Kaip aš nekenčiau Radiohead arba mano muzikinės ligos

• 

Tikriausiai grupės Radiohead pristatyti nereikia – kai kas juos prisimena nuo Creep ir albumo OK Computer laikų, kiti juos žino kaip “britvų” naudotojus – albume Amnesiac po kompaktu dėžutėje buvo priklijuotas skutimosi peiliukas “tinkamam vartojimui”. Dar kiti juos žino iš išsišokimo prieš leidybines agentūras ir iš jų fantastiško elektroninės prekybos pasisekimo – albumo In Rainbows (dabar jau parduodamo ir CD formatu – nusiperki dėlionę, kuri vadinasi “susirink kompaktą” :) ). Šiame įraše nerasite smulkios informacijos apie juos. Šis įrašas labiau yra mano ilga ir nuobodi istorija apie tai, kaip aš susipažinau su jų muzika, kaip ilgą laikotarpį jų nekenčiau ir kaip vėl pradėjau jų klausyti.

Nežinantiems apie grupę, galiu trumpai papasakoti, kad tai grupė, susiformavusi iš vienos mokyklos mokinių. Vokalistas Thom Yorke turi įgimtą ydą – jo kairys vokas beveik nejuda ir visada yra pusiau primerktas. Todėl mokykloje iš jo visi šaipydavosi ir jį vadindavo išsigimėliu. Kai grupė tik susikūrė, niekas Thom’o nenorėjo priimti – kas norėtų nesveiko ir nemėgstamo vokalisto? Tačiau Yorke ir toliau bandė ir jam pavyko, ko tikriausiai dabar nesigaili nei vienas grupės narys.

Aš priklausau pirmiesiems klausytojams – kai tik buvo išleistas albumas OK Computer (1997), brolis davė jo paklausyti. Išgirdęs nemirtingą hitą Karma Police susirgau ir aš :) Klausydavau jų albumų The Bends (1995) ir OK Computer kiekvieną dieną. Iš Pergalės kinoteatro piratų turgelio gavau jų pirmąjį albumą Pablo Honey (1993) ir išgirdau fantastišką koverį Creep. Duodavau jų paklausyti kiekvienam pažįstamam, kišdavau klasiokams, kurie, klausydami įvairios pop muzikos, sakydavo “kas čia per šūdas?” Tada Radiohead išleido naują albumą – Kid A (2000). Ir tada aš supratau, kad jie pasikeitė – pasitenkindavo tik minimaliais elektroniniais ritmais ir keliais gitarų akordais. Net balsas buvo nebe toks melodingas, o daug paprastesnis ir santūresnis.

Laukdamas albumo aš tikėjausi dar krūvos lengvo rokelio hitų, tokių kaip Karma Police, Creep, Just, Climbing up the Walls, Street Spirit, Paranoid Android, Planet Telex, No Surprises. Tačiau to neradau jokioje Kid A dainoje. Ir tai mane baisiausiai nuvylė. Supykau ir mečiau kompaktą į sieną. Deja, muzikai esu per daug jautrus – jeigu kokia nors grupė labai patinka ir staiga jie pakeičia savo stilių – negaliu prisitaikyti prie jų naujos muzikos, netgi jei ta muzika yra labai gera. Tiesiog negaliu, nes vis tikiuosi kažko tokio, kaip anksčiau. Tai, iš tiesų, yra labai didelė mano bėda – bet esu pastovumo megėjas. O jų muzika man atrodė labai gera, norėjosi, kad ji niekad nesikeistų. Buvau jaunas ir negalvojau, kad žmonės gali “išsisemti”. Taigi, šveičiau albumą ir jo nebeklausiau. O neapykanta vienai nuostabiausių grupių vis didėjo. Tuo metu juos atrado mano klasiokai, todėl mano noras jų klausyti sumažėjo dar labiau (nepykite, mielieji buvę klasiokai, bet jūs visuomet muzikoje nuo manęs atsilikdavote apytikriai metais :) kartais ir dvejais).

Po to nustojau klausyti ir jų senų albumų. Gal dėl kvailo pykčio, o gal dėl prasiplėtusio muzikinio akiračio, nes klausomos muzikos kiekis padidėjo dešimteriopai. Tada sulaukiau dar vieno albumo Amnesiac (2001), kuris irgi nuvylė, nors pora dainų ir patiko (tuo metu jau labai stipriai buvau pamėgęs drum’n’bass’ą ir šiaip elektroniką). Tačiau neklausiau ir šio albumo, nes neapykanta kėrojo ir neleido man blaiviai įvertinti naujo Radiohead stiliaus ir jų muzikos.

