia tema jums nepatinka, parašykite komentarą, kodėl verta tikėti į religinius asmenis/simbolius? Ir kaip galima įrodyti jūsų tikimo dievo egzistavimą? Tik negaiškite laiko pasisakymams, kuriuos argumentais atremti galėtų net devintokas: apie sielos pažinimą, viltį, išklausantį draugą ir „nes taip parašyta šv. Rašte“.
RAŠYKITE KOMENTARUS SU LIETUVIŠKAIS RAŠMENIMIS!!! Nuo 26 d. komentarai, parašyti šveplai, konkurse nedalyvaus :)
Lauksiu komentarų!
* (žvaigždutė): jei man labai patiks, komentarą (-us) publikuosiu kaip atskirą įrašą.
** (žvaigždutė nr.2): jei niekas nedalyvaus konkurse, tapsiu musulmonu, o knygą atiduosiu Svarinskui :\
– – –
2010-11-30:
Laimėtojas – bunnybrains! Ačiū dalyvavusiems!
- įrašų prenumerata (RSS)
- prenumerata el. paštu
darom Klecką musulmonu
(šis komentaras nėra skirtas konkursui)
ir dar:
knygą galima nusipirkt internetu ir knygynuose,
o Klecko jokiais kitais metodais nepriversime tapti musulmonu.
(šis komentaras nėra skirtas konkursui)
:) drebink kinkas buržujau
Sedejau ir kuri laika galvojau, rasyti ka nors ar ne. Kazkaip beviltiska diskusija. Ateistai, tikintys. Beprasmybe po galais sakyciau. Kam apskritai isideti save i kazkokius remus. Kam? Nesuvokiu sito keisto drabstymo ant tikinciuju is vienos puses ir is kitos puses drabstymo ant ateistu (jei galima apskritai juos taip pavadinti). Kazkaip niekaip neateina i galva kam to reikia. Kad isreiksti kazkaip save? Hm. Idomus pasirinkimas isreiksti save pazeminant kitus. Nesu as nei tikintis, nei ateistu negaleciau save pavadinti. Man tiesiog nusispjaut i visa sita dilema – tiketi ar ne. Dievas ar ne. Vienas ar kitas. Todel nieko negaliu pasakyti koks dziaugsmas tiketi ar kokia pilnatve netiketi. Ir kazkaip tokio pasirinkimo konkurso salygose nebuvo. Tai tikriausia ir nepateksiu tarp isrinktuju. Ka gi. Visgi lieka klausimas atviras. Kam tas keistas mandagus burnojimas ant kitoki mastyma, gyvenimo buda propoguojanciu ir tuo paciu lyg ir kazkoks nesveikas saves issaukstinimas. Cia kas – naujas mados klyksmas? Ar noras pasirodyti kad as galiu ir kitaip? Ar pasipiktinimas religijomis, nors jos ne per zingsni neatsitrauks atgal? Ar tiesiog kova del kovos? Ai.. nesuprantu as. Tikrai nesuprantu. Gal kas kada nors man pades suprasti sitas keistas pozicijas ir nora tureti neva savo pozicija ir mintis, kurios jau seniai kazkieno sutitruotos. Sukurkit ka nors naujo.. arba pabaikit griauti tai kas dar liko, kad kiti galetu pradeti statyti nuo pradziu. Dziugu kad sugriauti liko nebe daug. Galbut jau greitai ateis diena kai galesime pradeti statyti istorija is naujo. Greiciausiai tokia pacia.
Kad ir kas norėjo padaryti iš Klecko musulmoną, jam nepavyks, nes aš tos knygas noriu.
Taigi du mano teiginiai
1) Visi žmonės yra ateistai.
2) Visi žmonės tiki į dievą.
1) Pasaulyje yra labai daug religijų ir Dievų. Kažkodėl visi tie Dievai sako: neturėk kitų Dievų tik mane vieną. Taigi, tikėti į visus Dievus yra neįmanoma. Ateistas netiki tik vienu Dievu daugiau nei kiti žmonės, tačiau visi žmonės žino ką reiškia būti ateistų. Ateistas sugeba bet kurioje religijoje pastebėti nelogiškumus, tačiau krikščionis lengvai gali pastebėti nelogiškumus islame ir atvirkščiai. Pavyzdžiui per Kūčias negalima valgyti mėsos, tačiau žuvis yra ne mėsa, kodėl? Musulmonai nevalgo kiaulės, nes kiaulė yra nešvarus gyvūnas, o karvė? Ir tokių dalykų daug kiekvienoje religijoje, tačiau kažkodėl tikintysis savo religijoje nesąmonių nepastebi…
2) Kai problemos mažos, lengva būti ateistų ir neiti į maldos namus. Pavyzdžiui, nežinai kaip išspręsti matematikos uždavinį, tuomet gali kreiptis pagalbos į klasiokus, į tėvus, galiausiai į mokytojus. Kas nors tikrai padės išspręsti tavo problemas. Tačiau kur kreiptis kai problemos didelės ir paprasti mirtingieji padėti negali? Pavyzdžiui kokia nors baisi liga? Nori kažko daugiau nei ašarota pagalvė. Kiekvienas esantis didelėje nelaimėje meldžiasi kažkokiam Dievui ir prašo jo pagalbos. Nes norisi turėti viltį, nes norisi gyventi ir pamatyti rytojų…
žodi ne žvirbli, labai smagiai prajuokinai :) Linkiu tau didelės sėkmės! :)
Ovidijau, jei ieškojai atsakymo, kodėl taip kišuosi į religinius reikalus, atsakymą rasi čia: http://www.kleckas.lt/blog/mano-poziuris-i-religinga-politika . Religija turi būti privatus žmonių reikalas, o ne valstybinis valdymo mechanizmas :)
Bet ačiū už komenarą! Ir NePo ačiū!
Kažkada per etikos pamoką sakiau, kad ateistu būti gerai, nes realistiškiau vertini žmogų. Nes matai jį tokį koks jis yra, o ne tokį koks turėtų būti. Todėl mažiau reikalauji iš žmonijos. Kaip S.Parulskis sakė “kartais geriau iš žmogaus nesitikėti nieko gero, kad geri jo poelgiai nustebintų.”
Ir šiaip būdamas ateistu, esi pats sau Dievas.
