SAVAITĖS FILMAS:
Jokių mokslų nebaigusio korėjiečių režisieriaus Ki-duk Kim filmas Bom yeoreum gaeul gyeoul geurigo bom (lietuviškai “Pavasaris, vasara, ruduo, žiema… ir vėl pavasaris”). Fantastika! Pažintinė kelionė į rytų neatpažintas platybes prasidėjo! Net nėra žodžių, kaip nustebino, kaip įtraukė ir kaip patiko šitas filmas. Jame pasakojama apie budistų vienuolį, kuris nuo mažens moko mažą vaiką Budos mokymo. O vaikas, kaip vaikas – ir paišdykaut nori, ir pakvailiot… Su kiekvienu metų laiku rodomas jo augimas ir besikeičiantis gyvenimas. Ir visa tai parodyta su nuostabiu gražumu. Kimkidukas moka filmus statyti praktiškai be teksto – ir tai jam sekasi labai puikiai. Viskas pasakoma žvilgsniais, judesiais, tyla. Tai vienu metu ir stebina, ir atrodo labai gražu.
Neturiu ką daugiau pasakyti apie šį filmą – tik tai, kad jį pamatyti būtina. Prisiekusiems holivudo ir Armagedono gerbėjams gal ir nebus įdomu, tačiau mėgstantiems gerą kiną – pirmyn! Nusiteikite gausybei grožio, teisingiems pamokymams ir lašeliui teksto.
SAVAITĖS PRAMOGA:
Outsourced – puikus filmas! Jame pasakojama apie biuro darbuotoją, išsiunčiamą “paturbinti” įmonės filialo darbą Indijoje. Pirma galvojau, kad tai bus dar vienas holivudinis šlamštas apie “niekam nežinomas šalis”, tačiau pradėjęs žiūrėti – nebeatitraukiau akių. Seniau mačiau keletą filmų apie Indijos gyvenimą, gerų filmų, tačiau šis nuo jų skiriasi tuo, kad viskas čia pateikta gan šmaikščiai. Nepažįstantiems Indijos tai puikus būdas paprastai ir suprantamai susipažinti su jų kultūra ir papročiais (pvz, kodėl jie nevalgo kaire ranka).
Pagrindinis aktorius tokiam filmui parinktas labai vykusiai. Savo vaidmenį jis atliko puikiai, ypatingai puikiai. Garso takelis taip pat labai gerai parinktas, o muzika labai tinkanti filmo nuotaikai (net paskutinė popsova daina labai gerai derinasi). Scenos Indijoje ir bendravimas su čiabuviais suvaidinta labai gerai ir tikroviškai – bobutės, šiek tiek mokančios angliškai, kalba su labai kūl akcentu, besipešantys taksistai, spalvų šventė, vargingųjų kvartalas. Šiame filme aprangos dizaineriai buvo du – vienas amerikiečių aprangos, o kitas – indų aprangos. Tikriausiai dėl to scenos Indijoje ir neatrodo dirbtinai holivudiškai juokingos, kaip yra daugybėje filmų apie egzotiškas šalis. Galų gale, yra scenų, kur parodomas indų požiūris į amerikiečių “plastmasės ir narcicizmo pasaulį” – myžau į kelnes :)
Gera komedija, verta pamatyti. Puikiai tinka žiūrėti linksmoje kompanijoje (nes reikia tokį filmą parodyti ir draugams) :)
Hwal (The Bow) – dar vienas Ki-duk Kim kūrinys, tačiau šįkart ne toks vykęs. Nors seseriai labai patiko, tačiau man ir mano moteriai – neypatingai. Na, gražus filmas, vertas pamatyti. Ypač patiko tai, kad per filmą ištarta tiek žodžių, kiek bet kuriam usa filme ištariama per dvi minutes, tačiau filmu pasakyta daug daugiau. Bet jis vis tiek nelabai užkabino. Gal dėl šiek tiek mano perdidelės neapykantos pedofilams (senis šiek tiek į tokį panašus), o gal dėl to, kad biški fantastinis ir vietomis nenatūralus (nenatūralaus elgesio) filmas. Simbolizmo daug, tačiau vietomis jis perdėtas ir net juokingas.
True North – filmas apie nelegalius emigrantus. Daug nuobodybės, kaip daugybėje britų filmų. Aišku, pamatyti verta vien dėl to, kad sužinotum, koks žiaurus tų žmonių gyvenimas. Didelio įspūdžio nepaliko, nes apie emigrantų gyvenimą ir žmonių prekybą mačiau anksčiau.
