Buržujaus rašinėliai

SAVAIČIŲ LIETUVIŠKAS KINAS KALA Į KLYNĄ:
Zero 2 (2010) – jei man reiktų apibūdinti vienu žodžiu: papai! Jei reiktų apibūdinti vienu sakiniu: filmas, kuriame bjaurūs rusiški keiksmažodžiai skamba kaip gražiausia giesmė. Ir tikrai – po pirmo filmo galvojau, jog to pakartoti neįmanoma – dialogų, kuriuose lietuviškų žodžių tik penktadalis. Tačiau šis filmas man įrodė, kad tai pakartoti galima, o kartais net padaryti geriau. Ramūnas Rudokas savo rolę atliko puikiai. Apskritai, visi aktoriai puikiai atliko vaidmenis – gal tai dėl to, jog reikėjo tiesiog atsipalaiduoti ir kalbėti visiškai laisvai? Tai dar vienas iš tų retų lietuviškų filmų, kur aktoriai scenas suvaidina tinkamai – ne kaip teatrui, ne dirbtinai, o labai puikiai, kaip tinka kino ekranui. Labai mėgavausi šiuo filmu. Kartais kildavo mintis – ar visas filmo gerumas paremtas tik įspūdingomis keiksmažodžių scenomis? Tačiau jei ir būtų taip, galvojau, juk tai yra mūsų neatsiejamas palikimas, kurį, deja, turime. Taip, kaip kalbama filme, kalba labai didelė visuomenės dalis. Tą mažinti būtų gerai, tačiau nereikia apsimesti, kad to nėra ir žmonės Lietuvoje nekalba tokiais sakiniais.

Daugybė kritikos pasipylė ant šito filmo. Kas keisčiausia, daugiausiai kritikuoja jaunimėlis, bandantis vaizduoti inteligentus ir išsilavinusius lietuvius. Jiems mat nepatiko, kaip žemai nusirito filmas, nes visas filmas tik keiksmažodžiai ir nieko daugiau. Kartais tyliai pakrizenu iš tokių „inteligentų“, kurie moka taip protingai diskutuoti, tačiau kiekvieną savaitgalį kur nors nusiliuobia kaip kiaulės ir šneka bei elgiasi taip pat, kaip filmo personažai :) Siužetas šiame filme labai puikus ir įdomus. Daug kas šaukė: kaip gėda, kad Emilis Vėlyvis ne tik pasiskolina Guy Ritchie filmų idėją, bet ją jau visiškai kopijuoja. Aš tuo metu pagalvojau – ką jis kopijuoja? Filmo stilių? Tegu tik kopijuoja, jei sugeba padaryti tai normaliai. Jei filmo stilius būtų patentuojama idėja, tai pusė holivudo filmų būtų pažeidę vienas kitų patentus. Tegu tik kopijuoja jis tą stilių, tą persipinantį siužetą, neaiškius posūkius, ekscentriškus personažus, kad tik darytų tai taip puikiai ir profesionaliai, kaip padarė šiame filme. Gražiai, kokybiškai, nenuobodžiai, ne kvailai, o labai pagirtinai. Negalėjau atsidžiaugti, kad pagaliau vėl lietuviška produkcija yra įdomi ir nekelianti žiovulio.

Operatoriaus darbas – yes yes yes yes!!! Smagu, kad Lietuvoje turime nors vieną gerą kino operatorių, mokantį dirbti su profesionaliomis kino kameromis ir visokiais ten lęšiais. Robertas Pileckas tai yra, sako man filmo titrai. Didelis ačiū Robertui už tokį fantastiškai profesionalų darbą, kai visas scenas ar atskirus kadrus yra vienas malonumas žiūrėti ir pagaliau matai tokį profesionalų darbą lietuvių pagamintame produkte. Tikiuosi, tai pirmas žingsnis profesionalesnio lietuviško kino link – turime įdomios tautosakos, istorijų, faktų, kitokių pasakojimų ir identitetą, apie kurį galėtume papasakoti pasauliui kino filmais.

