Panaudojau šiam įrašui iliustraciją iš seno savo įrašo apie W. de Brouwer pranešimą, kuriame buvo teigiama, jog knyga niekada neprilygs kompiuteriniam žaidimui ar televizoriui. Tame įraše, kurį visiems vis primenu, piktinausi tokiais pareiškimais ir iki šiol nekeisčiau nei vienos pasakytos savo minties. Ši iliustracija tobulai apibūdina tai, ką manau apie knygas ir jų skaitymą, ypač vaikystėje.
Taigi, su pasigerėjimu noriu pristatyti šį svečio įrašą apie skaitymą. Ne tik knygų. Teksto autorius – nepažįstamas, atsitiktinai atrastas žmogus Liudvikas Andriulis, kurio Google+ profilyje tokių skaitinių kaip šis – apstu. Jei šiuo metu dirbate, atsargiai – skaitant Liudviko Andriulio pasakojimus ir istorijas galima prarasti visą darbo dieną :) Drįstu teigti, kad tai kol kas vienas įdomiausių Google+ profilių.
Tekstas neredaguotas.
• • • • • • • •
Žmones, sakančius „negalima skaityti valgant“, reikia izoliuoti nuo visuomenės.
Nudžiungu, kai prie vakarienės stalo vyresnėlis ateina su knygute rankoje – valgys ir skaitys.
Skaityti galima, reikia visada, visur, kai tik turi minutę. As visada ir visur skaitau – ėsdamas, šikdamas, skrisdamas, dirbdamas, atostogaudamas – turiu minutę – skaitau. Skrisdamas niekada nežiūriu filmų ir nesiklausau muzikos – tai būtų švento laiko, skirto skaitymui, švaistymas. Kaip, pavyzdžiui, vairavimas – siaubingai nuobodus užsiėmimas, nes vairuodamas negaliu skaityti. Laukiu naršyklės ant priekinio lango, vairavimas taps įdomesniu.
Kai neturiu ką skaityti, skaitau bet ką – etiketes, reklamas, instrukcijas, informacinius vaistu lapelius, kai visai blogai, ir net popierius ant McDonalds padėklo du kart perskaitytas – skaitau net nesuprantama kalba parašytus tekstus. Esu priklausomas nuo skaitymo.
Priklausomybę nuo skaitymo turi ugdyti tėvai, mano tėvai tai sėkmingai padarė savo pavydžiu bei pagarba skaitančiam zmogui (pas mus labiau gerbiamas tik miegantis žmogus – miegas iš vis šventas). Ne dirbantis, ne ravintis, ne obliuojantis, ne besitvarkantis – skaitantis yra šventasis.
Gal esu girdėjęs pro – forma mamos burbtelėjimą, kad skaityti valgant negražu, bet nenuoširdų, nes ir pati skaito valgydama, ir tėvas, ir aš. Skaityti, žodžiu, šventa.
Ugdyti skaitymo kulturą savo vaikams esu pasiruošęs bet kokia kaina. Skaitymas yra ir bus prioritetu prieš bet kokį kitą užsiėmimą.
Vaikai gali nesitvarkyti žaislų, nevalgyti, nesiprausti, nesportuoti, galu gale nedaryti matematikos namų darbų (iš vis ji nereikalinga gyvenime) – jei tik skaito. Skaitymu galės išsisukti nu visko, ir nudaušiu bet kurį, drįstanti atitraukti vaiką nuo šio švento, neliečiamo proceso. Geriau tegu nemoka peiliu naudotis ir viską valgo šaukštu ar rankomis (išmoks tą peilį), bet iki gyvenimo galo tegu per savaitę bent vieną knygą perskaito, o nuo 8 iki 18 metų – vieną kas dvi dienas mažiausiai.
Sakysite, perlenkiu, vienpusišką auklėjimą programuoju. Nė velnio. Skaitymas ir apsiskaitymas tiesiogiai koreliuoja su žmogaus sėkme gyvenime. Tiksliau, koreliuoja ne apsiskaitymas, o neapsiskaitymas – apsiskaitęs žmogus nebūtinai bus labiau sėkmingas, bet neapsiskaitęs tikrai turės mažiau galimybių ir sėkmės tikimybės. 99% zmoniu, kuriuos pažįstu, ir kuriems sekasi, buvo, yra ir bus išprotėję dėl skaitymo, skaitantys dažnai, daug, o ypač daug skaitę vaikystėje ir paauglystėje. Pažįstu tik vieną vienintelį žmogų, kuris neskaitė ir neskaito knygu, bet jam sekasi. (Sekasi jam dėl neįtikėtinai stiprios, tiesiog unikalios charizmos).
