Iki!
Nuo rytojaus dingstame atostogų, iki pat lapkričio pradžios. Nieko nerašysiu, nieko nematysiu. Nors sako, kad ten yra daug bevielio ryšio, tai galbūt. Lėksime į tą patį puikų kraštą, apie kurį jau rašiau anksčiau – Maroką :) Sukčių pinklėse ilsėsimės nuo Europos ir slėpsimės nuo mūsų civilizuoto pasaulio dykumų smėlynuose.
O kol manęs nebus, visiems ypatingai rekomenduoju pasižiūrėti filmą „The Art of Flight“. Įspūdingas pusantros valandos kūrinys. Jei rodys kine – praneškit.
.
Vieni paskutinių kinoteatrų šiais metais. Nieko baisaus – tiesiog pradėjome žiūrėti ever geriausią pasaulyje serialą Lost, todėl filmams nėra laiko :) G. žiūri pirmą sykį, aš su didžiu pasimėgavimu – antrą. Iki Kalėdų gal baigsime :)
SAVAIČIŲ, MĖNESIŲ, METŲ NESUPRANTAMAS GENIJUS:
Synecdoche New York (2008) – gaila, kad prieš žiūrėdamas šį filmą, neužvartojau daugybės narkotikų. Išversiu kažkieno komentarą apie filmą: „Nuostabus, išraiškingas, linksmas, tragiškas, pilnas emocijų, jautrus, sąmojingas, keistas, gražus, ciniškas, absurdiškas. Didingas pasakojimas, visas gyvenimas dviejų valandų filme. Ačiū Charlie Kaufman. P.S.: jei filmo nesupranti, grįžk vėliau.“
Štai kas atsitinka, kai keisčiausias ir labiausiai nuprotėjęs Holivudo rašytojas (Adaptation, Being John Malkovich, kuriuos žiūrėjau ir aprašiau visai neseniai) sugalvoja ne tik parašyti naują scenarijų, bet ir… jį režisuoti. Viskas gaunasi net ne kvadratu, o kubu! Šito filmo nesupras niekas. Nei vienas iš jūsų. Nei vienas jo žiūrovas. Šito filmo, matyt, nesupranta net pats Kaufman’as, nes scenarijų galima taip interpretuoti, jog užsiinterpretuosi iki gyvenimo galo. Kodėl pedantiškumo protrūkis? Kodėl filme nuolat pypsi automobiliai, visiškai ne vietoje? Ką reiškia žalios išmatos? Kodėl visą filmą taip ir neaišku, kuo serga pagrindinis personažas, o simptomai varijuoja nuo slogos iki vėžio simptomų? Ką reiškia „Vaiduoklių medžiotojų“ aktorės pasirodymas koridoriuje su raktu? Kodėl fakin degantis namas?? Interpretacijų gali būti tiek daug, jog jų nesupaisys niekas. Taip nutinka, kai scenarijuose nevaldomas rašytojas nesivaldo filme. Viskas padrika, bet tuo pačiu ir tolygu. Viskas prasideda kaip paprastas filmas apie kūrėją, o pasibaigia, jog kūrėjas nebevaldo kūrybos ir pats tampa valdomu aktoriumi.
Kiekvienas turim būti savo gyvenimo aktoriais. Ir nevaidinti kitų gyvenimo. Bent tokią mintį iš ten pasigavau. O grožėtis kitų aktorių darbu – būtina. Kaip ir tikrame pasaulyje, taip ir filme. Philip Seymour Hoffman – kaip visada tobulas.
Ar veiksmas filme egzistuoja iš tiesų? Ar tai tik sapnas? Sunku susivokti, ypač kai „tarp kitko“ pateikiamos frazės apie 13 milijonų žmonių pasaulyje arba viso filmo metu taip ir nesupranti, ar pagrindinis personažas – Camden ar Ellen (trūkinėjantis pokalbis telefonu ir jo kaltinimas, kad nuo jo sklinda menstruacijų kvapas). Be to besikeičiančios datos, atjaunėjimas-pasenėjimas, degantis namas, nepaaiškinamos ligos ir televizijos programos, susijusios tik su mirtimi. O psichologė su savo knygomis? Tatuiruotės? Keistų motyvų filme (Wiki info) – apstu, o Wikipedijoj jų surašyta tik dalis. Visus kitus reikia pastebėti pačiam, o jų tiek daug, ir jie tokie visur iškaišioti, kad kartais net pasimeti realybėje ir išsigalvojimuose ir pradedi įžvelgti užslėptas prasmes ten, kur jų galbūt net nėra.
