mano pirmosios (ir paskutinės?) krepšinio varžybos

• 

Lietuva! Žinau, kas kaltas dėl rinktinės pralaimėjimo Makedonijai! Nekaltinkite anei komandos, anei trenerio, anei kokio krabo (kaip kaltino Robertas). Kaltinkite mane! Noriu papasakoti apie tokį mano gyvenimo dėsningumą. Šiaip krepšiniu visiškai nesidomiu ir net nežinau, kaip atrodo Kleiza ar Pocius. Nežiūriu krepšinio varžybų. Tačiau labai retai nutinka taip, jog pasižiūriu. Taip nutiko per praeitą Europos čempionatą (2009), kai nusprendžiau pažiūrėti rungtynes su Turkija. Lietuviai pralošė. Dar nutiko, kad nusprendžiau pažiūrėti rungtynes su Ispanija Pekine (2008). Lietuviai pralošė. Dar nutiko taip per kelias kitas žaidynes, per vienas iš jų lietuviai nesmagiai pralošė JAV komandai ir pan. Tai po visų šių nutikimų priėjau išvados, jog kai buržujus pagaliau nusprendžia pasižiūrėti lietuvių rungtynes – lietuviai pralošia.

Gyvenime nebuvau krepšinio varžybose arenoje ir tikriausiai neičiau. Tačiau netyčiukais atsirado galimybė gyvai pamatyti Lietuvos-Makedonijos varžybas. Tuo labai apsidžiaugiau, nes labai norėjau išvysti 15 tūkstančių sirgalių kriokiančią minią ir išgirsti tą nesveiką triukšmą. Ir nuėjau pažiūrėti! Rungtynių rezultatą žinote…

Šiam juokingam dėsningumui užbaigti dar šiandien per Lietuvos-Slovėnijos rungtynių ketvirtą kėlinį G. atsiuntė man SMS žinutę: „Jeigu nežiūri rungtynių, tai ir toliau nežiūrėk!“ :)

Pirmas įspūdis – neįtikėtinai geras

O jei rimtai:

Likau absoliučiai sužavėtas. Ir noriu tai užfiksuoti čia, raštu. Tai buvo vienas iš įvykių, kai buvau visiškai nustebintas. Tas kiekis žmonių, ta žalia armija, tas nesveikas triukšmas, jog priešais kėdes esantis stiklas net drebėjo… Kaip pirmą kartą dalyvaujant tokiame renginyje, šiurpuliukai vaikščiojo kūnu. Nesulyginsi su vaizdu per televizorių – per TV tos energijos nesijaučia nė truputėlio. Visiškai atėmė žadą tą akimirką, kai buvo pristatyta lietuvių komanda – triukšmas buvo neapsakomas. Gražu, neapsakomai gražu.

Rungtynių neanalizuosiu, o komandos žaidimo tuo labiau. Komanda pasiekė tokio rezultato, kokio buvo vertas vakarykštis jų žaidimas. Apie krepšinį neišmanau nė truputėlio, todėl apie komandos pasirodymą galėčiau papostringauti tik asmeninę nuomonę. Tegu analizuoja tie, kurie krepšinį išmano puikiai ir analizuoja labai taikliai.

Aš pažvelgsiu į ketvirtfinalį kitaip – per savo prizmę, kadangi ėjau pažiūrėti reginio, o ne rungtynių. Per „Buržujaus rašinėlių“ prizmę, kur smulkmenoms dažnai suteikiu daug didesnę prasmę nei pasiekimams.

Teigiama pusė:

– Niekada negirdėjau taip giedamo Lietuvos himno. Šiurpuliukai. O kad šie žmonės jį taip pat giedotų ne tik krepšinio aikštėje.