Garbinti skaitymą ypač svarbu šiais smagiais laikais, kai yra tiek daug linksmų alternatyvų – filmų, kompiuterinių žaidimų (žaidimai irgi puiki ugdymo priemonė, bet netraukia iki skaitymo), etc.
Pažįstu žmonių, sakančių, kad interneto ir kompiuterinių žaidimų kombinacija pakankama šiuolaikinio žmogaus ugdymui, ir suteikia įgūdžių, kurių knygos duoti negali.
Sutinku ne visiškai. Aš taip pat sunkiai įsivaizduoju vaiko ugdymą be šimtų valandų multiplayer geimuose, kur išmokstama komandinio darbo, organizacijos, bendro sunkių tikslų siekimo, individualaus sunkių tikslų siekimo, koncentracijos, gebėjimo daryti vieną dalyką daug laiko, pratinama užsiimti pasikartojančiomis užduotimis, bendravimo su įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir kultūros žmonėmis, bei daugybės kitų naudingų socialinių įgūdžių. Joks kiemas ir jokie sporto būreliai (nekalbu apie fizinės kultūros nereikalingumą – sportuoti reikia) nepateiks tokio intensyvaus socialinio kurso, kaip multiplayer žaidimai, ypač MMORPG. Ir socialiniai tinklai gerai – geriau iš namų tegu ganguose dalyvauja ir kitus trolina, nei gatvėje tai darytų. Apie internetą iš vis nereikia kalbėti – jau šiandien tai vienas svarbių vaikų pramogų įrankių, tapsiąs ir pagrindiniu mokymosi, pažinimo įrankiu. Internetas taps neatsiejama aplinkos dalimi, kitaip ir negali būti, jei nori auginti žmogų, kuris nežiūrės šokių dešimtuko, nes jam bus neįdomu.
Visa tai yra gerai, bet tik skaitydamas knygas gali išmokti vieno pagrindinių, vieno svarbiausių įgūdžių – pasakoti (narrative). Taip pat tai yra vienintelis būdas gerai išmokti kalbą – ar gimtąją, ar užsienio (gerai nemokant gimtosios, neįmanoma gerai išmokti užsienio kalbos).
Narrative (pasakojimas) yra vienas esminių įgūdžių ir pagrindų sėkmei – tai yra mokėjimas pasakyti, ką nori pasakyti, mokėjimas aiškiai suformuluoti ir tiksliai išreikšti mintį. Jokios techninės, matematinės, net motorinės (pvz. meistriškas grojimas smuiku) žinios nėra tiek svarbios, kaip pasakojimo įgūdžiai.
Kuo mano vaikai beužsiimtų – ar būtų inžinieriai, ar DJ Tokijuje, žaliais plaukais pasidabinę, ar agurkais prekiautų – mokėjimas suformuluoti ir papasakoti istoriją (sau ar kitiems) visada bus viena pagrindinių veiklos sėkmes sąlygų, tiek pat, ar net svarbesnė už technines inžinieriaus žinias, smuikininko meistriškumą, ar auginamų agurkų kokybę. Mat tik pasakojimo įgūdžių dėka inžinierius gali sau suformuluoti, ir kitiems papasakoti, ir galu gale įgyvendinti savo super idėją. Be pasakojimo įgūdžių toks inžinierius tik darys techninį darbą, kur užduotis ir viziją sugalvoja kiti. Tai tinka beveik bet kuriai veiklai – aš mąsčiau, ar reikia pasakojimo įgūdžių Rostropovičiui, ir nusprendžiau, kad jie būtini vien tam, kad Rostropovičius savo gyvenimo kelyje gebėtų suformuluoti ir po truputėlį statyti pasakojimą, legendą apie save, legendą, pagrįstą meistriškais įgūdžiais ir neabejotinu talentu.
Tik daug skaitant galima išmokti gerai rašyti. Mokėti rašyti yra taip pat svarbu, kaip mokėti kalbėti. Matau daugybę žmonių, kurie kankinasi, kai reikia parašyti ilgesnį laišką, struktūruotai dėstantį minti ir sprendžiantį sudėtingą problemą. Jau nekalbu apie kančias, kurias žmonės patiria, kai jiems tenka rašyti ilgesnį dokumentą, prezentaciją, kalbą ar CV. Daugybė gabių, įgūdžių ir žiniu turinčių žmonių neatsiskleidžia, nes nemoka sklandžiai kalbėti, sklandžiai rašyti, dažnai – nei kalbėti, nei rašyti. Taip nei jie patys nesuvokia savo galimybių, nei, juolab, geba atskleisti jas kitiems. Pasakoti, rašyti, kalbėti nemokantis žmogus turi socialinę negalią, kurią, norint, kad sektųsi, tenka kompensuoti daugiau ir sunkiau dirbant, o tai labai apsunkina kelią.