Eagle vs Shark – subalansuota šizos megėjams. Smagus, šizovas filmas savotiško humoro megėjams. Gan paprasta istorija – ji myli jį, jis jos nemyli, po to jie susimyli, jis ją palieka, o po to vėl jie susimyli. Tačiau! Aktoriai ir jų vaidyba – eiktusau! Bendra filmo nuotaika – traukiančiai keista. Šio filmo žiūrėjimas kartais atrodo kaip protiškai atsilikusių stebėjimas, tačiau toks režisieriaus sprendimas. Vaikai suaugusių kūnuose. Nemirtingos frazės, puikus operatoriaus darbas, puikios scenos ir puikūs charakteriai. Ir nepakartojamas anglų kalbos akcentas (patariama žiūrėti su titrais :) ).
xXx – susižiūrėjo smagiai, nes iš anksto nusiteikiau durnam bajavykui. Kaip bajavykas šis filmas labai geras. Kaip sakant, tūpam žiūrovui jis labai tinka, kaip ir Fast and Furious :). Nėra ką komentuoti, nebent tai, kad šiame bajavyke režisieriaus neapsižiūrėjimų, faktinių ir šiaip idiotiškų klaidų pasitaikė labai daug.
Who’s your caddy? – nusprendžiau pasižiūrėti The Worst IMDB Movie. Nors ir blogiausiai įvertintas, tačiau lyginant su kitais filmais, nėra jau toks blogas. Yra daug prastesnių. Apie filmą nėra nė ką sakyt – krūva reperių juodaodžių, išdūrinėja baltaodžius aristokratus, aristokratai nepasiduoda, bet reperiai (tipo jie geriečiai) nugali, o aristokratus (tipo, blogiečius) visiškai sutriuškina. Ajajaj, kokia smagi istorija.
Beje, ar žinote kas pirmauja imdb blogiausių filmų šimtuke, o beveik visi filmai, kuriuose tas asmuo vaidino, patenka į tą šimtuką? O to asmens imdb albume yra beveik penki šimtai nuotraukų, kai tuo tarpu garsenybių albumuose yra tik po kelis šimtus? Taip, atspėjote, tai Paris Hilton! Ji dar moka save parodyti!
The man who wasn’t there – per snobo kiną rodė, snobams tinka. Šiaip įdomus filmas, o nespalvota juosta – labai deranti. Spalvotas šis filmas neturėtų tokio žavesio. Priekaištų lyg ir nėra, bet didelių pagyrų irgi. Ramiam sekmadienio vakarui su arbata ir sausainiais.
Stir of Echoes: The Homeocoming – dar vienas amerikos bandymas kurti filmus apie vargšelius “didvyrius”, grįžusius iš Irako ir negalinčius ramiai gyventi. Kodėl jie nekuria filmų apie tikrai vargšus žudomus arabus, kurių šeimas taip pat išžudo? Jaučiu antipatiją bet kokiems filmams, apie tuos vadinamus “didvyrius”. Na filmas toks ir yra – grįžta kareivėlis, matęs kaip sudega šeima, todėl nebegali ramiai gyventi. Tačiau po to veiksmas šiek tiek pasikeičia ir filme parodoma šiek tiek teigiamų dalykų. Vienas iš jų – ką patiria amerikoje gyvenantys arabų kilmės žmonės. Aš negalėčiau taip ramiai gyventi, jei į mane taip būtų žiūrima ir taip su manimi būtų elgiamasi. Žiauru.
The Last Mimzy – subalansuota vaikams. Ir tik vaikams. O kaip vaikams, šis filmas labai neblogas. Graži istorija, vietoms nuobodi, todėl suaugusiems tikrai atsibos. Žiūrėti galima, jokios agresijos, muštynių ar kitokio šūdo, kurio dabar vaikams į galvas kemša begales.
Katt Williams: American hustle – subalansuota juodaodžių kultūrą mėgstantiemiems. Dar vienas per daug išgirtas šlamštas, kurio nesugebėjau net peržiūrėti iki pusės. Negaiškit laiko.
Meet the Robinsons – kadangi esu prisiekęs Pixar, Walt Disney feature animation ir pan. gerbėjas, tai man dar vienas animacinis šedevras. O šis tikrai vykęs. Nėra nei geras, nei prastas, sėdi kažkur per viduriuką. Apie naujuosius animacinius filmus net negaliu kalbėti – man jie visi patinka ir taškas. Dažnai žiūrėdamas juos negaliu atsistebėti, kaip jie sugeba taip nupiešti, tačiau taip mąstau neilgai – pasineriu į filmą ir juo mėgaujuosi. Gražios istorijos, jokių žiaurybių, jokių songokų, mieli personažai – maloniai praleistas laikas su arbata/drauge(u)/draugais/vaikais/šeima.
Hoodwinked – dar vienas animacinis kūrinys, šįkart pigesnės firmos, tačiau vis tiek pavykęs. Kai senai senai pamačiau filmo reklamą, tai labai sudomino, tačiau pradėjus žiūrėti filmą jausmas buvo kitoks. Gal trūksta šiek tiek “asmeninių savybių”, išskirtinumo personažams, tačiau apskritai – filmas vykęs ir vėl tinkantis vaikams ir visai šeimai (no violence). Labai vykusiai pateikta jau pabodusios “Raudonkepuraitės” interpretacija. Verta pamatyti kitokį raudonkepurės, vilko, močiutės ir medkirčio gyvenimą (Behind the scenes :D ).
