Nuskambės juokingai, bet ilgą laiką gyvenau galvodamas, kad man vieneriais metais daugiau negu yra iš tikrųjų. Visus šiuos metus gyvenau su mintimi “fuck kaip greitai laikas bėga ir jau tuoj 30″. Neįmanoma apsakyti to jausmo ir tos akimirkos, kai paaiškėja tiesa ir staiga “pajaunėji” vieneriais metais. Atrodo, jog per sekundę atgavai trečdalį gyvenimo. Užeina stiprus noras tas laimėtas 365 dienas praleist kuo kokybiškiau.
Kai pagalvoji, kad galėjai tų metų apskritai neturėti, o gyvenimą užbaigti nė nesulaukęs amerikietiškos pilnametystės, gyvenimą pradedi vertinti kaip asmeninį neįtikėtiną stebuklą. Net užėjus sunkioms akimirkoms, viską vertini iš “antro šanso” perspektyvos. Antrą kartą gimti pasiseka ne kiekvienam.
Įsibėgėjus paauglystei, daugiau nei ketverius metus sirgau depresija. Viskas prasidėjo nuo lengvos liūdesėlio formos, paaugliškos atskirties, o laikui bėgant peraugo į sunkią chronišką ligą, privertusią viduje susipriešinti save su visa aplinkui esančia visuomene. Šios ligos neapibūdinsi ja nesirgusiems – net jei aplinkiniams atrodai visai normalus, ramus ir bendraujantis žmogus, pats iš vidaus jautiesi nesveika visuomenės atauga, vėžiniu dariniu, kuriam laikas nupūti.
Anksčiau ar vėliau viskas perauga į absoliutų aklumą ir, deja, labai dažnai ateina laikas savižudybei. Kiekvieną savižudį žengti šį žingsnį paskatina skirtingi dalykai. Kiekvienas tai atlieka skirtingai: su savomis apeigomis ar be jų; su pagalbos paieška ar be jos; su skirtinga drąsa ar baime; teatrališkai ir viešai, arba kaip tik ypač privačiai. Kai ilgai dvejojęs pasiruošiau tai padaryti, paskutinėmis lemtingomis minutėmis man prisireikė vienos smulkmenos – atsisveikinti su vieninteliu žmogumi, kuriuo tuo metu pasitikėjau.
Mano gyvybę išgelbėjo viena SMS žinutė. Viena trumpa SMS žinutė, kurios dėka dabar gyvenu stipriai laimingą ir pilnavertį gyvenimą. Rodos atiduočiau bet ką, kad galėčiau tą žinutę vėl pamatyti ir įsirėminęs pasikabinti ant sienos.
Po SMS žinutės, man nesiorientuojant aplinkoje, viskas įvyko labai greitai. Mane staigiai ir labai griežtai sustabdė. Pradžiai kelioms dienoms išsivežė į nuošalią sodybą išsiverkti ir nusiraminti. Sodybos šeimininkė per visą tą laiką nepasakė nė žodžio ir net žvilgsniu neparodė jokios užuominos, kad esu kažkuo kitoks ar su manim reikia elgtis kaip su nesveiku. Tokio elgesio dėka užgimė mintis: “O gal visgi esu normalus?“.
Prie “gelbėjimo plano” greitai prisidėjo dar vienas žmogus, netrukus buvau pristatytas į reikiamą įstaigą, o tos įstaigos darbuotoja po kokių 7 pokalbio su manimi minučių mane tiesiog sustabdė ir paklausė: “Ar pasiruošęs išsikapanoti?“.
“Aišku ne”, atsakiau.
Metai migdančių vaistų, priverstinės pažintys su naujais bei senais žmonėmis ir solinė tranzavimo yolo kelionė į pankų festivalį Čekijoje (miegant pakelėse susisukus į šiltnamio plėvelę). Visa tai išvalė organizmą bei smegeninę ir padėjo pamatą-galimybę formuotis naujai asmenybei. Su savitais pliusais, su savitais šūdais, bet užtat gyvą asmenybę.
Tokia mano istorija. Ir šiandien ją, ilgai laikytą viduje, užrašiau čia savo ateities vaikams (kuriems, tikiuosi, jos neprireiks), savo šeimai (kurie apie tai žinojo, bet labai mažai), tiems, kurie padėjo, ir tiems, kuriems šios istorijos labai reikia jau šiandien. Buvau absoliučioje skylėje, juodame šūde, neįtikėtino gylio duobėje, gyvybės nutraukimas švietėsi kaip puiki išeitis. Tada atrodė, jog kitaip nebeįmanoma. O dabar prieš akis matote rašinėlius rašinėjantį, internetuose pezantį ir šiaip gyvenime nesąmones darantį laimingą žmogų. Gyvenantį noru šiame gyvenime patirti maksimaliai daug. Atsakau už savo žodžius: įmanoma išsikapanoti daug švariau, nei galite įsivaizduoti. Visiškai švariai.
