Lapkričio 1, 20:30 (Lietuvos laiku), Vilnius
Pajudam iš Vilniaus. Prieškelioninis jaudulys, smagus jausmas, daug minčių, kas bus toliau. Visgi tokio pobūdžio kelionė po ilgo laiko.
Kelionės maršrutas – Vilnius-Warszawa-Berlin-Leipzig-Munchen-Salzburg-Ljubljana-Zagreb-Rijeka.
Lapkričio 2, 02:00 (Lenkijos, Vokietijos, Kroatijos laiku), už Varšuvos
Vairuoju 2007 metų „Chevrolet“ džipą. Jausmas geras :) Naujausias automobilis, kokį teko vairuoti. Saugumo jausmas džipe – daug didesnis nei mažytėj Toyotoj.
11:00, Vokietija
Nuo pat įvažiavimo į Vokietiją – lyja. Bjaurus oras, nuotaika prasta. Išlipu degalinėje tarp Gera ir Jena (žemiau Leipcigo). Švelniai lynoja.
Stoju tranzuoti, tikslas – bent Miunchenas. Praleidžiu vieną automobilį, norėjusį pavežti 100 km man reikiama kryptimi. Palaukus pusvalandį sustoja kažkas panašaus į hipį su 30-ties metų senumo nameliu ant ratų. Salone pakabintos muzikos centro kolonėlės, pravestas laidas Ipod’ui. Namelio ant ratų didžiausias greitis – 80 km/h, į kalną – 60, sunkvežimių vairuotojai pyksta, lenkia jį, pypina. Pasakojo, kad turi kitą namelį ant ratų, 40-ties metų senumo, kuriame gyvena, kuris yra 9 metrų ilgio, o didžiausias jo greitis – 50 km/h. Įdomus žmogus ir daro labai skanią kavą. Dabartinis jo gyvenimas – montuoja žmonėms saulės baterijas ant stogų ir vasarą organizuoja „Fusion“ festivalį, į kurį kaip tik norėjau kada nors nukeliauti.
17:30, šalia Miuncheno
Šiaip ne taip pasiekiam Miuncheną, išlipu patogioje degalinėje. Tikslas – bent Salzburgas. Baisiai lyja, automobilių nemažai, tačiau niekas nestoja. Tranzuodamas pagalvoju, kad nors ir sunku Vokietijoje tranzuoti, bet apie tranzuotojus čia galvojama – ties išvažiavimu iš degalinės palikta vietos žmonėms tranzuoti ir automobiliams sustoti. Lietuvoj tenka pačiam mąstyti, kaip čia kur sutilpus. Tačiau tranzuoti nesiseka, šiek tiek sušlampu, todėl einu arbatos. Jos išgėręs išeinu į lauką ir žiūriu – stovi jaunas vaikinas su nelabai nauju automobiliu ir austriškais numeriais. Sutinka. Tiesiai prie Salzburgo.
Pašnekesys mezgasi sunkiai, bet užtikrintai. Vaikinukas gyveno ir dirbo Amerikoje, labai nemėgsta amerikiečių ir jų kvailumo. Yra kilęs iš Vokietijos, tačiau nekenčia vokiečių, jų perdėto tvarkingumo ir jų šaltumo, todėl dabar gyvena Austrijoje. Austrija ir jos žmonėmis negali atsidžiaugti, pasakoja vieną istoriją po kitos, kokie austrai nuostabūs. Šiek tiek juo patikiu :) Pokalbis irgi pakrypsta apie saulės ir vėjo energiją. Vis labiau suprantu, kad mūsų šalis šiuo klausimu gyvena viduramžiuose. Gaila.
21:00, Austrija, prie Salzburgo
Išlipu degalinėje, už kurios iškart atsiskiria E55 kelias į Ljubljaną. Pirma einu pailsėti, užkąsti ir pasidaryti ženklo su Ljubljanos pavadinimu. Švelniai lyja, bet neįkyriai, todėl einu patranzuoti. Užkalbina mergina, kuri labai nustemba, kad aš einu tranzuoti, o ne prašyti prie degalinės, kad mane paimtų. Man įprasta tranzuoti, o ne prašinėti, tačiau po to suvokiu, kad jie čia visi prie to pripratę. Taigi, kadangi tranzuoti nelabai pavyko, einu klausinėti. Nors kelias ir veda į Ljubljaną, tačiau sekasi nekaip. Vakaras, beveik niekas nevažiuoja, o pasižiūrėjęs į žemėlapį suprantu, kad priešais šią degalinę netoliese yra dar kita – tikriausiai visi vairuotojai į ją ir užsuka, o į šią užklysta tik pavieniai, pamiršę prisipilti degalų anoje. Nublūdiju iki šalia esančios sunkvežimių aikštelės – pasirodo, šiuo metu sunkvežimiams Austrija važiuoti negalima, todėl visi stovi.
