Panaudojau šiam įrašui iliustraciją iš seno savo įrašo apie W. de Brouwer pranešimą, kuriame buvo teigiama, jog knyga niekada neprilygs kompiuteriniam žaidimui ar televizoriui. Tame įraše, kurį visiems vis primenu, piktinausi tokiais pareiškimais ir iki šiol nekeisčiau nei vienos pasakytos savo minties. Ši iliustracija tobulai apibūdina tai, ką manau apie knygas ir jų skaitymą, ypač vaikystėje.

Taigi, su pasigerėjimu noriu pristatyti šį svečio įrašą apie skaitymą. Ne tik knygų. Teksto autorius – nepažįstamas, atsitiktinai atrastas žmogus Liudvikas Andriulis, kurio Google+ profilyje tokių skaitinių kaip šis – apstu. Jei šiuo metu dirbate, atsargiai – skaitant Liudviko Andriulio pasakojimus ir istorijas galima prarasti visą darbo dieną :) Drįstu teigti, kad tai kol kas vienas įdomiausių Google+ profilių.

Tekstas neredaguotas.

• • • • • • • •

Žmones, sakančius „negalima skaityti valgant“, reikia izoliuoti nuo visuomenės.

Nudžiungu, kai prie vakarienės stalo vyresnėlis ateina su knygute rankoje – valgys ir skaitys.

Skaityti galima, reikia visada, visur, kai tik turi minutę. As visada ir visur skaitau – ėsdamas, šikdamas, skrisdamas, dirbdamas, atostogaudamas – turiu minutę – skaitau. Skrisdamas niekada nežiūriu filmų ir nesiklausau muzikos – tai būtų švento laiko, skirto skaitymui, švaistymas. Kaip, pavyzdžiui, vairavimas – siaubingai nuobodus užsiėmimas, nes vairuodamas negaliu skaityti. Laukiu naršyklės ant priekinio lango, vairavimas taps įdomesniu.

Kai neturiu ką skaityti, skaitau bet ką – etiketes, reklamas, instrukcijas, informacinius vaistu lapelius, kai visai blogai, ir net popierius ant McDonalds padėklo du kart perskaitytas – skaitau net nesuprantama kalba parašytus tekstus. Esu priklausomas nuo skaitymo.

Priklausomybę nuo skaitymo turi ugdyti tėvai, mano tėvai tai sėkmingai padarė savo pavydžiu bei pagarba skaitančiam zmogui (pas mus labiau gerbiamas tik miegantis žmogus – miegas iš vis šventas). Ne dirbantis, ne ravintis, ne obliuojantis, ne besitvarkantis – skaitantis yra šventasis.
Gal esu girdėjęs pro – forma mamos burbtelėjimą, kad skaityti valgant negražu, bet nenuoširdų, nes ir pati skaito valgydama, ir tėvas, ir aš. Skaityti, žodžiu, šventa.

Ugdyti skaitymo kulturą savo vaikams esu pasiruošęs bet kokia kaina. Skaitymas yra ir bus prioritetu prieš bet kokį kitą užsiėmimą.

Vaikai gali nesitvarkyti žaislų, nevalgyti, nesiprausti, nesportuoti, galu gale nedaryti matematikos namų darbų (iš vis ji nereikalinga gyvenime) – jei tik skaito. Skaitymu galės išsisukti nu visko, ir nudaušiu bet kurį, drįstanti atitraukti vaiką nuo šio švento, neliečiamo proceso. Geriau tegu nemoka peiliu naudotis ir viską valgo šaukštu ar rankomis (išmoks tą peilį), bet iki gyvenimo galo tegu per savaitę bent vieną knygą perskaito, o nuo 8 iki 18 metų – vieną kas dvi dienas mažiausiai.

Sakysite, perlenkiu, vienpusišką auklėjimą programuoju. Nė velnio. Skaitymas ir apsiskaitymas tiesiogiai koreliuoja su žmogaus sėkme gyvenime. Tiksliau, koreliuoja ne apsiskaitymas, o neapsiskaitymas – apsiskaitęs žmogus nebūtinai bus labiau sėkmingas, bet neapsiskaitęs tikrai turės mažiau galimybių ir sėkmės tikimybės. 99% zmoniu, kuriuos pažįstu, ir kuriems sekasi, buvo, yra ir bus išprotėję dėl skaitymo, skaitantys dažnai, daug, o ypač daug skaitę vaikystėje ir paauglystėje. Pažįstu tik vieną vienintelį žmogų, kuris neskaitė ir neskaito knygu, bet jam sekasi. (Sekasi jam dėl neįtikėtinai stiprios, tiesiog unikalios charizmos).

