Gruzija: gastronominio orgazmo ir lengvų pagirių šalis

• 

„Oh, hai“, sako ši šalis kiekvienam atvykėliui.

Kai atskrendi į šią šalį, pirmiausia tave pasitinka pilki laukai, neišvaizdžios vietovės ir pasų kontrolės darbuotojas, kuris grąžindamas tau pasą kartu duoda ir mažą vyno butelį su sveikinimu atvykus į Gruziją. Tai iškart nuteikia ypač maloniai, nes paprastai pasų kontrolė asocijuojasi su nemaloniu darbuotojo žvilgsniu ar keistais klausimais, kurių kartais nesupranti dėl kalbos barjero. Tokia smulkmena iškart pakelia nuotaiką ir sudaro įspūdį, jog kelionė bus įdomi ir maloni, o visos legendos apie šalies gyventojų draugiškumą – ne išsigalvojimai. Bijojau, jog 4 dienos pažinti šiai šaliai bus gerokai per mažai – taip ir atsitiko. Tačiau savo akimis susipažinti su įvairiais kultūros niuansais ir pramokti šių pietiečių bendravimo pagrindų man pavyko. Taigi leiskite man papasakoti jums įžanginę istoriją apie šią labai įdomią, bet tikrai savotišką šalį. Kaip aš pavadinčiau – draugiškų marozų, keistų politikų ir atsipalaidavusių paprastų žmonių valstybę. Kadangi jau seniai planavome važiuoti į Gruziją ilgesniam laikui, šios keturdienės buvo puiki proga pralaužti ledus. Daugumą kelionės laiko buvau arba persivalgęs, arba girtas, todėl nepykite, jei informacija kur nors bus padrika, o gražių kadrų nebus tiek daug, kiek tikėjotės.

Iš pirmo žvilgsnio Gruzija mažai kuo skiriasi nuo Lietuvos. Toks pats oro uostas, tie patys keliai, tie patys taksi automobiliai, stovintys ir laukiantys savo daug mokančių aukų. Tos pačios reklamos, kurios gal šiek tiek ne tokios skoningos. Pavyzdžiui tik 1.10 Lt kainuojantis Fanta limonadas reklamuojamas baisiai ryškiomis spalvomis lyg tai būtų Burbulinadas, o ne tarptautinis prekės ženklas. Žmonės iš pirmo žvilgsnio – niekuo nesiskiriantis nuo mūsų tautiečių. Netgi arbūzų pardavėjai čia – tokie patys. Tik arbūzai, matyt, šviežesni.

Važiuojant link miesto matai tokius pačius apgriuvusius priemiesčių pastatus, apleistus neaiškios paskirties statinius ir pusiau aptvarkytus želdynus. Tokie patys reklaminiai stendai, identiškai panašios rinkiminės reklamos – tik čia jos kabinamos bet kur ir bet kaip, ar tai būtų tvora, siena, ar netgi miesto ribą atžyminti skulptūra. Gatvės pilnos tokių pačių automobilių, kurių prabangos lygis nenusileidžia lietuviškų gatvių košei, tačiau čia gali išvysti daug didesnį kiekį senų ar labai senų rusiškų automobilių. Tiesa sakant, Lietuvoje rusišką automobilį pamatysi retai, o štai Gruzijoje ši terpė išnaudojama netgi kaip verslas. Žiguliukų taksi – viena iš miesto pramogų, kurią turistai mėgsta vien dėl to, jog tie Žiguliukai – prižiūrėti ir iščiustyti iki tobulybės. Važiuoti tokiu neteko, bet pasižadėjau, jog grįžęs į šią šalį tokia nostalgiška paslauga būtinai pasinaudosiu.

Kontrastai – naujutėlaičiu džipu atvažiavęs prekeivis gali visiškoje lūšnoje pardavinėti rakandus ir dėl to visiškai nesuka galvos.

Jau netoli miesto centro aplanko dar vienas dežavu. Vieną akimirką važiuoji pro pilnai gyvenamą, bet labai aptriušusį daugiaaukštį namą, kuris labai primena neprižiūrėtus Vilniaus miegamųjų rajonų blokinius namus. Tačiau jau už keliasdešimties metrų pamatai naujutėlaitį daugiaaukštį namą, kuris ne šiaip sau naujas, bet dar ir išpuoštas aukso imitacijomis – jo spindintys balkonai ir laiptinių stogeliai apakina savo auksinėmis spalvomis. Na, aukso imitacijų mūsų daugiaaukščiuose niekas nenaudoja, bet tokius pasvarstymus priverčia užmiršti dar už kelių šimtų metrų atsivėręs senų griūvančių trobelių ir naujų stiklinių pastatų kontrastas, be galo primenantis Vilniaus Šnipiškes. Kiek tyrinėjau, Tbilisis Zuoko neturėjo – todėl jų „Šnipiškėse“ degusių pastatų beveik nėra.