Mokytojai nelabai patiko :)
Anthonny Robins yra minėjęs, jog Ford ar kažkokios kitos amerikietiškų automobilių kompanijos įkūrėjas ją įkūrė tik „išlėkęs“ iš darbo kitoje įmonėje. Vietoj to, jog mąstytų, kad direktorius buvo teisus rėkdamas „tu nieko nemoki“, jis tiesiog panoro įrodyti, kad ne. Žmonės retai kada būna atleidžiami be priežasties. Net jei tai daroma bendro etatų mažinimo pagrindu, atleistas darbuotojas pats kaltas, jog neiškilo įmonėje aukščiau.
Tiek religija, tiek ateizmas yra paremti tikėjimu, nes praktiškai neįmanoma nenuginčijamai įrodyti Dievo buvimo ar nebuvimo, todėl belieka pasirinktinai tikėti kuria nors iš viena kitai prieštaraujančių stovyklų. Daug svarbesnis klausimas kaip tas tikėjimas turi reikštis, įtakoti mus, mūsų požiūrį į aplinkinius bei tarpusavio bendravimą. Jei, tarkim, krikščionys išties vadovautųsi Jėzaus mokymu: “Ir kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai. Mat jie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad žmonėms pasirodytų. Iš tiesų jums sakau: jie jau yra atsiėmę savo atlyginimą. Bet kai tu meldies, įeik į savo kambarį ir, užsirakinęs duris, melsk savo tėvą, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, kuris mato slaptoje, tau atlygins.” problemų būtų ženkliai mažiau, nekiltų tokios didelės priešpriešos ir nepasitenkinimo, kuriuos sukelia ne tikėjimas Dievu, o susigalvoti ritualai ir apribojimas, troškimas valdyti žmones, jaustis teisesniu nei kiti ir tai viešai deklaruoti. Manau, kad vertėtų tikėjimą palikti žmonėms, o religinėms institucijoms duoti per nagus tuomet, kai jos bando stiprinti savo galią, tada skirstymas į religingus ir ateistus taptų nebe toks aktualus.
Būdamas ateistu nepriklausai jokiai finansinei piramidei. Na kitaip aš religijos ir nepavadinčiau, kaip gero verslo veikiančio finansinės piramidės principu, kur vieni klientai generuoja kitus, ir siekiančio kuo daugiau pelno. Ne veltui mus per prievartą krikštija, nes tai tėra tikimybė gauti papildomą įplaukų šaltinį. Ir tegul nebando man niekas pilstyti saldžių pasakų, jog yra kitaip.
Taip pat, kaip ateistas, pradedi nebesieti dviejų žodžių tikėjimas ir religija, nes supranti, kad tai du skirtingi dalykai. Religija, tai tėra piktoji organizacija. O tikėti tai gali belenkkuo. Nors ir tuo jog mus visus valdo rožinis triušiukas. Ir netgi nebūsi įpareigotas kišti savo tikėjimo kitiems ir atvesti visus į rožinio triušiuko kelią. Ko nepasakyčiau apie religijas.
Pasikeičia požiūris į viską, nes pradedi mąstyti ir vertinti. Taip sakant, požiūris nėra primetamas ar įtakojamas religijos, religinių principų. Na būni tuo tikru žmogum, o ne daržove. Gebėjimas mąstyti kaip ir yra didžiausia dovana gyvenimo. Tuo ir skiriamės nuo kitų gyvių.
Jei taip realiai, tai tiesiog būdamas ateistu pats kontroliuoji savo gyvenimą pilnai, o ne leidi kažkam jį riboti, gal net pats to nesuvokdamas.
ateizmas geras jau vien tuo, kad jei laimciau sia knyga, tai zinociau kad tai mano nuopelnas, o ne tos mitines butybes kuriai apipjaustyti pimpiai reiskia sutarties zenkla.
nemegstu skaityt knygu, bet shita perskaityt labai labai noreciau :) as kazkada buvau davatka kol neapturejau tragedijos. tuomet supratau kad visa ta laika kazkaip “gaisau veltui”. tuomet pradejau mastyt. atradau labai daug nesutapimu, suprtau kad religija yra masine zmonijos valdymo forma, tiesioginis marketingas, labai panasu i diktatura tik akistata turi ne su konkreciu teiseju o su paciu DIEVU, kuris be kita ko budamas visagaaaaaalis ir visu menkiausiu “kirminu” sutverejas TAU dave prota, kuris elgiasi pries jo paties kurejo valia. KAIP TAIP GALI BUTI? kas cia per sistema tokia? pasirodo gi religija sukure zmones, biblijas parase ZMONES. ir is to didelio rasto prisivele tiek ten tu pasaku ir personazu, kad galo nematyt. as pvz galeciau ir sukurt religija(aisq jei kiausai butu pakankamo dydzio). man pvz daba dievas – laikas, nusipirkau laikrodi ta proga :DDD esme tame kad zmogui su realigija yra kur kas lengviau gyvent, nei vienam paciam(eteistui). tu ten pasisneki, kazko tikiesi, pasimeldi kazkaip savaip, kaip moki. manau tai tik palengvina sielos egzistavima. panashiai yra ir su krikscionybe ir su kitomis realigijomis, BET kiek as susipazines su krikscionybe – tai visiskas briedas. cia jau turi visiskai tuom nesidomet ir ypac logiskai nemastyt, nes cia apstu nesutapimu tiek su tradicijom tiek su visais terminais(visagalis, begalybe, trejybe ir tt) visi shitie terminai paprastam zmogeliui