Na negaliu gi nepasigirti, mane apklausė pats Ežiukas iš Vilniaus. Paprašė duoti interviu, o mano garbėtroška tamsioji ego pusė ir neatsilaikė :))
Tema – trafaretai, gatvės menas. Jei norite išsikeikti – neterškite Ežiuko tinklaraščio, galite keiktis čia :)
— — — — Interviu kopija:
Interviu su „tyliųjų gatvės žinučių“ kūrėju
Neseniai rašiau apie gatvės meną Vilniuje. Labai norėjau pakalbinti bent vieną žmogų, prisidedantį prie šio nuostabaus miesto kūrimo judėjimo. Ir sėkmė! Parašė man Mykolas, su kuriuo šauniai pabendravom skype ir sutiko atsakyti į kelis klausimėlius specialiai blogui. Foto – jo gaminti stencilai. Deja, tik pora…visi geriausi darbai taip ir nespėti įamžinti iki uždažymo/nuvalymo (juk minėjau apie laikinumo žavesį…)
Kodėl užsiiminėji stencilais? Ką nori jais pasakyti? Kokį stažą turi?
Viskas prasidėjo nuo tada, kai besisukdamas tam tikrų žmonių tarpe pamačiau purškiamą trafaretą. Trafaretai man buvo kažkas kitokio, nei paprasti grafity. Jei iš tiesų, tai nuoširdžiai nemėgstu graffiti – nebent tai būtų labai gražūs meno kūriniai tinkamose vietose. Taigi, pats pradėjau gaminti trafaretus. Juos darau dėl paprastos priežasties – noriu likdamas anonimu neįprastu būdu (nes įprastu niekas nebeklauso) perduoti žinią ir savo mintis. Tačiau pats maloniausias dalykas man yra jų darymas, o ne paišymas. Todėl mano spintoje guli dešimtys trafaretų, kurie nė karto nebuvo apipurkšti dažais. Jų raižymas išvalo mintis, padeda atsipalaiduoti. Tačiau yra tokių trafaretų, kurie buvo kuriami būtent jų nupiešimui. Tokie trafaretai paprastai yra išvaizdūs ir su paslėpta mintimi. Bandau paprastam praeiviui parodyti, kad mano piešinukas nėra tik sienų terliojimas – jis slepia ir svarbią žinutę. Nemėgstu minčių, kurios pateikiamos ant lėkštutės. Todėl trafaretų menas tam labai tinka – praeivis dar turi pamąstyti, ką autorius šiuo piešiniu norėjo pasakyti, o ir interpretacijų būna įvairių.
Stažą apibūdinti sunku. Stažas šiame mene nesvarbus. Svarbu, kiek ir kokių turi idėjų, kaip stengiesi kokybiškai jas pateikti ir ar nebijai to daryti.
Juk teplioji ne savo nuosavybę! Negėda?
Visada sakau, kad reikia jausti laiką ir vietą. Šiuo atveju svarbu vieta. Mane labai nervina, kai pamatau naują gražų pastatą, paminklą ar bažnyčią aprašinėtą parašais (tag’ais). Parašai nėra menas – tai tik noras pasirodyti ir pasakyti „Ir aš čia šikau“. Trafaretus paišyti ant kitų nuosavybės (ypač savivaldybės nuosavybės) man nė kiek negėda. Tereikia pasirinkti gražų kampą, kompoziciją, ištyrinėti aplinką. Tada trafaretas nebeatrodo kaip terlionė – jis atrodo kaip sienos papuošimas. Visą savo jaunystę praleidau Vilniaus senamiestyje ir džiaugdavaus kiekvienu nauju gražiu piešiniu ar trafaretu. Dabar miestas yra daug jaukesnis, nei anksčiau, ne toks tuščias. O nuosavybės savininkams, kuriems trafaretai vis tiek yra terlionė, tai ženklas, kad laikas perdažyti savo nuosavybę, nes ji atrodo neestetiškai. Ant ką tik perdažytos ir gražios sienos nepieščiau. Jeigu būčiau miesto meras, nusamdyčiau meną suprantantį žmogų, kuris atrinktų, ką mieste reikia uždažyti, o ką palikti. Tokiu būdu būtų panaikintos terlionės, o gražūs piešiniai ir trafaretai išliktų kaip miesto kultūros dalis.
Ar buvai kada pričiuptas?
Taip, vienąkart. Kai 14 metų pagaminau savo pirmąjį trafaretą (vyrišką lytinį organą), išbandžiau jį savo namo koridoriuje. Motina nešė šiukšlės, tada pasakė tėvui ir… Na, pats supranti :)) O nuo rimtesnių asmenų pričiupimo gelbsti greitos kojos ir gatvelių bei kiemų žinojimas.
Kaip vyksta visas procesas? Kiek laiko užtrunka? Dažniausiai vienas, ar su kompanija veiki?
Kadangi teptuko valdyti nemoku, dažniausiai viskas prasideda nuo nuotraukų ieškojimo, kelių vaizdų sujungimo ir šrifto derinimo. Daugumą trafaretų padarau iš nuotraukų, jas šiek tiek pakeitęs. Tada spausdinu, perkeliu ant kartono lapų ir pjaustau. Vieną didelį ir labai smulkų trafaretą neskubėdamas dariau apie savaitę. Šiaip nelabai sudėtingam trafaretui užtenka vakaro. Visada veikiu vienas, nes paprasčiausiai neradau bendraminčio, kurį laikyčiau draugu ir su juo gerai jausčiausi. Be to, tai savotiškas savęs išbandymas, ar sugebėsiu viską atlikti vienas. Taip pat tai padeda išlikti anonimu. Pamenu, kai buvau apipaišęs visas gatveles aplink savo mokyklą, klasiokai ir šiaip draugai kalbėdavo apie tuos trafaretus ir juos fotografuodavo. Būdavo labai smagu stovėti šalia ir apsimesti, kad nieko apie tuos trafaretus nežinau :)
Ar gaila, kai tavo piešinys užtapomas? Ar susitaikei su šio meno laikinumu?