Aišku, gal geriau karštasis Zuokas, negu Tbilisio laimė būti sugriautiems -niolika kartų per visą miesto gyvavimo istoriją. Nežinau, kaip jiems iki šiol pavyksta išlaikyti bent kažkokį vientisumą mieste, bet anksčiau nuolat griautas miestas šiuo metu atrodo visai pakenčiamai. Tikiu, kad po kokių penkerių metų Tbilisis bus gražus miestas. Jame šiuo metu vyksta melejonas remontų, daugybė pastatų perdažoma, perstatoma, gatvės grindžiamos iš naujo, statomi nauji Michele De Lucchi pastatai (čia toks italų architektas, kurį Sakašvilis be proto pamilo ir leido jam projektuoti kelis gražiausius Gruzijos statinius). Tiesą sakant ir neapsimetinėjant, pats Tbilisis man didelio įspūdžio nepaliko. Net užkilus funikulieriumi (aš vadinau meilybiniu vardu „Imbraso gondolomis“) ant Tbilisio pilies kalno, vaizdas nebuvo pribloškiantis. Arba aš tiesiog per daug išpuikęs nuo kelionėse matytų vaizdų – todėl tarp kalvų įsikūręs miestas su daugybę kranų ir gyvai vykstančių remontų man pakilaus įspūdžio nepalieka. Tbilisio stiprybė – smulkmenose. Mažose gatvelėse, gražiuose parkuose ir įvairiuose keistuose urbanistiniuose elementuose, kaip kad skulptūros vidury gatvės ar didžiulis pianinas vidury parko.

Skulptūrų, monumentų tradicija išskirtinė ir matoma iš toli, bet kuriame miesto taške. Netgi už miesto, važiuojant iš oro uosto, tiesiog vidury laukų pastatyta kažkokia skulptūra tokia gigantiška, jog dar turi pagalvoti, ar nėra didesnė už Tris kryžius ar visą Gedimino bokštą. Nuo aukščiausios kalvos Tbilisį sauganti papinga ir griežta moteris atrodo įspūdingai, lyg iš kokio fantastinio filmo apie ateities diktatorius, besistatančius sau didelius monumentus. Gražu, kitaip nepasakysi. Tokių vaizdingų paminklų trūksta Lietuvai.

Vėliau viešbutis, apsižiūrėjimas, vakarienė – ši dalis įdomi tik ten buvusiems. Nors apie maistą ir valgymo įpročius vėliau papasakosiu. Nepaisant to, kad tą patį vakarą prigėrę ne tik sulaužėme magnetinę kambario spyną ir įsilaužėme į tą kambarį su visomis balkono durimis, viešbutukas buvo ramus ir jaukus.

Tikrasis kompanijos susiklijavimas, kuriai susiklijuoti reikia kuo greičiau, nes kelionė ypatingai trumpa, įvyksta išgėrus solidų kiekį vyno ir patraukus ieškoti pramogų. Kompanija iš pradžių atrodė būsianti labai sudėtinga – keli blogeriai, keli žurnalistai, PRščikai ir Borjomi Lietuva atstovai – potencialus nuomonių nesutarimo ir nereikalingų ginčų fabrikas. Tačiau tą patį vakarą puikūs klijai – alkoholis ir „pramoginis šlaistymasis“ – išsprendė visas problemas ir užbirbino labai puikią natą visai ateinančiai kelionei. O gal tai visgi ne alkoholio, o šalies nuopelnas – to niekas nesužinos. Kad nors truputį įsivaizduotumėte, ko reikia labai įvairialypei kompanijai, kad ji galėtų pramogauti kartu, papasakosiu jums kelis esminius vakaro etapus:

1. Lengvutis pasivaikščiojimas po miestą, kuris, pasirodo, buvo gan didelis žygis per pusę miesto;
2. Hipsterių klubelis su 5 lankytojais, kuriame prie meniškai padažytų sienų, ant baro šokančio pankelio ir iš močiutės namų sutemptų baldų labai derėjo Youtoubinė diskoteka – į kurią, privaloma paminėti, lietuviai įnešė savo šarmo, todėl SEL ir Karališkos Erdvės istoriniai kūriniai buvo sutikti didžiulėmis ovacijomis ir skambėjo ypač didingai;
3. Ir galų gale kabakas, mėginantis save vadinti anglišku pub’u, todėl nusisamdęs vietinę coverių grupę, grojančią tai The Cranberies, tai ACDC, tai Kiss. Taip pat tiekiantis ypatingo šlykštumo savo vietinį gėrimą Chacha, kuris lietuviškai tariamas Čiačia ir yra tiesiog paprasčiausias samagonas.

Tiesa, Gruzijoje gerti ar rūkyti galima bet kur ir bet kaip. O jei sutinki gatvėje geriančius darbininkus, tai nenustebk, kad būsi pavaišintas ir kurį laiką negalėsi nuo jų pabėgti. Arba nuropoti keturiomis.

Draugiškumas ir žmonės

Medžioklės sezonas atidarytas.

