Buržujaus rašinėliai

SAVAIČIŲ SMAGYBĖ:
The Horribly Slow Murderer with the Extremely Inefficient Weapon (2008) – geriausias trumpametražis filmas evar. Sugaiškite 10 minučių ir jį pažiūrėkite jutubėj spustelėję čia. Seniai taip smagiai nesijuokiau iš „siaubo“ filmo apie baisius žudikus :) Genijaus darbas. Ir jokių argumentų nereikia.

S. Darko (2009) – neseniai pažiūrėtas filmas, Donnie Darko, buvo žiauriai geras, sukėlęs daug pamąstymų ir diskusijų komentaruose. Čia – tęsinys. Kurio galėjo nebūti. Režisierius – pagarsėjęs kopijuotojas, kartais net paimantis dialogus iš kitų garsių filmų ir įdedantis į savo filmus – Chris Fisher. Tai ko norėt iš tokio režisieriaus, kuris paima puikaus filmo idėją ir ją sudirba? Šis filmas visiškai prastas, vaidyba – tragiškai erzinanti. Visa filmo pradžia yra tik lėkštos seksualinės užuominos, visiškai vimdantys dialogai ir fantazijos neturinčio režisieriaus klejonės. Kai žiūri į pagrindinę aktorę ir galvoji – kodėl ji ekrane?? Kas tuos „aktorius“ įleido į filmavimo aikštelę. Įvairūs pirmojo filmo niuansai šiame filme sugadinami – pavyzdžiui, ta „permatoma želė“, išlendanti iš kiekvieno žmogaus krūtinės. C’mon, ten juk bet kam buvo aišku, kad ja bandoma parodyti, kaip Donnie mato ketvirtą dimensiją, t.y. žmogaus ateitį – kokia trajektorija jis judės. O šiame filme tai tapo kažkokiu ale gyvu padaru, kuris rodo žmogui kelią ir veda jį kur nors. Ir dar pabendrauja visaip atsukdamas savo slieko galvą. Nesąmonė kažkokia. Galų gale, Donnie Darko žavėjo tuo, kad buvo kuriama lyg ir baisulinga pasaulio pabaigos istorija, o pasirodė, kad viskas ten buvo šiek tiek paprasčiau ir realistiškiau. Šiame filme – ateiviai? Meteoritai? Kas per bullšitas? Net nejuokinga, kaip graudu. Eilinis, šimtasis pavyzdys, kodėl prastiems kūrėjams nereikia daryti gerų filmų tęsinių. Vienintelis gan neblogas dalykas šiame filme buvo tik garso takelis. Daugiau nieko gero.

G-Force (2009) – du teigiami dalykai šiame filme: 1 – džiaugiuosi šiuolaikiniais efektais, kai sumodeliuoto gyvūnėlio neatskirsi nuo tikro (kai kurios scenos filme buvo filmuojamos su tikrais gyvūnais, o netikri – pripaišyti). Gražu pažiūrėti. 2 – žiurkėnas ir jo asmenybės sutrikimai :) Daugiau šiame filme nieko įdomaus. Jei kažkas ir būtų, tai jau seniai parodyta kokiam nors Stuart Little ar panašiuose filmuose. Net vaikams nerodyčiau tokio filmo, nes tai nuobodokas ir kvailas apsipūtusio rašytojo fantazijos vaisius :) Nors kai pagalvoji – visokie senais laikais rodyti „Bethovenai“ nelabai nuo šio filmo ir skiriasi. O gi žiūrėdavom ir neatlipdavom nuo ekrano.

Vilniaus Getas (2009) – o jetau košmariškas, kaip man nepatiko šitas filmas. Tas perdėtas nelaimingas patosas vimdė nuo pat pirmos filmo minutės. OK, pradėkim nuo pradžių – filmo režisierius Audrius Lelkaitis, kažkoks ten žurnalistas ir pusė velnio fotografas. Filmas apie čigonų taborą ir nelaimingus jo gyventojus. Kodėl filmas man nepatiko? Nes nuo pat pirmos minutės pilami šūdai ant valstybės, o „vargšai čigonai“ guodžiami ir rodomi kaip baisiausios aukos. Pačioje filmo pradžioje režisierius rodo mums puikius Turniškių gyventojų namus. Dar parodo kitos kažkokios gyvenvietės gražius nuosavus namus ir sutvarkytus jų kiemus. Ir pradeda prisišikinėti prie tų žmonių, kodėl štai jie gyvena taip prabangiai ir viskuo apsirūpinę, o va čigonėliai taip vargsta ir neturi normalių namų? Ei, pala pala! Kaip tai kodėl? C’mon! Tie žmonės su nuosavais namais tuos namus iš kažkur pavogė? Jiems tuos namus prezidentas nuleido su lėktuvu ir leido ten gyventi? Gal vienas kitas vagis ir pasitaikys, bet atsiprašant – tie žmonės patys dirbo, patys užsidirbo ir turi teisę gyventi už savo pinigus taip, kaip jie nori. Nors ir namuose su auksiniais takeliais per sodą. Todėl mielas Audriau Lelkaiti – susikišk savo graudžią dokumentiką į vieną vietą.

Važiuojam toliau. Kai baigiasi patosiškas šūdo pylimas, prasideda įdomesnė filmo dalis. Filmas susuktas gan gražiai, parodo tikrai visą brudą, kuriame tenka gyventi čigonams. Į diskusijas, ar čigonai turi teisę ten gyventi, ar juos reikia iškeldinti – veltis nenoriu. Mano nuomone, jau geriau jie tegu ten gyvena, negu išvaryti ir išsklaidyti pradėtų trintis visuose miesto rajonuose. Ačiū, to tikrai nenorėčiau, o to čigonų taboro – na kam jo ten reikia? Statyti kažką norite? Tegu sau gyvena.