Tai filmas, kurį garantuotai žiūrėsiu dar kartą, nes visiškai jo nesupratau. Jei nesuprasiu, žiūrėsiu ir trečią kartą. Ir jis nuostabus ne dėl to, kad sunkiai suprantamas. Jis nuostabus tuo, kad jį galima interpretuoti BET KAIP, ir visuomet būsi teisus. Be to, jis toks „nurautas“, jog negali nustot žavėtis Kaufman’o fantazija ir sugebėjimais išeiti iš proto. Galvojau, jog Adaptation – išprotėjusių žmonių filmas. Galvojau, kad Being John Malkovich – labai keistas ir šizovas filmas. Dabar galvoju, kad tie du filmai tebuvo uogelės, Kaufman’ui besiruošiant šio filmo kūrybai. Tik stipriai išprotėjęs žmogus gali sukurti tokį šedevrą. Labai keistas filmas, kuris palieka didžiulį nesusipratimo jausmą, kuris persekioja tave kelias dienas. Jei tokio jausmo nenorite – turite labai daug apie šį filmą pasiskaityti ir tik tuomet jį žiūrėti. Tik tokiu būdu suprasite, kas ten vyksta. Absoliutus genijaus šedevras.
• •
SAVAIČIŲ ŽIAURI REALYBĖ:
The Class (Klass) (2007) – žiauri, tikroviška, baisi ir labai nemaloni kasdienė vaikų visame pasaulyje realybė. Visame pasaulyje, kiekvienoje mokykloje yra bent vienas skriaudžiamas vaikas, iš kurio šaipomasi, jis mušamas, engiamas ar kitaip terorizuojamas. Kiekvienoje mokykloje atsiranda lochas ar lochai, kurie užgniauždami savo kompleksus ir/arba nelaimingą gyvenimą, išsilieja ant silpnesnių vaikų. Šiame kolegų estų filme tai parodyta labai aiškiai. Rodau pirštu ir juokiuosi iš tokių žmonių, kurie galvoja, kad tokia problema neegzistuoja arba galvoja, jog tokie dalykai „tik lengvas vienkartinis atvejis, nieko baisaus, praeis“.
Kaip supratote, filmas apie klasę, kurioje yra engiamas vaikas. Nuo pat pirmos filmo minutės žiūrovas įtraukiamas į nervingą ir nesibaigiančią kelių žmonių tragediją. Viso filmo metu vaizdai ar vaikų elgesys priverčia susiraukti ir kartais tyliai ištarti „nu blemba...“. Vaikai vaidina taip gerai ir taip realistiškai, jog kartais norisi susirasti tuos aktorius ir duoti jiems į snukį. Vienintelis dalykas, kuris šiame filme atrodė prastai padarytas, buvo mokytojų nepastabumas ir visiškai neadekvati ir labai bloga reakcija į tam tikrus dalykus filme. Taip, mokytojai šiame filme visiškai nepastabūs. Aišku, baisiausia, jog tokių mokytojų pilna tikrame pasaulyje, bet gerai nors tiek, kad jų – maža dalis. Visa kita šiame filme, kaip ir sakiau, skausmingai realu ir baisu. Ir tai tikrai verta pažiūrėti, kad žinotumėte, kas gali vykti bet kurioje mokykloje. Juk yra bent mažytė tikimybė, kad tokio filmo pažiūrėjimas kai kuriems žmonėms padės pamatyti tokias problemas ir gal jas išspręsti kol dar ne per vėlu. Tereikia tikėtis, kad šis filmas padės nors vienam tokius šūdus kenčiančiam vaikui atsiverti reikalingiems asmenims. Taip gal šiame pasaulyje atsiras nors vienu laimingesniu vaiku daugiau.
Engimas ir terorizavimas mokyklose yra žiaurus dalykas. Ne tik engiamam vaikui. Jei galėčiau, kiekvienam vaikigaliui, kuris skriaudžia ir terorizuoja savo bendraklasius, norėčiau pasakyti, koks jis debilas. Norėčiau jam pasakyti, kad engimas palieka žymę ne tik engiamam vaikui. Jis palieka gilią žymę ir engiančiajam. Pats vaikystėje trumpą laiką buvau toks debilas, kokie pavaizduoti filme – paveiktas dalyvių masiškumo ir „vienos aukos“ situacijos, šaipiausi iš bendraamžio, laužiau jo rašiklius, stumdžiau, etc. Tada atrodė juokinga – juk taip darė visi. Tačiau dabar tai atrodo labai žema, lyg visiško menkystos elgesys. Iki šiol atsimenu tai labai aiškiai ir iki šiol man gėda dėl to, ką dariau. Kol kas taip ir nesugebėjau to žmogaus atsiprašyti. Ir tai, žinokit, labai slegia, kad ir kokia smulkmena tai buvo.