Taip, jei eini išgėręs pro gatvę klojančius darbininkus, kurie savo naktinės pamainos pertraukos metu gurkšnoja Čiačią ir valgo šlapianką,ir jeigu su jais tiesiog pasisveikini, nenustebk, jei iškart į rankas gausi plastmasinę stiklinę ir teks ragauti jų tyro samagono, kuris, pasirodo, yra dar blogiau negu jų samagonas kabakuose ar restoranuose. Ir nepadės nė šlapianka. Bet čia tik kalbant apie naktinius darbininkus, kuriems girti turistai yra smagi pramoga, ypač jei vienas jų sugalvoja „pagelbėti jiems“ ir pradeda pats kloti plyteles už juos. Ne tik pertrauka nuo darbų, bet dar ir smagus pakrizenimas kartu su girtais lietuviais.

Štai mūsų prarabai ir trumpų sugertuvių kolegos, kitą rytą stebintys per naktį nuveiktą savo darbą.

Tačiau tikrasis draugiškumas pasireiškia visiškai kitur. Įsivaizduokite, jog esate turistas kokiame nors mažame Lietuvos kaime, tarkime kokiame Joniškyje, einate išvertęs savo prikimštą pilvą, nešinas brangiu fotoaparatu ir užsidėjęs akinius nuo saulės. Kaip manote, ar senutėlė vargstanti kaimo gyventoja kreips į jus dėmesį? Ar apskuręs, ketvirtą dešimtį baigiantis kaimo vyras žiūrės į jus su šypsena? Nenoriu peikti lietuvių, tiesiog noriu pateikti pavyzdį, kokie iš tiesų ten žmonės. Kalbėjomės ir su vargstančia bobute, sveikinomės su kaimo vyrais – ir senais, ir jaunais – pletkinom su vidutinio amžiaus moterimis, ir visi tie žmonės buvo be jokios pagiežos, mandagūs, draugiški, smalsūs.

Fotografuojami žmonės ne tik kad nesipiktina, bet dar ir nusišypso. Jei skini vaisių nuo gatvėje palinkusios šakos, niekas ant tavęs nešaukia, tik pasiūlo lazdą, kad pasiektum aukštesnę šaką. Vyrai sėdi po medžiu, žaidžia Domino ir gliaudo saulėgrąžas? Po kelių sekundžių saulėgrąžų jau turi ir tu, o paplepėti nei vienas nesibodi. Pardavėjams, padavėjams, turgaus prekeiviams, statybininkams ir kartais šiaip praeiviams įdomu, iš kur tu esi, kas tu esi. Bet svarbiausia, kad įdomu ne dėl to, kad pasipelnytų (kaip, pavyzdžiui, Maroke), bet dėl to, jog tai paprastas smalsumas ir noras bendrauti. Iš mūsų kompanijos tikriausiai niekas nepamiršime paskutinės dienos Tbilisyje, kai vaikščiojome su gide ir staiga iš niekur atsirado į vietinį panašus, tvarkingai atrodantis vyras, kuris virš valandos vaikščiojo su mumis ir klausėsi gidės pasakojimų. Buvome prikūrę įvairiausių istorijų apie saugumą ir žmonių grobikus, bet vėliau pasirodė, jog tai vienišas turistas armėnas, kuris pamatė mus ir pasiprašė gidės prisijungti prie mūsų, kad galėtų pasiklausyti pasakojimų. Kai turas baigėsi, visi fotografavomės ant Taikos tilto, o jis ne tik kad stovėjo šalia, bet dar ir davė savo fotoaparatą. Toks sąlyginai artimas kontaktas su svetimais žmonėmis tuose kraštuose yra įprasta – kas mums, šiaurės gyventojams, dažnai nėra suprantama.

Apie draugiškumą prie stalo kalbėti tikriausiai nereikia… Jei kada pateksite į situaciją, kai jus kvies pasivaišinti prie pietų/vakarienės stalo, jokiu būdu neatsisakykite. Taip nepasirodysite nemandagūs, o taip pat patirsite labai įdomų vakarą, kuris turi kelis juokingus niuansus:

• Išragavus ant stalo patiektus patiekalus (dažniausiai sūriai, lengvi kepiniai, baklažanai ir pan.), kai jau lietuviškais standartais yra visai pasisotinama, tik tada jie pradeda nešti užkandžius :)) Kai privalgai užkandžių (o juos vis neša ir neša), ir jau nebegali įsidėti nė kąsnio, jie pradeda nešti karštus… Ir vis neša, neša, neša. Viską krauna trims aukštais, nes lėkštės netelpa, o nuimti nieko nevalia.
• Tostai sakomi kas dvi minutes. Su kiekvienu tostu privaloma išgerti (vyrams 100%, moterys gali numuilinti). Jei kompanija pasitaiko linksma, su kiekvienu tostu geriama iki dugno. To padarinius įsivaizduoti galite patys.
• Jeigu norite išlikti nors kiek nepersigėręs, netyčia nepaminėkite stebuklingo žodžio „Čiačia“. Tokiems žodžiams jie turi jautrius lokatorius ir tuomet reikalai pakrypsta labai linksma kryptimi :)