veikia pagal jo vaizduote :) kuo apstrakciau tuo geriau, tuo maziau klausimu – tuo daugiau aveliu i baznycia ateina. ateina tipo ramybes paieskot i baznycia. kokia ramybe gali rast pompastikoj? cia tik laikinas pakilejimas gali but, labai panashiai kaip extazy ar anfetaminas. as manau kad norint nuramint savo dvasia ir kuna reiktu pasikalbet su savim o ne su dievu, pasiziuret i veidrodi ir nusisypsot, pabut dazniau atviru su paciu savimi. cia ir butu ta malda, su kur kas didesniais rezultatais. o visi tie 10 “dievo” isakymu tai tiesiog 10 ZMONIJOS arba pasaulio isakymu. jei zmogus jais vadovausis tai nemanau kad dievulis ji nores i pragara nusiust vien del to kad jis turejo kita dieva, o krikscionybe ta aiskiai PASAKO – kategoriskai draudzia turet kita dieva. o jei is tikruju yra dar kitas dievas? tas tikrasis, kuris mus visus sutvere, bet ant tiek jis kietas kad nieko neduoda apie save mums zemes kirminams suzinot? kaip jam reikia jaustis kai visi klaupiasi pires kristu. zmones nepagalvoja kad jie gali but neteisus, jie tiesiog paima ir patiki :) bet dazniausiai uzmirsta pagalvot – kas tai? kuo as tikiu? ar tikrai as tuom tikiu? o gal as nesu toks protingas, kad galeciau suprast savo prigimti? ar jus tokie visi afigieni, kad galit suprast dievo zaidimus, ji pazint iki smulkmenu. jus manot kad dievui to reikia kad jus ji pazintumet? :) jis manot toks pigus shudelis? ant tiek primytyvus kad gali pasivaident kazkam prie kokio tai kalnelio? paskui i ji vis prismaigsto kryziu. nu smagu. nu gali but. visko buna tam pasauli :) o gal zmogus per daug susireiksmina ir pradeda ieskoti gyvenimo prasmes. o jei jos nera? o jei yra toks dievulis kuris mus susikure kaip kad kazkas augina triushius. su vienais daro bandymus, kitus glosto, dar kitus tik stebi. negali taip but? as manau kad visko gali but ir greiciausiai mes mastom labai primityviai. viskas yra kur kas rimciau. mes esam tokioj afigienoj “pekloj”, kad ne mums tokius bajerius suprast. jei jau isradom iPoda tai dar nieko nereikia :) as tik galiu visiems palinket gilesnio mastymo, atsirink brukama informacija(nesziurint kad jei 2000metu), dazniau pasiziuret i veidrodi, i save, nebijot rytojaus, dziaugtis dabartimi, turet kuo didesniu svajoniu, daryt grazius darbus, o dievo gali but kad nera, o kas tada? o gi nieko, nes visad galima tiket graziu rytojum :) DIEVAS ir RYTOJUS galetu but sinonimais…
RAŠYKITE KOMENTARUS SU LIETUVIŠKAIS RAŠMENIMIS!! Gerbkite skaitantįjį :)
Nuo šios akimirkos, komentarai parašyti šveplai nedalyvaus konkurse (nebent bus genijaus žodžiai) :)
Visi, parašyti iki šiol, dalyvauja.
atsisakyti mums visiems geriausiai pažįstamos religijos – katalikybės yra gera ir naudinga, nes:
– sekmadieniais gali miegoti iki dvyliktos ir ilgiau, nes nereikia į mišias
– neidamas į mišias, sutaupai, nes nereikia aukoti bažnyčiai
– gali ramiai sau naudoti “dieve mano”, “jėzau marija” ir panašius žodžių junginius kaip jaustukus ir apie tai nereikės pasakoti visai nepažįstamam žmogui per išpažintį. kaip ir apie kitus dalykus, kurių prisidirbai nuo praėjusios išpažinties.
– per adventą ir gavėnią gali valgyti tiek mėsos, kiek tik nori ir linksmintis irgi tiek, kiek tik nori.
– nereikia savęs ir kitų įtikinėti nelogiška tiesa, kad pasaulis buvo sukurtas per 6 dienas. taip pat gali be sąžinės graužaties tikėti evoliucija.
– nereikia visą gyvenimą baimintis, kad jam pasibaigus, tave čirškins ant lėtos ugnies visą amžinybę, jei netyčia numirsi, porą mėnesių nebuvęs išpažinties
– gali mylėti ką nori, mylėtis kiek nori, o svarbiausia – gali naudotis prezervatyvais ir kita kontracepcija
– ir pagaliau, neprivalai gerbti, mylėti ir šventu laikyti vieno tokio nacio bei pedofilų geriausio draugo
–
bet dar norėčiau pabrėžti, kad atsisakydamas religijos, savaime ateistu nepatampi. juo tampi atsisakęs tikėjimo dievu.
ir dar norėčiau paminėti, kad palaikau norinčius klecką paversti musulmonu!!!
Kodėl gera/verta būti ateistu? Palaukit, gera? Būti ateistu?!!
Ateistu būti toli gražu nėra gera. Bet kad nebūti neišeina…
Aš irgi norėčiau, kad pasaulis būtų toks paprastas: čia gėris, čia blogis, čia dievas, čia velnias, čia rojus, čia pragaras… Kad būtų kažkas šiame pasaulyje neginčijamo, stabilaus, aiškaus ir švento, kurio negalėtų taip lengvai nuginčyti, išjuokti ir suabejoti keletą filosofinių traktatų pasiskaitęs studentas… Kad tai, kas gėris ir blogis yra man, gėris ir blogis būtų visiems ir amžinai… Aš tikrai viso to labai nuoširdžiai norėčiau!
