Mokykloj radau rašinį, perspausdinu čia. Prisižvengiau. Autoriaus neskelbsiu.
„Pankas“
Vėl sučirškia žadintuvas. Tas pats įkyrus garsas kiekvieną rytą… Mano ranka „švelniai” stumteli jį nuo spintelės. Pasigirsta tarkštelėjimas. Matyt, eilinis nusileidimas jam ir šįkart nebuvo labai sėkmingas. Lovoje atsisėdu. Galvoje maišosi sapnas, vakarykštė diena ir šiandienos planai. Žvilgsnis nukrypsta į grindis: pora neplautų kojinių, piniginė, telefonas ir vargšelis žadintuvas. Pasirąžau. Pakeliu žadintuvą: dar vieno smūgio jis tikrai neatlaikys.
Mano kambarys jaukus. Jo sienos išklijuotos plakatais. Legendinės grupės: AC/DC, Iron Maiden, Kiss ir kitos, kurios kiekvieną rytą, nors ir blyškiais, tačiau uždegančiais žvilgsniais žadina mane. Ir kaip kiti gali nemėgti jų muzikos? Čia dar yra stalas, kompas, kėdė, lova, spintelė, spinta… Standartinis kambarys – keli žavūs akcentai ir tiek…
Mintys, atrodo, jau savo vietoje. Ką šiandien veiksiu? Nelabai yra iš ko pasirinkt. Reiks pas draugelius traukt, kol kas. Paskui sugalvosiu, ką daryt…
Pašokęs iš lovos greit nusiprausiu, apsirengiu. Susitvarkau šukuoseną. Visiems užkliūva mano skiauterė… Atrodo, kas čia blogo, jei nori išsiskirti, nebūti ištirpęs veidas minioje, sraigtelis biurokratinėje verslo mašinoje…
Įšoku į „batelius”. Taaaip, tokių batukų man daug kas pavydi. Jie senelio, radau palėpėj, užtat dabar tokių nieks neturi! Užsimetu savo mėgstamiausią striukę ir išeinu į gatve. Saulė šildo, nors rūkas dar nenusėdęs. Kaip gera… Tačiau iškart užkliūva praeivių žvilgsniai. Kuklūs, bet paniekinantys, tarsi klausia: „Argi tu irgi kvėpuoji tokiu pačiu oru? Ar jo neužkrėsi?”, tarsi aš būčiau ne žmogus… Aš žmogus, tačiau ne toks, kaip visi. Aš pankas! Mes, pankai, nemirėm ir tikrai nesiruošiam! Nesvarbu, ką mano ta bobutė, kuri stengiasi neatkreipti į mane savo žvilgsnio, aš vis tiek esu žmogus, žmogus, gebantis galvoti, mylėti, suprasti ir kurti grožį…
Kodėl visi žmonės visi tokie vienodi? Einu gatve, visi šnairuoja, stebisi manimi. Už skersgatvio stovi keli „forsai”. Čia tie, kur „treninguoti” vaikšto. Šįryt jie ramūs, nesikabinėja. Matyt, dėl to, kad tik trise…
Štai, ir penkiolikos minučių kelias nerailgo. Gana įprastos praeivių reakcijos tik pakėlė nuotaiką. Jau matosi mūsų „chata”. Užeinu. Tamsu, dūmų ir alaus kvapas. Vadinasi, mūsiškiai jau viduj. Išvydus juos apima toks jausmas… Na, maždaug toks, kad niekur kitur taip gerai nepasijusiu. Čia visada bus linksma, būsiu išklausytas ir suprastas. „Giminingas sielos”, taip būtų galima mus pavadinti. Susitikus su jais norisi ką nors nuveikti. Bet ką, tik svarbu, kad drauge.
Šiaip mes turim tokią grupelę… Grojame tik tikrą muziką. Ne tai, kas patinka vaikams ar suaugusiems, bet tai, kas yra iš tiesų yra gražu, tas patinka mums! Žinoma, yra tokių, kuriems patinka mūsų muzika. Maždaug prieš savaitę vyko koncertas. Grojimas tarp žmonių, kurie dievina tavo muziką, kai groji atsipalaidavęs ir viskas išeina kone tobulai, palyginamas su… Nežinau… Tarsi miršti ir iš naujo atgimsti.. Ši muzika ypatinga tuo. kad jos jos gera ne tik klausytis, bet ir ją groti… Dabar tarpusavyje apie koncertus ir tekalbame. Reikia kažką organizuoti. Priešingai nei kržur kitur, pas mus nėra tokių, kurie nerodytų jokio entuziazmo. Susėdę ant minkštos sofutės, pasistatę kelis butelius alaus ant stalo, karštai diskutuojame.
Staiga prasiveria durys, į vidų įšoka mūsų būgninkas. Šūkteli:
– Ei, gal kas norit pagrot?
Visų veidai nušvinata, pakylam ir krutam link durų.
– Aparatūra sukrauta viduj. Čiuožiam prie parko. Ten kažkokia mugė ar šventė.
Greit „susipakuojam” ir sėdim mikro autobusiuke.
Atvažiavę išsikraustom gana mikliai. Žmonės gatvėje, kap visada, į mus žiūri gana negatyviai. Atrodo, kągi mes, pankai, galime pagroti, juolab, padainuoti? Aparatūra sujungiama. Pasigirsta burzgimas, toks malonus, jog man net širdį suvirpina. Užsidedu gitarą.
– Viens… du… viens, du, trys, keturi! – sukomanduoja būgnininkas.
Tylūs ir skardūs lazdelių dūžiai kutena ausį ir širdį; kiekviena nata, kiekvienas garsas, kiekvienas žodis… pradedu groti. Jausmas neapsakomas.
Aplinkui susirenka smalsuolių minia, kai kurie įmeta keletą centų į skrybėlę, padėtą šalia. Jie ploja į ritmą, šypsosi… „Mes nemirėme ir nemirsime” sukasi žodžiai mano galvoje. Man taip gera… Žmonės su mumis, mus palaiko. Dabar jaučiuosi, kaip pasaulio valdovas…
A. T. , Šilutės Vydūno gimnazija
labai graziai parasei…be galo..as grodama jauciu ta pati…ir tegu eina sikt tie, kurie nesupranta…aciu