Šis filmas sugrąžino tokius prisiminimus ir sukėlė pyktį. Pamenu, kaip būdami vyresni, mokykloje suradom tris debilus, kurie vertė savo silpnesnį klasioką daryti visokias nesąmones. Sukilo toks pyktis, kurį po to tie trys debilai ilgam atsiminė. Toks pyktis kilo žiūrint filmą ir tikrai norėtųsi, kad šie aiškiai ekranuose pateikiami vaizdai pasiektų kuo daugiau žmonių. Problema niekada nebus išspręsta, bet vieną kitą šikną išspardyti galima. Todėl žiūrėkite filmą ir įsiminkite jame esančius vaizdus. Jei turite paauglių vaikų, parodykite jiems šį filmą, kad žinotų. Visame pasaulyje vaikai savo mokykloje ima kerštauti ne šiaip sau. Žiaurus, liūdnas, nemalonus, bet labai reikalingas filmas. Įsimenantis ilgam laikui.
• •
SAVAIČIŲ SIMBOLIZMO DOZĖ:
SKAITYTI DAUGIAU »
Savaičių WTF: lenkų politiko reklaminės kampanijos klipas:
Balsuočiau!
ωωωωω
Du pastarųjų savaičių lietuviški virusiniai bajeriai. Tiems, kurie dar nematė. Pirmasis parodo, jog ir Lietuvoje gyvena geri troliai!
Antrasis – viešųjų ryšių agentūros darbo būdas. Daug kas spėja, kad tai self-promo (aš ir taip manau), bet kai kas sako, kad viskas čia buvo iš tikro (paspaudus dędęnasi ir matosi visas susirašinėjimas):
Ryšium su tuo, kad pražiopsojau neblogą lenkų mitingą, viršutiniame šio tinklaraščio meniu įvedžiau naują mygtuką „Pasiūlyk mitingą“.
Kadangi nebespėju sekti visko šiame pasaulyje, kreipiuosi į skaitytojus pagalbos: jei kur nors nugirsite, sužinosite ar patys paskleisite gandą, kad vyks koks nors mitingas, protestas ar kažkas panašaus, prašau, praneškite apie tai ir puslapyje „Pasiūlyk mitingą“. Nesvarbu, ar Paleckiukas, ar Prunckienė, ar Pensininkai.
Aš galbūt susiviliosiu, turėsiu laisvo laiko ir nueisiu pasilinksminti, pafotografuoti ir po to viską užprotokoluoti.
Ačių.
Lietuva! Žinau, kas kaltas dėl rinktinės pralaimėjimo Makedonijai! Nekaltinkite anei komandos, anei trenerio, anei kokio krabo (kaip kaltino Robertas). Kaltinkite mane! Noriu papasakoti apie tokį mano gyvenimo dėsningumą. Šiaip krepšiniu visiškai nesidomiu ir net nežinau, kaip atrodo Kleiza ar Pocius. Nežiūriu krepšinio varžybų. Tačiau labai retai nutinka taip, jog pasižiūriu. Taip nutiko per praeitą Europos čempionatą (2009), kai nusprendžiau pažiūrėti rungtynes su Turkija. Lietuviai pralošė. Dar nutiko, kad nusprendžiau pažiūrėti rungtynes su Ispanija Pekine (2008). Lietuviai pralošė. Dar nutiko taip per kelias kitas žaidynes, per vienas iš jų lietuviai nesmagiai pralošė JAV komandai ir pan. Tai po visų šių nutikimų priėjau išvados, jog kai buržujus pagaliau nusprendžia pasižiūrėti lietuvių rungtynes – lietuviai pralošia.
Gyvenime nebuvau krepšinio varžybose arenoje ir tikriausiai neičiau. Tačiau netyčiukais atsirado galimybė gyvai pamatyti Lietuvos-Makedonijos varžybas. Tuo labai apsidžiaugiau, nes labai norėjau išvysti 15 tūkstančių sirgalių kriokiančią minią ir išgirsti tą nesveiką triukšmą. Ir nuėjau pažiūrėti! Rungtynių rezultatą žinote…
Šiam juokingam dėsningumui užbaigti dar šiandien per Lietuvos-Slovėnijos rungtynių ketvirtą kėlinį G. atsiuntė man SMS žinutę: „Jeigu nežiūri rungtynių, tai ir toliau nežiūrėk!“ :)
Pirmas įspūdis – neįtikėtinai geras
O jei rimtai:
Likau absoliučiai sužavėtas. Ir noriu tai užfiksuoti čia, raštu. Tai buvo vienas iš įvykių, kai buvau visiškai nustebintas. Tas kiekis žmonių, ta žalia armija, tas nesveikas triukšmas, jog priešais kėdes esantis stiklas net drebėjo… Kaip pirmą kartą dalyvaujant tokiame renginyje, šiurpuliukai vaikščiojo kūnu. Nesulyginsi su vaizdu per televizorių – per TV tos energijos nesijaučia nė truputėlio. Visiškai atėmė žadą tą akimirką, kai buvo pristatyta lietuvių komanda – triukšmas buvo neapsakomas. Gražu, neapsakomai gražu.