Čia ir dabar esu tik dėka kelių žmonių. To tuometinio vienintelio artimo žmogaus, tos sodybos šeimininkės, tos viską į rankas paėmusios “prievaizdės” ir tos profesionalios įstaigos darbuotojos dėka. Daug metų galvojau – bet tikriausiai niekada gyvenime taip ir nesugalvosiu – kaip šiems žmonėms atsidėkoti. Niekada tinkamai ir nepadėkojau – nesugalvojau kaip. Man rodos, tokios apimties padėka tiesiog neįmanoma.
• •
Vienas SMS. Arba vienas skambutis. Tai ne gali išgelbėti gyvybę, o ją išgelbėja. Turiu didelę interneto auditoriją, kurią labai norėčiau išnaudoti reikalingiems tikslams. Ne politikai, ne referendumams, ne interneto rinkimams ar kokiems konkursams. O tikrai reikalingiems tikslams. Kiekvieno, mane skaitančio ir matančio ne pirmą kartą, paprašysiu: jūsų rankų reikia naujai Jaunimo linijos akcijai Tyla žudo.
Būtent Jaunimo linija daugeliui potencialių savižudžių gali būti tas paskutinis žingsnis, sulaikysiantis nuo išėjimo iš šio puikaus festivalio, vadinamo Pasauliu.
Kasmet, kas mėnesį, ar būtent dabar paaukoję po kelis ar keliasdešimt litų, ar netgi tapdami savanoriais, galbūt išgelbėsite vieną ar net kelis tokius kleckus, kaip jūsų nuolankus prelegentas. Negi neverta? :)
Ir tai bus geriausias savo gyvenimo įprasminimas. Go do it and be proud of it.
• •
P.S.: jeigu kyla noras pasikalbėti, visuomet rasiu laiko laisvam susirašymui el. paštu. Ir galiu pažadėti absoliutų anonimiškumą. Tiesiog taip stengiuosi grąžinti skolą.
- įrašų prenumerata (RSS)
- prenumerata el. paštu
Gražu ir nuoširdu. Būtinai paaukosiu, ir reguliariai, už nusižudžiusį draugą. Tai padės išgelbėti kažkieno draugą tą lemptingą akimirką…
Wow.
Tai bent atvirumo pliūpsnis.
Bet labai džiugu, kad žmonės išdrįsta apie tai kalbėti ir tapti galbūt įkvėpimu lemiamą akimirką.
Džiaugiuosi už šią protingą ir sveikai pateikiamą akciją. Spaudžiu ranką kas pajudino šį reikalą tokiu principu.
Gal ir graži idėja, bet labiau patinka, kai žmonės gerus darbus daro tyliai arba anonimiškai ir gavę karmos taškų bei asmenininio pasitenkinimo, nesidalina jais su kitais. Čia kaip geras seksas – tik 2 žmonių reikalas. Bet jeigu po jo eini pasakyti apie tai draugams, tai rodo kiek esi nesubrendęs.
E.,
visiškai nesutinku, tai labai senoviškas požiūris. Šiais “shareinimo ir likeinimo” laikais visos socialinės akcijos grindžiamos gyvais pasakojimais ir savo pavyzdžiais. Kaip anksčiau pavyzdžiais tokios akcijos imdavo tik garsius žmones, dabar pasakotojais ir skatintojais tampa paprasti mirtingieji.
Apie tai rašiau jau ir anksčiau – apie kiekvieną savo gerą darbą turi pasakoti, ir privalai pasakoti, kad parodytum pavyzdį jaunesniems, ar tiesiog paskatintum tą patį padaryti savo pažįstamus ir nepažįstamus. Kartais žmonėms tereikia priminimo, ar tiesiog pažįstamo žmogaus pavyzdžio.
Labai stipriai nesutinku su E. ir net siuntu už tokį buką pasisakymą.
Kiek mes galime tylėti ir apsimetinėti, kad neesame pirmi savižudžiai Europoje.
Būtent dėl to, kad tylime, kad galvojame, jog čia tik mūsų vienų problema, kad niekam ji neįdomi, su kažkuo dalintis ja lyg ir nepadoru, žmonėms atrodo, kad visi kiti normalūs, o aš vienas ne, būtent dėl to ir turime galybę išeinančių žmonių. Dėl tos prakeiktos tylos.
Ir čia jau visai nesvarbu karmos ar kažkokie fuckin taškai, čia yra žmonių gyvybės, kurias gali tokie atviri pasakojimai tiesiog įkvėpti ir padrąsinti kažkur ieškoti dėmesio, pagalbos ir supratimo.
Mane be galo džiugina, kad žmonės pradėjo dalintis savo istorijomis, nes jos parodo, kad galima rasti pagalbos, kad galima rasti sprendimą, kad neesi vienas toks ir kad gali išsikapstyt iš srutų duobės. Ir kartais gali pakakti tik tokių paprastų istorijų, kad žmogus sustotų ir neišeitų.
Beje, E., kaip sakiau, esu rašęs apie tai anksčiau. Ir iš savo patirties turiu atvejį, kuris tai patvirtina – https://www.facebook.com/photo.php?fbid=10201461521930647 . Kai parašiau apie gerą darbą – iškart atsirado net ne vienas norintis, padaryti tą patį. Ir padarė, nes aš sekantį kartą neturėjau laiko.
