Kai siamo dvynių Abės ir Betės paklausė, kokia geriausia priežastis būti siamo dvynėmis, jos atsakė „Nes niekada nesi vienas ir visada turi su kuo pasikalbėti“.
O mes kartais taip nevertiname artimų žmonių. Ar sugebėtume rasti ginčo kompromisą, jei su žmogumi tektų būti 24 valandas per parą ir nebūtų kitos išeities?
- įrašų prenumerata (RSS)
- prenumerata el. paštu
man tai skamba kaip bręstantis naujas realybės šou. Įsivaizduokit, mėnesiui du žmonės surišami būti vienas su kitu. Ir negali nė minutei išsiskirti (aišku kiltų tam tikrų biologinės kilmės problemų – kaip miegas ar tuštinimasis), bet reitingai manau būtų labai dideli :) juk žmonės iš prigimties linkę į sadizmą ir giliai širdyje yra grobuonys :))
ojej, ar nepasmerktų visuomenė tokio šou? nes tai juk būtų šaipymasis iš kitų nelaimės. bet nenustebčiau, jei sugalvotų ir tokį šou. o ir šiaip, spėju, kad per ateinančius penkerius metus realybės šou žanras turėtų išnykti. juk niekam jie nebeįdomūs.