Rungtynių neanalizuosiu, o komandos žaidimo tuo labiau. Komanda pasiekė tokio rezultato, kokio buvo vertas vakarykštis jų žaidimas. Apie krepšinį neišmanau nė truputėlio, todėl apie komandos pasirodymą galėčiau papostringauti tik asmeninę nuomonę. Tegu analizuoja tie, kurie krepšinį išmano puikiai ir analizuoja labai taikliai.
Aš pažvelgsiu į ketvirtfinalį kitaip – per savo prizmę, kadangi ėjau pažiūrėti reginio, o ne rungtynių. Per „Buržujaus rašinėlių“ prizmę, kur smulkmenoms dažnai suteikiu daug didesnę prasmę nei pasiekimams.
Teigiama pusė:
- Niekada negirdėjau taip giedamo Lietuvos himno. Šiurpuliukai. O kad šie žmonės jį taip pat giedotų ne tik krepšinio aikštėje.
- Nuoširdžiai kukliai susigūžusi Grybauskaitė, kai pranešėjas per garsiakalbį paskelbė „O dabar pasveikinkime rungtynes stebinčią mūsų prezidentę…“
- Gerbėjų atneštos Lietuvos vėliavos su žaidėjų vardais-pravardėmis. Labiausiai pralinksmino vėliava su užrašu „BROLIAI“.
- Po ilgų pykčių tarp apsaugos ir makedonų, visgi išskleista Makedonijos vėliava (nors ir mažesnė). Pamojavo, susipakavo ir nurimo.
- Kai tik pranešėjas per garsiakalbį pasako „Žiūrovai – į gynybą, patriukšmaukime!“, tai ir prasideda… Nereali pramoga! Kartosiu tai dešimt kartų, bet man nesuvokiama, kaip įmanoma žaisti per tokį triukšmą :)
Neigiama pusė:
- Baisi, baisi, baisi arena. Nors vidus erdvus ir neblogai išplanuotas, tačiau architektai – be polėkio. Važiuojant pro šalį G. pagalvojo, kad ten tiesiog daugiaaukštė stovėjimo aikštelė…
- Lietuviai sirgaliai, kurie neleido makedonams prieš rungtynes išskleisti savo didelės vėliavos. O kaip patys piktinosi, kai Ispanijoje lietuviai turėjo tokių pačių problemų…
- 4 lietuviai sirgaliai menkystos, kurie makedonus, skleidžiančius vėliavą, pradėjo daužyti kumščiais į veidus ir stumdyti nuo laiptų. Gyvuliai, ne žmonės.
- Arenos apsaugos darbuotojai, kurie suplėšė makedonų vėliavą ir provokavo juos muštynėms.
- Dalis makedonų sirgalių, kurie norėjo tiesiog pasimušti ir patys provokavo tuos pačius apsauginius… Apskritai, buvo nesmagu žiūrėti į tą sujudimą, kai šimtas makedonų apsupami gyva grandine, su dešimčia makedonų pusę rungtynių stumdomasi ir mušamasi ir t.t. Durnai elgėsi tiek neprofesionali apsauga, tiek patys makedonų sirgaliai-buduliai. Gerai nors tiek, kad Eurobasket atstovas pagaliau susitarė ir makedonams buvo leista išskleisti mažesnę vėliavą, ko pasekoje visi nusiramino ir paskutinis kėlinys buvo +- be problemų.
- Didžiulis kontrastas: fantastiškai sugiedotas himnas, o po pusantros valandos tokios frazės kaip „by*į dėjau aš ant Lietuvos“. Kiek nedaug reikia didžiam patriotui tapti šalies niekintoju. Jau galite nusiimti trispalvius prezervatyvus nuo veidrodėlių.
- Dar vienas kontrastas: džiaugsmingas 15 tūkstančių žmonių baubimas ir savo komandos palaikymas ją pristatant, o po pusantros valandos tokios frazės kaip „eina na* šitie debilai“ arba „dalb**obai bl* žaist nemoka“. Kiek nedaug reikia didžiam krepšinio gerbėjui tapti rinktinės niekintoju.
- Ta sirgalių dalis (ypač besireiškiantys interneto komentaruose), kurių požiūris į sportą yra toks menkavertiškas, jog net pasidaro baisu. Jei komanda laimi, tai jie – herojai. Jei pralošia – jie lochai. Meilė ir neapykanta Lietuvoje.
- Arenoje nerodo pakartojimų!
