Šiaurės Korėja arba kaip aš džiaugiuosi savo gyvenimu

• 

Susimąsčiau – keikiam savo šalį, keikiam politikus, bezdam kaip čia blogai gyventi, tačiau nesuvokiam, kokie esam laimingi. Pagaliau prisiruošiau rimčiau pasidomėti Šiaurės Korėja. Anksčiau šiek tiek žinojau – komunizmas, asmens kultas, totalitarizmas, etc. Tačiau tai, ką sužinojau šiandien, visiškai pribloškė.

Prieš dešimtį metų Šiaurės Korėja pradėjo įsileisti turistus. Tačiau valstybė turistų grupėms paskiria savus gidus. Turistai stebimi nuo pat užsiregistravimo aerouoste – iki lėktuvo juos lydi palydovai. Į Š. Korėją nepatartina vežtis didelių kamerų arba teleskopinių fotoaparato objektyvų – jūsų paprasčiausiai neįleis į šalį. Paprastas kameras vežtis galima, tačiau jas naudoti leidžiama tik tada, kai gidas tai leidžia. Nėra net ką kalbėti apie internetą, mobiliuosius telefonus – palydovo nuotraukoje matoma, kad Š. Korėjoje net elektros beveik nėra.

O daugybė žmonių Šiaurės Korėjoje nežino, kad žmogus buvo Mėnulyje… (Aš tai tuo netikiu, bet nors žinau šį pasaulinės reikšmės įvykį).

Užsieniečiams rodomi propagandiniai filmai, kuriuose išsilavinusi motina moko savo vaiką amerikiečius žeminančių dainų. Tada ji eina į darbą, kur nereikia dirbti, vyksta koncertai ir visi šypsosi. Vėliau ji grįžta į namus ir valgo su šeima prie maistu apkrauto stalo. Valgydami šeimos nariai pabrėžia, kad būtinai reikia paragauti pyrago su sojų padažu, atsikasti visų patiekalų, net jei pilvas jau būna pilnas. Tiesa, pamiršau paminėti mažytę smulkmeną – prieš dešimtmetį Š. Korėjoje dėl visuotinio bado žuvo apie 2 milijonus žmonių.

Visos Šiaurės Korėjoje esančios knygos parašytos vieno autoriaus. „Anykščių šilelio“ arba „Pasaulio pagal Garpą“ ten nerasite. Visas knygas parašė pirmasis lyderis, dabartinio lyderio tėvas Kim Il-sung.

Pietų Korėjoje, šalia pasienio ruožo, yra miestelis, kuriame ant kelių šimtų metrų stiebo iškelta vėliava. Šiaurės Korėja pastatė keliais metrais aukštesnį stiebą, tačiau niekas ten vėliavos neiškelia. Visas miestelis (Šiaurės Korėjos pusėje) yra panašus į vilų ir rūmų rojų. Tačiau visų pastatų viduje nieko nėra, patys pastatai yra tik sienos ir nieko daugiau. Tai tik bandymas sudaryti įspūdį, kad Šiaurės Korėja yra rojus. Taip, šioje šalyje labai svarbu sudaryti užsieniečiams gerą įspūdį.

Žmonės taip garbina savo lyderį Kim Jong-il, kad net pakiša po stiklu parko suoliuką, ant kurio lyderis buvo prisėdęs, kai viešėjo tame parke. Tikriausiai už kiekvieną tokį pagarbinimą korėjiečiai gauna papildomų karmos taškų.

Tuo tarpu vienas fotografas norėjo nufotografuoti milžinišką Kim Il-sung statulą, todėl, kad ji tilptų į kadrą, atsigulė ant žemės. Priėjęs valdžios darbuotojas pasakė, kad taip negalima ir užtikrino, kad fotografas rytoj išvažiuos iš šalies.

Televizija šalyje kukli – yra tik vienas kanalas, kurio visų laidų tema – tautos lyderio gyvenimas.

Pasienis su Pietų Korėja yra vienas idiotiškiausių dalykų. 238 kilometrų ruože galima rasti virš milijono lauko minų, taip pat daugybę elektrinių tvorų. Ir nepamirškite, kad iš abiejų šio ruožo pusių patruliuoja apie du milijonus kareivių. Pasienio punkto darbuotojai – geriausi kariai Šiaurės Korėjoje. Jie ten siunčiami tam, kad parodytų pietiečiams ir JAV kariams, kokie jie ištvermingi ir šaunūs. Stovi daugybę valandų suakmenėję, nereaguoja į bandymą susisiekti ir šiaip vaidina kietus. Pasienyje yra kambarys, kuriame susitinka abiejų šalių žmonės. Vienos kambario durys atsidaro į Šiaurės Korėją, kitos – į Pietų Korėją. Pietų Korėjos sargybiniai, atrakindami Šiaurės Korėjos pusės duris, laiko vienas kitą už rankų, kad atrakinančio duris šiauriečiai neįtrauktų į savo šalį. Durys būna atrakintos dažnai, tačiau niekas iš Šiaurės Korėjos nepasirodo.