Svarbiausia prieš žiūrint šį filmą yra atsipalaiduoti. Nusiteikite lavinai betikslių keiksmažodžių ir krūvai „gatvinių“ personažų. Jei taip nusiteiksite, filmu turėtumėte tik mėgautis. Ir nepurkštaukite dėl kopijavimo – siužeto režisierius nenukopijavo, vaidybos nenukopijavo, aplinkos, scenų ir apskritai nieko jis nenukopijavo, o tiesiog geru pavyzdžiu padarė savitą filmą. Labai puikų filmą. Džiaugiuosi, kad Vėlyvis dirba ir tikiuosi, kad dirbs ir toliau. Taip žingsnis po žingsnio išlipsime iš filmų kūrimo triusikų. Puikus filmas. Viskas jame puiku, priekaištų neturiu. Visus šiuos žodžius užtvirtinto mano tėvai, ypač motina, kuri baisiai nemėgsta rusiškų keiksmažodžių ir yra ta, kurią galima pavadinti inteligente. Pradėję žiūrėti šį filmą, jie ėmė burbėti, bet po kurio laiko krizeno ir mėgavosi filmu taip, kaip aš. Superinis darbas.

P.S.: „Vytauto“ reklama filme – tikriausiai tobuliausias kada nors matytas reklamos pardavimas filme. Kalbu apie sceną televizoriuje, kai mergina pilasi „Vytautą“ ant savo konkolų. Reklama pateikiama taip aiškiai „reklamiškai“ ir su žinute, jog tai nupirkta, kad sukelia tik nevalingą juoką :)

••

Skaityti daugiau »

Šiandien buvau iškviestas į 1-ąjį policijos komisariatą duoti parodymus dėl Gražulio ir Uokos. Pats pasisiūliau. Iškart po šių dviejų parlamentarų išsišokimo gegužės 8-ąją parašiau policijai, jog noriu liudyti prieš juos. Policijos vyr. vadas Kęstutis Lančinskas atrašė iškart, o šiandien mane pažadino skambutis tiesiai iš komisariato.

Patekau pas labai smagų pareigūną Gintarą Mažintą, kuris atsakingas už šio įvykio tyrimą. Vien ko verta frazė „Na, jei jums įdomi mano asmeninė nuomonė, tai teks palaukti iki 17.30“ :))) Paklausiau kelių dominančių dalykų, bet (suprantama dėl ko) jis atsisakė suteikti informacijos. Kaip supratau, policija ypatingai susidomėjusi tų dviejų individų veikla protesto metu ir riaušių išprovokavimu. Gaila, kad pareigūnas negalėjo papasakoti man daugiau (kadangi byla dar įslaptinta) ir negalėjom atvirai pakalbėti apie situaciją (nes jis buvo darbo vietoje). Nupasakojau jam tiksliai ką girdėjau ir ką mačiau – kaip Uoka ir Gražulis sakė „14.30 mes kirsim šitą liniją, mes griausim užkardą“ ir kaip jiems perlipus minia pašėlo ir prasidėjo riaušės. Labai gailėjausi, kad nenusekiau Gražulio toliau – pareigūnas labai tikslinosi, ar tikrai nemačiau įvykio, kai Gražulis susimušė su policininku. Pažadėjau pranešti žmonėms, kurie ten buvo.

Kaip supratau iš kalbų, tiems dviem „tautos didvyriams“ kažkas bus susijusio su administracine teise. Jei gerai supratau, baudžiamosios atsakomybės, deja, jiems gali ir nebūti… Beje, papasakojo, kam buvo reikalingas sraigtasparnis – iš jo irgi filmavo. Vien sraigtasparnio dėka atsekė dalį riaušininkų ir, kaip supratau, budulį, kuris pripurškė į akis vienam policininkui dujų.