Garbinti skaitymą ypač svarbu šiais smagiais laikais, kai yra tiek daug linksmų alternatyvų – filmų, kompiuterinių žaidimų (žaidimai irgi puiki ugdymo priemonė, bet netraukia iki skaitymo), etc.

Pažįstu žmonių, sakančių, kad interneto ir kompiuterinių žaidimų kombinacija pakankama šiuolaikinio žmogaus ugdymui, ir suteikia įgūdžių, kurių knygos duoti negali.

Sutinku ne visiškai. Aš taip pat sunkiai įsivaizduoju vaiko ugdymą be šimtų valandų multiplayer geimuose, kur išmokstama komandinio darbo, organizacijos, bendro sunkių tikslų siekimo, individualaus sunkių tikslų siekimo, koncentracijos, gebėjimo daryti vieną dalyką daug laiko, pratinama užsiimti pasikartojančiomis užduotimis, bendravimo su įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir kultūros žmonėmis, bei daugybės kitų naudingų socialinių įgūdžių. Joks kiemas ir jokie sporto būreliai (nekalbu apie fizinės kultūros nereikalingumą – sportuoti reikia) nepateiks tokio intensyvaus socialinio kurso, kaip multiplayer žaidimai, ypač MMORPG. Ir socialiniai tinklai gerai – geriau iš namų tegu ganguose dalyvauja ir kitus trolina, nei gatvėje tai darytų. Apie internetą iš vis nereikia kalbėti – jau šiandien tai vienas svarbių vaikų pramogų įrankių, tapsiąs ir pagrindiniu mokymosi, pažinimo įrankiu. Internetas taps neatsiejama aplinkos dalimi, kitaip ir negali būti, jei nori auginti žmogų, kuris nežiūrės šokių dešimtuko, nes jam bus neįdomu.

Visa tai yra gerai, bet tik skaitydamas knygas gali išmokti vieno pagrindinių, vieno svarbiausių įgūdžių – pasakoti (narrative). Taip pat tai yra vienintelis būdas gerai išmokti kalbą – ar gimtąją, ar užsienio (gerai nemokant gimtosios, neįmanoma gerai išmokti užsienio kalbos).

Narrative (pasakojimas) yra vienas esminių įgūdžių ir pagrindų sėkmei – tai yra mokėjimas pasakyti, ką nori pasakyti, mokėjimas aiškiai suformuluoti ir tiksliai išreikšti mintį. Jokios techninės, matematinės, net motorinės (pvz. meistriškas grojimas smuiku) žinios nėra tiek svarbios, kaip pasakojimo įgūdžiai.

Kuo mano vaikai beužsiimtų – ar būtų inžinieriai, ar DJ Tokijuje, žaliais plaukais pasidabinę, ar agurkais prekiautų – mokėjimas suformuluoti ir papasakoti istoriją (sau ar kitiems) visada bus viena pagrindinių veiklos sėkmes sąlygų, tiek pat, ar net svarbesnė už technines inžinieriaus žinias, smuikininko meistriškumą, ar auginamų agurkų kokybę. Mat tik pasakojimo įgūdžių dėka inžinierius gali sau suformuluoti, ir kitiems papasakoti, ir galu gale įgyvendinti savo super idėją. Be pasakojimo įgūdžių toks inžinierius tik darys techninį darbą, kur užduotis ir viziją sugalvoja kiti. Tai tinka beveik bet kuriai veiklai – aš mąsčiau, ar reikia pasakojimo įgūdžių Rostropovičiui, ir nusprendžiau, kad jie būtini vien tam, kad Rostropovičius savo gyvenimo kelyje gebėtų suformuluoti ir po truputėlį statyti pasakojimą, legendą apie save, legendą, pagrįstą meistriškais įgūdžiais ir neabejotinu talentu.