Kita mano nuomonė, kurią parašyti pastūmėjo filmas – kodėl valstybė turi rūpintis čigonais? Visą filmą pezama, kaip valstybė jais nesirūpina. Atsiprašau, bet nesuprantu – kodėl valstybė, kuriai ir taip nepyragai, turi už savo piliečių pinigus rūpintis kažkokiais atklydėliais, kurie savavališkai užima žemę, vagia iš valstybinio miško, pažeidžia visus įmanomus įstatymus, pardavinėja širkes kiekvienam ir kitaip rodo savo visišką asocialumą? Kodėl valstybė turėtų būti suinteresuota ne juos deportuoti, o jais rūpintis?

Ir paskutinis, įstrigęs vaizdas – moteris skundžiasi, kaip nėra pinigų ir kaip sunku gyventi. Tuo tarpu fone matosi prie teliko (!) sėdintis vyras, išvertęs pilvą ir nieko neveikiantis. Kai senais laikais mūsų šeimai trūko pinigų ir buvo sunku gyventi, mano tėvas ėjo dirbti antrą darbą ir dar savaitgaliais važiuodavom neoficialių darbelių į vieną sodybą. Tad nereikia sėdėti išvertus pilvą prie teliko (!) ir pezėti, kaip sunku gyventi.

Kvailas filmas. Ir visiškai netikslingas. Amerikoje mėgsta žmonės statyti tokius filmus – užslėptos melagystės, pateiktos kaip drama, patosas, brudo pylimas ant kiekvieno turtingesnio – kaip sakant, pigus populiarumas. Ale, kaip suprantu, lietuviai dar ne tokie durni, kad tokį šlamštą labai pripažintų.

Saw 6 (2009) – hehe. Che che. Ką čia pasakyti… :) Nenoriu net komentuoti. Po filmo galvojau – žinot, bus ir 7, ir 8, ir gal net 9. Septintame tas pagrindinis bičas keršys to senio žmonai. Žmona jį pribaigs. Tuomet 8-oje dalyje atsiras dar „neužbaigtų darbų“ ir žmona imsis jų. 9-oje dalyje žmona jau bus užverbavus kokį nors išgyvenusį jauniklį iš 8 dalies. Ė, tai tada bus ir 10 – joje tas jauniklis jau dirbs darbą. Toliau jau sunku numatyt, bet manau dar kelias dalis išspaustume. Ir nepamirškime, kad būtinai visose dalyse tas seniokas vis dar bus įrašęs kokių kasečių ir nurodymų. Jis gi viską numato į ateitį, ir viską tobulai teisingai. Beje, kuriant filmą, aktoriams scenarijus buvo duotas dalimis ir kodiniu pavadinimu, kad istorija nebūtų nutekinta prieš filmui pasirodant ekranuose. Tai man toks klausimas kyla – jūs ką juokaujat? Kam dar gali būti įdomi ta istorija? :) Ale, aš iš dalies ir teisus – dar nei vienas Saw filmas neuždirbo tiek mažai, kiek šis. Atsibodo visiems. Man irgi atsibodo, bet pažiūriu. Ir pažiūrėsiu tas visas dalis, kurias jau aprašiau. Ką jau darysi :) Bet jei yra žmonių, nuoširdžiai susižavėjusiu paskutiniais Saw filmais, tai aš tų žmonių visiškai nesuprantu.

The Shining (1980) – taip taip, nesijuokite, nebuvau matęs. Gi pripažintas geriausiu siaubiaku, o aš siaubiakų paprastai anksčiau vengdavau. Patiko. Tikrai kad geras ir baisus. Labiau psichologiškai baisus, nes Jack Nicholsonas psichopatą vaidinti besąlygiškai moka :) Jei atsiras dar tokių, kaip aš – pažiūrėkite. Bet jei Pjūklas ir Skambutis jums yra geriausi siaubiakai visame pasaulyje- abejoju, ar sugebėsite per šį neužmigti. Jis visiškai kitoks.

Red Planet (2000) – vėl nostalgijos susigrąžinimas :) Kai pasirodė šis filmas, kino beveik nežiūrėdavau. Bet užtat tais metais domėjimasis visata, ateiviais, planetomis – pats gazas. Todėl šis filmas taip žiauriai ir patiko – buvo vienas pirmųjų tokio stiliaus fantastinių filmų, kai kosminiais laivais juokingi holivudo aktoriai skrenda į kosmosą, nusileidžia kokiam Marse, ten pasivaikšto, pasimuša ir dar vabaliukų suranda. Dabar šis filmas pasirodė kiek nuobodokas, per „sausas“. Eilinis fantastinis filmelis, visiškai niekuo neypatingas, jei nors kiek domitės kinu. Susuktas gražiai, efektai kaip visada, bet tiek to ir grožio. Apie logiškumus ir fizikos taisykles net nėra ką kalbėti – tad ir nekalbėsiu. Jei niekad negirdėjot apie šį filmą ir nenorite jo pasižiūrėti dėl prisiminimų – net nebandykite. Abejoju, ar patiks :)

Universal Soldier: Regeneration (2009) – labai neturėjau ką veikti ir nebuvo sveikatos jokiam darbui – tad žiūrėjau. Žiūrėjau nemąstydamas ir negalvodamas, koks šis filmas yra mėšlas :) Jei mėgstate Van Dammo filmus, tai nekreipkite į mane dėmesio. Beje, šiame filme buvo ir įdomių dalykų. Visas filmas filmuotas Bulgarijoje. Filmo veiksmas vyksta Černobylio elektrinėje. Nepaisant visokių absurdų, kai šalia senojo reaktoriaus ramiai vaikšto žmonės ir jiems nuo radiacijos ausys nekrenta, visas bendras vaizdas, dekoracijos… Super. Esu matęs daug Černobylio nuotraukų ir negalėjau patikėti, kaip tiksliai atkurta dabartinė aplinka. Visi pastatai, jų apšiurusi apdaila, užžėlę medžiai ir krūmai. Vienu metu galvojau, jog Černobylio mieste filmas ir filmuotas – pasirodo ne. Bet tai tik filmo dekoracijos. Visa kita filme yra šlamštas.