Aš taip pat labai norėčiau, kad kažkur aukštai danguje sėdėtų barzdotas vyriškis, kuris išspręstų mano problemas. Tiek to, jeigu už tai manęs ir paprašytų kasdien 1, 3, 5, 10 kartų kalbėti tuos pačius abejotinos meninės vertės eilėraščius sudėjus rankas ir eiti sekmadieniais į bažnyčią, kurioje reiktų klūpėti nuleidus galvą ir dar uoliu burbėti po nosim. Ir tai galėčiau daryti atsisukęs į bet kurią pasaulio šalį, miestą ar kalną… Tiek to, jei pareikalautų, kad aš pusę metų mėsos nevalgyčiau. Arba kad tam tikros rūšies mėsos, daržovių arba pieno produktų nevalgyčiau visą gyvenimą. Ir nevalgyčiau! Neimčiau į burną nei kebabų, nei tų skaniųjų karbonadų su sūriu! Pasirašyčiau ir po pasiūlymu nevalgyti, negerti ir netgi nesilinksminti lovoje nuo aušros ir saulėlydžio. Arba atvirkščiai. Arba kas antrą dieną, savaitę arba mėnesį. Apsieičiau ir be to, aš jums nuoširdžiau sakau! Sutikčiau ir aplankyti šventąjį miestą. Ir ne vieną kartą gyvenime. Ir aukoti galėčiau. Ne tik vienai bažnyčiai, bet visai Bažnyčiai! Galėčiau vykti į kitus kraštus ir begėdžius vesti į doros kelią. Nebijočiau nė krauju susitepti dėl kilnesnio tikslo. Sutikčiau netgi save rimbu reguliariai plakti ir dar daug daug kitokių gerų darbų padaryti. Kad tik nereikėtų dirbti, mokytis, galvoti, mąstyti ir pačiam spręsti savo problemų, sukti galvą, daryti svarbius sprendimus, prisiimti atsakomybę už juos… O jeigu po tokio kilnaus, doro ir sunkaus kelių dešimtmečių gyvenimo dar po mirties pora (dviejų pilnai užtektų, nes po to gali atsibosti) milijonų metų galėčiau gulėti sau gražiam sode ar pliaže bambą išvertęs ir niekuo nesirūpindamas (o tas bjaurybė kankintųsi kažkur ten apačioj)…
Jei tik visi tie religiniai epai nebūtų tokie nelogiški, pilni absurdų ir nesąmonių ir neužtektų mano kuklių intelektualinių gebėjimų suvokti, kad tai, kad ir kas tai bebūtų, negali būti ta TIESA, tas šventas ir neginčijamas pagrindas, tas saugaus ir aiškaus gyvenimo garantas ar bent lakmuso popierėlis…
Eh, jei tik…
Visų pirma, nemanau, kad klausimas yra suformuluotas logiškai. “Kodėl verta/gera būti ateistu?” skamba taip lyg būtų perfrazuota iš “kodėl Coca Cola geriau už Pepsi”. Galbūt tikėti į Dievą ar ne ir atrodo lyg dar vienas iš daugybės pasirinkimų, kuriuos darome kasdien, tačiau taip nėra. Tiesiog ateina laikas kai suvoki, kad visa tai, ko tave mokė per tikybos pamokas, visa ta katalikų bažnyčios skleidžiama “tiesa” tau nelimpa. Panašiai kaip vaikui kažkada ateina suvokimas, kad nėra jokio Kalėdų Senelio. Bet juk vaikas mielai ir toliau tikėtų Kalėdų Seneliu, ar ne? Jam nėra nei gera, nei verta netikėti Kalėdų Seneliu, tačiau jis negali apgaudinėti savęs ir įsiteigti, kad Kalėdų Senelis iš tiesų egzistuoja.
Panašiai yra ir su tikėjimu į Dievą. Kartais, kai būna sunku, pagalvoju, kad būtų gerai, jei tiesiog galėčiau sukalbėti maldą ir paprašyti Dievo, kad jis man padėtų ir ramiai sau nueiti miegoti, galvodamas, kad savo darbo dalį jau padariau. Kai esi ateistas, supranti, kad nėra jokio slapto pagalbininko, kuris tave saugoja ir padeda tau paprašius, o esi tik tu vienas – pats atsakingas už savo sėkmę. Kartais tai slegia, varo į neviltį, bet kartu ir neleidžia atsipalaiduoti. Be to, kai tau sekasi bent jau supranti, kad viską pasiekei savo, o ne Dievo, Šventosios Dvasios ar Šventojo Petro jėgomis.
Aišku, tikriausiai baisiausia būti ateistu kai esi senas ir jauti, kad tuoj mirsi. Manau, nemažai netikinčiųjų arba “besimėtančių” savo gyvenimo pabaigoje priima kažkurią religiją, nes taip yra tiesiog lengviau ir ramiau. Nežinau, ar taip bus ir man, tikriausiai ne, nes siekiu nugyventi tokį gyvenimą, kad būdamas senas žinočiau, jog padariau ir išbandžiau viską ir man nereikia dėl nieko gailėtis ir prašyti kažkieno malonės. Tikriausiai gyvenimas, neįspraustas į jokias kvailas dviejų tūkstančių metų senumo normas, ir yra vienintelis ateizmo pliusas (jei neskaičiuotume laiko, kurį tikintieji sugaišta mišiose, melsdamiesi ir pan.).
Apibendrinant, ateizmas iš tikrųjų neturi daug pliusų ir pats savaime nesuteikia man jokios vertės ar gerovės. Suprasti, kad viskas priklauso tik nuo tavęs reikia tam tikros tvirtybės, ryžto ir kritinio mąstymo – tų savybių, kurių, drįstu teigti, neturi patys uoliausi tikintieji.
kodėl gera/verta būti ateistu? Kaip patobulėja gyvenimas atsisakius religijos?
Kodėl verta/gera būti ateistu? Pritarsiu tiems, kurie sako, kad klausimas tikrai suformuotas kvailai. Nes man nei gera, nei verta juo būti, tiesiog aš nusispjaunu ant religijos ir visų kitų marazmų supančių aplinkui mane. Nei tikintys, nei netikintys man nei kiek netrukdo gyventi – jų valia. Kas pikčiausia, tai man neduoda ramybės klausimas, kas privertė žmonės tikėti tokia nesąmone – kad KAŽKUR, TEN, aukštai yra JIS, pabrėžiu NEMATOMAS veikėjas, kuris visus stebi ir viską žino, baudžia ir atleidžia… jau net nekalbant apie visas Šv.Rašto istorijas, tai čia visiškai šizofreniko rašiniai. Dabar už tai tokius marazmus atsidurtum tarp keturių baltų sienų, o dabar turi melstis ir garbinti tai. Nevyionajant ilgai į vatą, nes tikrai nematau prasmės gilintis ir diskutuoti tokia tema, tai siūlyčiau pažiūrėt MUST SEE komiko (jeigu taip galima pavadinti) kalbą – http://www.youtube.com/watch?v=6RT6rL2UroE
Ir jeigu DIEVAS yra, tai lai trenkia mane žaibas per šį velnio išmislą kompiuterį, kad net nespėčiau paspausti mygtuko Jau!
Man tiesiog vienodai šviečia ar yra kažkas “aukščiau” ar ne. Man iš esmės nepriimtinas požiūris, kad mano smėlio dėžėj yra didesnis berniukas, kuris gali nuspręsti arba mane pamaloninti arba pakankinti, ir norėdamas jam įsiteikti turiu elgtis pagal jo taisykles. Ne, savo smėlio dėžėj žaidžiu pagal savo (ir kiemo draugų) susikurtas taisykles, o ne pagal to kiemo “bully”. Ir tai nesikeistų net jei ŽINOČIAU, kad jis yra tikras ir stovi man už nugaros.