Tik daug skaitant galima išmokti gerai rašyti. Mokėti rašyti yra taip pat svarbu, kaip mokėti kalbėti. Matau daugybę žmonių, kurie kankinasi, kai reikia parašyti ilgesnį laišką, struktūruotai dėstantį minti ir sprendžiantį sudėtingą problemą. Jau nekalbu apie kančias, kurias žmonės patiria, kai jiems tenka rašyti ilgesnį dokumentą, prezentaciją, kalbą ar CV. Daugybė gabių, įgūdžių ir žiniu turinčių žmonių neatsiskleidžia, nes nemoka sklandžiai kalbėti, sklandžiai rašyti, dažnai – nei kalbėti, nei rašyti. Taip nei jie patys nesuvokia savo galimybių, nei, juolab, geba atskleisti jas kitiems. Pasakoti, rašyti, kalbėti nemokantis žmogus turi socialinę negalią, kurią, norint, kad sektųsi, tenka kompensuoti daugiau ir sunkiau dirbant, o tai labai apsunkina kelią.

Išnaša 1: Žmogaus sėkmę apibrėžiu kaip gebėjimą itin gerai, super gerai, top 5% daryti kokį nors visuomenėje paklausų dalyką.

Išnaša 2: Tik nedejuokite man čia raudų apie nuostabius socialinius įgūdžius, ugdomus kieme su draugais. Sovietinių daugiabučių kiemai ir krepšinio aikštelės nenuilstamai ir kokybiškai ugdo vieną jokių socialiniųš įgūdžių neturinčių begalvių kartą po kitos. Socialinius įgūdžius ugdo ne kiemas, o gera mokykla ir gera biblioteka namie.

• • • • • • • •

Nori parašyti svečio įrašą vienam-kitam tūkstantėliui skaitytojų? Kreipkis mykolas@kleckas.lt, susitarsime!

|| Žmones, sakančius „negalima skaityti valgant“, reikia izoliuoti nuo visuomenės (svečio įrašas #02) ||

Vos tik spėju parašyti apie Richard Dawkins „Dievo iliuzija“ pasirodymą lietuviškoje padangėje, ogi mane pradžiugina žinia iš leidėjų! Štai ši, šventoje Buržujaus rankoje laikoma tikra, kvepianti, ką tik iš spaustuvės išlindusi baisiausius Svarinsko košmarus sukelsianti knyga bus atiduoda vienam iš šio tinklaraščio skaitytojų :) Knyga stora ir smulkiu šriftu – skaitymo iki valiai.

Tad jei dar jos neužsisakėte per ManoKnyga.lt (pirkit per ten, bus pigiau nei knygynuose), turite progą ją laimėti čia. Ilgai galvojau, kaip čia paorganizavus įdomesnį konkursą, apsistojau prie paprastos idėjos:

- – Iki pirmadienio (11-29) po šiuo įrašu parašykite komentarą (normalų, o ne vieno sakinio) labai paprasta tema: kodėl gera/verta būti ateistu? Kaip patobulėja gyvenimas atsisakius religijos? Tik negaiškite laiko pasisakymams apie kunigų pedofiliją ar RKB korupciją.
Jei esate tikintis ir tokia tema jums nepatinka, parašykite komentarą, kodėl verta tikėti į religinius asmenis/simbolius? Ir kaip galima įrodyti jūsų tikimo dievo egzistavimą? Tik negaiškite laiko pasisakymams, kuriuos argumentais atremti galėtų net devintokas: apie sielos pažinimą, viltį, išklausantį draugą ir „nes taip parašyta šv. Rašte“.

RAŠYKITE KOMENTARUS SU LIETUVIŠKAIS RAŠMENIMIS!!! Nuo 26 d. komentarai, parašyti šveplai, konkurse nedalyvaus :)

Lauksiu komentarų!

* (žvaigždutė): jei man labai patiks, komentarą (-us) publikuosiu kaip atskirą įrašą.
** (žvaigždutė nr.2): jei niekas nedalyvaus konkurse, tapsiu musulmonu, o knygą atiduosiu Svarinskui :\

- – -

2010-11-30:
Laimėtojas – bunnybrains! Ačiū dalyvavusiems!

|| 2000 ateistų per savaitę (laimėk Dievo iliuziją) ||

Neseniai perskaičiau labai smagią knygą – Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“. Iš tiesų daug apie knygą negaliu pasakyti – ją geriau perteiks mano atrinktos citatos. Citatos nėra išimtos iš konteksto – visas knygos kontekstas yra lygiai toks pat absurdiškas, kaip ir citatos. Tai labai pralinksminančios psichiškai nesveiko žmogaus siauro požiūrio rašliavos.