Čia ir panaudosiu savo pradžioje minėtą terminą „draugiški marozai“. Kartais gruzinai atrodo kaip tikri marozai, tačiau visiškai be jokios agresijos ar pykčio. Tas pyktis labiau humoristinis, atsirandantis tuo atveju, jeigu tarp svečių pasitaiko koks vengiantis gerti žmogus ar tiesiog koks išrankus maistui. Tik atsisakyk išgerti gruzino įpilto vyno ar Čiačios – išgirsi ty menia neuvazhaesh rimtu tonu. Buvo situacijų, kai tam tikri poelgiai man sukėlė prisiminimus iš 2007 metų vasaros, kai prie Lakajų ežero marozni žvejai su savo penkių litrų samagono buteliu pasakė paprastai: „arba geri, arba suspardom“. Ne, sutikti gruzinai toli gražu net nepanašūs į tokius žvejus, tačiau perdėtas vaišingumas ir pastangos nugirdyti ne visada yra malonius jausmus sukeliantis dalykas. Nors, aišku, tą galima lengvai išgyventi ir ramiai sau prisigerti. Svarbiausia – nusiteikimas.

Dėl maisto nevalgymo jie reaguoja ne taip griežtai, bet vis tiek skatina vaišintis. Tiesiog prie tokio stalo pamirškite, jog laikotės dietos, jog valgote po mažai ar esate koks lengvas eko iškrypėlis – tiesiog rykite, kimškite ir atsidarykite papildomą skrandį, nes kuo daugiau valgysite, tuo sunkiau girtėsite ir tuo lengvesnės bus pagirios. Gruzinų sūriai, visokie chačapuriai, chinkaliai ir kitas puikus maistas – didelis gastronominis orgazmas neišpuikusiam skoniui, mėgstančiam negurmanišką, paprastą valgį. Net jų vietiniai garsieji limonadai yra labai neblogas gaminys, jei norite kažko gaivaus. Skonių pasirinkimas platus.

Apie maistą plačiai nerašysiu – vėlgi dėl girtumo nepamenu pusės jų pavadinimų ir apskritai sudėties. Buvo tiesiog skanu. Liūdėjau, kad neturiu trijų skrandžių. Jei mėgstate gerai pavalgyti – Gruzija jums kaip tik.

Mineralinis vanduo „Borjomi“, fabrikas ir svetingumas

Na dabar jau galiu išduoti man švelnų krizenimą sukėlusį dalyką, kurio stengiausi neišduoti iki kelionės: nemėgstu mineralinio vandens :) Borjomio konkurentas Vytautas man apskritai yra šlykštumo viršūnė ir negaliu jo gerti net pagiriotas – pasidaro tik blogiau. Tichė – ne vanduo, o taukų skonį turintis birzgalas. Vienintelis Neptūnas yra tas, kurį galiu dar kažkiek gerti. Borjomio taipogi niekada negerdavau dėl per didelio skonio panašumo į Vytautą. Tai nuo to istoriją ir pradėsiu.

Kai tik atvykom į Gruziją, principingai sau pasižadėjau Borjomio išgerti, pamėginti paragauti ir galbūt pamėgti. Na gi reikia mylėt tą, kuris tau tokią kelionę suorganizuoja. Kažkada panašiai dariau su alumi – daug ragavau, gėriau, daug metų mėginau – bet nepavyko. Tačiau su Borjomiu visai gavosi – sugebėjau suprasti, kur tas skanumas ir netgi gėriau valgydamas, kad pilvas maloniau burbuliuotų. Tik viena problema, kad gerti galiu jį vos tik atsuktą – po penkių minučių išsbezdėjimo dingsta malonus burbuliukų badymasis. Bet apibendrindamas visą savo patirtį su mineraliniu vandeniu (kurio per šias 4 dienas išgėriau galimai daugiau nei per visą gyvenimą), dabar sukalsiu išraiškingą ir skambią frazę, dėl kurios heiteriai apkaltins mane parsidavimu ir rašys „daugeu nebeskaitisiu tavo parsidavusio bliogo“, o Borjomio PRščikai galės nusibraukti prakaitą ir atsikvėpt, kad netapau PR disaster’iu:

Borjomi – tai produktas, kuris išmokė mane pamėgti mineralinį vandenį!

Štai kaip gražiai. Tiesa, PR disaster’iu gal ir nebūčiau tapęs, bet į bagažą buvau pasiėmęs po bonkelą Tichės ir Daridos. Gaila, bet visą kelionės laiką buvau toks girtas arba apygirčiai pagiringas, jog visiškai tas bonkelas pamiršau…

Sakė, jeigu negražiai parašysiu apie Borjomi, tai uždarys mane į baisų rūsį, kur pikti gruzinai užsiima nelegalia organų prekyba.

Bet einam prie reikalo. Gruzinai labai didžiuojasi savo stebuklinguoju Borjomiu ir jo išskirtinumu. Ekskursijos metu buvome nuvežti pasižiūrėti, kaip atsiranda tas keisto skonio vandenėlis.

