Lietuvoje kasmet nusižudo virš 1500 žmonių. Tai 4-5 žmonės kiekvieną dieną.
Kodėl apie nei vieną iš jų nerašo visi laikraščiai, portalai ir nieko nerodo visos televizijos?
Ar vis dar atsiras neigiančių, jog egzistuoja mano taip keikiamas mirties kultas, kaskart vis kitomis formomis? Nes mirtį juk taip paprasta parduoti. Net vemt verčia tai matant.
Kas nesuprato, viską puikiai aprašė Račas.
Nemėgstu veidmainiavimo, ir tiek.
Atsikėlęs kovo 19-osios rytą pradėjau krizenti: nors visą savaitę buvo puikus oras ir švietė saulė, būtent šiandien turėjo pradėti snigti! Būtent tada, kai žmonėms reikės mitinguoti, o fotografams – traukti aparatus :) Atvykus į miestą mane pasitiko šlapdriba ir tuštutėlis Gedimino prospektas. Ir, aišku, begalė policijos.
Žmonių mitingan susirinko bele kiek ir dar truputį. Juokiausi vakar skaitydamas žurnalistų straipsnius: prieš savaitę minėjo, jog į neonacių eitynes susirinko apie 1000 dalyvių, o šiandien – apie 1500-2500. Juokiausi todėl, kad šiame mitinge buvo mažiausiai triskart daugiau žmonių, nei per neonacių eitynes. Ir apskritai, stipriai abejočiau, ar kovo 11-ąją buvo susirinkę bent 1000.
Mitingas buvo gan nuobodus. Tylios eitynės; jei ne visai smagus perkusininkų sekstetas priekyje, būtų buvusi visiška nesėkmė. O tie mušamieji skambėjo labai smagiai ir net vertė kojas pakiloti. Eitynių nuobodumą apsakyti sunkoka – jei ne spalvoti ir įvairūs dalyviai, nebūtų buvę ką ten veikti. Kalbos buvo visiškai nuobodžios, neatsirado nei vieno išskirtinio oratoriaus (net patys dalyviai tai pastebėjo, nugirdau pokalbį).
Bet turiu visai smagių nuotraukų, tad šekit spalvotą, tradicinį reportažą.
Prieš nepilną mėnesį portale „Atgimimas“ įvyko tokia pusiau diskusija apie mitingų leidimus Lietuvoje, kur man „kontraargumentavo“ tokia mėgstanti viešai pasisakyti asmenybė – Jolanta Bielskienė. Kabutėmis išskiriu todėl, jog atsakius jai komentaruose (nes pačiame straipsnyje jau negalėjau), minėta „Naujosios Kairės 95“ veikėja taip ir nesugebėjo pagrįsti savo išsakytų „argumentų“. Kaip netikėta!
Iš jos tuomet išgirdau terminą „renginių hackinimas“. Supratau, kas tai yra, tačiau pirmą kartą tai išvydau užvakar, per kovo 11-osios iškilmingą vėliavos pakėlimą. Hackinimas, aišku, dar buvo padorumo ribose – per oficialų renginį niekas nešūkavo. Vaikščiojo su plakatais, lozungais visokiais, šildėsi prie laužo. Ten gi vyko niekam nežinoma ir neįdomi bado akcija – apie ją kažkokią nuomonę susidaryti galite iš šio reportažo. Kaip išsireiškė netoliese sutiktas draugas: „nu jo, kai kuriems iš jų nepakenktų pabadaut…“ :))
Viduryje aikštės dar stovėjo kažikoks smagus pilietis su didžiuliu šūkiu prieš Vilniaus polonizaciją. Vyras buvo visai linksmas, plepus. Ir dar tas plakatas, tas kategoriškas bandymas užtvirtinti – „Ne, ne, ne!“… :)) Iš tiesų labai mėgstu tokius nepiktybiškus žmones, kurie nebijo taip „iš lempos“ pasisakyti, netingi pasidaryti plakatų. Smagiau su tokiais gyventi :)
Aišku, kad ten pasirodė ir visų renginių pseudo-žvaigždė – Paleckiukas! Vos tik nuskambėjo paskutiniai oficialaus renginio vedėjo žodžiai, pasigirdo Paleckiuko kuklios kompanijos šūkiai per megafoną. Pirmas įspūdis buvo tikrai keistas, pagalvojau, kas čia per nuprotėjeliai šūkauja renginio metu?