Arbata vėl gelbsti mano šąlančius plaučius, o prieš pat vidurnaktį išvystu pirmąjį kroatišką numerį. Puolu klausti, gal žmogus paims mane, tačiau jis pasirodo labai piktas ir atsisako. Ką darysi, tačiau nors viltis yra. Vos jam užvedus variklį, pamatau kitą automobilį, vokiški numeriai, senas, tačiau tobulai prižiūrėtas mersedesas. Užkalbinu, ar kartais nevažiuoja į pietus, į Slovėniją ar Italiją. Taip! Susitariam iki Ljubljanos, tačiau įsėdęs į mašiną sužinau, kad jis kroatas ir važiuoja iki Zagrebo.
Visų pirma, nors aš ir nesvaigstu dėl gražių automobilių, bet jo mersedesas… Trūksta žodžių. 25-30 metų senumo grožis, kurį jis pats remontavo, gražiai sutvarkė ir visada prižiūri. Jokių rūdžių, jokių problemų. Važiuoja kaip bitutė. Įsikalbam. Sužinau daug naujų dalykų apie kroatus. Pats jis gyvena Vokietijoje, ten dirba ir net turi Vokietijos pilietybę. Pratina, kad kroatai labai daug keikiasi, daug rūko ir daug geria. Pasirodo, Europoje tikriausiai nėra kitos tokios tautos, kuri taip žiauriai keiktųsi. Dar mane pratina prie didelių greičių, kuriuos taip mėgsta kaip psichai vairuojantys kroatai – Austrijos greitkeliai puikiai tam tinka. Įsivaizduokite situaciją: kelio danga šlapia, pliaupia lietus, lenkiam sunkvežimį, kurio ratai purškia tonas vandens į langus, todėl pro juos tik vos vos matyti šalikėlės atšvaitai ir priešais už kelių metrų važiuojančio automobilio lempos. Dar nepamirškime, kad greitis – 170 km/h, vienoj rankoj kavos puodelis ir cigaretė, kita ranka jis junginėja navigatorių. Visą kelionę galvojau – jei išgyvensiu šį didžiulių greičių košmarą, reiškia esu laimingas žmogus. Ir apie tai bemąstant atsitinka tai, ko galima buvo tikėtis…
Lapkričio 3, 03:00, kažkur ties Austrijos-Slovėnijos siena
Kas atsitinka, kai užsižiopsai ir nespėji išsukti iš austriško greitkelio tau reikiamoje vietoje? Galimi keli variantai – suvažinėsi 100 km, sugaiši kelias valandas, būsi užsnigtas ir dar pabūsi arti mirties. Taigi, pralėkėm (tais nesveikais greičiais) mums reikalingą išsukimą prie Villach į Ljubljaną. Nusprendėm važiuoti pro Klagenfurt ir sukti į pietus, kur galėsim praslysti į Slovėniją. Deja, pradėjo stipriai pustyti (na, nors nebelijo :) ), o kroatai (beje ir visi pietiečiai) nežino tokio dalyko, kaip žieminės padangos. Tai bevažiuodami link sienos į kalną, pradėjom slysčioti. Teko apsisukti ir grįžti atgal… Tai ypač sunervino vairuotoją ir tik įvažiavęs atgal į greitkelį, jis spaudė iki dugno. Tąkart supratau, ką reiškia „pasiruošę nenumatytoms sąlygoms“ – jei Lietuvoje pirmos sniego valymo mašinos pasirodo po kelių valandų, tai čia jas pamatydavau net ten, kur dar nespėjo pasnigti. Todėl greitkeliai daugelyje vietų buvo gražiai nuvalyti ir pabarstyti druska. Lėkėm milžinišku greičiu visiškai tuščiame greitkelyje (nes visi arba sustojo, arba tokiu vėlyvu metu sningant niekur nevažiavo). Kartais sutikdavom pavienių automobilių ir vienas toks buvo lemtingas – jį belenkiant 160 km/h greičiu, iš niekur atsirado kelių šimtų metrų nevalytas apsnigtas kelio ruožas. Vairuotojas nepratęs prie tokių