Neutrali pusė:
- Pirmą kartą išvydau žaidimą gyvai. Pamačiau žaidėjus, kurie dirba savo techninį, kasdienį darbą. Apmokamą darbą. Kuo geriau atliks, tuo daugiau uždirbs. Jokios dvasios, jokios idėjos, tik paprastas, sunkus ir atkaklus darbas. Jiems tikrai nėra tie visi sirgaliai taip svarbūs, kaip yra deklaruojama duodant interviu. Jiems nusispjaut ant visko, kas dedasi ne tarp keturių linijų. Žavėjausi, kaip žmonės sugeba ramiai atlikti savo darbą, kai šalia jų kriokia tūkstantinė minia, o už 10 metrų sirgaliai mušasi su apsauga. Sakykite ką norite apie „žaidėjų atsidavimą savo šaliai“, tačiau aš mačiau tik paprastus (aišku, gerai apmokamus) darbuotojus savo darbo vietoje. Ir ne patriotizmas čia varikliukas, o paprasčiausias darbas.
- Kaip viskas lėtai vyksta, kai žiūri gyvai! Kiek matydavau rungtynes per TV, visuomet maniau, kad ten neapsakomo greičio sportas. O pasirodo – viskas ramu, tolygu paprasta – pirmyn-atgal, pirmyn-atgal, puolam-ginamės. Ramus, taktinis žaidimas.
- Tipiškas sirgalius, sėdėjęs man iš dešinės. Visas rungtynes kalbėjosi su savimi. Kai lietuviai įmesdavo, tai „gerai vyrai, taip ir toliau“, kai neįmesdavo – „jūs sušikti lochai, žaidžiat kaip bobos, nemokat žaist“. Kai makedonai įmesdavo, jis visuomet keikdavo „nu ir kaip jiems taip krenta!“. Nuoširdi jo nuostaba, lyg ten kamuolį mėtė ne krepšininkai, o ruoniai.
- Makedonas, per pertrauką laimėjęs Beko šaldytuvą :)) Jam pažadėjo pristatyti jį iki namų! :))
- Užprogramuotas sirgalių palaikymas ir standartiniai suvienodėję šūkiai. Toks įspūdis, kad lietuviai nemoka sirgti, o tik švilpti ir baubti. Nes jei kartais ir pasigirsta koks Sėklos būgno išmuštruotas šūkis, tai yra dešimtis metų girdima ta pati skanduotė. Norėjosi daugiau improvizacijos, sirgimo netikėtomis akimirkomis, o ne kai Sėkla arba pranešėjas paskatina. Net bangą talismanai turėjo „užvesti“, nes patys sirgaliai nesugebėdavo jos pradėti.
- Po pralaimėjimo kėdes spardantys vyriškiai, sodrias ašaras liejančios moterys. C’mon, žmonės, čia juk tiesiog sportas!.. Nebūkite fanatikai.
Makedonai fone labai švenčia
Ir pabaigai:
Būtų tikrai gražu, jei lietuviai būtų nuskynę kokį medalį. Bet ką jau padarysi, dar bus daugybė progų. Iš tiesų – tai geriausia dovana Makedonijai, kokią jiems galėjo padovanoti Lietuvos rinktinė. Makedonijos rinktinė nuo savo nepriklausomybės dar niekada nebuvo pasiekusi tiek daug. Tai jiems daug svarbesnė pergalė nei mums. Mes panašų džiaugsmą gavome 1992-1996 metais, todėl galime užgniaužti pralaimėjimo kartėlį mintimi, kad netikėtos pergalės džiaugsmą vakar suteikėme ir kitai šaliai. Prisiminkime, kiek tos pergalės padėjo sutvirtinti mūsų šalies identitetą ir paskatinti jaunus žmones ir vaikus domėtis krepšiniu! Ir pagalvokime, kad galbūt tas pats dabar bus ir Makedonijoje. Galbūt, jei makedonai iškovos medalį, atsiras daugybė makedonų vaikų, kurie pradės žaisti krepšinį ir po 5-10-15 metų Makedonija turės tvirtą, pirmaujančią rinktinę. Dėl to ir pasidžiaukime, nes juk krepšinis – tiesiog sportas. O sportas nuo antikinių laikų buvo skirtas ne pergalėms skinti, o lavintis, tobulėti ir apskritai nešti teigiamas emocijas.
Būtų tikrai smagu, jei makedonai eitų iki finalo. Aš už.
Įsivaizduokite, kaip sunkoka būtų gyventi, jei namuose niekur neturėtume apšvietimo? Praustis tamsoje, gaminti valgyti prietemoje, knygas skaityti tik dienos metu. Už tokį patogumą kas mėnesį sumokame ne vieną dešimtį, kartais ne vieną šimtelį. O kiek galėtum sumokėti, kad krūva ne tokių laimingų žmonių galėtų mėgautis tokiu pačiu patogumu? „Ant sąžinės“ nemindysiu – tik noriu supažindinti su paprastais, bet nuostabiais dalykais, vykstančiais pasaulyje.