Kas juokingiausia, jog tūkstančiai žmonių skirstėsi iš aikštės, o prie Paleckiuko sustojo gal tik koks dešimt. Keli pagyvenusio amžiaus žmonės bandė jį mandagiai sugėdinti, kaip jis tokios šventės metu gali taip elgtis. Kol Paleckiuko šutvė atvirai ir negražiai šaipėsi iš tų mandagių pagyvenusių žmonių, staiga prie badautojų, buvusių Paleckiuko dešinėje, toliau nuo jo, pasirodė… mano Didžioji Gyvenimo Meilė – miledi Prunckienė…
Dangus iškart nušvito perlamutrinėmis šviesomis, o šiluma apėmė visus žmones aplink. Visi šypsojosi, mojavo rankomis ir traukė šlovinančias giesmes susiglaudę vienas prie kito. Paukščiukai skraidė aplink galvas ir raitė sinchronizuotas širdeles ore. Griuvo kapitalizmas ir vagių Seimas, o visa Lietuva tapo vieninga… O tuomet Miledi mostelėjo savo garsiuoju mostu į šoną ir tarė: „Aš gi pas savus atėjau, kaip gi neateisi pas gerus žmones!“ Mano širdis šio meilės pliūpsnio nebeišlaikė…
O jei rimtai, tuo metu, kai absoliučiai visi žmonės ir buvę žurnalistai sušoko prie Prunckienės, Paleckiukas su kuklia kompanija liko visiškai vieni. Paleckiukas atrodė žiauriai susinervinęs. Kaip nesusinervinsi, kai suvoki, jog net tokia sena kriošena gali atimti visą dėmesį. Reiškia, visai jau neturi jokio palaikymo…
Bet Paleckiukas nepasimėtė. Minutę pamindžikavęs sukomandavo savo kompanionams ir sėkmingai infiltravosi į Prunckienės gerbėjų ratą! Mišen akomplišd! Miledi pasiskubino pasišalinti, o aš tos pusės jau ir nebesekiau.
Bet štai priartėjome prie istorijos kulminacijos, kurioje pasirodo visiškai paprasti piliečiai, anei jokios žvaigždės. Bet pasirodo su kaupu:
Įsidėmėkite tuos tris veidus. Tų, kur baltais maišais apsirengę. Šis pagyvenęs pilietis su lietuviška kepuraite (nuo manęs nusisukęs), priėjo prie tų trijų ir pradėjo pakėlęs balsą pamokslauti: „Jūs ką, iškvailėjot, norėtumėt, kad Stalinas grįžtų, Stalinas jums geriau buvo?!“. Ir tuomet šie trys „garbingi, pasiaukojantys badautojai už Lietuvos valstybę“ visiškai rimtais balsais atsakė jam taip: „Šiuo metu Lietuvai Stalino ir reikia! Stalino ir reikia Lietuvai, jis gal mums padėtų!“
Komentarų, manau, nereikia.
-–
Kadangi per kasininkų mitingą nenufotografavau visų plakatų, mitinguotojai man padarė paslaugą ir dalį savo poezijos surinko į vieną vietą. Šiuos kūrybinius protrūkius įamžinau ateities kartoms (paspaudus dędęnasi).
