Taip, jau beveik du mėnesiai nuo tos dienos, kai vėl pabandžiau mesti rūkyti. IR DAR NIEKAD nebuvo taip sunku. Tiesiog tragedija. Keikiuosi, kad pradėjau rūkyti, po bene sėkmingiausio mano metimo – 2005 lapkričio-2006 lapkričio mėn. Nerūkiau apytikriai lygiai metus. Tąkart mečiau gan lengvai, tačiau dabar… Kankynė. Gal todėl, kad iki metimo rūkiau vien “Klaipėdą”, “Belamorkę” ir kitokį šlamštą?
Kol kas savęs rūkančiu dar nelaikau, bet švariu – nebe. Be nuodų ištvėriau 5 savaites – po to nebesusilaikiau. Dabar net turiu knygą, kurią jau daug kas aprašė ir kalbėjo apie jos sėkmingumą. Tikiuosi, ji sėkminga bus ir man.
Ech, vaikai, paaugliai – nepradėkit rūkyt. Jaunystėj tai atrodo krūta, linksma ir nieko baisaus. Bet dabar suvokiu, kad pradėjimas rūkyti buvo mano viena didžiausių gyvenimo klaidų. Plaučius diegia, oro pritrūksta, galūnės tirpsta, galva VISADA sunki, dantys genda, burna smirda ir šiaip nekomfortas. O atsikratyti niekaip neina. Nepradėkit, vaikai, nuoširdžiai patariu. O jei pradėjot, meskit, kol ne per vėlu – laikui bėgant potraukis tampa nebenugalimas. Paklausykit kvailo NEsenio :)
Kita tema: rašinėliams – poilsis. Visą praeitą savaitę kankinausi su dantenų skausmu, šią savaitę kankinuosi su kažkokiu lievu peršalimu. Darbo daug duoda, nieko nespėju, nes sergu ir neišeina anksti keltis. Todėl ir rašinėliams poilsis, nes noro kažką rašyti labai mažai, nors juodraščiuose visko pilna. Nieko, kalėdos, naujieji, reiks imt atostogėlių ir atsigaut. :)
Įteikiu asmeninę mėlyną juostelę už šį rašinį.
Jei kas tokį moralą būtų atskaitęs kai būdamas penkiolikos metų kur už kampo traukei dūmą juk būtum tik nusijuokęs, ar ne? Ir visada taip..
Man 10 klasėj, ačiū Dievui, kažkoks sraigtelis suveikė, kad per pertrauką surūkyti pora cigarečių jau nėra visiškai nekaltas pažaidimas. Nuo tada rūkau tik išgėręs alaus ir jei kas rūko šalia.
gyvenimo tvarkytoja, ačiū :)
Martynai, kad rūkyt pradėjau kažkur nuo 18. Rūkiau dėl tam tikrų priežasčių, kai rūkymas palengvindavo smegenis, tačiau jei kas būtų man smulkiai papasakojęs, kaip po keturių metų gailėsiuos – būčiau gal ir paklausęs :)
O aš rūkau. Pakankamai daug. Visi sako, vaikai žali bus, bla bla bla. Bet aš kažkaip esu save perkandus, kad ramiausiai galiu būt nerūkydama, jei žinau, kad turiu cigarečių. Išbuvau taip net tris mėnesius :) Kol turi, ramu, nes visada žinai, kad jei neišlaikysi, galėsi parūkyti. Dar gi, kažkas sakė, atsirūkysi ir mesi. Buvo porą kartų nusibodę rūkyt. Mečiau. Ir nieko gi. Tai va, sakiau, kai jau turėsiu rimtą vyrą ir planuosiu vaikučius, mesiu visam visam rūkymus – kad vaikučius sveikus suplanuočiau.
Beje, aš irgi atostogų pasiėmiau :) :P Nuo trečiadienio kito einu atostogaut :)
kažkada ir aš taip galvojau, kad atsirūkysiu ir mesiu :) dabar nebegalvoju. dabar potraukis nebe toks, kad paimčiau ir mesčiau :)
Gal papildomos motyvacijos reikia?
http://www.delfi.lt/news/daily/Health/article.php?id=15360547
hehe, ačiū už nuorodą :)
bet labai tingiu kurti graudžią istoriją. nors galėčiau pabandyt.