P.S. mūsų šeima turbūt galėtų būti pavyzdinė religijos klausimu :) Būna smagu kai visi 4 susėdam prie kūčių stalo: tėvas religingas, sesuo tikinti, mamai ima juokas žegnojantis, o aš tiesiog pagarbiai prasėdžiu kol norintys pasimeldžia ir žegnojasi. Ir visiem viskas ok :)
P.P.S. Buržujau, būtų patogu jei padidintum komentarų rašymo lauką bent pora eilučių.
Nuostabi konkurso ideja :D
ojofana… kiek prirašyta…
Tai taip buvo sunku patylėti ane? Negi jau negalėjot kapeikų pataupyt ir patys knygą įsigyti pardavimo taške?
O gi galėjom Klecką draugiškai už kiaušų paimt… Velniškai nusivyliau.
Na aš dar suprasčiau, jei pasakyt turėtumėt kažką originalaus ar bet jau įdomaus. Dabar daugelis rašo, “kodėl gera būt ateistu”, o patys yra agnostikai… kiti juokiasi iš “nematomų veikėjų”, kai ateizmas nepreištarauja sielos egzistavimui…
Norėčiau sakyti “cha cha”, bet nelinksma, nes pasirodo čia daugelis “ateistų” dėl neišprusimo stokos. Bet visi turi ką pasakyt ir gudriais save laiko. Chebra, man nusispjaut kokios spalvos popierėliais jūs savo užpakalius valote. Ne popierėlio spalva svarbiausia, o funkcija. Ir bet kuri religija yra filosofoja, ateizmas taip pat.Kiekviena filosofija spredžia visas aktualias to meto problemas, t.y. atlieka sakyčiau LABAI daug funkcijų. Vienoms filosofijoms geriau sekėsi atlikti savo funkciją anksčiau, o kitoms dabar ; vienoms pvz Indijoje, o kitoms Lietuvoje.
Tai pradžiai pagalvokit apie FUNKCIJĄ arba prasmę globaliai (ne tik kontrolė ir pajamos) ir kol jums netrinktels į galvą apie ką aš čia pezu, pašau labai,
nekaišiokit savo spalvotų popierėlių kitiems po nosimis – jie smirda.
Duodu didelį didelį pliusą Žodžiui-ne-žvirbliui už paskutinį komentarą!!
Neturiu ką pridurt.
žodis ne žvirblis, o kokia gali būti religijos funkcija globalia prasme, jei ne asmenybės ribojimas, jai įteikiant tam tikras dogmas? Viskas ką “gero” religija nuveikia, tai tik įspraudžią asmenybę į rėmus, galbūt ir iš gerų paskatų, tarkim, siekdama užpildyti asmens mąstymo ar tiesiog kaip esybės, spragas, kurių negalima užpildyti pačiam. Religija gi pateikia visus atsakymus, taip ribodama gebėjimą pačiam analizuoti ir mąstyti. Ne visi žmonės sugeba patys rasti atsakymus į klausimus, į kuriuos dar net mokslas nėra sugebėjęs atsakyti. Religija šias spragas ir užpildo, suteikia galimybę žmogui jaustis pilnu, bet tai tėra iliuzija. Atsakymas be pagrindimo gi kaip ir nieko vertas. Tai argi iliuzijų suteikimas, taip padarant gyvenimą pilnavertiškesniu yra sveikintinas, kai tuo pačiu žmogus vietoje tobulėjimo degraduoja, nes pats atsisako mąstyti ir ieškoti atsakymų į kylančius klausimus, kuriems tiesiog nėra atsakymo?
bunnybrains, tęsk, tęsk, tęsk :)))
Klausimas “Žodžiui ne žvirbliui”: nebandei sau užduot klausimo, o kodėl tamstai kyla mintys, kad kas nors imtų ir tylėtų pagal tavo norus? Prisimenu seną gerą Voltero pasakymą,-“aš galiu nesutikt su tavo mintim, bet darysiu viską, kad tu jas galėtum išsakyt”. Su pirma dalim problemų, matau, nekyla, o su laisvės suteikimu kitiems rašyt į blogą ka į galvą` šauna, tai čia jau “ajajai, a kodėl jūs netylit?” NIekas tavęs čia nemaitina tais spalvotais smirdančiais virtualiais popierėliais, kurie egzistuoja tik tavo galvoj: juk užėjai čia savo noru, nieko neverčiamas. Ir iš kur toks pamėgimas neįtikusius oponentus charakterizuot analinėmis metaforomis?
Aš manau, kad praktiškai nėra ateistų, todėl, kad visi nori tikėti kuom nors. Tad tas tikėjimo poreikis tiesiog yra užpildomas jei ne religija – tiesiogine jos samprata, tai kitokiomis religijos paraiškomis, pavyzdžiui tikėjimu mokslo rezultatais, kurie priešingai nei religija turi aiškią metodologiją, tyrimais pagrįstus rezultatus. Į tokią “religiją” tikėti lengviau ir saugiau. Todėl aš nesu ateistas, aš tikiu, kad tris kartus į savaitę pabėgiojęs Vingio parke aš sumažinsiu riziką gauti infarktą 50 procentų, aš tikiu, kad jei laikysiuosi mažai kaloringos dietos, sumažinsiu rizika susirgti vėžiniais susirgimais, aš tikiu, kad Fluorescencinė lemputė elektros suvartoja 6 kartus mažiau nei paprasta lemputė.
Ar gali kokia nors knyga priversti mane būti ateistu – vargu. Nes aš tikiu, kad tikėjimas yra vienas iš svarbiausių žmonijos gebėjimo suvokti pasaulių elementų. Keičiasi tik tikėjimo poreikius užpildantys objektai.