Kažkada seniai esu matęs trumpą dokumentinį filmuką apie labai paprastą, bet ypatingai svarbų atradimą trečiosiose pasaulio šalyse. Tai idėja, kaip panaudojus seną plastikinį butelį, porą litrų vandens ir lašą baliklio, galima labai stipriai pagerinti lūšnynų gyventojų gyvenimo sąlygas. Radiocool.lt šiandien man tą dalyką priminė. Gerai parinkta muzika, likau pakartotinai sužavėtas, todėl noriu pasidalinti su jumis šia nuostabia idėja:
Šį pagalbos žmonės projektą galite paremti puslapyje A Liter of Light. Galima kreditine, galima Paypal’u. Tad prašome nepasididžiuoti. Keli litai ir galite susipatenkinę girtis, jog jūsų dėka kažkokie žmonės metų metus galės džiaugtis šviesesniais namais.
SAVAIČIŲ PRIVALOMA PAŽIŪRĖTI:
BBC: Human Planet (2011) – 8 serijos. 8 valandos dingusio pasaulio. Turiu omeny mano pasaulio, nes visas pasinerdavau į šias stebuklingas 8 serijas apie mūsų pasaulį ir žmogaus prisitaikymą jame. Visiškai įtraukdavo ir sukeldavo malonų lengvą katarsį.
Ar jau peržiūrėjote anksčiau mano išreklamuotus ir neapsakomai išgirtus Planet Earth? Jei ne, tai dabar net nežinau, kurį pasiūlyt žiūrėti pirmąjį. Kaip ir sakiau, Planet Earth yra nuostabiausia gamtos dokumentika, kokią teko matyti. Priversdavo išsižioti. Negalėdavau patikėti, kaip ta dokumentika nufilmuojama. Nesuvokiau, kokia ten technika naudota. Trumpai sakant nuostabus meno kūrinys, kurį verta pažiūrėti net nemėgstantiems gamtos dokumentikos.
Kai pareklamavau Planet Earth, komentaruose man nurodė būtinai pažiūrėti Human Planet. Susidomėjau – ir labai tuo džiaugiuosi. Iš tiesų šie du serialai vienas nuo kito ženkliai skiriasi. Human Planet yra labiau apie žmogų ir kaip jis sugeba prisitaikyti mažiausiai svetingose pasaulio dalyse ir sudėtingiausiose situacijose. Žiūrint Human Planet neišsižiodavau ir nesistebėdavau, kaip serialas nufilmuotas, nes kažko ypatingai stebuklingo jie nedarė. Tačiau nors ir nedarė nieko stebuklingo, bet darė viską neapsakomai gražiai. Tai tikrai fantastiško grožio kūrinys. Kiekvienos serijos gale parodydavo, kaip filmavo sudėtingiausius kadrus. Tai labai geras kūrėjų sprendimas, nes šios dalys buvo ne ką mažiau įdomesnės už pačią dokumentiką. Netgi būdavo įdomu sulyginti – štai rodo kaip visokios gentys prisitaiko prie tam tikrų gamtos sąlygų, o čia rodo, kaip šiuolaikiniai žmonės bando prisitaikyti su šiuolaikine įranga. Gaudavosi visai gražus palyginimas. Spėju, jog filmuojamiems žmonėms visi operatoriai ir darbuotojai dažnai atrodydavo juokingai. Pavyzdžiui, tikrai humoristiškai atrodė, kai džiunglių čiabuviai karstėsi į milžiniškų medžių viršūnes tiesiog rankomis, o šalia į medį sunkiai kėlėsi operatorius, apsiraišiojęs krūva virvių ir užsidėjęs visokiausias apsaugas.
Apie šį serialą galima šnekėti valandų valandas, kaip ir apie Planet Earth. Jie abu tokie žiauriai įdomūs, kad po to nevalingai priverčia domėtis tomis tautelėmis, gentimis – viskuo, ką parodė. Norite įspūdingų vaizdų? Žiūrėkite. Norite turiningai praleisto laiko prie televizoriaus/ekrano – žiūrėkite. Turiningiau neįsivaizduoju. Nemanau, kad egzistuoja koks nors paprastas žmogus (ne mokslininkas), kurio bent kas nors šiame seriale nenustebintų. Man irgi atrodė, jog apie pasaulio gyventojus žinau daug ką, bet po kiekvienos serijos suprasdavau, kad žinau absoliučiai mažai. Geriausios pasaulio pažinimo pamokos, kokias esu turėjęs. Po jų teliko vienas noras – į didžiąją dalį tų vietų nukeliauti ir viską pamatyti/patirti savo kailiu. Gaila, kad per mažai galimybių tą padaryti… Taigi, ačiū rekomendavusiems ir kviečiu visus – žiūrėkite ir džiaukitės.
Serialo puslapis pasinaršymui BBC – Human Planet Explorer.