Interview with the Vampire: The Vampire Chronicles (1994) – visada vampyrų filmus apeidavau didžiuliu ratu, nes niekada jie man neteikė jokio žavesio. Nekeldavo jokio susidomėjimo ir būdavo netgi nuobodu. Prisiverčiau pažiūrėti šį filmą, kurį daug kas tituluoja kaip geriausią filmą apie vampyrus („Twilight“ fanai – eikit žiūrėt teletabių). Filmas didelio įspūdžio nepaliko, netgi prailgo – iškirpus bent 20 minučių iš filmo, nieko neprarastumėm. Filmas geras, aktoriai puikūs, scenarijus įdomus. Geras ir paprastas filmas. Nieko labai blogo negaliu pasakyti, todėl patylėsiu :)

The Devil’s Rejects (2005) – muzikanto ir kraujuotų siaubiakų režisieriaus Rob Zombie filmas. Vėlgi, du požiūriai. Pirmas – vienas rimtesnių ir labai puikiai susuktų kraujuotų siaubiakų. Spalvos, vaizdai, aktoriai, vaidyba – viskas tiesiog tobulai tinka tokiam filmui. Daug siaubiakų gamintojų galėtų iš šio filmo pasimokyti. Balansavimas tarp idiotizmo ir originalumo. Puikus balansavimas, sakyčiau. Tikrai prikaustė dėmesį, o aš netgi tokių filmų nežiūriu, nes jie man nuobodūs ir betiksliai.  Trumpai sakant – pavyzdinis savo žanro filmas. Antras požiūris – šlykštu, bjauru ir nesuprantama, kam to reikia. Keliose filmo vietose net suėmė šleikštulys. Psichopatai žudikai suvaidinti net per bjauriai gerai. Kelią siaubą net žinant, jog jie tik personažai. Nesuprantu tokių filmų esmės, kuriuose rodomas tikras žmonių išgyvenamas siaubas, kokio patirti nenorėtų nei vienas sveiko proto žmogus. Gal mano vaizduotė per smarkiai veikia ir bando viską sieti su realybe, bet apskritai po šio filmo gerai nesijaučiau. Juk ir taip turim tokių šlykštybių realiame pasaulyje, todėl nesuprantu, kam kurti tokius filmus, kurie netgi aukština tokius žudikus. Tačiau jau gi seniai aišku, kad Rob Zombie turi kažkokių psichologinių problemų. Filmą siūlau žiūrėti tik kraujuotų siaubiakų mėgėjams.

The Descent (2005) – nors filmas prasideda liūdna, bet visiškai nuobodžia gyvenimo istorija, vėliau pasidaro įdomiau. Kelios nuotykius mėgstančios merginos nusprendžia leistis į urvus ir juos patyrinėti. Pirma filmo pusė – tikras siaubiakas. Jaučiau tą mažų erdvių įtampą, jaučiau, kaip turėtų būti nemalonu, kai užstringi ir nesugebi praslysti pro mažą urvą, o oro tik mažėja, mažėja… Uf, šiurpas nuo to jausmo įsivaizdavimo tikrai krėtė. Vėliau visa ta tamsių urvų baimė, o dar vėliau – panika, baimė neišvysti dienos šviesos, suvokimas, kad kelio atgal nebėra. Tikrai geras siaubiakas! Tačiau… Antra filmo dalis prasideda vienu veiksmu – pasirodo kažkokie zombiai-monstrai ir prasideda skerdynės. Nuo tada filmas pasidaro visiškai nuobodus ir eilinis. Kraujaškos, lavonai, puvėsiai, smegenai ir kitas eilinis, šimtą kartų matytas briedas. Visiškai gore stiliaus skerdynės, kai svarbiausia – kuo šlykščiau ir kuo daugiau trykštančio kraujo. Nepamirškime maudymosi kraujo ir puvėsių baseinuose. Taigi, trumpai sakant – filmas būtų buvęs tikrai geras, jei ne tie zombiai ir visos su jais susijusios nesąmonės. O dabar tai tik eilinis ir nuobodus (išskyrus tuos nemalonius jausmus keliaujant per urvus) siaubiakas, kai žmonės gąsdinami eiliniais „iš niekur išnyrančiais ir garsiai suklykiančiais“ zombiais.

Ladrón que roba a ladrón (Apvogti vagį) (2007) – jei negalite nesusivėmę pažiūrėti į meksikietiškas telenoveles, tai šio filmo jokiu būdu nežiūrėkite. Jis visiškai toks pats, kaip tie santabarbariški serialai :) Aktoriai baisūs, filmavimas dar baisesnis. Siužetas… Sakyčiau, vogtas. Kai apie tobulus vagis pristatyta tiek filmų, pastatyti tokį su vagimis-kvaileliais (kurie nors viską ir padaro gan įdomiai)… Pavojinga. Jei matėte Oušeno trilogiją, čia nepamatysite nieko originalesnio. Na, bet bendras vaizdas nėra labai blogas, filmą žiūrėti įmanoma, netgi šiokia tokia meksikietiška egzotika po viso holivudinio šlamšto ir europinio subtilumo. Bet pasauly yra daug vertingesnių filmų žiūrėjimui nei šis.

Smokin Aces 2: Assassins Ball (2009) – pirma dalis buvo tikrai nebloga, ši – šlamštas. Nuobodu ir nuspėjama. Visiškai nuspėjama nuo pat pirmų filmo minučių. Be to, nėra nieko panašaus į praeitos dalies žudikus – ypač, brolius Tremorus. Šios dalies psichopatai buvo visiškai nuobodūs, nors ir pašaudė liliputus iš patrankos :) Filmas pigus, neįdomus ir visiškai eilinis. Žiūrėti neverta. Jei nematėte pirmos dalies – geriau pažiūrėkite ją. O jei matėte pirmą – nesigadinkite nuotaikos. Jei neturite ką veikti – galite žiūrėti, bet kažko stebuklingo nebus. Išskyrus paskutines 10 filmo sekundžių. Neeilinė pabaiga ir staigūs nutrūkimas be jokių skrupulų – retas dalykas, bet labai veiksmingas.