Išnaša 1: Žmogaus sėkmę apibrėžiu kaip gebėjimą itin gerai, super gerai, top 5% daryti kokį nors visuomenėje paklausų dalyką.
Išnaša 2: Tik nedejuokite man čia raudų apie nuostabius socialinius įgūdžius, ugdomus kieme su draugais. Sovietinių daugiabučių kiemai ir krepšinio aikštelės nenuilstamai ir kokybiškai ugdo vieną jokių socialiniųš įgūdžių neturinčių begalvių kartą po kitos. Socialinius įgūdžius ugdo ne kiemas, o gera mokykla ir gera biblioteka namie.
• • • • • • • •
Nori parašyti svečio įrašą vienam-kitam tūkstantėliui skaitytojų? Kreipkis mykolas@kleckas.lt, susitarsime!
>> “pratinama užsiimti pasikartojančiomis užduotimis”
Hi hi, čia tai prajuokino.
Taip ir nesupratau – čia ironija ? :(
em. šiaip tai skaityti (ar žiūrėti TV) nerekomenduojama valgant dėl to, kad valgymui trukdo. Taip pat kaip ir geriau neskaityti važiuojant autobusu ar automobiliu, nes gadinasi akys (true story).
O vairuojant ar šiaip važiuojant rekomenduoju audio knygas išbandyti.
Šiaip aš skaitau daug. Tačiau nežinau, ar šis autorius su tuo sutiktų… Nuo 8 iki 18 metų dvi knygos per dieną… Tai fanatizmas… Turint omenyje, kad mokyklinė programa yra tokia tragiškai neįdomi… Na o man žymiai įdomiau toks skaitalas, kuris vargu ar lavina gebėjimą reikšti mintis, nes dažniausiai rašomas ne tų, kurie geriausiai moka kalbą – naujienos, laikraščiai, žmonių nuomonė, kad ir gerbiamo Klecko blogas, protingos diskusijos. Tai suteikia REALIOS informacijos apie tai, kas vyksta aplinkuj, o diskusijos dar ir praktinių įgūdžių reikšti mintis. Iš to gali daryti išvadas, kokie tavo kaimynai, bendruomenė. Galiausiai visokia techninė literatūra susijusi su mano darbu… Grožinę knygą renkuosi labai atsargiai, nes mokykloje itin su tuo nudegiau… O valgant reikia valgyti, prausiantis prausti, o miegant miegoti. Dirbant du darbus vienu metu, nė vieno nedarai gerai. Bent jau aš taip nemoku :)
Teksto autorius turi ryškiai išreikšta gvasios negalia, vadinama manija. Šiuo atveju skaitymo manija. Galbūš vertėtų kreiptis į medikus jei dar ne visai vėlu ? Bent vaikų gyvenimai nebūtų luošinami.
Sutinku kad skaitymas yra naudinga. Bet reikia jausti saiką. Neretai valandos praleidimas žiūrint į vieną tašką (mąstant) yra produktyvesnis laiko leidimas nei skaitian kažkokio (dažniausiai senai mirusio) mulkio mintis.
P.S. geras filmas yra žymiai geriau už etikečiu ant alaus bonki skaitymą. Netgi vidutinis filmas yra geriau.
Kolegos, daugiau ironijos ;)
Nors pasakojimas ir rimtas, bet ironiško požiūrio į tam tikrus dalykus galima rasti.