P.S. O už knygą dėkui visiems (na, buržujui irgi, medalis už drasą Afganistane bus gerai?) kas prie jos triūsė: jau užsisakiau. :)
Kai priimi mintį, jog dievo nėra, pradedi suvokti, kad už tavęs niekas nestovi. Vadinasi, viskas priklauso tik nuo tavęs – sėkmė, nesėkmės, pasiekimai. Religija – silpnumo požymis ir noras, kad už tave strateginius (o kartais ir taktinius) sprendimus priimtų kažkas kitas, o tavo gyvenimas yra nulemtas. Ateizmas išlaisvina nuo to ir padeda tapti savo gyvenimo šeimininku.
labas, bunnybrains,
mus į rėmus paudžia ne tik religija, bet ir visuomenė, piletybė, įstatymai, net ir oro sąlygos. Aš siūliau atkreipti dėmesį, ne į religijų dvasinio ir metafizinio supratimo ribojimą (apie ką tu rašei), bet apie tam tikrų taisyklių nustatymą, kurios anksčiau buvo dabartinių įstatymų dalinis atitikmuo. Taip pat tai buvo ir kartu vadovas kasdieniam gyvenimui. Pvz galvojat, kad “pimpalų apipjaustymas” buvo šiaip sau religinis dalykas? Realiai tai buvo metodas sumažinti lytinių organų infekcijų tikimybę ir taip padidinti gimstamumą.
Ūžesiams ausyse:
aš nesiruošiu riboti savo saviraiškos vien tik dėl to, kad Volteras taip pasakė.
O pats esi ne ką geresnis už mane: irgi čia atėjai savo noru, taigi jei nepatinka – nesaityk.
Čia Buržujaus respublika, jei jam nepatiks – mane ištrins ir aš neklausinėsiu kodėl.
žodi ne žvirbli, nesusireikšmink, niekas čia nieko netrins :) Nebent labai keiktis pradėsit.
Žodi ne Žvirbli, matau, kovoji kažkokias virtualias kovas su išsigalvotais priešais. Gal gali plačiau papasakot, kurioj vietoj čia tavo susigalvotas priešas bando ribot tavo “šventąją” saviraišką: gal jis daužo rankas, prisilietus tau prie klaviatūros; nukrato vos tik paimi už pelės; traukia už liežuvio, kai tik pradedi švaistytis ad-hominem analiniais epitetais (kiečiausias Žodžio ne žvirblio “argumentas”)? Beje, kurioj čia vietoj sakiau, kad esu kažkuo geresnis už tave? Kiba vėl virtualūs velniai užstoja kelią į rojų? Manau, jei norėtum pamatyt tavo laisvę ribojantį priešą, veidrodis tam geriausiai tiktų. :D
Žvėriui: na, kas dėl pasakymo, kad “visi nori tikėti kuom nors”, tai čia galima būtų sutikt. Tačiau žodis “tikėti” nebūtinai gali reikšt religinį veiksmą. “Tikėti” nėra kokios nors religijos nuosavybė. Mano tikėjimas, kad po 24 valandų Saulė bus toj pačioj (beveik) vietoj, kaip ir šiandien, nėra religinis veiksmas. Lygiai taip ir su fluores. lemputėmis: – sąnaudų sumažėjimui apskaičiuot prireiks kalkuliatoriaus ir laikrodžio:)
Dėkui už atsakymą, žodi ne žvirbli :)
Na jeigu diskutuoti apie anksčiau nustatytas taisykles, kaip dabartinių įstatymų dalinį atitikmenį, reiktų išskirti tada dvi sąvokas: tikėjimas ir religija. Tikėjimas egzistavo jau nuo mąstančių primatų laikų, o religijos kūrėsi vėliau ir surinkusios “tikėjimus” į vieną visumą nustatydavo ribas. Dabar abi sąvokos elementariai susitapatino. Visi išgirdę žodį tikėjimas iškart deda lygybės ženklą tarp jo ir religijos. Religija yra konkrečiai organizuota ir verčianti kažką daryti, o tikėjimas toks nėra, jis niekuo neįpareigoja.
Taipogi, greičiausiai, reiktų dar išskaidyti religijos ir tikėjimo supratimą į skirtingus laikotarpius, kadangi tam tikru momentu tikėjimas patapo religija.
Tarkim imkime akmens amžių. Bendruomenės tikėjo, jog sumedžiojus kokį gyvūną, jo esybė pereis į tave ir taip tapsi geru medžiotoju. Tokiam tikslui pasiekti kūrė medžioklės įrankius, kurie su laiku vis tobulėjo. Taigi tikėjimas įtakojo progresą, skatino mąstymą ir galimybių ar naujovių ieškojimą, nustatydavo taisykles. Bet to buvusio tikėjimo niekaip nepavadinsi religija. Religija jau pati savaime yra priklausymas tam tikrai grupei, kuri turi nustatytas normas ir įkyriai jas kišanti visiems. Tuo tarpu tikėdamas kažkuo gali toliau ieškoti ir tobulėti, nes nebūsi apribotas normų.
Galima tikėti dievu, jo neįasmeninat, taip netampant religingu. Tokiu atveju tikėjimas automatiškai skatins ieškoti to dievo ir jį įasmeninti. Vėlgi mąstysi ir tobulėsi. Bet savo tikslą atrasi pats, kas, manyčiau daug vertingiau, nei tau jį įteigs.
Dabar pagalvojau, kad paradoksas yra tame, jog tikėjimas, religija ir asmens galimybė tobulėti negali egzistuoti atskirai. Religija automatiškai skatina bandyti paaiškinti, nesvarbu patvirtinti ar paneigti, nustatytas tiesas. Nebūtų vieno, greičiausiai nebūtų ir kito. Ir čia žmonės išsiskiria į dvi grupes: apriboti ir laisvi.
Jeigu vadovausimės religija, kaip taisyklių rinkiniu, pagal kurį gyventi, tai nieko gero iš to neišeis. Elementariai užstrigsime laike. Sakyčiau, jog religija kaip reiškinys yra sveikintinas tol, kol neįgyja organizacijos savybių ir tikslų ir kol yra reiškinys į viską žvelgiantis objektyviai, o ne per vieną mažą langelį.
Labai jau pas mane mintys šuoliuoja. Nemoku dėstyti normaliai raštu, tai atsiprašau visų :)
Į knygą nepretenduoju, nes ją turiu, tiesiog keletas linksmesnių citatų apie religijas.