Audrone, čia kalba ne apie istorijas, o apie SMS žinutes, tiesioginius debetus ir pan. nesąmones, kai paaukoji kažkam pinigus, tai būtinai visiems reikia apsiskelbti. Kai duodi kraujo ir būtinai reikia papostinti nuotrauką į FB. Kai pasiimi šunį iš prieglaudos ir visiems reikia apie tai pranešti… ir t.t. ir pan.
Gal aš ir senoviškas, bet stengiuosi gerus darbus daryti tyliai.
Pritariu Audronei ir nepritariu E.
Kleckui dėkoju ir gerbiu. Kažkuo priminė mano gyvenimo istoriją :)
Ačiū, kad daliniesi, Mykolai. Ir kad skatini dalintis kitus. Yra tekę prisidėti prie pagalbos linijų veiklos ir žinau, koks svarbus yra kiekvienas pokalbis. Tad prisidėjimas tiek savanoryste, tiek finansine parama yra labai vertingas.
Džiaugiuosi, kad esi, gyvas ir laimingas.
Ačiū už puikų, nuoširdų ir teisingą call to action.
Nepažįstu Tavęs, perskaičiau rašinį per savo draugų like’us FB. Kartais būnu tinginys ir cinikas, kurį sunku priversti pajudinti pirštą kažką padaryti. Bet dabar ėmiau ir paaukojau – tą pačią sekundę, kai baigiau skaityti tekstą. Tikiuosi, kad tokių kaip aš bus ir daugiau.
Donatai, super, reiškia mano šios pastangos nebuvo bevertės :)
Koks Jūsų e-mail? Pasibėdavočiau.
mykolas@kleckas.lt
Labai labai gerai!
Ačiū
Vieniems yra sunku nutylėti, kitiems – pasakyti. Kaip ten bebūtų, visa turi sniego gniūžtės efektą, visi esam social animal. Jeigu kažkas žudosi, tai ir kitas lengviau tam ryžtasi. Jeigu kažkas daro gera, tai ir kitiems jo pėdomis sekti lengviau.
E, gal tie pasigyrimai socialiniuose tinkluose ir yra kiek egoistiški, bet jie dažnai motyvuoja kitus paremti tokias akcijas, duoti kraujo ir pan. Ir galbūt tai yra iš egoistinių paskatų (norint pasigirti kitiems, koks geras žmogus esi), bet žmogui, kuriam reikia perpilti kraują ar vaikui, kuris Kalėdoms akcijos pagalba gaus dovanų sausainių ir šiltą kepurytę tikrai ne tas pats.
Ačiū už atvirą išpažintį, skaityti buvo įdomu ir netikėta. Dabar Klecko portretas pasisuko kitu kampu.
Kodėl niekas nepaprašė įdomiausio atsakymo – vis tik, koks buvo tos SMS žinutės turinys?
Savo intymus prakalti reklamos uzsakovui, na kaip cia dabar, her burzujau…
Maladėc, Mykolai. Aš irgi paaukojau tą pačią sekundę. Šiaip tikrai nebūčiau to padaręs. Ačiū ;)
o_0
Kaip ir Donatas – perskaičiau ir paaukojau. Užkabinai gerokai tamsesnius mano gyvenimo laikus, kurie jau praėję.. Ačiū, kad priminei, kaip man dabar gera :)
Bet tai kelionės gydo! Žiauriai gerai gydo.
Reikia dar pabrėžti, kad net labai stipriems žmonėms užeina silpnumas. Kad ir kaip blaiviai bemąstytum ir kiek sugebėtum vertinti situaciją – vis tiek įmanomas scenarijus su depresija.
Kiekvienas turime savo raktą.
Niekada neišsižadėk tiurmos, ubago lazdos ir depresijos :D
Kazimierai, Trečias.K – awesome!
Skirmantai, aš irgi taip sakau apie keliones. Manau, kad visko metimas ir tiesiog išvažiavimas be krypties ir be plano turėtų būti privalomas žingsnis prieš rimtai pagalvojant apie savižudybę. Daro stebuklus :)
Ačiū už tokį atvirą pasidalinimą!
E., norisi pridurti, kad jei visi tyliai darytume savo gerus darbus, tai neįsivaizduoju, iš kokių lėšų gyvuotų Jaunimo linija (be tokių akcijų kaip “Tyla žudo” ir t.t.). Pati esu savanorė ir man taip smagu matyt tuos visus tiek žinomų, tiek eilinių žmonių atvirus pasidalinimus. To labai labai reikia.
Sujaudino. NIEKADA nerasau komentaru, bet noriu padekoti uz ispazinti.
Ir is karto done&done!
A,
tai ačiū, kad parašei :) Ir kad prisidėjai!
Likau sujaudinta. Neturiu, ką pasakyti, bet noriu, kad žinotumėt – likau sujaudinta.
o kada paleido šitą akciją?
Nes aš žiūriu, kad per šią dieną paaukota 30 tūkst. lt.
Labai smagu dėl žmonių reakcijos.
Manau, kad ,kleckai, tikrai padarei įtakos šiems skaičiams.
Ir tikrai gauni karmos taškų krūvą už tai.