Visgi radau laiko apsilankyti šiųmetinėje neva patriotinėje kovo 11-osios eisenoje. Pirmas nemaloniai nuteikęs dalykas buvo daugybė šūdų Jaunimparkyje. Ir kietai atrodančių, ir skystų, visokių atspalvių, ištekėjusių ant sniego. Įmyniau bent į penkis, teko strakalioti norint jų išvengti. Pareigūnai irgi juos mindė, stumdė, buvo nepatenkinti. Nesuprantu žmonių, kurie nušika ir palieka, nepasirūpinę bendra visos valstybes gerove. Bet šiandien ne apie tai.
Bele kiek dalyvių, bele kiek pareigūnų ir bele kiek žurnalistų – buvo visiška mišrainė
Kvietime į „patriotinę“ kovo 11-osios eiseną Gedimino prospektu buvo rašoma, jog organizatoriai tikisi, kad ši eisena padės vienyti Lietuvą, skatins pilietiškumą, pagarbą šalies istorijai. Tačiau paskutiniai kvietimo sakiniai skambėjo taip: Prieš “raudoną”, “juodą”, “žydrą” kyšininkų mafiją! Prieš ped-erastinio “Jievrosojuzo” komisarų diktatūrą! Kur šiuose sakiniuose Lietuvos vienijimas, pilietiškumas ir pagarba šaliai… aš negaliu atsakyti. Bet šiandien irgi ne apie tai.
Šią didžią dieną, šios puikios šventės proga visgi pasidalinsiu su jumis naujais penktadienio internetais! Vakar galvojau, kad gal gi nedera tokios šventės proga publikuoti tokių bullšitų, tačiau nusprendžiau, kad tokią dieną visi turi juoktis, šypsotis ir krizenti. Šiuos internetus pradėsiu puikiu paveikslėliu apie šiandienines Lietuvos (labiau Vilniaus) aktualijas. Atnaujintas Vilniaus žemėlapis:
ωωω
RIMTA:
Kol kas 17 garsių muziejų ir virš 1000 geriausių pasaulio meno šedevrų. Neišeinant iš namų. Iki smulkiausios detalės. Pamėgink tai paaiškinti savo močiutei.
ωωω
Kas nori mane gyvai pamatyti ar pakasyti – aš šiemet ir vėl į Login, kovo 17-18. Pernai buvau, piktinausi vieno iš pagrindinių pranešėjų kalba, o taip pat taikiausi, kad tai nebe blogerių renginys. Šiais metais supratau vieną dalyką – palaidokim tą užsilikusią nostalgiją, kad Login kažkada buvo Blogin (o kažkada Blogerių Konferencija) ir kad tai kažkada buvo išskirtinai blogerių renginys su dideliu dėmesiu jiems. Pasidžiaugėm ir užteks. Login nė per kur nebėra skirta tik blogeriams ir jiems prijaučiantiems. Dabar tai pasaulinio lygio konferencija apie interneto ir medijų tendencijas.
Pernai galvojau, ar eisiu į Login šiais metais. Dabar neabejoju. Ne dėl pakvietimo (nes ir taip būčiau ėjęs), o dėl elementaraus dalyko: programos! Wired, The Pirate Bay, Nokia Labs, The Daily Telegraph, Mozilla, Amnesty International atstovai! Dar krūva kitų, kurie sukelia tik galvos skausmą, kaip reikės išsirinkti, kuriems pranešimams teikti prioritetą. Suprantu tik tiek, kad šitos dvi dienos bus įtemptos ir įdomios.