Atbėga jis iš daugybės gręžinių, po to jį apdirba ir išpilsto. Jeigu manote, kad Borjomi skonis yra keistas ar netgi nemalonus, jūs dar neragavote jo tiesiai iš žemės, neapdirbto. Iš žemės jis išbėga natūraliai užsigazavęs, šiltas ir turintis tokią savotišką smarvę, jog net juokinga jo ragauti. Tikriausiai galimybė paragauti šio neapdirbto vandens mane privertė šiek tiek atlaidžiau žiūrėti į mineralinį vandenį, nes supratau, jog buteliuose esantis skonis ir kvapas dar visai malonus :) Patikėkite manimi, tie melejonai visokių mineralų, kai jie neapdirbti, yra nelabai malonus pojūtis ir karštą vasaros dieną toks grynas vanduo toli gražu neatgaivintų.

Apdirbę ir labiau užgazavę, vandenį išpilsto į butelius. Smulkmenos čia neįdomios, įdomiau yra tai, jog Borjomi vandens gavyba vyksta ne šiaip „kas nori, tas daro“. Kas daugybę metų yra skelbiamas konkursas, kurio metu tik viena įmonė gauna leidimą išgauti šį vandenį. Niuansų, deja, sužinoti nepavyko, bet multimilijoninis verslas pačiai Gruzijai nemažai naudos matyt irgi duoda.

Vienas iš Borjomi gamybos vadų su pasididžiavimu žiūri į savo mažuosius kūdikius.

Kai Rusija buvo „užraukusi kranelį“ ir sustabdė visą importą iš Gruzijos, Borjomio pardavimai ypač krito. Pasirodo, tuo metu Rusijoje milžiniškais tempais išaugo plagijavimas – buvo gaminamas netikras, dirbtinis Borjomi, apipavidalinant jį labai panašiai į originalą.

Mano naujausia svajonė – išsimaudyti Borjomio vonioje. Prieš šimtus metų Borjomis buvo populiarus ne dėl vandens ar jo skonio, o dėl savo spa malonumų – į Borjomio kaimą rusai, ukrainiečiai ir kiti kaimynai traukdavo tuntais, kad galėtų pasilepinti voniose ir šiltuose šaltiniuose.

Borjomis pradėjo gaminti ir naują vandens rūšį – Likani, kurią, rodos, eksportuos ir į Lietuvą. Bus skanu Vytauto gerbėjams, nes šita rūšis tai jau tikrai labai savotiško skonio :)

Vienas įdomiausių Borjomi gamybos aspektų man buvo verslo kultūra. Įsivaizduokite multimilijoninį verslą Lietuvoje – viskas būtų prabangu, blizgėtų, biuras būtų kokioje nors fantastiškoje vietoje, geriausiame biurų pastate. Įranga būtų naujutelaitė ir viskas tiesiog švytėtų. Gruzinai dirba kitokiu principu – jeigu veikia, reiškia viskas gerai. Buvo įdomu pamatyti kontrastus, kai vieną akimirką matai brangią ir naujovišką išpilstymo įrangą, o išėjęs pro duris pamatai, kaip butelius krauna į apšiurusį traukinio vagoną ar seną, seną, garantuotai dešimtmečiu už mane senesnį Kamazą ar kitokį sunkvežimį. Šalia stovintis gerai atrodantis kokių 1995 metų Mercedes sunkvežimis ir praeito amžiaus nežinomas rusiškas sunkvežimiukas – dar geresnis kontrastas. Tvarka pas juos paprasta – jeigu važiuoja, tai ir naudokim.

Iš dalies tai gali atrodyti juokingai. Bet iš kitos pusės, mano manymu, tai labai geras taupymo būdas bei išnaudojimas to, ką turi. Jeigu žmonėms patogu, jei nekyla problemų – kodėl gi ne? Tačiau europietiška verslo kultūra jau diktuoja kitokias sąlygas. Nepamirškime nesveiko visko efektyvinimo, kai 20 km/h lėčiau važiuojantis sunkvežimis jau yra didelė problema grandinėje. Pas juos viskas kitaip. Gal dėl to ir atsitinka taip, jog jie taip ir neišnaudoja visos kvotos, kiek gali per dieną paimti vandens. Neišnaudota kvota – neuždirbti pinigai. Bent taip mąstytų mūsiškas verslininkas ir darytų viską, kad tik galėtų tą likutį pasiimti.

Pilstymo linija, beje, buvo labai paprasta ir daug efektyvesnė nei kažkada seniai matyta Coca-Cola fabrike. Daug trumpesnė ir greičiau dirbanti. Technologijos keičiasi. Netgi tokioje sunkiau besiverčiančioje šalyje, kaip Gruzija.

Tiesa, dar buvo smagus atvejis, kai šiek tiek užmyniau ant Borjomi atstovų „pasididžiavimo“ :) Vardan fotografinių smulkmenų fotografavau senos, išardytos pakavimo linijos detales, visokį chlamą. Befotografuojant seną aprūdijusį varikliuką, pripuolė Borjomi atstovė ir patikino mane, kad „ši linija jau atgyvenusi ir visiškai nebenaudojama, dabar turime naujausias technologijas“ :) Savo kreiva rusų kalba pamėginau ją nuraminti, kad viskas OK. Tai tik tikiuosi, kad kaip nors jų neįžeidžiau :)

Nors gamyklų ir pilstyklų esu matęs nemažai ir įvairių, ši visgi buvo kitokia tuo, jog ją apžiūrėti lėkiau net 2000 km. Ir nors apie Borjomi ir šiaip mineralinį galiu čia sau leisti pajuokauti, bet už šią kelionę turiu būti dėkingas tik jiems. Jeigu kiekviena tarptautinė įmonė darytų tokius bajerius, susirastų daug maloniai apie juos galvojančių palaikytojų. Ir šiaip, būtų daug įdomiau gyventi. Kai kuriais atvejais tai būtų daug geriau nei baneriai, plakatai ar maketai laikraščiuose.