Šiaip jau nesu iš tų aukojančių. Bet, žinai, parašei taip atvirai ir tada pagalvojau, kad gi pati ne taip seniai buvau ant ribos. Gal ne tos, pačios paskutinės, bet tokios, kur pažiūri kokią “Melancholiją” ir supranti “vajė, bet gi čia apie mane”. Ir paaukojau. Nes, jei nebūčiau išsikapsčiusi, gal būtų tekę skambinti. Ačiū.
Sveikas Mykolai,
Toks klausimas, o nuo ko prasidėjo paauglystėj tas atskirties jausmas ? Čia šiaip įdomu kas trigerina ir kaip rutuliojasi tokie sunkūs išgyvenimai.
Abejoju, ar “rimti” savizudziai ten skambina. Butent, juk esme tame, kad reikia artimo zmogaus paramos, to kuriuo pasitiki, o ne kazkokio pezancio apie laiminga gyvenima internete. Parama nebent tiems, kurie neturi su kuo pasikalbeti.
to mentos
Kaip tu klysti. Kai esi ant ribos, ieškai bet ko, kas galėtų bent kažkiek tave suprasti.
Ir tada tai gali būti, bet kas.
Kuo daugiau mes kalbėsim apie tokias psichologines pagalbos linijas, tuo daugiau žmonių bus girdėję, kad galima kreiptis į ją ir tikrai tokiems, nežinantiems ką daryti žmonėms, gali tuo lemiamu momentu ateiti į galva mintis, kad gal pabandyti dar ten paskambinti. Nes tada nelabai rūpi, artimas ar ne. Tiesiog norisi rast kažką, kas palengvintų tavo tuometinę būseną. Ir kas yra svarbu, šiose pagalbos linijose dirbantys žmonės būna apmokyti ir paruošti reaguoti į tokius žmones.
Skaitant įvairius pasisakymus matau, kad visuomenė išties labai tamsi šiuo klausimu ir kiek daug vyrauja stereotipų, kurie neatitinka realybės.
Super – labai gera skaityti tokį retą, gražų ir prasmingą lietuvišką atvirumą. Labai palaikau, labai gera skaityti gražius komentarus :) Super!
As tikrai zinau kad kai kuriems near su kuo pasikalbeti. Aplink tiek daug zmoniu, bet kuo pasitiketi near. Tada ieskai bet kokio zmogaus pasikalbeti ir issipasakoti. Jaunimo linija yra tie zmones kuriais gali pasikliauti.
audrone,
šiek tiek stebėjau skaitliuką, tai rodos kelis tūkstančius prikapsėjo. Labai dėl to džiaugiuosi. Pastangos nenuėjo veltui :)
Laura,
aaaahh, kodėl paminėjai Melancholiją? Puikus filmas.
Tomai,
neįsivaizduoju. Psichikos dalykėlius ne visada paaiškinsi. Savo ligą pripažinau tik tada, kai man išdėstė, kodėl ji yra – jog tai elementarūs cheminiai junginiai smegenyse ir tam tikrų junginių trūkumai. Tai net juokinga pasidarė. Tai ir ta atskirtis – kiekvienam skirtingai. Tikrai nebuvau outsaideris, turėjau draugų, su visais puikiai sutariau, bet kažkas buvo. Ir po truputį gilėjo. Tai visiškai savęs įsikalbėjimas, vidiniai dalykai, bet tiesiog negali jų suvaldyti. Toks pats nevalingumas, kaip ir dažnas depresininkų požymis – nesugebėjimas atsikelti iš lovos. Skamba juokingai, bet iš tiesų tiesiog niekaip negali atsikelti iš lovos. Kad ir kaip besistengtum. Man rutuliojosi tokiu būdu, kitiems būna kitaip. Vieni suserga dėl patyčių, kiti dėl tėvų, treti dėl nepasitikėjimo savimi. Nenuspėjamas kiekis variantų.
Kleckai, nuolat stebini ir nei kiek nesigailiu, kad kažkada šį blogą atradau!
Akcijos pavadinimas parinktas tobulai. Būtent tyla yra didžiausia bėda. Nemokame nei džiaugtis, nei liūdėt, esame uždari ir depresuoti (nekalbu apie visus).
Mintys pažįstamos, nes kartais jos aplankydavo ir mane, gal tik ne taip stipriai. Bet niekada apie tai niekam nesakydavau.
Dar manau, kad daug įtakos turi praeitis ir jos potyriai. Čia sau taikyčiau. Nors ir esu laimingai vedęs, turiu nuostabią dukrą, bet kartais praeities klaidos įkyriai lenda į galvą ir neduoda ramybės. Pamiršti neina, susitaikyti irgi kol kas nelabai. Gal dėl to stengiuosi kuo daugiau dirbti, o laisvą laiką leisti su šeima kuo įspūdingiau, kad neliktų vietos praičiai.
Ok, einu pavedimą padaryt :)
Mariau,
ačiū! Už pavedimą. Kiekvienas prisidėjęs man džiaugsmas :)
Dėl praeities neturiu kaip prieštaraut. Visiška tiesa. Kartais reikia šimtaprocentinio restarto be “buvusių duomenų išsaugojimo”, kad sėkmingai toliau galėtum gyventi. Gaila, kad kartais žmonėms restartintis nepavyksta…
Šis rašinys iš tiesų privertė susimastyti.