*
Kitomis savaitėmis – pagaliau bus gerų filmų!!

Tiksliau požiūris į  valstybiniais klausimais aktyviai besireiškiančius, į politiką lendančius (ir įlindusius) krikščionis. Negalėčiau gi nemėgti jų visų, nes tai būtų absurdiška – netekčiau pusės draugų. Ačiū Katibai, kuri atrado kaži kokį įdomų skaitalą ir pacitavo puikią ištrauką iš jo:

„Netikintys europiečiai persekioja krikščionis veikiau kaip politinius priešus nei kaip religinius priešininkus; jie neapkenčia religijos veikiau kaip partinių pažiūrų, o ne kaip klaidingo tikėjimo, kunigą jie atstumia ne kaip Dievo atstovą, o kaip valdžios šalininką.“

Tai visiškai atitinka mano mintis. Tai visiškai paaiškina tą mano susierzinimą ir mano piktus įrašus, kai koks nors jau nusenęs monsinjoras ar koks save pervertinantis ir susireikšminęs ūmus krikščionis politikas pradeda pezėti visokias nesąmones apie religijos pirmumą prieš Konstituciją. Nors religijų mokymas ir pažiūros man šiek tiek ir sukelia nepiktą juoką, bet tai tėra smulkmena palyginus su pykčiu, kai krikščionys Lietuvoje kišasi į įstatymų leidybą ir valstybės valdymą.

O žinote, kas nuostabiausia? Kad ta citata parašyta 1865-1840 metais. Autorius – Alexis de Toqueville. Senobinės mintys visiškai atitinka šiuolaikines aktualijas.

1998 metais Ryan Hreljac buvo šešerių metų, kai iš mokytojos išgirdo, jog Afrikoje žmonės miršta, nes neturi pakankamai geriamo vandens. Sužinojęs, kad rankinis vandens siurblys kainuoja 70 dolerių, visokiais vaikui įmanomais būdais pradėjo rinkti pinigus ir juos surinkęs nunešė į paramos fondą. Ten sužinojo, kad įrengti vandens siurblį Afrikoje kainuoja šiek tiek daugiau – 2000 dolerių. Nors ir šiek tiek nusivylė, bet atsakė, jog darys daugiau namų ruošos darbų. Ir toliau rinko pinigus.

Pirmasis Ryano siurblys (po metų, 1999 metais) buvo pastatytas šiaurės Ugandoje. Jam pastatyti Ryanas surinko 700 dolerių, kitus paaukojo Kanados vyriausybė. Siurblys buvo pastatytas skurdesnėje vietovėje, šalia mokyklos. Ryanas nesustojo ir pradėjo kalbėtis su žmonėmis, rengti akcijas, važinėti po mokyklas, skleidė žinią. Kadangi buvo toks jaunas ir kalbėjo apie tokias problemas, žmonės lengviau juo tikėjo. Taip gimė paramos organizacija Ryan’s Well Foundation. Šiandien Ryano kuklūs 70 dolerių išaugo į milžinišką 2,5 milijono dolerių sumą. Ir ji vis didėja.

Dėka mažo berniuko noro pagelbėti ištroškusiems žmonėms, Ryan’s Well Foundation šešiolikoje Afrikos ir Pietų Amerikos šalių jau įrengė virš 500 vandens tiekimo ir sanitarijos punktų ir tokiu būdu padėjo daugiau nei pusei milijono žmonių. Organizacija veikti nenustoja ir pinigus renka toliau. Taip pat ir Ryan Hreljac nepamiršta savo tikslo ir toliau šviečia žmones bei kviečia juos nors keliais pinigais padėti tiems, kurie ne tik skursta, bet ir neturi ko atsigerti.

Kuo Ryanas man patiko? Apie puikią jo sėkmę ir pagalbą Afrikos žmonėms net nėra ką kalbėti – tiesiog gražiai pavydu, kiek paprastas žmogus, netgi vaikas gali nuveikti kitų labui. Tačiau dar man įstrigo ir jo asmenybė: iki dešimties savo gyvenimo metų jis gavo tiek gražių apdovanojimų ir įvertinimų, kiek nei vienas mūsų tikriausiai negausime. Tačiau iki šių dienų išliko „normalus“ ir nepamiršo savo tikslo. Kitaip sakant – „nepasikėlė“. O tai yra labai gražu.

Kai Ryanas buvo 12 metų amžiaus, jo kaimynai surinko pinigų jo kelionei į Ugandą. Ten nuvykęs jis iš susijaudinimo puolė į ašaras, nes šimtai žmonių skandavo jo vardą ir visi žinojo, kas jis toks.

Ryan Hreljac pavyzdys užkrečiamas. Mokiniai Didžiosios Britanijos mokyklose buvo sužavėti tokiu pavyzdžiu ir patys pradėjo rinkti pinigus įvairiems projektams – vieni renka pinigus Ryano oganizacijai, kiti bando atstatyti mokyklas Šri Lankoje, dar kiti stengiasi padėti skurstantiems žmonėms.

Kartais net stebina, kaip pasaulį pagražinti gali vienas paprastas vaikas. O jis ir pats visada kartoja „I’m just regular, average kid“. Jaučiuosi daug smagiau išgirdęs jo istoriją.

Šiek tiek papildomos informacijos:
Trumpas reportažas su Ryanu (anglų k.)
Įdomus interviu su Ryanu (anglų k.)
Ryan’s Well Foundation svetainė, kurioje galima paaukoti projektams.

* Netinkamo mūsų vaikų švietimo pasekmės.