monkey,
visą gyvenimą autobuse skaitau – akys dar vis sveikos (tpfu tpfu tpfu) :)
Juliusan,
Aš internete dabar daugiau perskaitau nei knygų, ir visiškai pritariu, kad visokios diskusijos dažnai įdomiau nei knyga. Bet tai čia suaugusiems. Čia gal labiau reiktų pabrėžti tai, jog vaikui rekomenduojama skaityti knygas, o ne forumus internete. Vaikui reikia ugdytis, o forumai kažin ar išugdys :) Geriausia – abu dalykus derinti. Nes be knygų neįsivaizduoju vaikystės ir paauglystės…
Daliau,
kaip ir sakiau, ironijos daugiau :) Filmo makdonalde juk nepažiūrėsi. O jei į žmones spoksot nesinori? Lieka padėklas :)
Absoliučiai sutinku su visu įrašu nuo pradžios iki galo. Dar taip nebuvo. Esu tokia pat skaitymo maniakė, knygos man yra svarbiau nei kas kitas namuose, neparduočiau nei vienos, tempiu į namus kiek galima, neturiu kur dėti ir vis tiek tempiu, saugau, skaitau. Jeigu nedarau nieko, kam reikalingos akys, skaitau. Tualete, valgydama, važiuodama keleivio vietoje, sėdėdama ant suoliuko, gulėdama prie ežero. Skaitau etiketes, pakuotes, lapelius visokius, žodžius visokius ir pan. Ir tikrai nepasakyčiau, kad tokį skaitymą galima vadinti manija ar nesveiku dalyku. Tai natūralu, sveika, leistina ir rekomenduotina. Ir labai norėčiau, kad mano vaikas, kurį kada nors turėsiu, mėgtų skaityti taip pat. Ir dar visa giminė mano tokia: dėdė skaito nesustodamas, teta beprotiškai, močiutė po kelias knygas per savaitę, mama ryte ryja, brolis visokias fantasy, sesė naktimis akis varvina puslapius versdama. Tik knygoms galiu dėkot už gebėjimą kalbėtis visomis temomis, už sukauptas žinias ir itin lakią vaizduotę. Ačiū svečiui už įrašą!
Visiškai sutinku. Pamenu dar, kaip pradinėse nė nesuprasdavau, kodėl kartais turiu intuiciją, kaip rašyti rodos pirmą kartą matomus, nevartojamus, žodžius. Atsakymas yra gausus skaitymas. Ir juo ugdomi ne tik kalbos, rašybos įgūdžiai, bet ir, noriu pabrėžti, vaizduotė. O tai yra irgi labai svarbu, bent mano nuomone.
Ačiū, kad pasidalinai.
Ir aš tokia (bet iš dviejų vaikų tik pusė užaugo skaitančių, ir nebe taip fanatiškai, kaip aš), išskyrus etiketes (apsiriboju knygomis)
susivariau akis vaikystėje skaitydamas ir vėliau droždamas 386/486, bet nei kiek dėl to nesigailiu. Galiu paliūdyti, kad knyga įtakoja kaip pats dėstau mintis. Net pačiam buvo smagu žiūrėt į po intensyvių Tomo Mano bei Hermano Hessės studijų pasikeitųsi rašto bei minčių dėliojimo stilių.
lab gražiai sudėlioti prioritetai – miegas svarbiausia, skaitymas ir po to visą kitą.
Trečioje vietoje nuo savęs pridėčiau kuo atviresnį ir dažnesnį kontaktą su nepažįstamais žmonėmis įvairaus amžiaus. Ypač tai svarbu vaikystėje, kuomet mažvaikį respektina ir giria už bet kokią nesąmonę vien dėl to, kad mažas šiknius yra toks mielas ir mūsų genuose yra įrašyta tokius girti ir skatinti. Tai svarbu dėl to, kad mažas apšlifuotų tą įgimtą svetimų baimę, kuri yra gerai, bet vėliau, jeigu su ja nedirbama, trukdo ir kuria izuoliotumo jausmą, kuris tik stiprėja užsidarant saugių knygų pasaulyje.
ačiū
Puikus txt ir komentarai. Tik dėl google pliuso nieko nesupratau. Žiūrėjau žiūrėjau ir tik vieną šį postą man rodo pas autorių. Šimtąjį kartą išjungiau šį “socialinį tinklą” be jokios sąžinės graužaties ir su palengvėjimu. Gal aš ir bukas, bet jis irgi ne žmonėms padarytas
o dabar visi kartu pakartokime posto autoriui tai, ko jis deja visose savo puikiose knygose neperskaitė. (Turbūt todėl, kad nemėgsta matematikos: argumentacija, logika, visai netoli guli nuo matematikos).
Taigi: “Koreliacija nereiškia priežastingumo” (Correlation is not causation).
LinaiKr,
matyt neturi su juo bendrų draugų ar nesi priėmęs jo į Circle – todėl ir nematai. Tas pats, kas FB privatumo nustatymai – Friends, Friends of Friends ir pan.
Liudve buvo mano kaimynas kai man buvo 6-10 metų, nors jis buvo 5 metais vyresnis, bet per jį išmokau žaist šachmatais, monopolį, daugybę kitų dalykų. O dabar ir google+ teks išmokt :))
super. labai patiko išdėstytos mintys. vaikystėj ir iki šiol skaitau daug. gal todėl dauguma sapnų būna keisti, įdomūs ir neįtikinami? :))
sėkmės.