Visiškai negaila. Dažniausiai paišau ant sienų, kurios tiesiog šaukiasi perdažymo. Be to, labai gerai, kad sienos perdažomos, o trafaretai ir parašai naikinami. Kaip ir visose srityse, laikui bėgant nusirito ir trafaretų menas. Gerų gatvės menininkų dabar daugiau, bet penkiskart daugiau ir mėgėjų. O mėgėjams nesvarbu trafaretų idėja. Jiems norisi tik paskubom išskaptuoti kokį nerišlų sakinį arba neįdomų vaizdą ir bėgti gaudyti adrenalino. Todėl iš visų trafaretų Vilniuje ir visoje Lietuvoje, gal tik koks penktadalis – verti dėmesio. Daugybę dabartinių trafaretų prilyginčiau savo pirmajam – vyriškam lytiniam organui. Vaikiška ir be jokios užslėptos žinutės.
Jau ilgą laiką „atostogauju“, todėl pasižadėjau sau, kad kai uždažys mano paskutinį trafaretą, vėl išeisiu naktimis į miestą. Tas dažnas uždažymas kaip tik paskatina kurti naujas idėjas, ieškoti naujų formų ir paišymo vietų. Visas trafaretų darymas yra lyg tikslas padaryti tokį trafaretą, kurio net dažytojai nenorėtų liesti :)
Stencilai – vienas miesto veido elementų. Ir net labai stiprus – juk jie prakalbina gatves bei sienas! Ką apie Vilnių sako jo stencilai?
Apie Vilnių trafaretai kalba, kad šiame mieste gyvena daug labai skirtingų žmonių su skirtingomis pažiūromis. Vis dažniau pastebiu, kad trafaretus daro ne vienos subkultūros atstovai. Bando daug kas, bet ne visiems kokybiškai pavyksta. Tačiau neįsivaizduoju normalaus didmiesčio, kuriame nebūtų trafaretų. Juk tai tyliosios gatvių žinutės, kurios puošia miestą. Tikiuosi, kad Vilniuje gatvės meno kokybė gėrės ir iš senamiesčio gatvelių išsiplės ir į kitas gatves. Tikiu, kad ir pas mus atsiras lietuviškasis Banksy, kuris privers atsimerkt ne tik jaunimą. Mūsų miestas dar tik kūdikio stadijoje. Gatvės meno rūšių yra labai daug ir jos po truputį atslenka ir į mūsų miestus – nesustabdomai. Skeptikai – susitaikykite su tuo.
Mykolo rekomendacijos:
Trafaretininkų šventovė (pamokos, galerijos, autorių biografijos)
Didžiausia lietuviškų stencilų galerija.
ja ja, pas man komplimentus ir aplodismentus, o čia keiksmus :D
sutinku :)
su pimpalu ir tėvais tai negirdėjau juoko :)
visai linksmai :)
Patiko straipsnis. Nesustok :) ir jei keli ir nusikeiks, vadinasi jie dažytojais viršvalandžius dirba :D
labai geras interviu! smagu susipažinti su žinučių
[ne kartą patraukiusių dėmesį] autoriumi :)
Nors imt ir autografo prašyti..:)
ačiū už nekeikiančius komentarus :)
o dėl keikūnų aš nepergyvenu, tegu sau keikiasi :) gal blogai gyvenime žmonėms sekasi.
o autografo tai nene, jau tokio lygio garbėtroška nesu :))
kalbant apie autografus ->
prisiminiau, kad vienoje Paryžiaus galerijoje kart nuo karto
graffiti & trafaretų kūrėjai organizuoja parodas-akcijas, kviesdami
žmones iš gatvės kartu “įpavidalinti” galerijos sienas – be to, kiekvienam
lankytojui įteikiamas tuščias albumas, kuriame gatvės menininkai palieka
tagus & piešinukus, galiausiai išeini iš renginio, surinkęs neblogą kolekciją :))
turint omeny baltas šmc sienas, kurios lengvai perdažomos,
panašus renginys būtų visai įmanomas. ir išvis, vidinę šmc erdvę
paprasta paversti gatve :]
Eiktusau!!! Visą gyvenimą “lydžiausi” dėl trafaretų grafičio. O tu, pasirodo, moki jį daryti! Dar ir kaip! Nu nerealu, ne-re-a-lu! Kai pasistatysiu namą, prašysiu tavęs išpiešti jo sienas. Nu tu duodi! Bliamba, pagarba, ne tas žodis, Mikelandželai. Ir svarbiausia tyli sau ramiausiai, rupūsmiltai! GRAŽU :)
Ir dar – šita nuotrauka super dera su tavo blog’u = gelsvas molas/prieplauka su oranžiniais žodžiais, žalsvai melsvas vanduo su antracitiniu fonu = skamba. Ir šiaip su mintim = tie lynai kaip komunikaciniai saitai. GRAŽU (dar kartą) :)
laimiki, spėju dar reiks Lietuvoje to palaukti, nes pas mus menas ne tiek išsivystęs. be to, bijau, kad visokie imbrasai užpelenguotų ir ateitų skandalintis, kad čia renkasi sienų tepliotojai :)
cukrau, ačiū :) vėl jaučiuosi kaip laimėjęs prizą, visas laimingas :) o tylėjimas ir yra visko esmė ir malonumas :) dėl nuotraukos ir aš pagalvojau, kad geriau, nei ana. be to gerus prisiminimus ji sukelia :)