“To explain the unknown by the known is a logical procedure; to explain the known by the unknown is a form of theological lunacy” David Brooks
“George Bush says he speaks to god every day, and Christians love him for it. If George Bush said he spoke to god through his hair dryer, they would think he was mad. I fail to see how the addition of a hair dryer makes it any more absurd.” Richard Dawkins
“Eskimo: “If I did not know about God and sin, would I go to hell?” Priest: “No, not if you did not know.” Eskimo: “Then why did you tell me?” Annie Dillard “Piligrim on the Tinker Creek”
“What can be asserted without proof can be dismissed without proof” Christoher Hitchens
“Religious people and donkey’s: A donkey is a simple creature, it would follow a carrot on a stick, but it is still capable, even with its most basic of intellect of determining when there is no carrot.” John Kelly Ireland
“What’s God”? Well, you know, when you want something really bad and you close your eyes and you wish for it? God’s the guy that ignores you.” Steve’as Buscemi filme “Island”, nors čia reiktų dėkoti scenaristui :)
“”What is the difference between a cult and a religion? About 100 years” ” Dana Morale
“I still say a church steeple with a lightning rod on top shows a lack of confidence” Doug MacLeod
Aidai, laikinu tavo komentarą labai! :))
Jo, čia nuomonių mišrainė gera:) Vieni apie batus, kiti apie ratus:)
Aš tai galvoju, kad svarbiausia yra darnus žmogaus santykis su pasauliu ir jame veikiančiomis jėgomis, taip pat ir santykis su savimi tame pasaulyje ir savo galimybių pažinimas.
Kaip tu tai darai – jau metodika. Galvoju, kad tikėjimas yra būdas konstruoti tą savo kontaktą su pasauliu ir įprasminti reiškinius vykstančius tavyje ir aplink tave. Tikėjimas taip pat stiprina žmogaus asmeninį ryšį su šio pasaulio dėsniais, padeda atrasti naujų dalykų savo aplinkoje ir savyje, man tai yra tarsi “interneto prieiga”. Kitaip sakant, tikėdamas Dievą bei kitas dvasines esybes, melsdamasis, tu sau personalizuoji pasaulį, turi tarsi kokį protalą per kurį gali mintimis ir vidiniais išgyvenimais bendrauti su pasauliu. Nu jeigu žiauriai supaprastintai, tai čia kaip internetas. Serverių gi tu nematai sėdėdamas prie kompo, viso tinklo irgi nematai, bet žinai, kad jie yra, nes internetas veikia:) Yra daugybė tinklalapių, kurie padeda tau tą internetą išgyventi ir tobulėti jame. Pavyzdžiui, gali lankytis kokiame nors dideliame tinklalapyje (nu tipo Delfi), ten tau pateikiamos naujienos, yra nuorodos į kitus puslapius ir t.t. Informacija irgi pateikiama įvari – dalis geros, kokybiškos, kita – tendencinga ir tau nepriimtina. Tačiau tas tinklalapis vistiek duoda tau ryšį su pasauliu ir internetu. Leidžia suprasti, kad internetas veikia, sujungia su kitais šaltiniais, visokiom galimybėm, duoda galimybę pasireikšti (komentarais). jei esi protingas – gali atsirinkti straipsnius, kurie tau vertingi, padeda mokytis, tobulėti. Tuo pačiu, tas delfis tave ir riboja, nes čia tik maža dalis interneto ir to, kas jame vyksta, be to, tendencinga informacija gali formuoti tavo nuomones ir pažiūras, skatina kažkokias vertybes ir per tai propaguoja kažkokį secifinį ryšį su pasauliu (nu pvz – “valdžia gaidžiai”). Taigi, tas portalas ne tik leidžia tau santykiauti su pasauliu, bet ir nurodo, kaip tu tai turėtum daryti. Yra ir kitokių puslapių – feisbukas pavyzdžiui. Čia logika visai kita negu naujienų portale, kita filosofija, bet irgi susieja tave su internetu, kitais žmonėmis, leidžia jausti save tame informacijos tinkle, duoda tau visokios info apie žmones, pasaulį, patį internetą. Feisbukas laisvesnis – ten gali labiau kurti savo tikrovę ir tokį ryšį su pasauliu, kokio tu nori. Kita vertus – vėl apriboja tave, gali paklaidinti info sraute ir nesuteikia žinių. Taigi, feibukas – visai kitoks interneto išgyvenimas. Dar gali turėti blogą ar asmeninę svetainę:) Tai čia jau visai tavo asmeninis reikalas. Kiek nori, tiek to interneto pas save įsileidi (Nu va, Buržujus biški feisbuko įsileido, biški kitų nuorodų:) Postini ką tik nori, tikiesi kažkokio atsako į savo rašliavas ir džiaugiesi, kai jį gauni, nes tavo asmeninis kontaktas su internetu veikia, padeda tau patirti internetą, kažkur tobulėti. Tavo paties nusistatytos puslapio bedravimo taisyklės veikia, nes padeda tą kontaką gauti, išlaikyti. Nu tai, šitie tinklalapiai – kiekvienas yra religija. Kiekviena syra ryšys su internetu, portalas į pasaulį ir į interneto išgyvenimą. Vieni jų tau perša info, nori suformuoti konkretų tavo santykį ir taip tave apriboja, kiti – leidžia dayti bet ką, bet tada viską reikia pačiam ir aiškintis – taip pats kažkiek apsiriboji:) O už visų šitų tinklalapių yra internetas, kurio procesus ir ryšį su pasauliu tu išgyveni. Na ir nematai tu tų laidų, nematai serverių ir didžiosios dalies procesų nesupranti, bet per tinklalaius išgyveni, kad internetas veikia ir jauti jo naudą.
Na, beabejo, visada gali pasakyti, kad “Interneto nėra, jis man nereikalingas”. Bet tokiu atveju, tu tiesiog smarkiai apriboji savo santykiį su pasauliu ir atsisakai suprasti jame veikiančias jėgas ir tobulėti, siekti gerinti save. Galbūt ir be interneto tavo gyvenimas geras, tik noriu pasakyti, kad daug ką prarandi:)
Atsisakęs religijos ir dievo koncepcijos gali turėti visišką privatumą. Juk nei vienas tikintis negali turėti privačių minčių, nes dievas viską girdi ir viską mato.