• •
SAVAIČIŲ MEILĖS IR ŽMOGAUS ISTORIJA:
Barney’s Version (2010) – kelias minutes bandžiau prisiminti nors vieną neseniai matytą dramą, kuri paliktų tokį gerą ir malonų įspūdį. Šis filmas yra drama iš didžiosios D. Ta tikroji drama, kurioje netrūksta visiškai nieko – yra visos sudedamosios dalys, kokių gali prireikti bet kuriam žiūrovui. Išskirtinis intelektualas, hipių neštas ir pamestas, krūva žmonų, besikeičiantys draugai, mirtys, išsiskyrimai, ligos, nelaimės, liūdesys ir džiaugsmas. Man buvo sunku patikėti, kad šio filmo trukmė tik 2 valandos su trupučiu. Nesupratau, kaip buvo galima tiek visko sutalpinti į vieną filmą ir taip puikiai viską išpildyti – neskubinant, atidirbant, pateikiant ne paviršutiniškai, o kaip tik labai aiškiai ir subtiliai. Mėginu suprasti, kas šiame filme mane taip sužavėjo. Gali būti, kad vaidyba – Paul Giamatti buvo įspūdingas ir įsimenantis kaip niekad. Nors mačiau jį daug kur, bet neatsimenu nei vieno jo vaidmens. O šį prisiminsiu ilgam. Gali būti, kad siužetas – tiek visko sudėta, ir viskas pateikta taip gražiai ir nuoširdžiai, jog negalima neįsimylėti šios istorijos. Gali būti, kad išskirtinumas – šis filmas labai ramus, tačiau vis tiek kupinas įdomybių ir įtraukiančių scenų. Gali būti, kad dėl išpildymo – filmas taip įtraukė, jog net norėdamas nepastebėjau jokių kvailų smulkmenų ar nelogiškų siužeto posūkių. Žiūrint šį filmą stebėjausi: kaip gali taip viskas sklandžiai eiti? Galbūt tai buvo Paul Giamatti sugebėjimas tempti visą filmą aukštyn savo puikia charizma. Galbūt tai buvo mano nuotaika ar tiesiog nusiteikimas – gal kiti atras užkliūvančių dalykų, bet man retas filmas (ypač drama) susižiūri taip maloniai. Tai vienas geresnių šių metų filmų. Ypatingai nuoširdus filmas. Labai gražus. Ir visi kiti teigiami epitetai. Skubėkite žiūrėti.
SAVAIČIŲ GRAUDŽIAI JUOKINGA TIESA: SKAITYTI DAUGIAU »
Per visą tinklaraščio gyvavimo laiką Buržujaus rašinėliuose dar nebuvo svečio įrašo. Apsipatenkinęs pristatau pirmąjį! Įrašo tema – negali būti kitokia – apie Bažnyčią. Įrašo autorius – asmeniškai pažįstamas Saulius Rimkus – rašytojas, atkyvistas, socialiai atsakingas dekonstruotojas ir šiaip paprastas žmogus. Parašė šį įrašą savo tinklaraštyje, bet mielai sutiko pasidalinti ir su mano skaitytojų kompanija. Rekomenduoju.
Komentarai? Neturiu ką pridurti.
• • • • • • • •
Tikiu armani Jėzumi mūsų visų ganytoju ir swarovski Mergele Marija…
Dar nepradėjęs rašyti pirmųjų šio teksto raidžių ausyse girdžiu šaižų vaikystėje girdėtą šauksmą „nežaisk, čia mūsų smėlio dėžė!” Tarsi šaukiančiųjų choras turėtų visas išimtines teises reikšti svarią ir nepaneigiamą nuomonę visais tikėjimo klausimais, ar net ne tikėjimo, o tarkim apie religinių apeigų, bendravimo su Viešpačiu Dievu būdą, kuris savo blizgesiu ir pompastika akivaizdžiai prieštarauja Jėzaus Kristaus mokymui ir kelia asociacijas, labiau susijusias su aukso veršio garbinimu ir galios bei turto demonstravimu, nei su mažutėlių karalyste.
Gal palaikysite mane aklu ar neprigirdinčiu, tačiau Kristaus žodžiuose nerandu paliepimo „gausiai imkit pinigus iš ligonių ir mirusiųjų, senų žmonių, būsimų tėvų bei sutuoktinių“. Netgi niekur neaptikau informacijos, kad pats Jonas Krikštytojas būtų rinkęs rinkliavas už nardinimą į vandenį, o paskui leidęs suaukotas lėšas visiems įmanomiems kūno ir proto malonumams tenkinti, kaip tai daro dabartiniai jo „autorinių teisių” perėmėjai.
Pastoviai sklandančios kalbos apie Lietuvos katalikų bažnyčios vyresniųjų nuolatines poilsines keliones į egzotiškas šalis, meilužių ir meilužių (vyr. g.) išlaikymą, privačius vandens katerius, liuks klasės automobilius, gali papiktinti ne vieną geraširdiškai atsisveikinusį su sunkiai uždirbtu litu, bažnytinės bendruomenės labui. Kalbama, kad vienoje Kauno bažnyčių nuo sakyklos nuolat sklinda raginimas: „Padarykite tylią auką“, kas į lietuvių kalbą išvertus reiškia – aukokite tik banknotus. O kur dar istorijos su gimtadienių šventimu ant Vilniaus Arkikatedros stogo, nuosavomis vilomis su dangų rėžiančiais bokštais ir vitražais, sugyventines ir vaikus gyvenančius po tuo pačiu stogu.