Kaip išsireiškė pats Login tėvelis ir organizatorius Nr. 1, cituoju: „silpnumo akimirka: kai matau, kaip maža idėja suburti 100 blogerių į pasisėdėjimą tampa dviejų dienų daugiatūkstantiniu LITEXPO renginiu, tai kažkaip drugeliai pilve. Ačiū tiems, kas prie to dirba, nebedaug liko, viskas bus nerealiai!“
Apie apdovanojimus nesiplėsiu. Nors Vidmantas Nuolaida gerai pastebėjo apie komisijos narių ir nominacijų ryšį, tačiau kai kuriose vietose galiu jam paprieštarauti tuo, jog nelabai yra iš ko kito rinktis. Vien pažiūrėkime į tinklaraščių nominacijas – nebeliko iš ko rinktis. Labiausiai pralinksmino faktas, jog mane patį nominavo kaip metų tinklaraštį :))) Nemeluosiu, malonu, tačiau ir šiek tiek juokinga. Ypač juokinga, kai šalia tokio kuklaus mano tinklaraštėlio yra ne tik visokie seni grandai, politikai ar labai rimti rašliavotojai, tačiau ir vienas švelniai išprotėjęs neurotikas :) Bet kaip sako – kuo įvairesnė kompanija, tuo įdomiau.
Tad kviečiu geriau balsuoti už tokius rimtus žmones kaip commonsense.lt arba uagadugu.lt, kurie į visuomenę įneša daug daugiau teigiamų vibracijų nei tokie blevyzgotojai kaip aš :)
P.S.: ir, aišku, už lolz.lt humoro kategorijoje :)
Čia tokį linksmą paveiksliuką radau, gi gėlės šiandien, gėlės! Pralinksmėjimui!
Šį įrašą skiriu Agnei, kuri labai pyko, kai juokiausi iš kovo 8-osios :) Tad ta proga ir pasveikinsiu visas skaitytojas su diena, kuri parodo ne lyčių skirtumus, o tai, kad visi žmonės yra gražūs. Ypač – kai šypsosi. Noriu pasveikinti todėl, jog žiauriai mėgstu moteris, nes jos visais gyvenimo etapais buvo geros mano draugės!
Tebūnie tai prisipažinimas, kad be moteriškos ramybės ir blaivaus požiūrio reikiamu metu būtų labai sunku išgyventi kai kurias akimirkas.
Nors Moters dieną visi sieja su tarybine švente, noriu pabrėžti, jog šios šventės ištakos siekia Antikos laikus. Ir nors šventei daug įtakos padarė feministiniai judėjimai JAV ir germanų šalyse, tačiau tai nė kiek nekeičia fakto, kad šventė nėra nei feministinė, nei diskriminacinė, nei tarybinė. Juk jei taip akylai žiūrėtume į Tarybų sąjungą, negalėtume švęsti pusės gyvenimo!
Įrašą tuo ir baigiu. Pastebėsiu, kad niekada su savo antra puse nešvenčiu tokių švenčių. Dovanas, meilę ir gėles galima teikti ir be progų. To šiandien palinkėsiu vyrams – prisiminti savo (ir ne tik savo) drauges ir pažįstamas ne tik per šventes, o kiekvieną mielą dieną.
Štai tokie paveiksliukai šįryt internetuose mane dviprasmiškai prajuokino ir nustebino
Ne ne, šiandien penktadienio internetų nebus. Vietoj jų antrą diena vyksta balaganas blogosferoje dėl to paties prieš tai užsukto teisinio reikalo. „Balaganas“ gal kiek per stipriai pasakiau, nes iš tiesų tai yra ~10 žmonių (tarp jų ir aš) debiliški ginčai, kurie dažnai nukrypsta į absurdiškas pezaliones (tarp jų ir mano).
Viskas nukrypo iki tokio lygio, jog visokie smagūs interneto gyventojai pradėjo skleistis, kurti paveiksliukus apie mane (nors aš apie aną pilietį nei vieno paveiksliuko nesukūriau). Mane tie visokie paveiksliukai labai smagiai ryte pažadino iš snūdulio, tai vieną atminimui netgi čia įsidėjau (nes iš Pipedijos jie dingo). Nepaneigsiu, bajeris labai neblogai pataikytas :) Iš tiesų rašydamas savo šitą menką tinklaraštėlį niekada nemaniau, kad žmonėms darau tokią įtaką, kaip koks Užkalnis :) Visada norėjau tiek išgarsėti, kiek jis, o geresnio būdo ir negalėjo atsirasti. Jei nesuprantate, apie ką aš, tai šiuo metu tie patys interneto gyventojai ne tik paišo paveiksliukus, bet dar puolė rašyti apie mane šūdus Pipedijoje, šiaip kokioje 30 vietų gaišta laiką bandydami mane apdrėbti ir dar mėgina kaltinti mane DDOS atakomis ir kitokiais LLOL :)) Plyz, sukurkite ir filmą apie mane!