Esate iš tų žmonių, kurių tėvams buvo gėda kalbėtis apie lytinį švietimą, todėl nieko iš jų negirdėjote? Labas. Galiu ant pirštų suskaičiuoti draugus ir pažįstamus, kurie turėjo tėvus, šnekančius apie tokius dalykus. Tai paprasčiausiai būdavo tabu. Dažnai taip pasitaiko ir šiais laikais.

Jau yra labai puikus ir paprastas sprendimas! Konservatyviųjų britų televizija leido Annai Richardson paleisti į šį susigėdusį pasaulį visiškai atvirą, tiesmukišką ir žiauriai naudingą laidą – The Sex Education Show (vs Pornography). Laida, kuri labai priimtinu būdu paaiškins viską apie lytinį brendimą; apie kūno natūralumą; apie lytiškai plintančias ligas; laida, kuri ėjo pas paauglius britus ir atvirai jiems rodė, kas nutinka, kai nesisaugai; rodė, kas nutinka organams, kai ligos negydomos; rodė tikras moteris su natūraliomis krūtimis ir paneigė visus pornografijos mitus; laida, kuri mokė paauglius teisingai užmauti prezervatyvą, kad nebūtų atsitiktinių nėštumų; laida, kuri mokė vyrus tirtis lytinę sveikatą; laida, kuri griovė kvailus mitus ir mokė žmones suprasti savo kūną; laida, kuri įspėja žmones apie nevaisingumą; laida, kurioje atvirai buvo kalbama apie problemas; ir dar daugybė puikių temų, kurias panagrinėti turi kiekvienas savimi besirūpinantis žmogus.

Suaugusiems tokią laidą pažiūrėti privaloma. Neapsimeskite, kad viską žinote. Aš išgirdau naujų dalykų, nors paauglystėje esu perskaitęs labai nuobodžią knygą „Sexikonas“. O jei dar abejojate, ar paaugliams (ir jūsų vaikams) vertėtų žiūrėti tokią laidą – atkreipkite dėmesį, kad:
* Britanijoje per dieną pastoja 21 nepilnametė;
* 1 iš 10 britų nepilnamečių turi chlamidijų – tai viena baisiausių lytiškai plintančių ligų;
* Kas ketvirta britė paauglė nori silikoninių krūtų implantų;
* Trečdalis britų nepilnamečių apie seksą mokosi iš porno filmų;
* Vidutinis britų nepilnametis per savaitę pažiūri bent vieną porno filmą;
* 90% nepilnamečių pornografiją pamato atsitiktinai – dažniausiai internete;
* Pornografija vaikai pradeda domėtis nuo 11 metų – o ji pasiekiama labai lengvai.

Manote Lietuvoje kitaip? Manote, kad lietuvių vaikai elgiasi nors truputį kitaip? Galiu garantuoti – ne. Dabar pornografija pasiekiama keliais pelės paspaudimais ir tam nepadės jokie interneto filtrai. O ir ne filtruose esmė. Svarbiausia, kad vaikai neturėtų progos mokytis iš porno filmų – o galėtų apie seksą gauti žinių iš savo tėvų ar tokių laidų, kaip Sex Education Show. Kai buvau paauglys (ir apie seksą daug ką sužinojau iš porno filmų), porno filmai dar buvo visai normalūs – vyras ir moteris, eilinis seksas įvairiomis pozomis, viskas pusėtinai natūralu. Ar žinote, kaip tai atrodo šiais laikais? Visi filmai kupini žiauraus krušimosi, moterys žiaukčioja nuo penių, filmuose vaidina pagyvenusios moterys (atseit, mamos), grupinis moters dulkinimas – įprastas vaizdas. Ką jau kalbėti apie šlykštybes, kai pereinama prie zoofilijos (lytinis potraukis gyvūnams) arba kaprofilijos (lytinis potraukis išmatoms). Tokie vaizdo įrašai – kiekvienam interneto kampe, tereikia įvesti kelis paieškos žodžius. O zoofilinius ir kaprofilinius vaizdelius vaikai vieni kitiems siuntinėja kaip bajerius. Ar norėtumėte, kad toks būtų pirmasis jūsų vaiko susipažinimas su seksu? Kokį įspūdį vaikas gali susiformuoti ir kiek tai pakenks asmenybei? Niekas į tokį klausimą atsakyti negali, tačiau prevencijos galima imtis – lytinis švietimas.

Kas vyksta mūsų mokyklose? Pamenu, kad į mano mokyklą buvo atėjusi kažkokia moteriškė ir direktorius tam paskyrė visą pamoką. Kol anoniminiai klausimai buvo apie mėnesines, moteriškė kalbėjo, tačiau kai kažkas atsiuntė klausimą apie oralinį seksą, moteriškė nebeturėjo ką pasakyti. Ar čia yra lytinis švietimas? Tačiau kai kuriose mokyklose net tokių moteriškių nebūna. Vaikams ir paaugliams tiesiog nėra galimybių padoriai išmokti tų svarbių dalykų apie lytiškai plintančias ligas, apie saugų seksą (nesvarbu, kokios jis rūšies), apie higieną, apie savo kūną ir t.t.

