Silkė iš kačių giminės

• 

Šitas tikrai keistas ir mitus sugriaunantis gyvūnas pas mus atsirado visai netikėtai. Užbūrė iškart. Visur teigiama, kad katės yra savarankiški gyvūnai, kuriems žmogaus reikia tik kaip daikto, kuris duoda pavalgyt. Kiek sutinku kačių, visos paneigia tą mitą. Ypač ši – Silkė.

Kartais jis parėkdavo ir ant šeimininkų, ne tik mes ant jos, kai iškapstydavo gėles :)

Pavadinom ją Silke todėl, kad kai ją parsivežėm, labai aiškiai pajautėm, kad ji visa smirda žuvimi :) Vėliau, ją išprausus, kitą dieną ji vėl stebuklingai prasmirdo žuvimi. Taip vardas ir prigijo. Nuvežėm pas veterinarą ir supratom, kodėl ji negirdėdavo mūsų ir nekreipdavo dėmesio į ksssksss kvietimą – iš ausų jai iškrapštė milžiniškus gabalus ausinių erkių paliktų šiukšlių – tokio baisaus purvo. Ausis vežėm valyti tris kartus – per vieną kartą tos baisybės nepavyko išvalyti. Taip pat kačiukas gavo vaistų nuo blusų ir didelį baisų skiepą.

Daug miegodavo. Pamenu, kad kačiukai miega įvairiomis ir kartais net nesuvokiamomis pozomis, tačiau ši katė kartais miegodavo net paimta ant rankų ar už pakarpos. Gaila, kad paryčiais ji nuspręsdavo nebemiegoti :)

Vėliau vėl miegodavo. Bemiegodama patrukdydavo skaityti knygą, lyg sakydama „ne į knygą žiūrėk, o mane paglostyk“ :) Buvom visiški jos vergai, ir tai labai gerai pripažinom :)

Vėliau ji dar daugiau miegodavo, net kai dirbdavau, ant kelių, po stalu. Taip ir pragulėdavo kelias valandas, kol man nutirpdavo kojos arba prispirdavo į tualetą.

Kai nebemiegodavo, beprotiškai žaisdavo. Žodis beprotiškai labai gerai čia tinka – tiek energijos ne pas kiekvieną kačiuką surasi :) Duodavosi kaip išprotėjusi, o žaisdavo kaip geras, neišpindėjęs vaikas – žaislu tapdavo bet kas – nuo popieriaus lapo iki mažiausios šiukšlytės. Tačiau geriausias ir mėgstamiausias žaislas buvo kartoninė dėžė nuo torto. Prisijuokdavom, kai eini pro dėžę, o staiga iš po jos išlenda dvi letenos ir pradeda griebti tau už kojų :)) O taip, kojos buvo didžiausias priešas, kurias visada reikdavo pulti :)

Juokų buvo ir daugiau. Kuo nors nauju pralinksmindavo beveik kasdien, o kažko blogo daug ir nedarė, neskaitant gėlių kapstymo ir kolonėlių vartymo. Buvo be proto higieniška katė ir tai net nervindavo – tiek užkapstydavo atliktą reikalą dėžutėj, kad nenurimdavo, kol nesukasdavo viso smėliuko į vieną pusę :)

O žaviausias dalykas, apie kurį ir užsiminiau įrašo pradžioje, tai buvo jos bendravimas. Jei išeidavai iš kambario ir uždarydavai duris, ji pradėdavo iškart meiliai šauktis tavęs :) O jos balsas ir bendravimas! Balsą turėjo labai gražų ir neįkyrų. Kiekvieną kartą, kai atsisukdavai į ją, ji sumurkdavo ir žiūrėdavo, kas dabar bus. Kiekvieną vakarą, atsigulus, ateidavo ir glaustydavosi ir laižydavo veidą tol, kol jos neužglostydavai. O ryte murkdavo ir trindavosi, kol nepasiguldydavai prie savęs. Eh :)

Galėčiau pasakoti ir pasakoti. Kodėl šneku būtuoju laiku? Todėl, kad dėl man nesuprantamų priežasčių, kai kurie žmonės nenori nors pabandyti perlipti per savo principus. Ką padarysi, toks gyvenimas. Todėl kačiukas užvakar iškeliavo į kitą gyvenamą vietą. Drįsčiau teigti (ir save paguosti), kad jai ten visai smagu – yra ir kas duoda pavalgyti bei paglosto, o šalia yra didžiulis laukas pasilakstymui, drugelių gaudymui ir vištų puldinėjimui. Tokiai energingai katei ten turėtų būti visai smagu.

Liūdna be jos. Grįžus niekas nepasitiko murkdamas ir glaustydamasis. Kambarys toks nykiai tuščias. Kartais dar pabundu, pagalvojęs, kad ji užsilipo ant lovos. Kažkaip keista – gyveno Silkė pas mus tik kelias savaites, tačiau spėjo prie mūsų prisirišti lygiai tiek pat, kiek mes prisirišom prie jos. Ne gyvūnas, o stebuklas.

•