– Nuoširdžiai kukliai susigūžusi Grybauskaitė, kai pranešėjas per garsiakalbį paskelbė „O dabar pasveikinkime rungtynes stebinčią mūsų prezidentę…“

– Gerbėjų atneštos Lietuvos vėliavos su žaidėjų vardais-pravardėmis. Labiausiai pralinksmino vėliava su užrašu „BROLIAI“.

– Po ilgų pykčių tarp apsaugos ir makedonų, visgi išskleista Makedonijos vėliava (nors ir mažesnė). Pamojavo, susipakavo ir nurimo.

– Kai tik pranešėjas per garsiakalbį pasako „Žiūrovai – į gynybą, patriukšmaukime!“, tai ir prasideda… Nereali pramoga! Kartosiu tai dešimt kartų, bet man nesuvokiama, kaip įmanoma žaisti per tokį triukšmą :)

Neigiama pusė:

– Baisi, baisi, baisi arena. Nors vidus erdvus ir neblogai išplanuotas, tačiau architektai – be polėkio. Važiuojant pro šalį G. pagalvojo, kad ten tiesiog daugiaaukštė stovėjimo aikštelė…

– Lietuviai sirgaliai, kurie neleido makedonams prieš rungtynes išskleisti savo didelės vėliavos. O kaip patys piktinosi, kai Ispanijoje lietuviai turėjo tokių pačių problemų…

– 4 lietuviai sirgaliai menkystos, kurie makedonus, skleidžiančius vėliavą, pradėjo daužyti kumščiais į veidus ir stumdyti nuo laiptų. Gyvuliai, ne žmonės.

– Arenos apsaugos darbuotojai, kurie suplėšė makedonų vėliavą ir provokavo juos muštynėms.

– Dalis makedonų sirgalių, kurie norėjo tiesiog pasimušti ir patys provokavo tuos pačius apsauginius… Apskritai, buvo nesmagu žiūrėti į tą sujudimą, kai šimtas makedonų apsupami gyva grandine, su dešimčia makedonų pusę rungtynių stumdomasi ir mušamasi ir t.t. Durnai elgėsi tiek neprofesionali apsauga, tiek patys makedonų sirgaliai-buduliai. Gerai nors tiek, kad Eurobasket atstovas pagaliau susitarė ir makedonams buvo leista išskleisti mažesnę vėliavą, ko pasekoje visi nusiramino ir paskutinis kėlinys buvo +- be problemų.

– Didžiulis kontrastas: fantastiškai sugiedotas himnas, o po pusantros valandos tokios frazės kaip „by*į dėjau aš ant Lietuvos“. Kiek nedaug reikia didžiam patriotui tapti šalies niekintoju. Jau galite nusiimti trispalvius prezervatyvus nuo veidrodėlių.

– Dar vienas kontrastas: džiaugsmingas 15 tūkstančių žmonių baubimas ir savo komandos palaikymas ją pristatant, o po pusantros valandos tokios frazės kaip „eina na* šitie debilai“ arba „dalb**obai bl* žaist nemoka“. Kiek nedaug reikia didžiam krepšinio gerbėjui tapti rinktinės niekintoju.

– Ta sirgalių dalis (ypač besireiškiantys interneto komentaruose), kurių požiūris į sportą yra toks menkavertiškas, jog net pasidaro baisu. Jei komanda laimi, tai jie – herojai. Jei pralošia – jie lochai. Meilė ir neapykanta Lietuvoje.

– Arenoje nerodo pakartojimų!

Neutrali pusė:

– Pirmą kartą išvydau žaidimą gyvai. Pamačiau žaidėjus, kurie dirba savo techninį, kasdienį darbą. Apmokamą darbą. Kuo geriau atliks, tuo daugiau uždirbs. Jokios dvasios, jokios idėjos, tik paprastas, sunkus ir atkaklus darbas. Jiems tikrai nėra tie visi sirgaliai taip svarbūs, kaip yra deklaruojama duodant interviu. Jiems nusispjaut ant visko, kas dedasi ne tarp keturių linijų. Žavėjausi, kaip žmonės sugeba ramiai atlikti savo darbą, kai šalia jų kriokia tūkstantinė minia, o už 10 metrų sirgaliai mušasi su apsauga. Sakykite ką norite apie „žaidėjų atsidavimą savo šaliai“, tačiau aš mačiau tik paprastus (aišku, gerai apmokamus) darbuotojus savo darbo vietoje. Ir ne patriotizmas čia varikliukas, o paprasčiausias darbas.