Padariau ir aš pavedimą.
mazai dar jum zliumbiku?visi mes turim savu bedu,tik vieni stengiasi susitvarkyt patys,o kitiem truksta demesio.depresija serga beveik visa lietuva.gal gana myzciot.apsidairyk aplinkui ir pamatysi begale zmoniu kuriem daug blogiau nei tau.turetum dziaugtis,kad kad nesi ju vietoj,o ne myzt i kelnes.eik dirbt,nereiks pinigu prasinet.
Šūdai, myžalai :)
Gerbiamas Mykolai,
savo atvirumu Jūs nepaliekate kitos išeities kaip tik paaukoti. Atsikračiau dalies savo pinigų ir šypsausi…Keista:)
Virginija,
Keistas sutapimas.Ka tik nutvilke skausmas del jauno artimo zmogaus.Rasini perskaicius islikti abejingai tiesiog neimanoma.Labai aciu autoriui.Tikrai sirdyje gera,kad prakalbote. Ir del komentaru taip pat.
Kiek daug jautriu zmoniu yra.
Ačiū visiems dar sykį! :)
Kleckai esat drąsus Žmogus laužiantis stereotipus. Spaudžiu dešinę ir prisidedu prie aukojimo.
Kiek prisimenu save, nuolatos mąsčiau apie gyvenimo prasmę. Mintys apie savižudybę ( net tai bandžiau daryt ne kartą, bet vis nesėkmingai) , jau persekiojo nuo pradinių klasių. Ir kai atėjo eilinė krizė, kai vėl ruošiausi pakelt ranką prieš save, o jau tada buvau suaugusi, turėjau šeimą ir vaikelį, atsitiktinai ( taip nebūna, nes nieko nėr atsitiktino) man prakalbo apie Kristų, kad Jis gyvas. Gal kam dabar juokinga, ar net piktina, tiesiog rašau, kas mane išgelbėjo. Paėmiau Bibliją į rankas, pradėjau skaityti, ir jau virš 20 metų turiu gyvą tikėjimą. Skaitydama Raštą supratau, iš kur ateina tos mintys, kurios ragina tave pakelti ranką prieš save. Gal kam bus įdomu:
Kokia mūs prigimtis baisi,
Negailestinga ir žiauri.
Tai nuodėmė, kur mumyse,
Mus laiko savo valdžioje.
Jinai apnuodija mintis,
Vis mąsto:”Gal gi užvaldys?”
O mes paklūstam jai visi
Ir tampam jos jau vedami.
Ji reikalauja iš visų,
Kad taptume mes jos vergu.
O mes nesuvokiam visai,
Kad mintys jos, o mes vergai.
Tiesiog diktuoja mumyse,
Meluoja mūsų mintyse.
Apgauna, tarsi aš mąstau,
Tada, ką sako ji, – darau.
Bet tu sustok, brangus žmogau,
Suvok, kad ji asmuo, prašau.
Tave ji nori užvaldyt,
O dar vėliau ir pražudyt.
Tikrai žinau, kad ji tave
Užvaldžius buvo savyje.
Ką liepė ji, – nekart darei,
Paskui krimtais – ką pridarei.
Net netikėjai širdyje,
Kad taip pasielgei tada.
Bet tu žinok, tai darė ji,
Pasinaudojo tavimi.
Tikrai apgavo ji nekart,
Kiek žodžių jos tau teko tart.
Paskui gailėjais, aš tikiu,
Tada jau buvo per vėlu.
Ne tik ji duoda tau mintis
Ir įkvepia daryt tai vis,
Bet dar apkaltina po to,
Kad kaltas tu dėl viso to.
Į kampą nori įvaryt,
Besąlygiškai užvaldyt.
Vis kiša tau baisias mintis,
Apninka kaip juoda mirtis.
Ir ranką noris tau pakelt,
Nes negali kitaip ištvert.
Ji sako:”Nėr jau išeities”.
Ir vykdai valią jos išties.
Nesugebam atsilaikyt,
Ir kas galėtų pasakyt,
Kaip nugalėt ją savyje
Ir nebebūt jos valdžioje?
Brangus žmogau, aš jau žinau
Ir noriu parašyti tau:
Jei Kristus tavo dvasioje,
Nuo jos išgelbės Jis tave.
Nors nuodėmė tokia baisi,
Jis nugalės ją, ar tiki?
Nors valdžią nuodėmės jaučiu,
Rašau šiandien tau su džiaugsmu.
Kai nori ji mane valdyt.
Aš pradedu širdy prašyt:
“Išgelbėk, Kristau, Tu mane,
Nenoriu būt jos valdžioje”.
( Rom.7:19-20 “Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O
jei darau ko nenoriu, tada nebe aš tai įvykdau,
bet manyje gyvenanti nuodėmė”).
Taip ir nesupratau – tai kokia ta SMS?
Kažkaip iš pradžių net suabejojau ar į tą blogą papuoliau… Kiek šokiravo ir maloniai nustebino šis liudijimas. Kadaise teko savanoriaut ir net padirbeti JPPC, tad norisi padėkot už milžinišką drąsą rašant šį postą. Lenkiu galvą.