Žinau, kad visada bus tų, kurie palaiko Gražulio ir Uokos elgesį (vien Seime kiek tokių keistuolių sėdi), šiek tiek gėda dėl tokių, bet tegu sau. Tačiau aš negaliu nekreipti dėmesio, kai įstatymų leidėjai pažeidinėja savo leidžiamus įstatymus ir dar mušasi su pareigūnais, kurie jų išleistus įstatymus vykdo. Čia jau nebe homoseksualų klausimas, čia paprasčiausio civilizuotumo nebuvimas Seimo narių elgesyje. O rėkiantiems apie Seimo nario neliečiamybę – tai ką, jei Seimo narys užsimanys gatvėje pašaudyti, irgi policijai nieko nebus galima daryti? Seimo narys privalo jausti tam tikras ribas.

Labai džiaugiuosi policijos neabejingumu. Labai tikiuosi, kad kaltinimai bus pateikti ir abu „drąsuoliai“ dar pakukuos. Ir nesvarbu, kad tai bus tik papildoma (politinė) reklama jiems – sąmoningi piliečiai turi pasmerkti tokį elgesį ir padėti nubausti nusikaltusius. Jei matėte jų nusikaltimą, prisidėkite prie parodymų davimo!

Pirmasis įrašas apie homoseksualų eitynes jau sulaukė nemažo dėmesio bei krūvos eitynių priešininkų pasipiktinimų. Dalį teko ištrinti, tai dabar bandau spėti, kas dėsis po šiuo įrašu? :) Nes šiame įraše – apie tamsesnę eitynių pusę, kurioje besišypsančių ir laimingų veidų nebuvo, o visur jautėsi tik įtampa, neapykanta ir nepagarba kitiems žmonėms. Aišku, mane jau visi artimi žmonės kibina, kad rašyčiau padoriau ir su mažiau keiksmų – tai gal ir pavyks :) Pasistengsiu.

Iš tiesų tai bendras vaizdas nebuvo kažkuo labai ypatingas. Visokio plauko mitingų ir protestų būna dažnai, o kaip juokavo žurnalistai – riaušių pernai niekas nepralenks. Todėl visi žurnalistai buvo gan atsipalaidavę, nes didelių sensacijų neturėjo būti, o ir protestuotojai buvo jau matyti veidai, iš kurių nieko naujo neišgirsi.

Kad būtų paprasčiau ir kad neįsižeistų tam tikri asmenys, pavadinsiu šitos barikados pusės dalyvius keliais vardais: žiūrovai - tie, kurie susirinko pažiūrėti spektaklio ir to, kas čia įvyks; protestuotojai - tie, kurie atėjo paprieštarauti eitynėms civilizuotais būdais išreikšdami savo nuomonę; ir riaušininkai - tie, kurie atėjo ką nors padaužyti, išžudyti homoseksualus, sugriauti valstybės turtą ir kitaip elgtis lyg būtų urviniai žmonės. Ir, realiai, dėl kurių buvo išleista tiek daug pinigų apsaugai ir sukelta tiek ažiotažo.

Skaityti daugiau »

Taip, išaušo ta diena, kai homoseksualumo šmėkla pasklido po Lietuvą! Patikimi šaltiniai pranešė, kad netikėtai visoje Lietuvoje vien nuo žinios apie gėjus buvo kosminiu būdu išprievartauta virš 2000 vaikų! Keli tūkstančiai eitynes stebėjusių žmonių pavirto homoseksualais ir pardavė savo vaikus pedofilams! Renginį saugoję pareigūnai, vos praėjus pirmiems homoseksualams, puolė glėbesčiuotis ir tiesiai Upės gatvėje užsiiminėjo seksu! Kaip siaubinga! Į Lietuvos dangų pakilo sidabrinė skraidanti homoseksualumo šmėkla, kuri kasdien pasirinks po 1000 aukų ir pavers juos iškrypusiais tautos žagintojais! Kaip siaubinga!