Taigi, nebesiplėsiu ir rekomenduoju šią laidą kiekvienam. Jei esate paauglys (-ė), norintis gerų žinių ir šiek tiek realybės, kad silikonas nėra svarbiausias dalykas – būtinai žiūrėkite. Jei esate vyras, kuris galvoja, jog pas urologus vaikšto tik durniai ir iškrypėliai – pažiūrėkite šią laidą. Jei esate moteris, kuriai nerūpi savo sveikata – pažiūrėkite šią laidą. Jei tiesiog turite lytinių problemų – pažiūrėkite šią laidą. Jei esate konservatyvus katalikas, kuris neleis savo vaikams mylėtis iki vestuvių ir mokys juos dievo meilės – atsikvošėkite ir pažiūrėkite šią laidą. Nes jūsų vaikas irgi pamatys pornografiją, kad ir kaip to nenorėtumėte. Galų gale, kaip minėjau pradžioje – jei bijote su savo vaiku kalbėtis apie seksualinius dalykus – „netyčiukais“ palikite kompiuteryje šią laidą, kad vaikas ją užtiktų. Smalsumas turėtų nugalėti :)

Labai norėčiau, kad toks edukacinis lobis būtų ir Lietuvoje. Deja, spėju, kad tam mūsų šalis dar nesubrendusi. Tačiau pradėkime nuo savęs ir taip ligų mažės, vaikai gims sveikesni, 12-mečių motinų nebebus, o viltis, kad jaunoji karta neužaugs iškrypėliais – neišblės :)

Laida turi labai puikų savo puslapį, kuriame galima pasisemti daug gerų ir teisingų žinių. Bei sužinoti, kaip apsaugoti vaikus nuo pornografijos. O taip pat tai puiki vieta tėvams, norintiems pasiruošti pokalbiui su vaiku apie lytinius dalykus. Sėkmės tobulėjant!

- Gerai, mes nusivilkome drabužius, aš užlipau ant tavęs… Kada pradėsime jaustis maloniai?
- Nežinau, bet man jau skauda galvą!

Taip, netyčia atradau labai džiugią naujieną – 2011 metais planuojamas Lietuvos gyventojų surašymas. Paskutinis buvo atliktas 2001 metais. Drąsiai galima sakyti, kad tokio senumo duomenys aktualumo visiškai nebeturi, nes Lietuva ne tik kad pasikeitė, bet ir visiškai transformavosi.

Daugiau informacijos apie surašymą galite rasti statistikos departamento svetainėje.

Pagal darbų planą galima sužinoti, kad surašymas planuojamas 2011 metų balandžio-gegužės mėnesiais. Preliminarius duomenis jau žinosime rugsėjį, o visą duombazę išvysime iki 2012 metų birželio.

Gera naujiena: organizuojamas e-surašymas. Kaip supratau, sudalyvauti e-surašyme galima bus kitų metų kovą, o nedalyvavusius žmones balandį-gegužę aplankys darbuotojai. Rašiau į statistikos departamentą klausdamas, kokiomis priemonėmis bus atliekamas e-surašymas, tačiau jie dar nieko atsakyti negali – patys dar nežino, kaip tai bus daroma. Na, tikėkimės, kad iki kitų metų sugalvos, nes tai ne tik sutaupys valstybės pinigų, bet ir bus labai patogu.

Šiandien užsienio reikalų komitetas nusprendė: Lietuva italų prašymu ketina įsitraukti į ginčą Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) trečiąja šalimi bei ginti tikinčiųjų teisę mokyklose demonstruoti religinius simbolius. Jei kas nežinote situacijos – keli italai kreipėsi į EŽTT, nes juos papiktino, jog viešosiose mokyklose visur kabo krikščioniški kryžiai. Tai gali trukdyti arba netgi žeisti kitų religijų arba netikinčiųjų įsitikinimus. Viskas suprantama – Lietuvoje kryžiai mokyklose kabo retai, daug kur jų nepamatysi. Tai yra puiku – Lietuvoje pagal Konstituciją nėra oficialios religijos, tad jokia religija neturėtų būti brukama, ypač viešose švietimo įstaigose.

Kodėl man nepatinka ši situacija? Todėl, kad seimas kišasi į šiuos ginčus. Gerai, kažkada diskutavęs buvau įtikintas – seimūnai turi teisę reikšti savo religinius įsitikinimus, nes juos galbūt išrinko religingi žmonės. Viskas čia OK – ką išrenkam, tą ir turim. Tačiau nieko nesakyčiau, jeigu atskiri seimūnai kištų nosį į šiuos ginčus dėl religinių simbolių. Tuo tarpu dabar Lietuvos valstybė/vyriausybė oficialiai parems italų valstybę šioje situacijoje. Kodėl? Kas leidžia savo įsitikinimus skelbti valstybės vardu? Aišku, mane iškart užpultų argumentu „Lietuva yra katalikiška šalis“.

Lietuva nėra katalikiška šalis. Lietuva yra šalis, kurioje yra katalikų.

Tuo tarpu dabar turime fizikos bakalaurą daktarą ir mokytoją Paulių Saudargą, kuris kažkokiu mistiniu būdu dirba užsienio reikalų ministerijoje ir teigia: „Ar mes gyvename katalikiškoje šalyje, katalikiškoje Europoje, ar ateistiniame Mėnulyje? Daugelio Europos valstybių gyventojų tikinčiųjų širdyse ir protuose šv. Raštas yra aukščiau negu koks nors teismo išaiškinimas ar netgi Konstitucija, kuri yra žemiška.“ Visų pirma tai ar šis žmogus įsivaizduoja, kad pasaulyje egzistuoja tik katalikai arba ateistai? Ar jo pasaulio supratimas apsiriboja tokia siaura apimtimi? Nes ne tik pasaulyje, bet ir Europoje, ir toje pačioje Lietuvoje apstu kitų religijų atstovų, kuriems krikščioniškas kryžius gali nieko nereikšti. Ir jie turi lygias teises mūsų valstybėje, kuri mūsų visų interesus turi atstovauti – nesvarbu, ar katalikų, ar ateistų, ar induistų. Ir antra, nesuprantu, kodėl valdžioje sėdi žmogus, kuris mano, kad neaiškios kilmės senoviškų padavimų ir legendų knyga (šv. raštas) turėtų būti aukščiau už valstybės Konstituciją? Ar siauraprotiškumas valdžioje darosi toks populiarus? Jei jau taip norime vadovautis šv. raštu valstybės valdyme ir įstatymų leidime, gal akmenimis užmušinėkime seksualiai aktyvias neištekėjusias moteris, žudykime pagonis ir visokias raganas, o brolį ar seserį praradusiam žmogui leiskime viešai nužudyti pagautą žudiką? Taip buvo teigiama Biblijoje. Ar ne puiku būtų gyventi tokioje visuomenėje? Manau, kad net „ateistiniame Mėnulyje“ tokiu atveju būtų saugiau ir maloniau.