Beje, niekada nesupratau ekstremisčių-feminisčių. Kažkaip man trūksta logikos, kai kovojama prieš moterų diskriminaciją bandant įvesti vyrų diskriminaciją. Tik nepagalvokite, kad esu seksistas ir diskriminuoju moteris. Ir tikrai neneigiu istorinės feminizmo įtakos normalizuojant moterų teises. Tiesiog esu tvirtos nuomonės, jog lytys egzistuoja ir niekada neišnyks (tik į „lyties“ sąvoką nereikėtų įtraukti žmogaus teisių, darbinimosi galimybių, elgesio normų ir pan. – čia ir yra diskriminacijos riba).

Dažniausiai tokias ekstremistines pažiūras išpažįstančius žmones ir laikau tokiais, kaip Valerie Solanas: kur geriau nieko neatsakyti, nutylėti ir nuleisti visas jų kalbas tyliai pakrizenant. Tad ir pakrizenkim:

„Kitaip, tariant, vyras yra nepilna moteris, vaikščiojantis aborto atvejis [...] Būti vyru reiškia būti nepakankamu, emociškai ribotu. [...] Vyras yra visiškas egocentrikas, užspęstas savyje, nesugebantis empatiškai tapatintis su kitais, mylėti, draugauti, jausti prieraišumą ir švelnumą. [...] Būdamas nepilna moteris, vyras visą gyvenimą siekia užbaigti save, tapti moterimi.“  – tai štai, brangūs vyrai, dabar žinosite, jog esate nepilna moteris, neužbaigta X chromosoma, nesugebanti nei mylėti, nei draugauti :))

„Giliai širdyje kiekvienas vyras žino, kad yra bevertė šūdo krūva.“ – Aš apie tai galvoju kasdien – o jūs?

„Vyras [...] stengiasi įtikinti save ir moteris (ypač gerai jam pavyko įtikinti moteris), kad moterų funkcija yra gimdyti ir auginti vaikus, o taip pat guosti, raminti ir palaikyti vyro ego; “ – na taigi taip, juk moterys visiškai nenori vaikų..!

„Jis trokšta būti moterimi, o vienintelis būdas priartėti prie šios svajonės, tai nuolat suktis jų draugijoje, todėl jis sukūrė “visuomenę”, kurios pagrindas – šeima.“ – na taigi taip, moterims šeima visiškai nereikalinga ir čia vyrai sugalvojo šitą nereikalingą velnio sąjungą! Taip!

Vidury knygos Valerie Solanas pereina į aukštesnes materijas ir rodo savo mokslinį išprusimą: „[...] bet visos ligos yra išgydomos; todėl senėjimą galima sustabdyti ir gyventi amžinai. Tiesą sakant, senėjimo ir mirties problemai išspręsti pakaktų vos keleto metų, [...] Tačiau vyrų isteblišmentas problemos niekada neišspręs [...]“ – paskaičius man kilo klausimas, kodėl vyrai turėtų nenorėti išrasti vaistų nuo senatvės? Valerija turi paaiškinimą ir tam:

„Dauguma vyrų mokslininkų vengia biologinių tyrimų, baimindamiesi įsitikinti, kad vyrai yra moterys, [...]“

Ir tuomet nutrūko mano virvutė smegenyse ir knyga nebekėlė džiugesio. Kol Valerija dergė priešingą lytį, buvo smagu skaityti – daug šypsenų ir pakrizenimo. Bet kai pradėjo kalbėti apie visuomenės sudėtį, politiką, karus ir mokslą… Stop. Nors knygos išvadą dar noriu pacituoti:

„Kaip žmogus turi didesnę teisę gyventi nei šuo, nes yra labiau išsivystęs ir pasiekęs aukštesnį sąmonės lygį, taip ir moterys turi didesnę teisę gyventi nei vyrai. Todėl bet kurio vyro sunaikinimas yra teisingas ir geras poelgis, gailestingumo aktas, be to, itin naudingas moterims.“

Tai tiek tų juokų. Iš tiesų knyga tikrai įdomi – priverčia pamąstyti, iki kiek žmogus gali nusigyventi, jog dėl savo tokių įsitikinimų net peršauna du žmones. Įdomi, bet pati save nužeminusi asmenybė.

.

P.S.: dar vieną nerealią citatą privalau įdėti :))
Sakiau, atsispausdinsiu ir įsirėminsiu:

„Vyras perplauks snarglių upę, bris mylias iki ausų pasinėręs vėmaluose, jei tik žinos, kad ten jo laukia meili vagina.“

|| išnaikinkim vyrą, vieną, kitą ||

Noriu visus informuoti, jog šiandien pradėjo pardavinėti must have knygą: profesoriaus, mokslininko, intelektualo, iškalbų meistro ir įspūdingą žinių bagažą turinčio ateisto Richard Dawkins knygą „Dievo iliuzija“. Pirmieji ja prekiauti pradėjo Manoknyga.lt.