Sakyčiau net, kad už šis rašinys “uždirbo” tiek karmos taškų, jog buvę anti-religiniai pasisakymai teatrodo kaip pirstelėjimai pievoje. Respect’as dar sykį :D
Oho, netgi iki tiek, kad atperka burnojimus ant religijų? :) Smagu.
Ir ačiū!
Wow, nuoširdi išpažintis, tikrai sujaudino. Skaitau visus naujus straipsnius čia, bet šį pamačiau tik šiandien (turbūt likimas atvedė čia..). Ir, na, jis negalėjo būti labiau vietoj ir laiku nei dabar. Tarsi šlapiu skuduru per veidą trenkė ir privertė susimąstyt, nes vakar jau buvau priėjus ribą, kai ieškojau psichologo pagalbos. Ačiū už nuoširdumą, atvirumą ir, netgi, pagalbą :))
carol,
labai džiaugiuosi, jei pagelbėjau. Labai!
Psichologai šiaip labai gerai. Kartais daug geriau, nei vaistai.
palaikant akcija šiek tiek nusivyliau dėl kitų dalykų, kaip mūsų šalyje kuri pirmauja jaunimo savižudybių skaičiumi EU, būtina ir prioritetinė tokioje situacijoje jaunimo linija turi prašyti visuomenės finansinės paramos. Tuo tarpu valstybė kiša pinigus kad ir tų pačių ES fondų į kažkokius žmogaus teisių koncertus su Zvonkumi per TV. Apmaudu, dėl tokio absurdo ypač kai tiek daug visokiausių veikėjų, ypač politikų, viešai virkavo dėl Šapro.
Pinigų švaistymas. Visi, kas Nori nusižudyt – nusižudo, o kam reikia dėmesio – ne. Niekas su manimi nesutiksit, žinau, todėl tokios akcijos ir klesti, ir pinigai plaunasi. :)
Ir jei jau akojat pinigus, tai nustotik tuo girtis – atsibosta klausyt visų didvyrių paaukojusių 5lt (kurių net dažnai patys neuždirbo).
Pragmatikas
2013-10-31 at 17:11
Sutinku.
Ir tie, kas žada nemirti – sėkmės nemirštant. O tie, kas nori/galvoja nusižudyti, tai žudytis lygiai taip pat beprasmiška, kaip ir nesižudyti. Tai ne atkalbinėjimas nuo nusižudimo – tai faktas. O jeigu neužtenka logikos pastarojo fakto suprasti – tai nusižudymas tikrai padeda. Tūkstančiams padėjo, o tai dar vienas faktas. Niekuo nesu tikras šiame gyvenime, išskyrus vieninteliu dalyku – finale įsigali dėsningumai. Nes tai vienintelis dalykas, kuris nėra pavedęs iki šio momento. Viskas yra ir mes tai atrandam palaipsniui.
ir vėl tu su ta JL. taigi jau kalbėjom kažkada ir berods supratai, kad ši organizacija tiesiog plauna pinigus prisidengdama graudžiais lozungais. Yra visos galimybės šią paslaugą padaryti prieinamą visiems, kuriems to reikia (skambučio sujungimo mokestis), bet tada nutruks sena gera pelno grandinėlė (JL-TEO-SAM biudžetas). O tu su savo įrašais proteguoji tai, ko ryškiai dar nesuvokęs iki galo ir suvokimą apribojęs paviršine PR informacija. O jei suvokęs ir dalyvauji išvien, tada jau prastai išvis.
nežinau kiek dar jie laikysis kol neišlįs yla kaip išlindo su kraujo centru.
Sveiki,
Noriu sureaguoti į mhm komentarą. Nebe pirmą kartą skaitau šią teoriją, todėl ir nusprendžiau parašyti. „Jaunimo linijos” metinis biudžetas yra 450 tūkst. litų. TEO parama įvairiais metais svyruoja nuo 20 iki 30 tūkst. litų per metus. Tas pats ir su TELE2 parama. Visų verslo kompanijų paramą kartu sudėjus sudaro 1/4 viso organizacijos biudžeto. Todėl kalbėti apie kažkokią ypatingą vienos kompanijos įtaką mums (o juo labiau pelno grandinėlę) yra tiesiog nerimta.
SADM (nežinau, kodėl komentare paminėta SAM – nes ji apskritai neremia JL, išskyrus nedidelį 7,5 tūkst. projektą „Kaip jautiesi?” renginiams) apmoka skambučius į visas pagalbos tarnybas, ne vien JL. Pajamas iš to gauna VISI ryšio operatoriai (daugiau kaip 90 proc. skambučių ateina iš mobilių telefonų). Jeigu galvotume, kad jie nori iš mūsų pasipelnyti (vėlgi sumos nėra tokios, kurios sudarytų bent kiek apčiuopiamų ryšių operatprių pajamų dalį), tai tuomet reikėtų sakyti, kad likusiems dviems operatoriams, kurie neremia JL, tai pavyksta apskritai be jokių investicijų.