Manote, kad tai skamba absurdiškai ir durnai? :) Tokią ir panašią tiradą girdėjau visą popietę, be sustojimo. Ir iš kur žmonės turi tiek sveikatos? Na, bet apie viską nuo pradžių. Kertu pasakojimus į dvi dalis: pirmoji dalis – šviesioji – apie Svarinsko linksmybes ir šią gražią šventę. Antroji dalis – juodoji – apie tikrąją šiandienos Lietuvos gėdą, eitynių priešininkus, kurie sužalojo policininkus ir žurnalistus, ir dar kelis išskirtinius ligonius.

Skaityti daugiau »

Kaip ir tikėtasi, apgailėtinai uždraudė seksualinių mažumų eitynes. Demokratija ir žodžio laisvė, taip sakant. Na, bet turėsiu laisvą šeštadienį, nors į Svarinsko pusantros valandos maldelę prie Katedros būtinai reikia nueiti :))

Iš dalies sutinku su gen. prokuroro R. Petrausko žodžiais, kad „kaip mes atrodysime, jeigu bus parodyti reportažai, kuriuose smurtas ar dar kažkokie reiškiniai?“ Visgi, jei tokių įvykių tikimybė buvo didelė (kuo aš šiek tiek abejoju, nes fašiai ir kitokie pusdurniai Lietuvoje yra tik daug šnekantys juokdariai), jau geriau eitynes atidėti, nei pasauliui pagarsėti kaip kokia Serbija ar Rusija, kur seksualinių mažumų eitynės buvo žiauriai išdaužytos. Ale, bet vis tiek policija turėtų pasirūpinti saugumu ir iš anksto išgaudyti visokius budulius ir fašiukus, kurie kels grėsmę. Juk tokia policijos pareiga.

Bet man, asmeniškai, liūdniausia šioje situacijoje tai, kad visokios sovietų atmatos su medaliais sekmadienį ramiai žygiuos miesto centru (gerai nors, kad ne pagrindine Gedimimo gatve) ir švęs savo šventę. Tuo tarpu paprasti Lietuvos piliečiai ir šalies svečiai žygiuoti nebegalės. Paklausiu paprasto klausimo: į ką visokie Lietuvos nacional-šūdeliai ir „didieji Lietuvos patriotai“ mėtytų akmenis? Į paprastus Lietuvos piliečius ir svečius ar į sovietines atliekas, kurios švęs mūsų okupacijos metines? Atsakymą, manau, visi žinome.

Sekmadienį man bus labai gėda. Gėda, kad mano tėvynės gatvėmis bus leidžiama žygiuoti kriošenoms, kurie žudė mano tėvynainius ir okupavo mano šalį. Lietuvos ir Vilniaus valdžia dar kartą daro gėdą mūsų šaliai, uždrausdami tolerancijos eitynes, o leisdami neapykantos paradą.

P.S.: ar man vienam šiame pasaulyje atrodo, jog Mantas Adomėnas vis labiau pykstasi su sveiku protu ir mąstymu? Kai pagalvoji, išsilavinęs žmogus – bet peza dar blogiau už gražulį…

Sveikinu savo daugiavaikę motiną su didžia švente, per kurią net baisiausi ir blogiausi sūnūs tampa mylinčiais vaikeliais!

Gal jau būsite girdėję ir atsiklausę, bet:

Pagaliau kažkas tikrai tikrai gero iš M. Mikutavičiaus repertuaro po nesenstančios jo dainos „Velnias, man patinka Kalėdos“. Sukurta labai laiku. Per kovo 11-osios koncertą tai skambėjo labai nuostabiai.

Būtinai įsiklausykite į visus žodžius – jie genialūs. O pati daina sukelia labai gerus jausmus. Oficialiai tai dabar geriausia Mikutavičiaus daina man.