Imkiet jį ir skaitykiet!

Ir tegu juokiasi įvairaus plauko pikti tikintieji, kai skaitysite šią knygą. Tegu sako savo „durneliai susirado savo dievuką ir skaito jo išgalvotas nesąmones“. Žinote kodėl? Todėl, kad patys katalikai jau 2000 metų skaito ir remiasi Biblija – daugybės žmonių, dažnai net neišsilavinusių, išgalvotų istorijų rinkiniu :)

O ir dievukas mūsų – realus ir egzistuojantis, net moksliniai tyrimai tam neprieštarautų…

|| Richard Dawkins „Dievo iliuzija“ prekyboje ||

Vienas svarbiausių Login pranešėjų, kuris ir atidarė konferenciją savo pranešimu, buvo Walter de Brouwer, save pristatantis tikru technologu. Visą jo pranešimo laiką ta mintis ir neapleido – šis žmogus tiesiog technologas ir į viską žiūri labai siaurai ir koncentruotai, todėl nenumato, kas gali vykti aplinkui. Walter de Brouwer yra labai įdomaus projekto „One Laptop Per Child“ pradininkas. Tai idėja, jog kiekvienas vaikas pasaulyje turi gauti po nešiojamąjį kompiuterį, kurie visi būtų vienodi (todėl niekas jų nevogtų), visi būtų sujungti į vieną tinklą (kad vaikai galėtų bendrauti) ir visi turėtų mokymosi ir lavinimosi programinę įrangą. Šis projektas man atrodo šiek tiek neįmanomas (bet labai gražus ir kilnus), bet šnekėsime dabar ne apie tai. Kalbėsime apie W. de Brouwer pranešimą.

Pranešimą jis pradėjo pasakojimu apie savo vaiką, kuris pats išmoko naudotis kompiuteriu, mobiliuoju telefonu, kuria muziką, kalbasi internetu ir daro visus tuos šiuolaikinius dalykus, apie kuriuos mūsų seneliai net iki šiol nesupranta. Tai tiesa – šiuolaikinių vaikų sugebėjimas įsijausti į techniką ir programinę įrangą yra neapsakomas, todėl W. de Brouwer svarstė: Ką daryti su šiuolaikiniais vaikais? Kaip juos išmokyti dalykų, kurie juos vėliau sustiprins ir pavers visaverčiais žmonėmis?

Pranešėjas tyloje nuspaudžia mygtuką ir ekrane pasirodo didžiulė skaidrė, kurioje – krūvelė užbrauktų knygų ir užrašas „Leiskite vaikams žaisti daugiau žaidimų (kompiuterinių)“. Štai tada ir prasideda tas mano apibūdintas koncentruotas ir labai siauras požiūris. Beje, skaidrės fone, po užrašais, matosi nuotraukos tokių žaidimų, kaip GTA ir Max Payne – kuriuose tik žudynės ir kraujas. Jam nė motais, kad tai žaloja, o ne ugdo vaikus. W. de Brouwer teigia, jog žaidimai už knygas yra geriau dėl:

1. Žaidimai yra 3 dimensijų ir su garsu, knygos tik vienos dimensijos. W. de Brouwer visiškai nepamąsto apie tai, jog knygos lavina fantaziją ir vaizduotę, o tos 3 žaidimų dimensijos dažniausiai nelavina nieko, tik agresiją ir pyktį.

2. Knygos izoliuoja vaikus nuo socialumo, o žaidimai yra bendradarbiavimo ir bendravimo varikliai. W. de Brouwer visiškai nemato realybės ir nesupranta, kad milijonai feisbuke sėdinčių ir Farmvilį žaidžiančių vaikų ne socializuojasi, o tik baigia nupušti nuo idiotiškų ir betikslių „bendradarbiavimo“ žaidimų.

3. Knygos nėra interaktyvios. Iš dalies jis teisus, interaktyvumas prideda savotiškų pliusų. Bet tik kol neslopina vaizduotės.

4. Knygą skaitai sėdėdamas arba gulėdamas, o žaidžiant žaidimus juda raumenys. Nežinau, kuo remiasi pranešėjas, tačiau visi gerai žinome, kokių stuburo problemų šiuolaikinis jaunimas turi dėl begalinio sėdėjimo prie kompiuterio.