Ir apie atsakytų / neatsakytų skambučių proporciją. Praeitais metais ji buvo 1 / 20. Šiais metais jau 1 / 10. Nuo sausio pirmos dienos išbandysime technines priemones, kurios turėtų mums padėti apriboti skambučių kiekį iš to paties skambintojo (nors jo numerio ir toliau nematysime). Taip atsiras dar daugiau galimybių prisiskambinti tiems, kurie yra krizinėje situacijoje.
Mhm minimas sujungimo mokestis buvo svarstomas ne vieną kartą. Jo atsisakėme dėl to, kad tai apribotų kai kurių žmonių galimybes prisiskambinti. Pvz. 16 m. vaikinukas skambina nuo tilto, tačiau jo sąskaita tuščia. Arba paauglė, kurią muša namuose ir visaip kontroliuoja – dabar tėvai jos telefono išklotinėse nemato „Jaunimo linijos” telefono numerio, įvedus apmokestinimą matytų – ir reaguotų nebūtinai teigiamai. Jau nekalbu apie tai, kokių kaltinimų pinigų plovimu tikriausiai sulauktume pradėję rinkti mokesčius už skambučius…
Galiu atsakyti ir į kitus klausimus, jei tokie iškils. Mūsų veiklos ir finansinės ataskaitos skelbiamos viešai interneto svetainėje.
Linkėjimai,
Paulius Skruibis
JL direktorius
Dėkui už kultūringus paaiškinimus. Panašu, kad mano išsakyti nuogastavimai nepagrįsti ir nėra ko nerimauti dėl gražių idėjų panaudojimo pinigų gamybai.
bet
Kadangi yra galimybė, tai vistiek knieti pasidalinti keliais likusiais (ne)aiškumais.
Bent seniau būdavo taip, kad per parą skambučių JL bendrai sulaukdavo apie 200-400 (priklausomai nuo mėnulio fazės).
* 83% tų skambučių sudaro klykiantys, tylintys, besikoliojantys, dainuojantys ar šiaip neturintys ką veikti paaugliai bei apgaulingas istorijas bandantys prastūmti už tikras advanced skambintojai. Visa ši “išdykaujančių” švobla ir sudaro pagrindinį JL kontingentą, bei skambią statistiką, kad “atsiliepiama į kas dešimtą skambutį”. Susidaro toks klaidingas įspūdis. kad skambina devyni savižudžiai ir tik dešimtas nelaimėlis apturi galimybę išgirsti atkartojamus savo nuogastavimus ir pasiūlymą kreiptis į psichologą.
* 10% skambintojų, kurie išdykaudami “susipažįsta” su JL ir kai bus rimta bėda, va tada tai jau paskambins rimtai” (jei prisiskambins).
* likusieji 7%, kuriem pavyksta prisiskambinti, kreipiasi dėl informacijos arba net kartais dėl jiems rimtų problemų iš kurių didžiąją dalį sudaro tarpusavio santykių klausimai.
Vadinas, iš mano tarkim paaukotų 10 Lt aštuoni bus skirti atsiliepti visokiem pacukam, kurie užima liniją vaikinukams ant tilto, skambinėja iš neturėjimo ką veikti ir deda budėtojus į šuns dienas. Jeigu JL sugebės atsiliepti į kas penktą skambutį, proporcijos nesikeis – tik padaugės galimybių prisiskambint tiem išdykaujantiem.
Šita išdykaujančių pacientų problema JL lydi nuo pat visų trijų linijų susijungimo po vienu numeriu. Tą problemą spręst sugalvojot prisirinkdami daugiau pinigų, išpūsdami JL biudžetą x10 ir sukurdami daugiau apmokamų darbo vietų veteranam “savanoriam”. Nes kuo daugiau atsilieptų skambučių, tuo geriau dirbat, vadinas. Kuo garsiau rėki, tuo geresnis teatras.
Taigi, 450 000 Lt per metus organizacijai atliekančiai svarbią misiją savižudybių mažinimo uždavinyje. Ar tikrai tokią svarbią ir ar tikrai savižudybių? Tarkim įvyksta stebuklas ir konsultantas apturi pokalbį su savižudžiu (kitaip tariant iškenčia pusvalandį prieš pasiųsdamas pas psichologą). Ragelis padėtas ir kas po to seka su sprendimu žudytis, lieka tik spėlioti.
O dėl to širdį veriančio pavyzdžio su vaikinuku, tai aš verčiau rasčiau būdų pasipildyti sąskaitą tam, kad tikrai prisiskambinti kai reiks, o ne stovėt ant tilto ir klausyt užimtumo signalo dešimt kartų kol atsibos ir pasijausiu vapšie niekam nereikalingas, nes konsultantai tuo metu užimti, klausosi kaip juos kolioja.
Kas iš to nemokamo numerio, jei negali į jį prisiskambinti kai reikia?
Sujungimo mokestis – 0.05 Lt, iš taksofonų (jų dar yra apie 1200) – 0 Lt. Atkrenta marios skambučių, sumažėja einamosios JL išlaidos. Investuojama į savanorių darbo kokybę, o ne jų skaičių.