Grįžtu prie Italijos situacijos ir Lietuvos lindimo į šį reikalą. Nors ir nepritariu, kad valstybės atstovai deklaruotų savo pažiūras valstybės vardu, tačiau noriu šiek tiek nuraminti save ir kitus tuo pasipiktinusius: niekas nuo to nepasikeis. Kodėl paskutiniu metu taip suaktyvėjo „kategoriškoji katalikybė“, kai visokie vyskupai ir monsinjorai dergia visus, nepritariančius jų nuomonei, ir maišo su žemėmis? Kodėl Vatikanas taip griebiasi paskutinio šiaudo ir daro visokias nesąmones? Nes jie jaučia, kad viskas slysta iš rankų. Arba žmonės tampa netikinčiais, arba žmonės suvokia, kad padorus tikėjimas nebedera su Bažnyčia ir tampa tikinčiais, nepririštais prie Bažnyčios. O toks tikėjimas, nors ir naudingas žmonėms, bet visiškai nenaudingas Bažnyčiai.

Aštuonerius metus mokiausi katalikiškoje mokykloje ir kasdien kiekvienoje klasėje matydavau kryžius ir milžinišką nukryžiuotąjį koridoriuje. Kasdien matydavau kunigus, vienuoles, su šiais žmonėmis bendraudavau. Turiu krūvą pažįstamų prisiekusių krikščionių, krūvą draugų, kurie nekenčia mano tokių įrašų. Pora tada sutiktų vienuolių ir kunigų yra šimtą kartų geresni žmonės už bet ką, sutiktą iki šiol. Todėl galiu ramiai pasakyti – nieko neatsitiks dėl tų kryžių mokyklose. Tegu kabo sau. Nieko neatsitiks, jei tave visur sups labai katalikiški žmonės. Tiesą sakant, tik ta katalikiška mokykla ir tik tie visi kryžiai ir kunigai man padėjo suprasti visą religijos absurdiškumą ir nesutapimą su realybe. Ir padėjo suprasti, kaip man visiškai to nereikia, nes turiu stiprybės savyje ir man nebūtina atsiremti į „kažką danguje“. Kai kasdien matai tuos simbolius, pradedi mąstyti apie jų prasmę ir anksčiau ar vėliau supranti, kad visa tai yra… O kas tai yra – kiekvieno asmeninė nuomonė, todėl jos nereikšiu, kad nieko neįžeisčiau. Šiandien aš geras :)

… tada jau nebesistebi, kodėl filmų tinklelis toks prastas, o talentų šou formatas visiškai sugadinamas. Tik man įdomu – ar čia turėta omenyje žmogaus pažinojimą, ar butelio pažindimą? :)

P.S.: klaidų darome visi, tačiau visuomenės informavimo priemonės jų daryti neturėtų. Ypač tokių.

White Light Black Rain: The Destruction of Hiroshima and Nagasaki (2007) – labai žiaurus ir sukrečiantis filmas. Apie amerikiečių atominių bombų žudynes. Puikiai parodyta – kai viena pusė šventė pergalę, kitoje pusėje visi buvo pastėrę nuo tokio žiaurumo ir apimti panikos. Apdegę kūdikių lavonai gatvėse, tūkstančiai žuvusių. Tiesiog šlykštu. Po Hirošimos ir Nagasakio sunaikinimo amerikiečiai puolė taisyti situaciją, supratę, kad pasielgė per žiauriai – gydė japonų šeimas, vaikus, teikė pagalbą. Apsimėtė mat, kokie jie geri. Tai filmas, kuris dar kartą puikiai parodo, koks šūdas yra karas. Ar buvęs prieš šešiasdešimt metų, ar dabar – koks skirtumas, žmonės vis tiek žūsta. Labai stiprus ir sunkiais jausmais persmelktas filmas. Rekomenduoju ne kiekvienam.

The Lost Room (2006) – tai televizijai skirtas trijų dalių serialas. Fantastinis, apie stebuklingą raktą, atrakinantį duris į paralelinio pasaulio kambarį, apie įvairius artefaktus, turinčius galių ir apie šiaip visokiausios fantastikos mišrainę. Pradėjęs žiūrėti pirmą dalį, kokį pusvalandį galvojau: „na, dabar tai jau keiksiu šitą serialiūkštį“. Bet vėliau įtraukė. Įtraukė taip, kad nėjau miegoti, kol jo nepabaigiau. Siužeto nepasakosiu – jis visai smagus ir tikrai įdomus bei prikaustantis dėmesį. Vaidyba tikrai prastoka, nors ko norėti iš gan pigaus televizijos serialo. Aktorių neprofesionalumas, žmonių elgesio nenatūralumas ir visokios smulkios siužeto skylės akis bado tik pradžioje. Jau žiūrėdamas antrą ir trečią dalis, apie klaidas negalvojau – buvau įtrauktas į „sci-fi“ pasaulį :) Kuo šis filmas-serialas geras? Tuo, kad palieka nemažai vietos interpretacijoms – ir tos interpretacijos nėra sudėtingos, kaip kokiuose Lost’uose. Filmo pabaigoje dalis dalykų ir įvykių taip ir neišaiškinama – bet tai puiki terpė pamąstymui. Geras kūrinėlis, nors pabaiga pasirodė ir labai „paskubinta“ – į kelias minutes sukišo bene svarbiausius dalykus. Tikrai siūlau pažiūrėti „žemiškos“ fantastikos mėgėjams. Pažiūrėję po to tik ir mąstysit, kiek paralelinių kambarių egzistuoja, kodėl jie visi „atsinaujina“, kodėl artefaktų negalima sunaikinti ir t.t. :) 4,5 valandos labai smagaus laiko praleidimo.