Vyno gamyba ir tradicijos

Apie gruzinų vyno gamybą galima pasakyti tik tiek, jog gruzinams vynas yra viskas – ir pragyvenimas, ir gyvenimas, ir būdas bendrauti, ir liga, ir pomėgis, ir netgi vaistas „nuo visų ligų“. Apie gruzinus ir vyną galite pasiskaityti bet kur internete – tai jokia neypatinga istorija. Kaip kokios trauktinės lietuviams – tradicija, skanu. Gerai nors tiek, kad kiekius mažesnius vartojame.

Štai tokiuose latakuose ir kambariuose anksčiau jie spausdavo vyną. Dabar viskas automatizuota ir daroma daug greičiau ir paprasčiau. Gruzijoje vyndarių – solidus kiekis, ir kiekvienas jų turi kuo pasigirti. Ypač stalo tradicijomis. Mes patekome pas labai įdomius ir malonius žmones, kuriems prie stalo svarbiausia ne tik gerti (iki dugno), bet ir dainuoti. O dainuoja jie gražiai, susirepetavę, traukdami iš širdies, kaip tikrai muzikalūs žmonės. Mūsų užstalės dainų, kurios tiek liaudies, tiek popso, nė per plauką nesulyginsi su jų griausmingomis baladėmis apie gyvenimą, istoriją, liūdesį ir, aišku, moteris.

Turi tie vyndariai tokią įdomią tradiciją, kuri iš pradžių atrodė juokinga, bet vėliau visai sužavėjo ir paskatino patiems sugalvoti kažką tokio originalaus. Įpusėjus vakarienei stalo vyriausiasis atsineša tiesiog molinę stogo čerpę ir iš jos atsigeria taip, kaip mergina aukščiau nuotraukoje. Kadangi vyriausiasis jau įpratęs, jis pusės rūbų neapsilaisto ir nepaspringsta :) Visi, kurie atsigeria tokiu būdu, ant čerpės pasirašo. Tai ne tik smagus išgėrimo būdas, bet ir atsiminimas šeimininkams. Taigi, jei kada nors Gruzijoje pateksite į vyndarių sodybą, kurioje visos pakampės nukrautos čerpėmis su parašais, ieškokite vienos su užrašu „Mykolas Kleckas Didysis“. Palietę čerpę praktiškai būsite pasibučiavę su manimi. O tai – didi laimė.

Akhaltsikhe miestelis ir Rabati pilis

Ar ir jums atrodo, jog šis pastatas nustebęs?

Apie šią pilį trumpai: kai šneku apie tai, kad Gruzija atsigauna neįtikėtinais tempais, turiu jums pavyzdį: Rabati pilis. Šita pilis kokių keliasdešimt kartų didesnė už Trakų pilį. Šios pilies automobilių stovėjimo aikštelė yra tokio dydžio kaip Trakų pilis. Rabati pilį atidarė maždaug prieš mėnesį, ir kuo gi ji ypatinga? O gi tuo, jog gruzinai nuo nulio, pagal brėžinius, ją pastatė… per vienerius metus. Ir tai daro ne be reikalo – planuojama, jog tai bus traukos centras, didinsiantis regiono turizmą. Ir tai jau veikia, nes lietuviai jau važiuoja į šią pilį filmuoti visokių realybės šou.

Vairavimas

Jei tu džipas – tau pirmenybė. O jei turi tokį numerį – tu karalius.

Vairuoja gruzinai belenkaip, bet nepasakyčiau, kad labai blogai. Taip, juostos pas juos neegzistuoja, pirmumo teisė – jei tu su džipu, tu pirmas. Tačiau tai toli gražu nepriminė Maroko, kur automobiliai lipa vieni ant kitų, o vairuotojai gali susimušti net neišlipdami iš automobilio. Važinėja gruzinai greitai ir nemąstydami. Užmiesčio keliuose važiavimas yra visiška savižudybė, o mieste – grūstynės milimetro tikslumu. Tiesą sakant, matydamas į kokius tarpus ir kokiu greičiu jie sugeba įlįsti ir kaip manevruoja tarp visų automobilių, aš labai svajojau kada nors irgi taip išmokti. Visi jie automobilio gabaritus jaučia nuostabiai ir gali nemažu greičiu smukti į tokius tarpus, kur aš gyvenime net nebandyčiau spraustis. Ir tą jie daro visi. Todėl be jokių problemų trijų juostų kelyje visi važiuoja keturiomis ar penkiomis eilėmis.