Mhm,
buvęs JL savanoris
TO: Mhm
Visų pirma turiu pasakyti, kad man nemalonu skaityti tokius išsireiškimus, kaip „išdykaujančių švobla” arba „iškenčia pusvalandį prieš pasiųsdamas pas psichologą”. Tai labai toli nuo to, kaip aš žiūriu į JL darbą ir džiaugiuosi, kad didžioji dalis savanorių turi gerokai pagarbesnį ir subtilesnį požiūrį.
Su išdykaujančiais skambintojais yra gerokai sudėtingiau, negu čia aprašyta. Konkretus pavyzdys, po Šapranausko savižudybės mums skambino labai daug vaikų ir paauglių, kurie sakė „eisiu pasikarsiu kaip Šapras”. Tikrai nemanau, kad jie taip ir ruošėsi daryti – tikrai tik labai nedidelė dalis. Tačiau didžiajai daliai jų, manau, kad buvo svarbu išgirsti, kaip į tai reaguoja savanoris. Tomis dienomis ne kartą girdėjau, kad tėvai pasimetę, nes nežino kaip paaiškinti vaikams, kas čia atsitiko. Nežino, ar apskritai kalbėti apie tai su savo vaiku. Tada jiems lieka patiems susigaudyti tame, kas yra savižudybė ir susigaudyti, koks jų santykis į tai. Manau, kad labai gerai, jog jie skambino ir kalbėjo apie tai su JL. Žinau, kad JL savanoriai tai irgi priėmė rimtai. Galbūt daugeliui tų paauglių toks „išdykaujantis” skambutis tapo realia galimybe pakalbėti nelengva savižudybės tema. Prevencija nėra vien tuomet, kai žmogus stovi ant prarajos. Prevencija yra ir tuomet, kai procesas dar tik prasideda – formuojasi nuostata savižudybės atžvilgiu. Todėl aš tuos skambučius vertinu, kai labai vertingus.
Ir apskritai labai daug vaikų ir paauglių prieš pradėdami kažkuo pasitikėti ir rimtai kalbėti, turi išbandyti suaugusį savo bajeriais. Todėl tam daug skiriame dėmesio per mokymus.
Nesinori labai išsiplėsti, todėl tik paminėsiu, kad nežinau tokios pasaulinės praktikos, kad su vaikų ar paauglių skambučiais būtų kovojama sujungimo mokesčiais. Jeigu tai būtų labai geras sprendimas, tai keista, kad jis iki šiol niekur netaikomas, ar ne? Apskritai su vaikų skambučiais nėra kovojama, o jie yra priimami kaip real stuff (vs. „švobla”). Pvz. Švedų BRIS taikė įvairius apribojimus, tačiau vėliau jų atsisakė būtent dėl to, kad kiekvienas skambutis yra svarbus, net jeigu atrodo, kad juokaujama. Kita vertus, jeigu kažko netaikome (gal taikysime ateityje), ar tai pagrindas kurti sąmokslo teorijas apie „pinigų plovimus” ir „pelno grandines”?
Mūsų techninės priemonės bus apie tai, kad jeigu tas pats žmogus skambins labai dažnai tą pačią dieną, tai bus galimybė apriboti jo skambučių skaičių per parą iki 1. Tai realiai padidins galimybes prisiskambinti tiems žmonėms, kurie krizėje.
Paskutinis dalykas, į kurį noriu sureaguoti yra frazė „išpūsdami JL biudžetą 10x ir sukurdami daugiau darbo vietų veteranam savavanoriam”. JL dirba 4,25 full time equivalent (etatai) žmonės: vadovas, projektų vadovė, administratorė, padalinių (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos) vadovai ir internetinės pagalbos koordinatorė. Visas kitas darbas: valdybos, savanorių mokytojų, savanorių emocinio palaikymo programos, naujų savanorių kuratorių, savanorių, atsiliepiančių į skambučius ir laiškus yra visiškai savanoriškas. Tai norėčiau dabar Jūsų, mhm, paklausti, kurioje čia vietoje kas išpūsta? Ir kur darbo vietos veteranams? Čia retoriniai klausimai, į kuriuosi nesitikiu atsakymo. Tiesiog nelabai skanu, kai yra skleidžiami visokie prasimanymai („pinigų plovimas”, „pelno grandinės”, „išpūstas biudžetas” ir pan.), nieko neturintys bendro su realybe. Tikiuosi, kad tai darote ne iš piktos valios, bet iš nuoširdaus nesupratimo.
Labas,
tikiuos, kad jūsų naujos technologijos (apribojimas per parą iki 1 skambučio) bus įdiegtos ir pasiteisins. Beje, kada?
Su visokiais Mhm diskutuoti komentaruose ir ginti viešą JL veidą turbūt ne pats maloniausias užsiėmimas, tai jo ir nebetęskim.
Visgi buvo paliesti aktualūs klausimai ne tik man, bet ir gal dar kokiai vienai dūšiai čia besilankančiai. Kadangi esu dirbęs JL, tai buvo įdomu išgirst kaip yra šiai dienai ir kurie įsitikinimai nebeatitinka realybės.
Savižudybių kreivė vėl grįžo į 1990-2 normą http://www.vpsc.lt/images/stories/grafikai_anglu/savizud_angl/suicide_lt.gif
tuoj liksit be darbo;)