Asmeniškai teko kalbėtis su statybų įmonės direktoriumi, iš kurio bendrovės, jo teigimu, vienas žymus, nuolat iš televizijos ekranų neišlendantis bažnyčios autoritetas pareikalavo dešimties procentų taip vadinamo „otkato“ už vykdomus šventovės renovavimo darbus ir dar buitinės technikos už sumą, kurios net liežuvis neapsiverčia minėti. Galbūt mano pašnekovas sakė netiesą, tik kam solidžiam, sėkmingam verslininkui tokius dalykus iš piršto laužti?
Visa, ką matau prieš akis, tai didelį korporacinį konglomeratą, kuris savo veiklos modeliu ir metodais įvairiais istoriniais periodais nieko nesiskyrė nuo buvusių prieš Kristų religinių žinių valdomų kultų, ar dabartinių New Age sektų turinčių aiškią hierarchiją, paklusnumą ir gėrybėse skendintį lyderį.
Visai neseniai per nacionalinę televiziją žiūrėjau tiesioginę jaunimo mišių iš Madrido transliaciją, skirtą popiežiaus vizitui Ispanijoje įamžinti. Įspūdis sunkus. Auksu nuo galvos iki kojų apsirėdęs Benediktas XVI kalba jį stebinčiai milijoninei auditorijai, tačiau toje kalboje, atmetus aptakius, išdailintus žodžius, nėra nieko išskyrus bažnyčios kaip dieviškos institucijos išaukštinimą, ir raginimą vartoti jos paslaugas: „Leiskite jums taip pat priminti, kad tikėjimu sekti Kristų, reiškia eiti su Juo bendrystėje su Bažnyčia. Neįmanoma sekti Kristaus vieniems. Kas pasiduoda pagundai eiti „savais keliais“ arba tikėjimą išgyventi vadovaudamasis šiandien visuomenėje vyraujančia individualistine mąstysena, tam gresia rizika niekados nesusitikti su Jėzumi Kristumi arba nusekti paskui netikrą jo atvaizdą.”
Kas tai jei ne Kristaus savinimasis? Tarsi visos dangun patekimo licencinės teisės priklausytų RKB. Taip tikėjimo skleidimas mikliais rankų judesiais keičiamas prekyba sakramentais, teigiant, kad kokybišką, dangaus standartus atitinkančią prekę rasi tik pas mus. Juk jei individualus sąlytis su Kristaus mokymu pasiekiamas vienuoliams atsiskyrėliams, kodėl jis negali būti pasiekiamas ir individualiems pasauliečiams? Nes kai meldiesi kartu Dievas geriau girdi? Rimtai?! Keista bet pamoksle nieko neišgirdau apie žmogaus santykį su žmogumi, nieko apie susitaikymą, atleidimą, nieko ką turėtų kalbėti tikras krikščionis.
Suprantu, kad po šio teksto publikacijos gali kilti daugybė pasipiktinimo, kaltinimų, išvedžiojimų, neigimo. Tačiau norėčiau suformuluoti pretenziją bažnyčiai elementariu klausimu į kurį ir jūs galite pabandyti atsakyti: ar jums patinka kai kažkas kraunasi turtus kitų žmonių nuoširdaus tikėjimo šventais dalykais sąskaita?
• • • • • • • •
Nori parašyti svečio įrašą vienam-kitam tūkstantėliui skaitytojų? Kreipkis mykolas@kleckas.lt, susitarsime!
Šitom savaitėm jaučiuosi taip, kaip šie kačiokai. Vasara, darbymetis. Bet dabar – didžiuliai ir išsamūs penktadienio internetai už visas pražiopsotas savaites. Gerų pramogų, būtinai pažiūrėkit viską, nebus nuobodu :|
ωωωωω
STA Travel Australia išsiuntė savo darbuotojus pakeliaut ir susuko tobulą kelionių reklamą:
Yra dar LEARN ir EAT, beveik tokie pat geri.
ωωωωω
Metų svetainė: The Magic Button – Make Everything OK. Užskaitome.
ωωωωω
Paprasti dalykai gatvėje daro nepaprastus pasikeitimus:
O pas mus atsiranda paibelių, kurie troleibusuose nuplėšo nemokamas knygas skaitymui. Plėšytojau, tikiuosi tau gyvenimas labai sunkus!
ωωωωω
Įžangai į juokingesnę penktadienio internetų dalį – juokingai graudu:
- įrašų prenumerata (RSS)
- prenumerata el. paštu
blevyzga