5. Knygos skaitymas ramina, o žaidimai suteikia energijos. Aš neįsivaizduoju, kaip turėtų atrodyti užaugęs vaikas, kuris visą vaikystę gyveno energingai, nuolatos būdavo įsitempęs ir niekada neatsipalaiduodavo. Manau, kad tokiam vaikui su psichika būtų problemų. Galiu pasakyti iš savo patirties – kai naktį skaitau knygą, ją padėjęs jaučiuosi puikiai, net jei skaičiau 3 valandas. Jei žaidžiu žaidimą 3 valandas (labai kartais mėgstu pažaisti), jį išjungęs, jaučiuosi kaip apdujęs – akys pertemptos, galva sukasi, sunku užmigti. O jeigu tokia savijauta gyvenčiau kasdien? Išprotėčiau. O W. de Bouwer tai ir siūlo. Žmogaus fiziniam kūnui visada reikia pailsėti, o žaidimai dažniausiai vargina ir nesuteikia to poilsio, kurį suteikia knyga. Žaidimų išaugintas vaikas dažniau bus spirgantis, nesugebantis nusiraminti, neklusnus. Knyga išmoko vaiką ramybės, valios, išmoko sutelkti dėmesį.

6. Knygos stimuliuoja tik vieną pojūtį, o žaidimai – 6. Tam tikrai atvejais tai yra gerai, bet tai nereiškia, kad knygas reikia išmainyti į žaidimus. Juk tai visiškai skirtingi dalykai, todėl nereikia jų lyginti vieno su kitu.

Pranešėjas man atrodė kaip asmuo, linkęs į visiškai kitokius dalykus, kurie niekaip nepanašūs į ramų knygos skaitymą, įsitraukimą į vaizduotę ir visko užsimiršimą. Iš tiesų man buvo jo gaila – iš pranešimo supratau, jog jis niekada nebuvo paniręs į knygą taip, kad užmirštų pavalgyti ar miegoti. Ir joks žaidimas niekada nesuteiks vaikui tokio dvasinio peno, kokį suteikia knyga, kurioje tu gali „apsigyventi“. Neneigiu žaidimų naudos – tarkim strateginiai, loginiai žaidimai yra tikrai geras dalykas, mano vaikai tokius žais. Netgi visokie veiksmo žaidimai yra gerai, nes lavina reakciją, detalių įsisavinimą ir kitokius puikius dalykus. Tačiau joks žaidimas nelavina vaizduotės taip, kaip knyga. O be vaizduotės ir fantazijos – koks tai žmogus? Robotas, greičiau.

Tuomet W. de Brouwer pateikia dar vieną man nesuvokiamą skaidrę su užrašu „Leiskite vaikams žiūrėti daugiau televizorius“. Šią iššaukiančią mintį jis grindžia tuo, jog kam vaikui skaityti tą baisiai storą Hario Poterio knygą, jeigu yra filmas? Ir mane ši mintis vėl sutrikdė tuo, jog žmogus visiškai nesupranta, kaip nuostabiai veikia fantazija skaitant tokią knygą, kaip Haris Poteris. O filmas? Kas yra filmas? Kažkieno kito vaizduotės kūrinys, kurį vaikui tereikia įsisavinti ir nieko daugiau nemąstyti. Pranešėjas klausia „Ar girdėjote vaiką sakant, kad jam labiau patiko knyga, o ne filmas?“ ir išgirsta iš žiūrovų tik visišką tylą. Nes aš, asmeniškai, tokių pasakymų girdėjau daug. Televizoriaus tikslas yra žmones užliūliuoti, panardinti žmones į transą. Taip praplauti smegenis, kad žmonės priprastų prie tos tuščios galvos ir savaitėmis prasėdėtų prie ekrano. Mano nuomone, televizorių vaikams galima rodyti tik labai atrinkus, ką žiūrėti, nes niekaip neįsivaizduoju, kaip galėčiau leisti savo vaikams žiūrėti kokius nors Teletabius. Aš net nesuprantu, kaip galima sakyti, jog knygos yra blogis, o televizorius – būtinas dalykas. Walter de Brouwer man atrodo kaip žmogus iš kito pasaulio. Toks ateivis, kuris visiškai neturėjo vaikystės ir nesupranta, kad televizorius (ir dažnai kompiuteriniai žaidimai) yra smegenų žudikai, o ne lavintojai.

