Lietuvoje kasmet nusižudo virš 1500 žmonių. Tai 4-5 žmonės kiekvieną dieną.
Kodėl apie nei vieną iš jų nerašo visi laikraščiai, portalai ir nieko nerodo visos televizijos?
Ar vis dar atsiras neigiančių, jog egzistuoja mano taip keikiamas mirties kultas, kaskart vis kitomis formomis? Nes mirtį juk taip paprasta parduoti. Net vemt verčia tai matant.
Kas nesuprato, viską puikiai aprašė Račas.
Nemėgstu veidmainiavimo, ir tiek.
- įrašų prenumerata (RSS)
- prenumerata el. paštu
Kodėl būtinai kvailas?
Nebūtinai. Todėl skliausteliuose.
rase apie ta, kur per naujuosius nuejo i maxima ir gerkle prasipjove. gyvenime nepamirsiu, nors cia buvo pries gal 8 metus..
Savižudybė yra ligos rezultatas, ji nėra laisvas apsisprendimas. Tad negalime jo vadinti kvailu, protingu ar dar kažkokiu, kaip kad pavadiname laisva valia atliktą veiksmą. Savižudybė yra determinuotas dalykas. Todėl nėra „teisės pasitraukti“ ar kažko panašaus.
Na taip, vėl puikusis krikščioniškas požiūris į asmens laisvę ir pasirinkimus. Jei nežinojai, Martynai, žmonės žudosi ne tik sirgdami įvairiomis psichologinėmis problemomis. Bet, aišku, kaip gi doras krikščionis neišvadins ko nors ligoniu, nes tai neatitinka jo pažiūrų… Kaip gi doras krikščionis nenorės atimti bet kokių žmogaus teisių, kurios nors kiek nesutampa su religiniu mokymu.
Manau, kad kai kuriems krikščionims reiktų nustatyti kažkokią psichologinę ligą, kurios pasekoje žmonės užsinori visiems nurodinėti, ką daryti su savimi, savo kūnu ir savo gyvenimu. Tai apima visas gyvenimo sritis, pradedant gyvenimo būdu, baigiant šitomis pačiomis savižudybėmis.
Mūsų žiniasklaida eilinį sykį vaikosi sensacijų bet kokia kaina. Mane apskirtai erzina Delfio pirmasis puslapis, kuriame dažniausiai visos antraštės yra emociškai perkrautos, o pačios naujienos visai nėra svarbiausios.
Dėl savižudybės irgi sutinku su Raču ir tavim. Žaidžia žmonių emocijomis, spekuliuoja savižudybės priežastimis. Gerai, kad tas nuododas į pagalbas sudėjo, bet nervina, kad sudeda bukai ir iš reikalo, visai nesiedami jų su pačiu straipsniu, neskatindami žmonių kreiptis pagalbos ir visiškai nekomentuodami platesnės savižudybių problemos Lietuvoje.
Man labai nepatinka, kad pučiamas toks burbulas iš savižudybės, tai tiesiog rodo žiniasklaidos neišmanymą. Kita vertus, galvoju, kad trumpos žinutės apie “žinomo žmogaus” savižudybę reika, kurnors nepirmajame puslapyje ir su daugiau profesionalių komentarų apie savižudybiės prevenciją, pagalbos būdus ir kt.
Duvi, kai kur net tų nuorodų ir telefonų nesudėjo… :) Nes tik retam portalui rūpi parodyti nors kokį socialinį aktyvumą. Kitiems svarbu tik surinkti daug click’ų. Tas ir baisu.
Pritariu Račui ir lygiai taip pat nesuprantu, kuo tas Dautartas toks svarbus. O ant krikščionių prašyčiau nevaryti. Demokratinėje visuomenėje kiekvienas turi teisę turėti nuomonę ir ją reikšti – tiek krikščionys, tiek ne. Bent taip turėtų būti… Nors šiais laikais, pasirodo, netgi parašyti peticiją dėl nepasitenkinimo, kad kažkur skriaudžiami krikščionys yra gėda ir politiškai nekorektiška… O gaila.
Juliusan, atsiprašau, jei įžeidžiau. Nenorėjau. Martynas Pilkis yra puikiausias pavyzdys krikščionio, kuris nuolat ir daugybėje vietų daro gėdą normaliems tikintiesiems.
Viena yra turėti nuomonę ir ją reikšti, kita – primesti savo religinius įsitikinimus kitiems ir bandyti apriboti jų gyvenimo būdą pagal save.