Bando mane kažkaip diskredituoti. Tik gaila, kad nėra už ką diskredituoti. Nes viską darau mąstydamas galvele ir nesielgiu negarbingais būdais. Čia suveikia tas būdo bruožas – surasti vieną atpirkimo ožį ir versti visą šūdą ant jo. Nieko, nors mano skūra ir silpna, bet dar neprakiuro – jūs gi tik paskaitykit tą poeziją, kokią apie mane kovotojai už Blogoramos.lt laisvę rašo Pipedijoje! (įspėjimas: šiek tiek N-21). (ČIA NUORODA į screenshot‘ą, nes Pipedijos adminai jau ištrynė :)
Man keisčiausia tai, kad žmonės ir visokie fanatikai praeiviai piktinasi dėl to, kad mes teisėtais, civilizuotais ir įstatymams neprieštaraujančiais būdais pamėginome spręsti savo problemą. Jei eitume daužyti snukių, tai visi žmonės pasmerktų ir jie būtų visiškai teisūs. Tačiau kokią moralę ar padorumą pažeidžia civilizuotas kreipimasis į teisinę sistemą? :)
Ir dar į teismą žmogų padavėm ne už TURTINES teises, už kurias kovoja Megztukas su lanva, o už NETURTINES. O ar vagiamų įrašų svetainėje nurodoma autorystė, ar tik eilinė nuoroda – nuspręs teismas, o ne internetiniai komentatoriai.
Neturiu niekam nieko aiškintis, kodėl kreipiausi į teismą, nes tai padariau visiškai padoriai ir teisiškai. Simple as that. O kiek tai sutampa su mano įsitikinimais, požiūriais į kitus dalykus ar pan. – tai jau tik mano asmeninis reikalas.
Noriu pranešti, kad nors ir džiaugiuosi tokiu didžiu dėmesiu ir lengvu populiarumu (gal gi ir Užkalnis priims į kompaniją? – nors aš su Raču gerai sutariu, tai gali santykis nepavykti), bet bijau, kad nebespėsiu visur atsakyti, kur tik būsiu apšnekėtas. Iš tiesų noriu pasakyti, kad atsiriboju nuo visų tolimesnių bullšitų – taip, pats prikalbėjau nesąmonių, prišnekėjau prastų „argumentų“, kai kur emocijos paėmė viršų. Pretenzija išsiųsta, ieškinys suruoštas, toliau visa tai jau ne mano darbas. Dabar, kai jau pasiekiau savo tikslą (t.y. taip tobulai išgarsėjau), kai kuriami visokie Pipedijos puslapiai ir kitoks šūdas, aš šiek tiek einu pailsėti. Nes juk mano populiarumas augs man net nedalyvaujant diskusijose ir ginčuose.