Po šios skaidrės sėdėjau su baisia išraiška „Kas per š..?“, bet toliau klausiau pranešėjo. Mano susidaryta nuomonė pasitvirtino: W. de Brouwer sugalvoja gal ir neblogą idėją, tačiau visiškai nepamąsto apie šalutinį poveikį arba apie idėjos juodąją pusę. Nemąsto, kad tai, ką jis siūlo, gali neišeiti į gerą, o tik į labai blogą – vaikas gali atbukti, tapti daržove.

Kita skaidrė buvo gan protingas pasiūlymas, t.y. duoti vaikams išmaniuosius telefonus nuo pat vaikystės. Pritariu. Vaikas išnaudotų visas jo galimybes, tai būtų puikus šiuolaikinis žaislas jam, kuris būtų dar puikesnė įžanga į kompiuterių ir technikos pažinimą. Dar jis kalba apie garsios ir greitos muzikos įtaką ir pakalba apie kelis protingus dalykus, tačiau – vėlgi nepamąsto apie pašalinį poveikį. O tai yra paprasčiausias išprotėjimas. Neveltui žmonės kankinami greitais ritmais, šaižiais garsais ir panašiu triukšmu.

Tada pasipila pranešėjo pasiūlymai, kaip Vilnių padaryti pažangiu miestu. Tuo metu man jau sunku sekti jo pranešimą, nes galvoje sukasi daug prieštaringų minčių. W. de Brouwer siūlo surengti TEDx konferenciją – tokia jau rengiama, pažangumas nepadidėjo. Tada jis skelia savo geriausią pasiūlymą – atrakinti visus Wi-Fi tinklus – ir pagrindžia tai savo pamąstymais: „Aš susijęs su technologijomis beveik visą savo gyvenimą ir teoriškai išmanau hackingą (įsilaužimą), todėl nesuprantu, kodėl turėčiau samdyti 15 žmonių, kad įsilaužčiau į tavo kompiuterį ir sužinočiau tavo darbų sąrašą?“ Ir tai parodo, jog jis apie hackingą nieko nesupranta, nes įsilaužimas į neapsaugotą tinklą yra daug paprastesnis ir kiekvienas pienburnis (tikrai, kiekvienas) dabar tai gali padaryti. Po šio pareiškimo aš susikraunu daiktus ir nebeklausau jo, nes suprantu, kad žmogus visiškai nusišneka, nes nesigaudo situacijoje.

Idėja be pagrindo. Tai vyrauja jo pranešime, jo požiūryje. Sugalvojau puikią idėją, tačiau visiškai nepamąstau, kas su ja gali atsitikti. Naivus požiūris į žmones, naivus požiūris į pasaulį. Nelaikau žmogaus rimtu savo srities žinovu, jeigu jis neišanalizuoja srities, apie kurią kalba ir žiūri į ją labai vienpusiškai. Todėl, po šio Walter de Brouwer pranešimo, manau, jog jis visiškai nesusigaudo šiuolaikiniame pasaulyje arba visiškai nepasiruošė pranešimui ir šnekėjo bet ką. Daugiau į jo pranešimą tikrai neičiau – gaila laiko. Nors vieną auksinę frazę jis pasakė: „Viskas, kas turi ekraną, susijungs į bendrą tinklą“, ir tai yra visiška tiesa. Tačiau tuoj pat vėl viską sugadino ir pasakė visiškai vienpusišką kitą frazę: „Viskas, kas neturi ekrano, išnyks.“ Ir čia jis pasakė visiškai iš savo varpinės, neapmąstydamas, kad visas pasaulis nėra toks, koks jis. Aš jam neplojau, nes tikriausiai niekada tikros knygos (net jei ir naudosiu e-skaityklę) neiškeisiu į žaidimą ar televizorių.