Galvojau, kad pasaulyje koncentracijos stovyklų nebėra. Šiaurės Korėjoj yra, o jos vadinamos „šeimų stovyklomis“. Jeigu prasižengei ir pamynei įstatymą, tu nekentėsi – į stovyklą iškeliaus visa tavo šeima. Žurnalistai ėmė interviu iš korėjiečių, sugebėjusių pabėgti iš Šiaurės Korėjos. Kai jų paklausdavo apie tai, kas dabar, jiems pabėgus, nutiko jų šeimoms, visi korėjiečiai nutildavo ir nebenorėdavo kalbėti…

Žiūrėjau laidą, kur amerikietis akių daktaras nukeliavo į Šiaurės Korėją, kad išgydytų virš tūkstančio aklų žmonių (sergančių katarakta). Aklieji labiausiai norėjo praregėti dėl to, kad pamatytų savo tautos lyderio veidą… Kai daktaras išgydė žmonėms aklumą, jie puolė dėkoti lyderio paveikslams. Iš tūkstančio pacientų daktarui nepadėkojo nei vienas – visi puldavo ant kelių prieš lyderio paveikslą. Žmonės paveikslui žadėjo, kad dirbs dar daugiau, kad tik lyderis būtų laimingesnis. O kai kurie už sugrąžintą regėjimą žadėjo išžudyti visus amerikiečius, nors jiems regėjimą sugrąžino amerikietis…

Iš tiesų, galima žavėtis žmogaus sugebėjimais sukurti tokią šalies kultūrą ir tokią valstybę. Man protu nesuvokiama, kaip įmanoma taip idealiai (pagal save) sutvarkyti milijonus žmonių. Tačiau aš tuo nesižaviu. Apie Kim Jong-il turtus net neverta kalbėti. Kol jis džiaugiasi prabanga ir nesveikais pomėgiais, vaikai ligoninėse miega ant grindų ir tiesiai ten pat miršta.

Tačiau kyla dar vienas klausimas, ypač žiūrint į daugybę natūraliai (!) besišypsančių vaikų parodomuosiuose renginiuose – ar jie nelaimingi? Juk jau virš 50 metų šalis yra visiškai izoliuota nuo išorinio pasaulio, o jos gyventojams į galvas kalama, kad jų šalyje gyventi nuostabu, nes visame kitame pasaulyje gyvenimas žiaurus ir amerikiečiai ten visus žudo. Tie vaikai net negali įsivaizduoti geresnio gyvenimo, nes jų gyvenimas jiems atrodo geras – ir nėra nei žinių, nei interneto, nei turistų (jiems draudžiama kalbėtis su vietiniais), kurie jiems tai galėtų paneigti. Jiems į galvas įkalta, kad jų šalies ramstis ir pagrindinis visko centras yra tautos lyderis, kuris visus myli ir visus saugo. Galbūt jie dėl to jaučiasi laimingi ir saugūs? O suaugę žmonės, tiek metų pragyvenę baimėje ir nuolankume, gal paprasčiausiai nebeatskiria baimės nuo pritarimo ir įprato gyventi garbindami lyderį ir elgdamiesi pagal visas taisykles?

Klausimų daug, tačiau man vis tiek tų žmonių gaila, kad ir kaip jie besijaustų. Ne veltui šalies pavadinimo pirmoji raidė yra Š – nes ši šalis yra visiškas Šūdas. O aš šiandien eilinį kartą suvokiau, kad, nežmoniškai džiaugiuosi savo gyvenimu. Po velnių, juk gyvename beveik rojuje, palyginus su šalimi, kurioje gyvena tie žmonės. Juk aš žinau, kad jei apšaukčiau policininką arba viešai pasakyčiau „Adamkus mala šūdą“, mano šeima nebūtų išsiųsta tiesiai į mirtį. Ir šiaip esu laisvas žmogus, kuris gali ne tik galvoti ką nori, bet ir šnekėti ką nori. Gaila, bet milijonai žmonių to nevertina.

Daugiau apie Šiaurės Korėją:
Wikipedijoj (labai jau statistiniai, neįdomūs duomenys)
Turistų atsiminimai
Galite pasižvalgyti po sostinę palydoviniuose žemėlapiuose (Kokios plačios jų gatvės! Tačiau jose pamačiau kokias tris mašinas ir vieną autobusą.)
Ir dar 53 minučių laida apie Šiaurės Korėją (šios laidos nežiūrėjau):

•