sąlygų, iš nuostabos spustelėjo stabdį… Ir jūs toliau galite nuspėti, kas įvyko. Beje, vairą jis valdė nuostabiai. Tą akimirką suvokiau, kad tų gerųjų greitkelių pertvaros padarytos taip, kad automobilis praktiškai nesugebėtų apsiversti – nors tas mums ir negrėsė. Vairuotojas sėkmingai suktelėjo vairą, mašina praslydo šonu prie pat pertvaros, veidrodėlis buvo sutriuškintas į didelį pertvaros atšvaitą, o automobilis šonu nuslydo į kelio vidurį per milimetrą praslysdamas pro šalia važiuojančio automobilio užpakalį. Tuomet pasibaigė apsnigtas ruožas ir mano mylimiausias (tą akimirką) kroatas sėkmingai išvairavo ir toliau lėkė 120 km/h greičiu. Keisčiausia, kad nei rankos, nei kojos nedrebėjo – visą kelionę tais išprotėjusiais greitkeliais to ir laukiau – kada atsitiks kažkas tokio. Nuo pat įvažiavimo į Vokietiją mintyse kūriau planą, kokios rankenos griebtis ir į ką remtis, jei automobilis versis :)
Vėliau kelionė buvo ramesnė, greičiai mažesni, o ir snigt nustojo. Plepėjom mažiau, nes abu jau buvom pavargę – aš pusantros paros nemiegojęs, vairuotojas panašiai. Ljubljaną praskridom akimirksniu. Pakeičiau kelionės planus ir paklausęs kroato, nusprendžiau, kad nelipsiu prie Ljubljanos ir nesileisiu tiesiai nuo jos žemyn link Rijekos – kelias mažesnis, gali būti, kad važiuojančių bus mažiau. Todėl nusprendžiau judėti iki Zagrebo ir tranzuoti iš ten. Sustojom tik prie Slovėnijos-Kroatijos sienos. Labai bijojau, kad mane kratys – alkoholio dovanoms vežiau perdaug, lašinių ir skilandžio – taipogi (girdėjau gandus, kad slovėnai neleidžia vežti mėsos). Tačiau, kaip bebūtų keista, kroatams klausimų sukėlė tik mano viza į Kaliningradą, tačiau kažką pasitarę ir net į mane nepasižiūrėję jie mus praleido. Wūhū!
06:00-07:00, Zagrebas
Nors prašiau paleisti vienoje degalinėje, bet vairuotojas mane įtikino lipti kitoje. Tai ir buvo mano klaida. Ta degalinė buvo miesto pakraštyje, todėl daug vairuotojų, dirbančių netoliese, ten užsukdavo prisipilti degalų. Pakalbinau kokius 200 žmonių, kol man trūko kantrybė. Pradėjau keikti viską iš eilės. Tokių nedraugiškų vairuotojų seniai neteko matyti – kartais pasijausdavau kaip koks šiukšlė. Nemačiau nė truputėlio to išgirto kroatų svetingumo. Neatlaikius nervams panagrinėjau žemėlapį ir patraukiau keliu iki greitkelio išsišakojimo. Lijo žiauriai. Radau ženklą, rodantį Rijekos kryptį, ir ten sustojau. Nestojo visiškai niekas, keikiausi, dainavau, maldavau, bet nesustojo absoliučiai nei vienas automobilis. Prakeikiau kroatų tautą ir supratau, kad tranzuoti šioje šalyje – tikrai sunku. Kai permirkau iki triusikų, o mano kartoninis ženklas su užrašu ‘Rijeka’ sušlapęs dribo gabalais, patraukiau atgal į tą degalinę. Degalinėj vos nepasiunčiau keturių pienburnių, kurie krizeno pamatę mane. Nervų nebeturėjau. Pasiklausiau kavinės darbuotojo, ar priima eurus. Ne. Ar priima kortele? Ne. Spjoviau. Tada mane užkalbino solidžios išvaizdos vyras, paklausė ar turiu problemų su pinigais, ir pagal tos dienos kursą iškeitė man eurus į kunas. Vienas taškas kroatų tautos naudai. Ačiū tam vyrui. Tada antras