Dokumentinis Arctic tale – apie baltųjų meškų ir jūrų vėplio gyvenimą. Sutrumpinus šį filmą iki 40 minučių – žiūrėčiau jį su malonumu. Tačiau dabartinį pusantros valandos žiūrėjau šiek tiek prasukinėdamas. Filmas geras, viskas nufilmuota labai kokybiškai ir natūraliai. Apstu labai gražių scenų iš gyvūnų gyvenimo, taip pat užfiksuota daugybė elgesio panašumų į žmogaus elgesį. Gyvūnai irgi turi jausmus ir emocijas :) . Tačiau visas filmas liečia svarbesnę temą – globalinį atšilimą. O tai nužudo daugybę baltųjų meškų ir vėplių. Ledynai tirpsta, gyvūnai arba skęsta, arba nebeturi kuo išsimaitinti. Filmo gale šiek tiek faktų, o taip pat naujas social promoting apie žemės saugojimą būdas – daugybė mielų vaikų pasakoja kaip elgtis, kad prisidėtum prie atšilimo mažinimo :)
American Pie presents band camp (4 dalis) – gal jau įjungiam stabdžius? :) Nors jis nėra prastesnis už praeitą dalį, tačiau vis tiek PRASTAS. Šįkart jau ne apie tuos pačius veikėjus, o apie durniausio iš jų brolį – irgi durną. Pirma dalis buvo gera ir juokinga – nes ji buvo pirma, o ir šiaip tai buvo vienas pirmųjų tokio tipo filmų, todėl atrodė juokinga. Neverta gaišti laiko.
Thirteen – subalansuota paaugliams ir skirta tik jiems. Vyresni – juoksis ir sudirbs, jaunesniems dar ne viską galima matyti :) Filmas gan paprastas, apie gerutę paauglę, kuri susidraugauja su bloga paaugle, tampa bloga, apsiryja narkotikų ir t.t. Nors aktorės atrodo kaip šešiolikmetės, tačiau vaidina vykusiai. Filme yra šiek tiek fantastikos, taip pat visiškai nereikalingas ir perdėtas venų pjaustymasis (žmonės taip paprastai jų nesipjausto) ir yra nedaug nenatūralaus elgesio. Tačiau bendrai – rodytina paaugliams, kad suprastų, kaip nesusidėti su mokyklos gražuolėmis-debilėmis ir taip pat netapti debilėmis. Galų gale, conclusionas irgi labai geras ir šiek tiek kitoks, nei tikėjausi.
SAVAITĖS NUSIVYLIMAS:
Superbad – daug kas nustebs – kodėl? Juk toks geras filmas!
Pradėsiu nuo to, kad filmas tikrai neblogas ir jis man patiko. Tačiau nusivylimas todėl, kad tikėjausi šiek tiek kitokio dalyko… Dar prieš pasirodant šio filmo DVD (mėgstu filmus žiūrėti gera kokybe), girdėjau melejonus komentarų, koks nerealus šitas filmas, kaip jo visi laukia, kaip reikės būtinai eiti į kiną, kaip reikės nusipirkti dvd ir penkioliką kartų žiūrėti jį per kiekvienas šventes! Ajajaj, koks naujas meno šedevras! Taip pat mačiau imdb vertinimus (jie labai dažnai teisingi), o jie rodė, kad vos per kelias savaites filmas uždirbo 8,1 balo iš 30000 balsuotojų – o tai labai labai daug! Taigi, taip nusiteikęs ir žiūrėjau šį filmą.
Ir ką gi aš matau? Ogi “patiunintą” amerikietiško pyrago versiją, tik viskas ne taip banalu ir bjauru. Na, ir veikėjai daug malonesni. Tačiau kas be juokingų ir pavykusių personažų bei gerulių policininkų ten dar yra? Nieko. Istorija – nuobodi kaip britnės spyrs naujienos, bajeriai – beveik visi prasti ir atsibodę, tampymasis po miestą ir alkoholio ieškojimas – bla bla bla kaip neįdomu, dialogai – šikna absoliuti. Vienintelis tikrai SUPERbad superKŪL dalykas tai buvo pagrindinio veikėjo vaikystės liga – pimpalų piešimas visur ir visada. Va ten tai geras. O visa kita – prastas amerikiečių komedijinis šlamštas, kurio dabar pilna. Iš tiesų, man jau atsibodo vis tos pačios neįdomios istorijos, kai moksliukai ir nevykėliai užsinori gražių mergų, o filmo gale jiems pavyksta jas pavergti. Boring!
Mestelėkite komentarą