Skaityti daugiau »

Delfi rašo:

Prie Vilniaus oro uosto patruliuojantys policininkai jau yra įgudę. [...] draudžiama net stabtelėti, kad galėtų įsisodinti į Lietuvą atvykusius artimuosius ar draugus. Nenorinčiųjų paklusti tokiai tvarkai uoliai tyko policijos pareigūnai, paruošę baudos kvitus už kelių ženklo nepaisymą. Jos dydis – nuo 50 iki 100 litų.

Taip, suprantu, kad taisyklės yra taisyklės. Kartais ir kvailos, bet ką padarysi, ponai savivaldybėje nusprendė. Tačiau man kyla visiškai kitas klausimas: kada sulauksime štai tokį darbą dirbančių pareigūnų prie prekybos centrų, šalia neįgaliųjų vietų, Gedimino prospekte, Upės gatvėje? Pora pareigūnų visada suras laiko pastovėti pusdienį prie oro uosto ir bausti niekam nekenkiančius žmones. Ale, kodėl vėl dirbame ne į tą pusę ir nemedžiojame tų, kurie egoistiškai kenkia neįgaliems žmonėms ar kitoms transporto priemonėms?

O dabar patarimas, nugirstas iš Vidmanto - liepkite atvykusiems kilti į viršų, prie išvykimo durų (yra liftai). Ten sustoti galima, tad nereikės bijoti jokių baudų. Prie ženklo “Stovėti draudžiama”, jei gerai pamenu, galima stovėti iki 5 minučių.

2010 metų sausio 2 diena. Sergu skaičių pseudo-manija. Tokia švelnia. Labai mėgstu gražius skaičius. Aišku, šis nėra kažkoks ypatingas, eilinė graži data. Tačiau būdavo ir rimtesnių akimirkų, kai vaikydavausi gražaus mano sukurto įrašo/elemento skaičių kokiuose nors tinklapiuose ar forumuose arba atkreipdavau dėmesį į tam tikrus skaičių sutapimus tarp autobusų numerių ir jų maršrutų grafikų. Ką jau kalbėti apie laikrodžio skaitmenų sutapimus, kai 22 val. 22 minutės netyčia pažvelgdavau į laikrodį virtuvėje. O štai ir naujieji metai su savo gražiais skaičiais.

Hm, naujieji metai. Kuo toliau, tuo mažiau sureikšminu jų laukimo dieną. Galvojau, gal parašyti kokį sveikinimą ar metų apžvalgą – bet kad visi metai buvo tik didžiuliai nusivylimai savimi ir kitais, kuriuos sekė gėdingai mažas gerų naujienų ir sėkmingų įvykių skaičius. Tačiau kaip jaučiau nuo seno ir kaip visada tai pasitvirtina – kuo blogiau, tuo man lengviau. Prasidėjus neramumams ar užgriuvus nesėkmėms, pajaučiu gyvenimo skonį ir turiu apie ką pamąstyti. Sustiprėju.

Manęs neseniai paklausė: „Kodėl taip retai rašai tinklaraštį?“ Atsakiau paprastai – laiko nėra. Bet tai tik iš dalies tiesa. Didesnė tiesa yra kitokia. Nuo pat tinklaraščio sukūrimo pradžios sakiau, kad Buržujaus rašinėliai – puiki vieta man išsiburbėti. Juk taip lengva ir paprasta rašyti apie blogus dalykus. Tai buvo (ir yra) puiki vieta išsakyti savo nuomonei ir džiaugiausi, kai sutikdavau bendraminčių. Šie metai man buvo ne per maloniausi, todėl apie kitokius blogus dalykus mąstyti nebuvo laiko. Taigi, ir rašyti nesinorėjo. O negi rašysi apie gerus dalykus? Kartais mestelėdavau kokį įrašą apie labdarą ar kokį kitą smagų dalyką, kuris, mano nuomone, buvo geras. Tačiau paprastai daug lengviau rašyti apie piktus, keikiamus ir nervus keliančius dalykus, negu apie kažką gero, ypač jei tai nuveiki pats. Nes tada tai atrodo lyg ir pagyros, lyg ir nesinori sureikšminti tam tikrų poelgių. Dažnas toks įrašas turėdavo tik vieną tikslą – paskatinti kitus elgtis taip pat.

Tokia ta paprasta tiesa – kai užgriuvo mus „baisioji krizė“, kai sulaukiau krūvos nemalonių nuosmukių ir nusivylimų, pradėjau gyventi įdomiau, mažiau mąstydamas apie visokius šūdelius. Kartais kokia tema užkabina ausį, parašau savo nuomonę, bet tai tapo labiau pomėgiu, negu pareiga. Praradau tą stiprią pareigą paburbėti apie kiekvieną kokio debilo pirstelėjimą ir pakomentuoti jo durnumą. Bet nepamirškim – yra ir kitokie įrašai – kinoteatrai, nuotraukos ar kokie pastebėjimai iš interneto. Šie smagūs įpročiai liko ir liks dar ilgam. Todėl ir drąsiai sakau – šiais metais Buržujus dar kliedės ir niekur nedings. Nes tinklaraštis – mano gyvenimo dalis. Gal netgi gyvenimas palengvės, tai bus laiko išsamesnei šūdelių paieškai ir srutų pylimui :) Svarbiausia – pramoga. O diskusijos komentaruose – bene geriausia pramoga šiame tinklaraštyje, vien dėl to verta rašyti įrašus.

Važiuojam toliau. Po truputį, kelis kartus pirstelint, taip ir judėsim. Ir kolegoms linkiu nepasiduoti – nesmagu būna, kai tinklaraščiai visiškai numiršta ir nebepypteli nė karto. Juk net ir mirusieji kartkartėm išleidžia dujas ar sujudina raumenį.