Vakar į duris pasibeldė visai neblogai atrodanti moteriškė ir puolė sakyt “Prašau padėkite kuo galite, su dievuliu prašau, padėkite, va jūsų kaimynėliai padėjo (kaimynai tuo metu buvo darbe), tai ir jūs padėkite“. Pasakiau, kad nepadėsiu ir uždariau duris. Tada, aišku, ji murmėdama ir amžiams mane prakeikdama nuėjo prie kitų durų.
Nesuprantu tokių žmonių. Kaip jie gali taip žemintis ir vaikščioti po namus? Anksčiau daug valkatų šelpdavau, tačiau dabar visiems atsakau paprastai: “Eik dirbt”. Juk Lietuvoje toks darbo vietų trūkumas! Tiesiog eik ir rinkis darbą, dirbk kuo nori! Sušelpiu nebent visiškai nebepajudančius alkoholikus, kuriems jau artėja paskutinioji – tegu dar išgeria vieną iš paskutinių savo odekalono buteliukų.
Aišku, prašyti išmaldos apsimoka – nereikia visą dieną prasėdėti prie kasos ar dirbti kroviku, o dažniausiai uždirbi daugiau. Tačiau vis tiek negerbiu jokio tipo valkatų, nes tai žema. Juk darbas žmogų puošia. O vaikščiojimas po namus ir maldavimas padėti – tikrai ne darbas.
Bet vis tik tas jų apsukrumas toks primityvus… Pamenu, kai buvo madinga vaikščioti po namus ir siūlyti įvairias brokuotas prekes – a la super lengvas fotoaparatas ir nedūžtančios lempos, tie prekybos agentai nuolat pabrėždavo, jog mūsų kaimynai jau įsigijo net kelias jų prekes. Lyg man būtų įdomu.
Nu mane tai biesina tokie.
davė kaimynėliai,tai ir valink lauk. nereik įsijausti. O jiem tipo negana
taigi prikis, kad kaimynai darbe buvo. čia toks jų bandymas išgauti išmaldos. tipo “aš nenorėsiu būt lievesnis už kaimynus”, todėl sušelpsiu :)
beje tau tai gerai, pas tave tokie nevaikšto :)
buvo ir pas mane kazkada tokie, bet jau seniai… nervina ju begalinis ikyrumas. Taip ir isivaizduoju – nespejai, zmogau, atidaryti duru, o jie savo mintinai ismokta kalbele visu garsu rekaut pradeda…