taškas jų naudai – barmenas pradėjo labai rūpintis, kaip gi čia man patekt į Rijeką. Praleidau kavinėj gal pusantros valandos, tuo metu visiškai trūko plionkė, nes viskas buvo permirkę, supratau, kad iš tos degalinės niekas nevažiuoja į Rijeką, o surasti Zagrebe autobusų stotį – didelis vargas, neskaitant to, kad bilietas į Rijeką – 150 litų… Tada barmenas pasiūlė išeitį – imti taksi už 40 litų (taksi pas juos nežmoniškai brangūs), kuris mane nuveš greitkelių link vietos, kur renkami kelio mokesčiai. Ten kelias – tik į Rijeką arba Splitą. Tuo keliu, o ne šiuo, kur buvau, visi važiuoja į Rijeką. Šiek tiek pamąstęs sutikau, nes kitos (pigesnės) išeities nebuvo. Greitai atsidūriau ten, per 15 minučių (apie 11:30) pasigavau labai juokingą vietinį dieduką su mažyčiu senu Renault ir lėtai pajudėjom link Rijekos. Košmaras baigėsi…
…Bent aš taip maniau :) Bet užėjusi žiauri pūga, kuri visiškai paralyžavo kelią į Rijeką, man atrodė kaip mažytė smulkmenėlė tame šūde, kuriame voliojausi būdamas Zagrebe. Sėdėjau šiltame automobilyje, šalia nieko nesuprantantis diedukas, kuris kalbėjo tik kroatiškai. Važiavom 30 km/h greičiu, pakelėse stovėjo negalintys važiuoti sunkvežimiai, o dešimtys automobilių su vasarinėmis padangomis slysčiojo vienas paskui kitą. Leidau sau net nusnausti ir tai buvo be proto malonu. Po poros valandų jau buvome įveikę pusę kelio (80 km). Vėliau, netoli Rijekos, kai nekantrumo jaudulys apėmė visą kūną ir nebenustygau vietoje, pamačiau, kas yra tas Rijekos gyventojų nekenčiamas vėjas Bura. Leidžiantis nuo kalnų jaučiau, kaip mūsų mažą automobiliuką vėjas nešioja į šonus. Pūst ir paslystam į šoną. Pūst, ir į kitą. Pravažiuodavom sunkvežimius, kurie sustodavo ramesnėse vietose, nes bijojo, kad vėjas apvers jų priekabas. Tie, kurie buvo drąsesni – keikėsi, nes vėjas paprasčiausiai nuplėšdavo priekabų brezentus. Juokiausi – lietus, pūga, vėjas – kas toliau? :) Tačiau nusileidus į Rijeką buvau nustebintas – šviečia saulė, jokių kritulių, jokio vėjo ir 16 laipsnių šilumos. Keisto klimato kraštas :)
14:00, Rijeka
Kelios minutės po 14h vairuotojas pasako „Žabica, go“ (paprašiau, kad nuvežtų į Žabicą, t.y. autobusų stotį), parodo pirštu ir aš išlipu Rijekoje. Jausmas fantastiškas, nors mano moteris ir vėluoja mane pasitikti :) 42 nelengvos, bet smarvės įkrečiančios valandos ant kojų. 2300 kilometrų puikiais Europos keliais. 5 automobiliai nuo taško iki taško. Vidutiniškas judėjimo greitis – 54 km/h. Ar norėčiau pakartoti būtent tokį tranzavimą? Ne. Todėl, kad miegas yra gerai. Nors kai skubi, galima jo ir atsisakyti. Tačiau labiausiai nenorėčiau tokių potyrių dėl vieno dalyko – lietaus. Tokį prakeiksmą užsitraukti galėjau tik aš – lietus absoliučiai visą laiką. Vieną akimirką bijojau, kad susirgsiu plaučių uždegimu – gerai, kad viskas baigėsi puikiai ir jokios ligos neužpuolė (nors ir buvo gaila leisti krūvas eurų arbatai degalinėse). Ateity tranzuojant reikės rinktis šiltesnį metų laiką ir leisti sau kartais numigti. Nors kroatų požiūris į tave kaip į stebuklą (kai kurie negalėjo patikėti, kad tokį