Aš nubundu šaltame kambaryje ir automatiškai pagalvoju apie norą prisidegti cigaretę. Smegenys tik vėliau prisimena, jog esu metęs rūkyti. Metęs sunkiai, be dvasinės pagalbos ir religinių tiesų paramos. Nubundu pasaulyje, kuriame mano (ir visų likusių žmonių) gyvenimas neturi jokios objektyvios prasmės, nes jos man nenurodo Biblija, Vedos ar graikų mitai. Kaip ir visais praėjusiais mano gyvenimo rytais, nubundu būdamas ateistu. Taip savęs niekada nevadinu, bet žmonėms reikia mane priskirti kažkokiai grupei pagal mano religinius įsitikinimus. Ar gera būti ateistu? – klausiate jūs. Nežinau. O ar gera būti žmogumi? Ar kiekvienas iš mūsų negimėme ateistais ir tik vėliau kai kuriems iš mūsų buvo įdiegtos kitų sugalvotos „tiesos“? Skirtumas tarp manęs ir tikinčiojo yra tas, jog vaikystėje man nebuvo nurodytas atsakymas į visus nepaaiškinamus klausimus. Išmokęs skaityti, namų knygų lentynoje suradau Naująjį Testamentą. Greta radau enciklopedijas „Mokslas ir visata“, „Gyvūnijos pasaulyje“ ir kitas. Perskaičiau jas visas. Galbūt todėl, kad Naujajame Testamente neradau iliustracijų (vis dėlto esu linkęs manyti dėl to, jog enciklopedijų argumentai man pasirodė logiškesni), aš Bibliją padėjau greta kitų pasakų knygų. Gal būtų geriau jeigu gyvenčiau tikėdamas, kad viskas aplink mane vykstą aukštesnių jėgų sukurto plano dėka ir visos negandos yra laikinos… Galbūt tada daugiau šypsočiausi ir mažiau niurzgėčiau? Vėlgi – nežinau.
Jeigu būti ateistu nėra „gera“, ar verta juo būti? – vėl klausiate jūs. Atsakau taip pat: Ar verta būti žmogumi? Atsakymo į šį klausimą turbūt nėra. Niekas nepasikeistų jei manęs nebūtų. Niekas nepasikeistų jei nebūtų visos žmonijos (na nebent tai, kad Žemės planeta atrodytų gražiau). Tačiau, jeigu jau esate, galiu atsakyti. Taip, verta būti ateistu. Verta, nes kaip minėjau mūsų gyvenimas neturi jokios objektyvios prasmės, kad ir ką jums sakytų šventieji raštai. Kiekvienas iš mūsų ją susikuriame patys, tik vieni tai daro asmeniškai, o kiti priima ją aklai iš neegzistuojančių paranormalių būtybių. Taigi, jeigu atsitiko taip, jog turite progą nugyventi keliasdešimt metų šiame pasaulyje, nešvaistykite šios progos gyvendami kitų sukurtame gyvenime. Stenkitės pažintį per šimtmečius sukauptą žmonijos išmintį ir perduokite ją ateities kartoms ar paprasčiausiai nugyvenkite visą gyvenimą tingiai gerdami alų priešais televizoriaus ekraną. Pasirinkite, nes pasirinkimas bene vienintelis dalykas esantis arčiausiai neegzistuojančios mano minėtos objektyvios gyvenimo prasmės. „Žmogus sukurtas taip, kad saugotų gyvybę“ – perskaitau religingų parlamentarų pasisakymus. O man džiugu nes aš nubundu pasaulyje, kuriame žmogus nėra sukurtas, o pasirenka saugoti gyvybę. Tačiau aš noriu pasirinkti tikėjimą Jėzumi / Velykų zuikučiu / dantuku fėja! – sušuksite kai kurie. Puiku, pasirinkite tai, bet netrukdykite kitiems, kuriems šis pasirinkimas atrodo absurdiškas, kišdamiesi į jų gyvenimus. Greitai suprasite, kad pasirinkus religiją, LABAI sunku nesikišti… Todėl ir verta būti ateistu, nes gali gyventi ir leisti gyventi kitiems.
Taigi, aš nubundu. Galbūt nubusite ir jūs?
Ankstesniame komentare pamiršau paminėti, jog į knygą nepretenduoju (norisi nusipirkti ir paremti leidėjus). Tiesiog šovė šios mintys perskaičius buržujaus įrašą.
o jei, antrą knygą komentaruose parašys žmonės:)
kaip patobulėja gyvenimas, kai tampi ateistu? charakteris grūdinasi kas kart, kai lepteli apie savo įsitikinimus, nes Lietuva – Marijos žemė. o tu tampi tik karpa ant to svieto. užtad tvirtėji su kiekviena diena, kai nepriėmei visuotinai pripažintų kanonų.
o šiaip tai briedovas klausimas. nesugebu atsakyt. lyg atsakinėtum į klausimą, kodėl gera netikėti kalėdų seniu:) ateistu tiesiog gera būti.
Bunant ateistu galima iki tobulybes istobulinti Dovydo zvaigzdes piesimo skill`us
Yra religija ir yra tikėjimas. Religija tai seniausia visuomenės valdymo forma. Juk turbūt visų religijų knygos yra perrašomos ir pritaikomos šių laikų visuomenėms. Nes tai kas buvo aktualu ir prasminga prieš 2-5 tūkst. m. ne viskas prasminga ir aktualu šiandien. Todėl lengva ranka atsiranda naujieji testamentai ir pan. Kas link tikėjimo tam nereikia jokios formos ir jokio pavidalo, tu arba tiki arba ne. O visi piešinukai, statulėlės, namukai kur garbinamos tos statulėlės tai tik religijos valdymo priemonės, ne daugiau. Juk neprivalai kažkur eiti ir kažką daryti jei nori tikėti. Tiesiog tiki arba ne. Ir nesvarbu kuo. Ar stabuku ar savim. Stebuklus daro ne tas barzdotas dėdė, o tikėjimas.
Atsiprašau laukiančių rezultato!
Kuo greičiau pasistengsiu paskelbti nugalėtoją. Užpuolė darbai, nespėju! Ir kadangi blemba’tiškai sunku išsirinkti nugalėtoją iš krūvos gerų komentarų, taip ir tempiu gumą :)
BUNNYBRAINS, ATSILIEPK!!!
Reikia pripažinti rekomendacija suveikė – vakar nusipirkau “Dievo iliuziją”. Nusipirkau Dievo iliuziją, neblogai skamba, tiesa? Jei nesunku parašyk man į e-paštą. Turiu kalėdinį pasiūlymą Tavo tinklaraščiui.