Po kelių metų pamačiau naują jų klipą, kuris man nepatiko. Taip sužinojau, kad jie išleido dar vieną albumą Hail to the Thief (2003). Atrodo, kad jo gal ir klausiau, bet toks įspūdis, kad ne :) Gėda, bet praeitą savaitę pastebėjau, kad jo net neturiu įsirašęs… Tikriausiai tada klausomos muzikos kiekis buvo išaugęs dar labiau, o kaip tik tuo metu buvau pamėgęs stipresnę ir sunkesnę muziką – metal hardcore, screamo ir pan. Tikriausiai todėl į Radiohead net neatkreipiau dėmesio.

Tada greitai prabėgę metai ir štai dabartis. Praeitų metų gale sužinau apie jų pasisekimą su In Rainbows. Vau, nuostabu, bet tai nesuvilioja paklausyti to naujojo jų albumo. Jis voliojasi kažkur kietajame diske, tačiau taip ir nepaklausau. Ir tada youtubėje pasklinda jų pačių platinimas naujametinis filmas-gyvas dainų atlikimas Scotch Mist, kurį prisiverčiu pasižiūrėti. Ir tada viskas prasideda…

Šią savaitę albumas In Rainbows iš Winamp’o taip ir neišlipo ir buvo praklausytas dešimtis kartų. Albumo klausymasis iš tiesų buvo labai juokingas:

• 1 kartas – na visai neblogai, gražiai groja.
• 2 kartas – hm, neblogos melodijos, geri žodžiai.
• 3 kartas – ė vyručiai, neblogai varot, Weird Fishes/Arpeggi geras gabalas!
• 4 kartas – nurovė stogą, o Weird Fishes/Arpeggi – geriausia šių metų daina.

Aišku, pripažinkim – jie beveik sugrįžo į savo pradmenis. Vėl lengvas rokelis, vėl nebe tokie psichodeliniai dainų žodžiai. Gitara, ritmai, melodingas vokalas. Gražus, lengvas rokelis. Ir dar su tuo rimtumo/liūdnumo kabliuku. Tas jau šiek tiek buvo sugrįžę albume Hail to the Thief, tačiau jame elektronikos dar buvo apstu. Bet pagaliau pripažinau, kad ir Kid A, ir Amnesiac – labai geri albumai su labai gera muzika. Tai drąsiai pavadinčiau elektronine muzika, tačiau labai vykusia ir kokybiška. Amnesiac man ir taip patiko, bet neklausydavau dėl principo – dabar rišu su visais durnais principais ir mėgaujuosi gera muzika.

Taigi, jaučiu, kad persilaužiau ir pradedu gydytis tą savo kvailą ligą – pastovumą, kai nepriimu muzikos grupių naujų išraiškos formų ir stiliaus pasikeitimo. Lygiai taip pat man buvo su Children of Fall, Defdump, Analena, System of a Down, The Cinematic Orchestra ir daugybe kitų – stilius šiek tiek pasikeičia, ir aš jau nebegaliu klausyti. Noriu visko, kaip buvo anksčiau. Su Radiohead jau baigiu išgyti – albumą In Rainbows jau garbinu, dabar pradedu klausyti ir ankstesnių albumų.

Apie In Rainbows nėra ką daug ir sakyti – labai “išbaigtas”, gražiai sulipdytas rimtas ir brandus darbas. Daina Weird Fishes/Arpeggi – fantastiškas kūrinys, kurio pradžia visiškai skiriasi nuo pabaigos – dažnai daina kaip prasideda, panašia melodija ir baigiasi. O ši daina nuo pradžios iki pabaigos visiškai persimaino. Labai nuostabus kūrinys, kuris jau pateko į mano “idealių dainų sąrašą”. Dainoje All I Need sugebėjau netgi išgirsti Sigur Ros skambesius. Vieną akimirką pagalvojau, kad klausau Sigur Ros, o ne Radiohead. Ši daina skamba lygiai taip pat nuostabiai, kaip dauguma Sigur Ros kūrinių – ramiai, užburiančiai, bet energingai. Taip pat būtinai paklausykite antrojo, “bonusinio” albumo disko – tokių dainų kaip Down is the New Up arba Go Slowly negalima neišgirsti. Albumas labai geras. Priverčiantis linguoti pagal ritmą ir užburiantis stebuklingu emocionaliu Tom Yorke balsu.

Taigi, tatai kokia mano istorija. Tikiuosi, kad išvis atsikratysiu savo tokių muzikinių ligų ir vėl pradėsiu klausyti grupių, kurias nurašydavau. Nes prarasti tokią gerą muziką, kaip In Rainbows, ir jos neišgirsti – nusikaltimas.

I’ll hit the bottom
Hit the bottom and escape
Escape

•