Taigi, dėka valdžios politikos ir noro apmokestinti mokesčiais bedarbius žmones, teko ir man patraukti į darbo biržą. Kodėl nesiregistravau anksčiau? Informacijos stoka, nemačiau tikslo, tingėjau, nenorėjau rinkti visokių pažymų. Dėka šiuolaikinių technologijų, į darbo biržą galima registruotis internetu! Viskas labai paprasta – susikuriate vartotoją jų elektroninėse paslaugose ir suvedate CV – beveik tokia pati sistema, kaip bet kuriame CV portale. Primygtinai siūlau pasinaudoti registracija internetu. Priežastis paprasta: žymus laiko taupymas.

Taigi, užsiregistravęs turėjau per penkias dienas pasirodyti darbo biržoje. Atvykau į darbo biržą, įžengiau, ir mane pasitiko sodrus šlapimo kvapas ir 200 chronių koridoriuje. Visgi pasirodė, kad internetas yra mano geriausias draugas! Internetu užsiregistravę priimami atskirame kabinete, o prie to kabineto eilėje buvo tik vienas žmogus. Toliau egzekucija paprasta – pasiklausia kai kurių duomenų ir duoda padėti 6 parašus. Dar duoda kortelę su nurodyta data, kada apsilankyti vėl. Viskas. Darbo biržoje užtrukau lygiai 8 minutes :) Tik, aišku, gaila, jog teko gaišti kad ir tokį trumpą laiką važinėjant į darbo biržą. Keista, kad kelių parašiukų padėjimui negaliu naudoti e-bankininkystės arba e-paso. Lėtai vystosi tos technologijos Lietuvoje…

Antras apsilankymas jau buvo pas man paskirtą specialistę. Prieš eidamas pas ją įsivaizdavau, ką ji man papasakos, gal pasiūlys kokių kursų (darbo birža turi tokią paslaugą). Galvojau, ką norėčiau pasimokyti ar kur pagilinti žinias. Prie kabineto „gyvoje eilėje“ vėl tebuvo pora žmonių, todėl greit atėjo mano eilė. Atėjau pas pikto veido moteriškę, kuri dėbtelėjo į mane ir net nepasisveikino. Per visą mano apsilankymą iš jos išgirdau tik kelis žodžius. Pasitikslino, ar nestudijuoju, ar nebuvau išvažiavęs ir pasakė, kad reikės ateiti po trijų mėnesių. Dar turėjau pasirašyti ant lapo, kad išklausiau begalę paaiškinimų apie darbo biržą, galimybes, kursus ir t.t. Bandžiau kažko jos klausti, bet greitai supratau, kad geriau nerizikuoti. Štai tau ir darbo biržos galimybės. Nepatiko man, kad aš turiu važinėti, gaišti laiką vien tik dėl to, kad padėliočiau kelis parašiukus. Manęs ten nekenčia, nieko man nepasiūlo ir apskritai visi kažkokie niurnos – visiškai nematau darbo biržoje jokios prasmės. O dar be visų šių nuotykių netikėtai atsirado keli su birža nesusiję darbo pasiūlymai. Viename pokalbyje jau buvau, visai smagu :)

Ima juokas iš mūsų valstybės politikos. Suprantu, kad norima surinkti daugiau pinigų į biudžetą, bet situacija gavosi atvirkštinė: kol nesiregistravau į biržą, nieko neprašiau iš valstybės, nieko man ji nedavė, jei būčiau sirgęs – būčiau tik mokėjęs savo pinigus. Tuo tarpu dabar jie už mane mokės PSD, būsiu visaip socialiai aprūpintas, ir man tai nekainuos nė lito :) Kol valdžia nesugalvojo šių nesąmonių, išsilaikiau pats – dabar mane išlaikysite jūs, dirbantys asmenys :) Juokinga. Dar kitiems ir pašalpą moka, tai dar daugiau pinigų praranda. Nesuprantu šio bandymo visus suvaryti į biržą – juk biudžeto nuostoliai dabar bus daug didesni.