Pabaigai savo skaitytojams noriu pasakyti, kad tik nepagalvokite, jog žiūriu į šaršalą neigiamai. Iš tiesų palaikymo/prieštaravimo santykis yra kokie 10/1. Dar nei vienas mano įrašas šiame tinklaraštyje nebuvo sugeneravęs tiek daug teigiamo srauto Feisbuko žinutėmis, asmeniniais laiškais ir Skype‘u. Todėl tikrai manau, kad ši mūsų iniciatyva visuomenėje yra palaikoma arba bent jau apsvarstoma, ar yra teisinga. Ačiū palaikantiems, manau, kad elgiamės teisingai :)
- -
P.S.: šių kelių dienų istorija mane daug ko pamokė ir iš tiesų privertė pamąstyti. Man daug žmonių sakė „Nebūk durnas, nesikreipk į teismą, tave su šūdais sumaišys“. Sakiau, baikit, ką čia nusipezat, gi viskas bus gerai. Pasirodo, jie buvo teisūs :)) Anyway, ši istorija mane privertė permąstyti savo požiūrį į savo asmenybę internete. Dėl tam tikrų priežasčių (dabar nebeaktualių) prieš kelis metus švariai išnaikinau save iš Google. Tačiau dabar užaugau, tad pats laikas susigrąžinti vardą ir pavardę – juk savo indėliu viešoje visuomenėje esu daugmaž patenkintas. Pirmas to žingsnis: šiame tinklaraštyje footer‘yje (vėliau ir informacijoje) atsirado mano pavardė. Taip pat paprašysiu ją įdėti ir viešuose mano pasisakymuose žiniasklaidoje („Vakaro žinios“, ”Valanda su Rūta“, ”KK2“). Malonu susipažinti :)
Įsivaizduok, kad tavo automobilis pavagiamas, bet ryte vis tiek stovi tavo kieme. Paveiksliukas tik tarp kitko – labai smagus :)
Vakar užvirus diskusijoms apie Ragelskį ir piratavimą (jei kas praleidote, įrašas apie blogerių teisinę kovą prieš turinio vogimą), pasitaikė proga aprašyti šią temą ir vieną neseniai užmatytą produktą, stipriai susijusį su piratavimu. Įrašas bus labiau apie piratavimą ir jo sprendimo būdus, o ne apie Ragelskį. Tai parašyti paskatino rimtų įmonių rimtų darbuotojų įrašai, kurie nustebina tuo, jog žmonės visiškai neįsigilina į situaciją prieš reikšdami savo nuomonę.
Visų pirma noriu pradėti nuo to, jog taip, piratavimas yra turinio ar intelektualinės nuosavybės vagystė. Taip, piratavimas yra blogai, nes bet kokio lygio ar tipo vagystė ar pasisavinimas nėra gerai. Ir galų gale, TAIP TAIP TAIP, aš visiškai nesididžiuoju, kad esu piratas ir man kiekvieną mielą dieną gaila, kad nėra kitų alternatyvų, kurios nenuskriaustų nei kūrėjų, nei manęs.
Iš tiesų suprantu, kodėl pašaliniams žmonėms kyla klausimas apie Ragelskio ir blogerių situaciją, t.y. kuo ji skiriasi nuo piratavimo. Bet šis palyginimas yra visiškai netikslus, nes Ragelskio elgesys nė per plauką nepanašus į piratavimą. Nors atrodo praeitame įraše viską tiksliai aprašiau, bet žmonės vis tiek nesupranta elementarių dalykų, kuriuos aprašė Rokiškis – Laurynas Ragelskis tiesiog šlykščiai elgėsi ir įžeidinėjo blogerius. Jo elgesio nepagrįstumą įrodo ir jo vakarykščiai pasisakymai, kuriuose jis pats puikiai save diskredituoja – šiuo metu pasisako įrašais ir komentarais, kuriuose absoliučiai prieštarauja jo anksčiau išsakytoms mintims. Turinio scrape‘inimo (plagijavimo) ir piratavimo negalima lyginti dėl tokių priežasčių (jos pagrindinės – diskusijose galime išdiskutuoti ir daugiau):
Jau kaip minėjau, kiekvieną dieną gailiuosi, kad negaliu susimokėti autoriams. Bet ne tik gailiuosi, tačiau bandau kažką daryti: rašau muzikantams ir jiems susimoku, skatinu paremti gerus projektus. Ir staiga atradau projektą „Don’t Make Me Steal“.