Vienas įdomesnių pastebėtų dalykų yra tai, jog jų automobiliai gali būti seni, birzgiantys, apibraižytais šonais (dėl tų pačių juostų nebuvimo ir važiavimo minimaliais atstumais), tačiau visi jie – blizga. Negaliu pasakyti, ar taip yra visoje šalyje, ar čia tik man taip pasisekė pamatyti, bet dauguma automobilių blizgėjo ir buvo išvaškuoti ne vieną kartą. Ypač seni taksi Žiguliukai.

Vienas nuostabiausių dalykų jų keliuose – šviesoforai, šalia kurių kabo laikmačiai. Kiekvienas jų mažėjančia tvarka rodo sekundes, kiek dar degs raudona ar žalia šviesa. Tai yra taip nuostabu, jog aš net neturiu žodžių. Nufotografuoti nepavyko, atrodo jie panašiai kaip čia:

Sugalvoju bent tris tokių šviesoforų privalumus. Kada pas mus?

Policijos reforma

Naujasis policijos transportas ganosi prie pat policijos nuovados.

Tikriausiai šiuo metu garsiausias dalykas Gruzijoje yra Gruzijos policijos reforma. Viena labiausiai korumpuotų ir blogiausių policijų pasaulyje per kelis metus tapo antra pagal skaidrumą pasaulyje, kuria pasitiki daugiau nei 80% gyventojų, o už kyšio paėmimą gali sėst 10-čiai metų. Spėju, kad dauguma būsite apie tai girdėję. Jei ne – skaitykite čia (anglų kalba). Apskritai apie gruzinų reformas – čia. Tokiais tempais jie po penkmečio bus pralenkę nemažą dalį Europos valstybių.

Visgi kelių niuansų negaliu nepaminėti. Į Gruziją važiavau lydimas minčių apie nuostabiausią policiją pasaulyje, kuri lenkia bet kokius britus ar skandinavus. Klydau. Sovietinio, arba kitaip, rusiško mentaliteto sunku atsikratyti. Puikiausią to pavyzdį pamatėme tik atvykę į šalį; vidury dienos buvo užblokuotas visas didelis kelias ir šalia jo esančios šalutinės gatvės. Pirmiausia galvojome, jog kokia nors nelaimė ar protestas, tačiau vėliau pamatėme paprastą to priežastį – pro mus pravažiavo keli automobiliai su švyturėliais ir vienas prabangus automobilis tamsintais langais. Pirmas įspūdis apie „nuostabiąją policiją“ pasirodė nekoks, nes tiesiog nemanau, jog aukšto lygio policija save demokratiška šalimi vadinančioje valstybėje gali neplanuotai blokuoti visą kelią dėl to, jog kažkam iš aukštų pareigūnų ar politikų reikia pravažiuoti. Taip daro rusai. Taip kažkada padarė lietuviai, kai atvyko Kinijos atstovai, ir už tai sulaukė daugybės skundų ir priekaištų. Grybauskaitė tegul degant raudonai šviesai laksto, tačiau jei užblokuotų visą Nemenčinės plentą – taip lengvai neišsisuktų.

Kiti pastebėjimai – mažos smulkmenos. Kadangi policijos pareigūnai Gruzijoje uždirba daug daugiau nei vidutiniškai, tai ir nosis šiek tiek aukščiau kelia. Stebėjau ne visai mandagius pareigūnus, šnekančius su praeiviais. Atšiauriai, niekinančiai. O ir tas važinėjimas su įjungtais švyturėliais, bandymas parodyti, kad „jie atviri ir nesislepia“, labiau primena religinės mokyklos lygio moralines taisykles, o ne rimtos valstybinės institucijos elgesį. Tobulėti yra kur, tikėkimės, kad žingsniai bus žengiami į priekį, o ne atgal. Nes pradžia – neišpasakytai gera.

Skurdas ir politika

Jūs čia dabar galvojote, jog šita aplūžusi kėdė simbolizuoja skurdą, bet iš tiesų tai yra dar puikiai naudojamas krėslas, gyvuosiantis daugybę metų.

Apie politiką daug negaliu pasakyti, nespėjau susipažinti. Žinau tik tiek, kad Saakašvilis paėmęs visišką valdžios monopoliją ir gali būti, jog jau už savaitės vėl ją ims. Ar tai blogai? Nemanau dėl kelių priežasčių:

• Šalis vystosi neįtikėtinais tempais. Mums prireikė 20-ies metų, jiems prireiks penkerių. Saakašvilis pagavęs gerą tempą ir nuosekliai dirba tam, kad šalį padarytų patrauklią turizmui. Visa kita išsispręs su laiku.
• Pagrindinis Saakašvilio oponentas – turtingas oligarchas. Kuris vietoj to, kad ką nors gero nuveiktų, priešais Saakašvilio garsiąją prezidentūrą, ant priešais esančių kalvų, pasistato savo stiklo rūmus – kaip atsvarą Saakašvilio rūmams. Kitaip sakant, kovoja ne darbais, o vaikiškais žaidimais už daugybę pinigų.
• Nors žmonės ir pyksta, bet supranta, jog iškart pinigų daug neuždirbs ir viskas atsigaus po truputį. Gaila, kad teko pabendrauti su labai mažai žmonių, o ir kalbos barjeras labai trukdė, tačiau nuotaikos nėra tokios blogos, kaip kartais būna Lietuvoje.