atstumą tranzavau, o ne skridau lėktuvu) iš dalies yra labai malonus ir paglostantis savimeilę :) Tikiuosi tik vieno – kad grįžtant atgal, jokio lietaus nebus. Nes tada tikrai prakeikčiau visus kelių dievus ir deives, už ką jie man tokie nedėkingi. Aišku, kiekvieno didelio tranzavimo metu vis išmoksti tam tikrų dalykų, kuriuos pritaikai kitame tranzavime – šįkart žinosiu, kad mano striukė po paros pradeda praleisti vandenį ir kad reikės geriau pasiruošti lietui. Tikėkimės, kad grįžimo maršrutas (Rijeka-Ljubljana-Maribor-Graz-Wien-Bratislava/Brno-Katowice-Warszawa-Vilnius) bus daug sėkmingesnis :)
jou, super nuotykiai, o i fusion festivali butinai rekomenduoju, pati buvau ten praeitais metais, tai iki siol suzaveta :)
nu jis man aisku antroj vietoj po “burning man”, bet europoj tikrai nr.1 tokio lygio :)
Kaip čia taip išėjo pradžioj su mašina, o vėliau tranzavimas ? :>
o taip, mane kamuoja toks pats smalsumas kai ir Pijų :) sprendžiant iš pauzės, po kurios parašei šį įrašą – miegojai ilgai.
Nuostabiai aprašyta kelionė, taip nuostabiai kad nekyla net mintis keliauti tranzu :) sėkmės ir gero kelio beigi Ulmo grįžtant (jei dar esi svetur)!
Super. Pavydu netgi kažkiek viso to… :)
p.s. tranzu važinėjau 5 metus…
pačios gražiausios istorijos iš tranzavimų:) kaskart tokias skaitydama gailiuos, kad pati po kelių savaičių kelionės nustojau rašyt savo dienoraštį:)
Galiu paguosti – ne tik mūsų šalis gyvena viduramžiuose atsinaujinančios eneregijos atžvilgiu. Austrai labai pakvaišę dėl saulės batareikų, bet kai 1 kv.m kainuoja nuo 10 000 litų, tai daug neprikvaiši toje Lietuvoje :).
Kam kyla klausimų – iš pradžių įsiprašiau į automobilį pas vieną gan neblogai pažįstamą žmogų, kuris tuo metu važiavo į Briuselį. Jis mane pametėjo Vokietijoje, o vėliau jau važiavau su nepažįstamaisiais užsieniečiais :) Tuo pačiu, kadangi tam žmogui laukė dar ilgas kelelis, už Varšuvos davė vairuot, kad galėtų migtelti.
Giedre, miegojau tai neypač ilgai (pirmą naktį teko nakvoti pas nepažįstamą žmogų, kadangi mus su nuoma išdūrė), bet tiesiog ilsėjausi, atostogavau, mėgavausi užsieniu ir mažiausiai galvojau apie internetą :) Ir ačiū už Ulmo priminimą – štai kam giesmes giedosiu grįžtant.
jurki, todėl ir sakau, kad viduramžiai – tokios kainos, lyg tai būtų aukso vertės naujovė.
Ėhė, smagu skaityt :) Kaip Rijeka? Buvau joje 3 ar 4 valandas, tai labai nepatiko, miestas be veido.
d., iš dalies pritariu. Dar rašysiu apie Kroatiją ir Rijeką, bet didelio įspūdžio Rijeka nepaliko – išskyrus visų subkultūrų ir visokio amžiaus žmonių klubą Palach, kuris yra tobula svajonių vieta.
labas, ar galėčiau parašyt tau email?
ar aš akla, kad niekur jo nematau?
mykolas (ietis) kleckas.lt . Yra pradiniame http://www.kleckas.lt puslapyje :)
Super skaitosi! Visokeriopos sėkmės kelionėj ir kelionėse, tu ne vienas! :)
Kaip matau nebloga kelionė buvo:) Smagu! Net su pavydu skaičiau, vėl kur nors ištranzuot užsimaniau. Merkiantis lietus žiauroka, bet po kelių dienų pripranti ir paskui džiaugiesi kai pagaliau paima mašina, nesvarbu, kad tik keliasdešimt km paveš:)