Ne paslaptis, kad didžiausius nagus prie antipiratavimo kiša filmų kūrėjai. Todėl ir šis projektas – apie filmus. Aš išplėsčiau projektą ir į kitas pirataujamo turinio formas. Prie projekto „Don’t Make Me Steal“ gali prisijungti kiekvienas. Jo esmė yra labai paprasta: suteikite normalią ir sąžiningą terpę susimokėti už mano žiūrimus filmus ir aš nustosiu piratauti. Ir aš tam visiškai pritariu!! Šio manifesto pagrindiniai punktai yra logiškai pagrįsti ir, mano nuomone, sąžiningi:
Kitaip sakant, tai tas pats torrent’ų trackeris, tik su galimybe susimokėti leidybinei kompanijai. Pasižadu nustoti piratauti visus filmus, kai galėsiu sąžiningai ir tokiu būdu už juos susimokėti. Jei yra tokių būdų – prašau pranešti. Kaip tik neseniai kino teatre žiūrėjome filmą „The Fighter“ ir tai buvo kantrybės taurę perpildęs filmas – daugiau jokių rimtų filmų kino teatre, visus juos žiūrėsime namuose. Kodėl? Nes užteko vieno savim nepasitikinčio durniaus, kuris visą filmą kirkino savo merginą ir neleido mums susikaupti. Todėl nepavyko tinkamai įvertinti filmo.
Apie puikius pavyzdžius, kad piratavimas autoriams padeda, šįkart nekalbėsiu. Tokių pavyzdžių yra nemažai (nutekintas „Wolverine“ su nebaigtais efektais, „The Man from Earth“, „Ink“ ir pan. – filmai, kurie patyrė didžiulę sėkmę tik dėka piratavimo; Paulo Coelho pavyzdys, Radiohead eksperimentas ir t.t.). Nepamirškime ir daugybės tyrimų, kuriuose aiškiai matyti, kad pirataujantys žmonės dažnai eina į kino teatrus ir legaliai perka turinį – daug dažniau, nei prieš piratavimą griežtai pasisakantys. Tendencija yra ne tokia, kokią bando sudaryti antipiratinės organizacijos. Tendencija tokia, kad pirataujantys žmonės daug atsakingesni ir daug dažniau susimoka.
Kokį sprendimą matau? Tikrai ne piratavimo nutraukimą, nes žmonės paprasčiausiai nenustos to daryti. Ir užteks apie tai svaičioti ir sekti pasakas – to, deja, niekada neįvyks. Sprendimas turi būti novatoriškas, netikėtas, t.y. leidybinės kompanijos turi visiškai pakeisti savo požiūrį ir suprasti, kad galimai uždirbtų daug daugiau, jei jų politiką būtų šiek tiek kitokia.
Tikiuosi, čia nekils tokios betikslės diskusijos, kaip kažkada pas nežinau.lt ar kažkuriame trackeryje :) Tiesiog kviečiu padaryti du dalykus:
1. Dar kartą perskaityti tuos pirmus punktus ir suvokti, kodėl Lauryno Ragelskio vagysčių negalima lyginti su piratavimu.
2. Prisijungti prie manifesto ir paskatinti leidėjus pasiimti iš pirataujančių asmenų pinigus, kuriuos jie nori atiduoti :)
P.S.: labai ačiū visiems už palaikymą! Vakar mano tinklaraštis jau lūžinėjo, nes krovė įrašą tūkstančiams susidomėjusių (2000 ar daugiau). Gaunu laiškų, Feisbuko žinučių ir džiaugiuosi, kad dauguma palaiko ir supranta, kodėl teisingai elgiamės. Ačiū! O Praeiviui ir co. linkiu įsigilinti į situaciją ir pažiūrėti nešališkai. Tik abejoju, ar pavyks :)
- įrašų prenumerata (RSS)
- prenumerata el. paštu
blevyzga