Vidutinis atlyginimas Gruzijoje – 250 larių, o tai yra maždaug 400 Lt. Tokį atlyginimą gauna toli gražu ne visi! Pensija – 160 Lt. Neįtikėtinai mažai. Žmonės gyvena arti skurdo, sukasi kaip gali. Vyndarių kaime apstu vynuoges auginančių ar vynuogynuose dirbančių žmonių, bet už visa tai jie gauna skatikus. Ir vis tiek sugeba išgyventi.

Jūs galvojate, kad čia kokia tai kaimo parduotuvėlė? Ne, tai sostinės centre esanti normali maisto prekių parduotuvė. Visi sukasi kaip gali.

Tiesą sakant, Gruzija šiuo metu man primena 1992-1994 Lietuvą, kai viskas buvo žiauriai blogai, miestuose situacija šiek tiek gerėjo, tačiau provincija buvo visiška juodoji skylė. Paprastam žmogui atrodė, kad išeities nėra – o dabar situacija nėra tokia ir bloga (nepaisant kelių rusiškų monopolijų, gadinančių visai šaliai gyvenimą). Kaip ir sakiau, manau, kad po penkerių metų situacija Gruzijoje pradės sparčiu žingsniu gerėti – jei tik žmonės nesukvailios ir neišrinks į valdžią uspaskinių oligarchų ar brazauskinių komunistinių lervų. Tegalima šiai puikiai ir draugiškai šaliai to ir palinkėti – kad po penkerių metų pradėtų gyventi geriau už mus.

Vienas labai mano nemėgstamas dalykas, kurį atneša skurdas, o gal ir pietietiškas gyvenimo būdas – šiukšlinimas visur ir bet kur:

Tarkime, čia miestas, čia statybos, galima nepykti. Tačiau bet kokia vieta gamtoje, kur sustoja daugiau žmonių, nusėta šiukšlėmis. Tą patį galima pamatyti Maroke, tą patį Graikijoje. Niekada nesuprasiu tokios šiukšlių „kultūros“.

Dar smulkmenos (arba „turiu dar nepanaudotų nuotraukų“)

Tbilisyje daugybė apleistų pastatų. Primena Lietuvą kažkada, po to prasidėjo privatizacijos.

Šitas keturiomis spynomis užrakintas lūšnynas stovi pačiame senamiesčio viduryje. Anksčiau ar vėliau pavirs kavine ar kokia krautuve.

Taip, čia kavinės pavadinimas. KGB ten tikrai nemėgstama, bet pavadinimas iškelia daugiau klausimų, nei atsakymų :)

Nors važiuojant viduriu Gruzijos operatoriai nusprendžia žiauriai papokštauti, tačiau žinokite, jog ši įdomi šalis nė per plauką nepanaši į Rusiją. Čia visiškai kitaip, čia visiškai kitokia kultūra, visiškai kitokie žmonės ir papročiai. Viskas kitaip.

Taigi

Susipažinti su šalimi spėjau. Pažinti – ne. Čia tas pats, kaip perskaityti išsamų knygos turinį ir aprašymą ketvirtame viršelyje. Pačią knygą perskaityti teks kitą kartą. Dabar liko dar daug kas nepapasakota. Nepapasakota apie karą, apie tikrąjį nuošalių vietovių skurdą, bet ir apie tų vietovių žavesį. Nepapasakota apie gamtą, kalnus, gruzinų karo kelią. Nėra galimybės papasakoti apie tranzavimą, viešbučius, nakvynes pas žmones, prekybos ypatumus, turgų. Tiesiog buvo per mažai laiko, o ir kelionės tikslas buvo tik pažintinis, o ne patyriminis.

Bet net ir 4 dienų pakako, kad liktų geri ir savotiški atsiminimai apie šalį. Svetingumas milžiniškas. Draugiškumas stebinantis. Saugumo jausmas – geresnis nei Lietuvoje. Ir, aišku, galimybė pailsinti galvą kitokiame krašte. Telieka padėkoti Borjomio Nitsai ir Davidui, Borjomi Lietuva chebrai, vienam tokiam PRščikui, dar Samui* ir, aišku, kolegoms pakeleiviams**, kurie priminė, jog kelionės su grupe visgi gali būti ne užknisančios, o labai malonios ir be sustojimo juokingos. Za kanca!

P.S.: pabaigai, pridedu jums seksiuko nuotrauką tarp žiedų:

Čia jeigu ką ne aš, heiteriai jūs. Norintys gauti telefono nr., kreipkitės į redakciją.

——-
* Taip, taip, tam pačiam Samui, iš Bix’ų. Už tai, kad nepasiuntė manęs girto vienon vieton ir visą kelionę iš Kijevo į Vilnių maloniai pabendravo su manimi apie prodiusavimą, Simon Cowell’ą ir Lietuvos muzikines realijas.
** Pakeleivės blogerės Jurgos įspūdžius ir fantastiškas nuotraukas rasite čia ir čia. Dar vėliau gal ką nors ir commonsense.lt mestels.

•