– Kaip viskas lėtai vyksta, kai žiūri gyvai! Kiek matydavau rungtynes per TV, visuomet maniau, kad ten neapsakomo greičio sportas. O pasirodo – viskas ramu, tolygu paprasta – pirmyn-atgal, pirmyn-atgal, puolam-ginamės. Ramus, taktinis žaidimas.

– Tipiškas sirgalius, sėdėjęs man iš dešinės. Visas rungtynes kalbėjosi su savimi. Kai lietuviai įmesdavo, tai „gerai vyrai, taip ir toliau“, kai neįmesdavo – „jūs sušikti lochai, žaidžiat kaip bobos, nemokat žaist“. Kai makedonai įmesdavo, jis visuomet keikdavo „nu ir kaip jiems taip krenta!“. Nuoširdi jo nuostaba, lyg ten kamuolį mėtė ne krepšininkai, o ruoniai.

– Makedonas, per pertrauką laimėjęs Beko šaldytuvą :)) Jam pažadėjo pristatyti jį iki namų! :))

– Užprogramuotas sirgalių palaikymas ir standartiniai suvienodėję šūkiai. Toks įspūdis, kad lietuviai nemoka sirgti, o tik švilpti ir baubti. Nes jei kartais ir pasigirsta koks Sėklos būgno išmuštruotas šūkis, tai yra dešimtis metų girdima ta pati skanduotė. Norėjosi daugiau improvizacijos, sirgimo netikėtomis akimirkomis, o ne kai Sėkla arba pranešėjas paskatina. Net bangą talismanai turėjo „užvesti“, nes patys sirgaliai nesugebėdavo jos pradėti.

– Po pralaimėjimo kėdes spardantys vyriškiai, sodrias ašaras liejančios moterys. C’mon, žmonės, čia juk tiesiog sportas!.. Nebūkite fanatikai.

Makedonai fone labai švenčia

Ir pabaigai:

Būtų tikrai gražu, jei lietuviai būtų nuskynę kokį medalį. Bet ką jau padarysi, dar bus daugybė progų. Iš tiesų – tai geriausia dovana Makedonijai, kokią jiems galėjo padovanoti Lietuvos rinktinė. Makedonijos rinktinė nuo savo nepriklausomybės dar niekada nebuvo pasiekusi tiek daug. Tai jiems daug svarbesnė pergalė nei mums. Mes panašų džiaugsmą gavome 1992-1996 metais, todėl galime užgniaužti pralaimėjimo kartėlį mintimi, kad netikėtos pergalės džiaugsmą vakar suteikėme ir kitai šaliai. Prisiminkime, kiek tos pergalės padėjo sutvirtinti mūsų šalies identitetą ir paskatinti jaunus žmones ir vaikus domėtis krepšiniu! Ir pagalvokime, kad galbūt tas pats dabar bus ir Makedonijoje. Galbūt, jei makedonai iškovos medalį, atsiras daugybė makedonų vaikų, kurie pradės žaisti krepšinį ir po 5-10-15 metų Makedonija turės tvirtą, pirmaujančią rinktinę. Dėl to ir pasidžiaukime, nes juk krepšinis – tiesiog sportas. O sportas nuo antikinių laikų buvo skirtas ne pergalėms skinti, o lavintis, tobulėti ir apskritai nešti teigiamas emocijas.

Būtų tikrai smagu, jei makedonai eitų iki finalo. Aš už.

•