Kuo remdamasis teigi, jog nusižudyti yra žmogaus teisė?
Kiekvienas su savimi gali daryti ką nori, čia jo prigimtinė teisė. Tik klausimas, kaip kiti tai vertina. Mano požiūriu, savižudybė – tai pats blogiausiais ir, ko gero, daugeliu atveju kvailiausias dalykas.
Tuo, kad su savimi žmogus turi teisę daryti ką tik nori. Kad ir kaip būtų nepriimtina ar liūdna, bet iš tiesų nesvarbu, ką galvoja kiti. Žmogaus prigimtinė teisė yra nuosavybė į save.
Galima mėginti žmones nuo to atkalbėti ar parodyti jiems šviesesnį gyvenimą, tačiau tai uždrausti ar priskirti prie ligonių – tikrai ne. Kaip rodo daugybė pavyzdžių, pastarieji variantai visiškai neveikia.
O, MariukasM trumpiau ir paprasčiau parašė. Visiškai pritariu.
Aš tai pilnai viskam pritariu. Asmeniškai galvoju, kad savižudybė yra, ko gero, pats prasčiausias kelias, kurį gali pasirinkti problemų sprendimui. Ar taip, ar kitaip, vis dėl to jokių tų problemų taip ir neišsprendi..
O tas Dautarto nusižudymas.. Internete kažkur skaičiau versiją apie narkotikus ir jų efektą. Kažkaip itin nenustebčiau, jei tai būtų tiesa..
Savižudybė gali būti ligos pasekmė, bet nebūtinai.
Gal prastas pavyzdys, ir veikiantis į emocijas, bet ar atsimenat, berods, Nomedos laidą apie moksleivį, kuris tai pasirinko, nes nebeištvėrė bendraklasių patyčių?
Šiuo atveju būtų padėjusi psichologinė pagalba ir smurto uždraudimas.
Kita vertus, esu už eutanaziją, ypač kai žmogus – asmuo – nebeturi vilties toliau gyvent, arba egzistuoja kaip daržovė, arba gyvenimas kančia (pavyzdžiui, mirtina liga, skausminga ar nebūtinai).
Dariau, aš tai jokios versijos neskaičiau ir labai tuo džiaugiuosi :) Nes man jis visiškai nerūpi, kaip nerūpėjo iki jo nusižudymo.
O dėl problemų neišsprendimo – tiesa, bet žmonėms atrodo, kad kito kelio tiesiog nebėr. Iš savo varpinės, jie problemas išsprendžia – nes jos dingsta kaip dingsta ir pats žmogus. Gaila, kad tiems 4-5 per dieną (ir daug daugiau pasaulyje) neateina suvokimas, jog išeitis visuomet yra.
Na, tie 4-5 žmonės per dieną, mano nuomone, yra patys didžiausi egoistai visoje Lietuvoje. Kadangi, nepaisant to, jog tavo manymu, problemas tu išsprendei, jos išnyko kartu su tavimi, bet visada juk reikia prisiminti apie savo tėvus, draugus, artimuosius, mylimuosius ir kt. kurie kartu perima tiek tave sekiojusias problemas, tiek ir sukeli dar x kartų didesnę problemą pats.
Na, Aurimas, galima sakyti, perimė iš manęs darbą, tad pasidomėjau truputį daugiau.
Na taip, dėl egoizmo nesiginčysiu. Bet man atrodo taip pasielgiantiems žmonėms tas egoizmas visiškai tuo metu nerūpi.
Buržujau, esi vienas iš pačių nesąžiningiausių diskutantų, su kokias tik man yra tekę susidurti. Melagystės, oponento asmens ir jo pozicijos užgauliojimas, selektyvus atsakinėjimas į pateikiamus argumentus, apsimetinėjimas nusupratus komentaro ir visa kita tau leidžia prieš save jaustis didžiausiu teisuoliu kiekvienoje situacijoje. Tačiau tai nereiškia, kad toks esi – toli gražu.
Kalbant apie šią situaciją su žmogaus teisėmis: puikiai žinai, kad jokiuose pagrindiniuose žmogaus teises reglamentuojančiuose bei tarptautinės bendruomenės pripažintuose dokumentuose nėra teisės į savižudybę. Jei kas netikite – paieškokite. Išbūrei visa tai iš oro ir pateikei kaip faktą. Eilinis tavo nesąžiningumo pavyzdys – nieko stebėtino, žinoma. O gal neišprusimo? Būtų tikrai keista. Bet neatmetu, juk pats prisipažinai viename įrašų, esąs kvailesnis, nei atrodai tekstuose. Tiesiog googlini. Šiuolaikiška.