***
Pabaigai noriu pasakyti, kad nekenčiu, kai visokie „karštakošiai“ dėl šitų PSD įmokų absurdo kaltina tik Kubilių ir jo vyriausybę. Na taip, tai yra vyriausybė, kuri šį įstatymą užsinorėjo taikyti atbuline data, tai dėl to galima juos pavadinti nutolusiais nuo realybės ir žmonių. Peza apie kažkokį solidarumą, kai pinigų neturintiems dabar reiktų sumokėti už tai, ko jie negavo ir neturėjo. Šukys, aiškinantis kažką apie teises ir pareigas, Degutienė viešai mąstanti, jog visi valstybės bedarbiai yra potencialūs nusikaltėliai. Puikus požiūris į rinkėjus. Bet! Įstatymą visgi priėmė ne dabartinė vyriausybė ir koalicija. Įstatymą priėmė socialdemokratai su savo koalicija 2002 metų pabaigoje. O didysis šiandieninis „įstatymo priešininkas Butkevičius“ pats balsavo už šį PSD įstatymą. Kubiliaus, rodos, per įstatymo priėmimą net Seime nebuvo. Taigi, neieškokime atpirkimo ožio ir būkime racionalūs – dėl įstatymo, jo netobulumo, jo neteisingumo kalta yra visa valdžia, o ne tik keli garsesni veidai.

.

Šįkart – sentimentų, liūdnų istorijų ir žiaurių gyvenimų kinoteatras. Aišku, su prošvaistėmis ir linksmesniais filmais :) Pirma – geriausi,  po brūkšnio – geri, pabaigoje – šlamštas.

SAVAIČIŲ SUVOKIMAS APIE GAMTOS NETEKTIES BAISUMĄ:
The Road (2009) – kodėl šis filmas nepasiekė jokių laimėjimų įvairiuose festivaliuose ir rinkimuose, priežastis gali būti tik viena: dar nespėjo. O gal režisieriui ir prodiuseriams rūpi ne tai, o tik rūpi sukurti gerą ir užkabinantį filmą? Nežinau atsakymo. Bet sukurti tokį kūrinį jiems pavyko. Apie apdovanojimus kalbu dėl to, jog šis filmas mane sukrėtė. Būta ir labiau sukrėtusių filmų, tačiau šis buvo dar ir netikėta. Apie jį žinojau tik tiek, kad tai kažkoks post-apokaliptinis filmas, kur tėvas su sūnumi bando išgyventi sugriuvusiame pasaulyje. Įsivaizdavau, kad tai bus kažkas panašaus į I Am Legend, gal šiek tiek geriau. Likau visiškai prikaustytas prie ekrano ir labai nustebintas, nes gavau visiškai ne tai, ko tikėjausi. Jokių pigių pasakojimų, kaip sugriuvo pasaulis. Jokių pigių zombių ir kitokių nesąmonių. Filmas pastatytas pagal knygą ir pagrindinė abiejų mintis – žlugus Žemės biosferai, kas liks žmonijai? Visa filmo atmosfera yra tamsi ir niūri – žmonės be vilties, badaujantys, siekiantys kažkokio tikslo, norintys išgyventi. Tačiau ar yra prasmė? Vienišas tėvas, paniškai bijantis kiekvieno gyvo žmogaus, kadangi įžvelgia juose kanibalizmą, kurio protrūkis vyrauja visame pasaulyje. Tėvas, bandantis apsaugoti savo vaiką nuo baisiausio, nepasiduodantis tik dėl vaiko, bet tuo pačiu jį vis mokantis susikišti šautuvą į burną ir nuspausti gaiduką. Kad garantuotai apsaugotų nuo paties baisiausio.

Vaiko vaidmuo įtikino. Pasitikėjimas tėvu ir visiškas atsidavimas jam – patikėjau. Už širdies kimbantis jo verksmas ir tylus „No“, kai tėvas parodo, kaip reikia įsikišti šautuvo vamzdį į burną. Sukrečianti scena. Viggo Mortensen vaidmuo neleido nė minutei atitraukti dėmesio, kadangi mačiau jame daug ką iš savo vidaus. Tikriausiai, kaip ir daugelis šio filmo žiūrovų, kurie nedvejodami lygiai taip pat gintų savo vaiką ir stengtųsi jį išgelbėti tokiomis sąlygomis. Galima būtų juoktis ir sakyti – kokiomis dar sąlygomis? Tačiau filmas ir yra apie tai, jog visada susimąstome per vėlai ir nežinia, kas gali įvykti mūsų planetoje. Ką darytumėte atsidūrę panašioje situacijoje? Žiūrėdamas filmą supratau (kadangi turiu lakią vaizduotę), jog turiu stiprų išgyvenimo ir savisaugos instinktą. Tikriausiai todėl su manim kartais ir sunku gyventi :)

Kaip kažkas išsireiškė komentaruose apie filmą, tai toks filmas, kur net stipriausias vyras gali išspausti ašarą. Na, ašaros man neišspaudė, tačiau istorija tikrai ne iš linksmųjų. Visą filmą neapleido mintys, kaip mes gerai gyvename ir to nevertiname, nevertiname kokią nuostabią gamtą turime. Tai ypač supranti, kai vaikas pamato tą vienintelį savo gyvenime gyvą vabaliuką, nuskrendantį į dangų. Coca-colos scena, kai suvoki, jog tas vaikas net neįsivaizduoja, kas tai yra. Kraupi išgyvenimo situacija, kuri, man atrodo, būtų tikras košmaras. Kraupiausia net ne pasaulio griūtis, bet tai, jog gamta – nebeegzistuoja. Aišku, negalima nusispjaut ir ant žmonijos nykimo. Vien tai, kai suvoki pateikiamos situacijos absurdiškumą, iš kurio nėra išeities – žmonijai atėjo pabaiga. Esi likęs vienas iš nedaugelio ir neaišku, ar daug tau beliko. Ir aktoriai tai puikiai perteikė, aš tuo visiškai patikėjau. Beviltiškumo pilnas kūrinys, kuriame jokia laiminga pabaiga visiškai netiktų.

Būtinai pažiūrėkite. Lėtas, niūrus ir žiauriai liūdnas filmas. Jei negalite gyventi be gamtos, suprasite, ką noriu pasakyti. Sukrečianti žmonių istorija, kuriai nereikėjo jokių pigių post-apokaliptinių nesąmonių. O šios istorijos užtvirtinimui režisierius maloniai nustebino ir padarė netradicinį post-apokaliptinį filmą: be jokių pigių istorijų, kaip viskas įvyko, ir be jokios aiškios ir laimingos pabaigos. Juk šio filmo pabaiga yra visiškas didelis klaustukas, nes interpretacijų – visos trys, jei ne daugiau. Aišku, gal motinos istorija ir pasirodė kažkokia „nenatūrali“, nes motinystės ir išgyvenimo instinktas turėtų būti nenugalima jėga, tačiau tai nesugadino filmo. Būtinai pažiūrėkite, kartoju. Filmas padarė tokį įspūdį, jog kuo greičiau pirksiu knygą, pagal kurią jis pastatytas. Šedevras apie tikrą vienišumą ir liūdesį.

••

Skaityti daugiau »

Pats draugiškiausias, juokingiausias ir labiausiai vaikus mylintis šuo, kokį tik buvau sutikęs gyvenime. Tikras įrodymas, kad ir baisaus vilko kailyje gali augti mielas katinėlis :)

Tesiilsi šuniškoje ramybėje.