Yra tik žmogaus teisė į gyvybę. Štai Europos žmogaus teisių konvencijoje ji apibrėžiama taip:
„Kiekvieno žmogaus teisė gyventi turi būti saugoma įstatymo. Niekam negalima tyčia atimti gyvybės, išskyrus vykdant teismo nuosprendį už nusikaltimą, už kurį tokia bausmė įstatymo numatyta.“
Kodėl savižudybė nėra žmogaus teisė? Ji pažeidžia žmogaus teisę į gyvybę, kadangi savižudybės metu šioji prarandama be galimybės susigrąžinti. Pagal žmogaus teisių logiką, toks veiksmas yra nesuderinamas su žmogaus teisėmis. Kaip kad būtų nesuderinama, pavyzdžiui, galimybė visam gyvenimui atiduoti save į vergiją. Manau, šį kartą supratai komentarą, Buržujau. Jei ne, rekomenduoju laisvalaikiu žiūrėt mažiau filmų ir daugiau paskaityti.
Tikiuosi, čia paskutinis mano komentaras šiame niekingame puslapėlyje. Karaliauk į sveikatą.
Aš irgi tikiuosi. Geri tavo argumentai (pagaliau!), tačiau atsakysiu tau paprastai: aš nesąžiningas, nes tu man atsibodai. Tiksliau pasakius, esi labai nuobodus. Mielai trinčiau tavo komentarus, bet nėra už ką, todėl tik pašaipiai komentuoju. Tai va taip negarbingai ir elgiuosi. Bet, nepyk, dėl to nejaučiu visiškai jokios sąžinės graužaties.
100 proc. pritariu paskutiniui Martyno komentarui.
Re :”Kodėl savižudybė nėra žmogaus teisė? Ji pažeidžia žmogaus teisę į gyvybę” Čia kaip cirke, lovkost’ ruk i nikakavo obmana ? Jeigu žmogus turi tą teisę, tai , manau, turi ir teisę jos atsisakyti/nepasinaudoti. Keista būtų sukurti naują sąvoką : privalomos teisės. Teisė yra galimybė, šalia to yra kiti variantai, tarkim, prievolių ar pareigų. Žmogaus teisė į gyvybę jam leidžia rinktis, tačiau kitų veiksmus jo atžvilgiu riboja imperatyviai, tapdama prievole tą gyvybę saugot, o šitos teisės pažeidimai yra kvalifikuojami kaip nusikaltimai. Tiesa, juk buvo praktikų, kai už suicido bandymus bausdavo laisvės apribojimu, prievartiniu gydymu ar net laisvės atėmimu. Nežinau, gal toks dalykas dar kur ir išlikęs. Tikiuos, kad bent ES valstybėse pagaliau susigaudyta, kad žmogaus gyvenimas yra ne kieno nors nuosavybė, o tik jo paties. Net jei nusižudžiusiam teks žengt į pragarus.
Ir aš pasisakau už pašaipių komentarų teisę ! :D
Ganėtinai gražus Martyno atsakymas :) Vienas biurokratas tinkamai užrašo, kitas jaunuolis tinkamai perskaito – ir teisė virsta į pareigą. Atitinkamai biurokratas gali užrašyti, kad niekas negali pažeisti žmogaus orumo, ir jaunuoliai išmąstys kad žmogus privalo elgtis oriai. O kai biurokratas dar kitaip užrašys, nuo to neva keisis pagrindinės teisės.
Tokiose diskusijose man smagiausias žinojimas, kad mano teisės yra mano teisės, nepriklausomai nuo to kaip tas teises man norėtų “leisti” ar “neleisti” įvairūs martynai ir mykolai. Diskutuokite, jeigu jums nuo to smagiau..
Kaip smagu, Račo įraše atradau suformuluota tai, ką galvojau, bet negalėdavau išsakyti. Apie visuomeninės „svarbos“ mirtį. Ne Dautarto atveju, žinoma, nors nežinia, kiek mergelių „ant Lietuvos“ liūdi vaikystės laidų vedėjo. Faktas, kad mūsų žiniasklaida nekultūringa, bet Marcinkevičiaus atvejis, man regis, buvo kur kas kultūringesnis ir su derama pagarba.