Walter de Brouwer pranešimą galite (nors sakau, kad neverta) pasižiūrėti Youtubėje (apie 30 minučių, 5 dalys).

|| Walter de Brouwer: knygos, žaidimai ir televizorius ||

Pasirodo, dauno sindromu sergantis silpnaprotis Stano jau išleido savo antrąją knygą – Egziuperi „Mažojo Princo“ tęsinį. Esu skaitęs jo pirmąją knygą – kada nors aprašysiu ją ir čia – tokio šlamšto seniai nebuvau matęs. Anksčiau jau piktinausi, kad dabar tas debilavotas iškrypėlis sugalvojo parašyti „Mažojo Princo“ tęsinį…

…Ir dar ateina į knygos pristatymą apsirengęs kaip Mažasis Debiliškasis Princas ir teigia: „Kas kitas, jei ne Egziuperi, gali pratęsti „Mažąjį Princą“? Nebent pats Mažasis Princas. O juk aš ir esu jis.“

Ar žmogus yra iš tiesų toks silpnaprotis, ar tiesiog genialus Minedo antrininkas kitoje srityje? Negaliu, kaip pikta. Jei nematėte savikritikos ir proto neturinčio žmogaus, pažvelkite į Staniuką. Fek.

|| Idiotų Princas ||

Kas? Autorė J.K. Rowling, 2007 metai. Visam pasauliui žinomos pasakos apie Harį Poterį paskutinė, septintoji dalis.

Užvertęs paskutinį šios knygos puslapį pasakiau – vau…

Hario Poterio gerbėjas tapau nuo pat tos akimirkos, kai 2000 metais perskaičiau pirmuosius knygos „Haris Poteris ir išminties akmuo“ puslapius. Sekiau jo gyvenimą nuo pat tada, kai jam uždėta Paskirstymo kepurė sušuko – „Grifų gūžta!“ Šio berniuko ir jo draugų istorija mane užkėrėjo nuo pat pradžių ir visada išlikau istorijos gerbėjas. Į filmus daug dėmesio nekreipiau – pirmasis gal ir buvo vertas dėmesio, bet kiti – prastai padarytas holivudinis šlamštas. Bet knygos… Tai kas kita. Nors ir ištempta, nors ir per daug prirašyta, bet tai toks vaizduotės lobynas! Be to, šiais laikais viskas ištempiama, laikas priprasti – pasižiūrėkite, kokio ilgumo serialai statomi :) Visi daro pinigus, tačiau kai kurie juos daro pateikdami kūrybiškus, gražius, vaizdingus ir tikrai kokybiškus kūrinius.

Galvojau, kad su šia knyga bus kaip ir su ankstesnėmis – prarysiu per naktį. Tačiau turėjau daug darbo, todėl skaitymas išsiplėtė iki 4 naktų. Eidavau miegoti 6 ryto, nes negalėdavau atsitraukti. Kaip ir senais gerais laikais :)

Kritikai sako daug ką. Bet tokiems visada kartodavau ir nenustosiu kartoti: nors ir labai ištempta, nors ir vietomis labai nuobodi ir net kvailoka knyga, tačiau juk tai šimtą kartų geriau už televizorių ar bet kokį kompiuterinį žaidimą! Tai lavina vaikų vaizduotę. Tai verčia juos svajoti, kurti istorijas! Ar taip negyvenome patys? Skaitydamas kiekvieną Hario Poterio knygą prisimindavau savo vaikystę – kaip užvertęs paskutinį kiekvienos knygos puslapį užsisvajodavau apie visokiausias karalystes, Bliumkvisto nuotykius, šaunųjį ketvertuką, agurkų karalių, vienišaujančius Muminukus, išsidirbinėjančią Ilgakojinę ir nesuskaičiuojamai daugybę kitų personažų ir istorijų. Knygos vaikams suteikia supratimą apie svajones ir vaizduotę, o svajonės ir vaizduotė padeda bristi per šitą mėšlu aptekusį pasaulį ir skatina siekti tikslo.

Ši knyga, visos nuostabios Poterio pasakos pabaiga, mane nuteikė labai pakiliai. Pati istorija šioje knygoje buvo papasakota fantastiškai – nors vidury knygos pasidarė šiek tiek nuobodu, bet skaitydamas paskutinius pusantro šimto puslapių aš net drebėjau, o širdis plakė dvigubai greičiau. Daug kas juokiasi iš to. Bet man taip įsijausti į knygą ir visą šią pasaką patiko. Tai suteikia daug gerų jausmų ir padeda atsipalaiduoti nuo gyvenimiškų rūpesčių. Tačiau ne kiekvienam taip pavyksta – dažnas suaugėlis yra paprasčiausiai nusistatęs prieš Hario Poterio pasakas – jiems jos atrodo vaikiškos, kvailos, ištemptos ir dirbtinos. O kai taip galvoji, į vaikiškų fantazijų pasaulį tikrai nepateksi.

Skaitydamas penktą ir šeštą knygas autorę keikiau. Nors vis tiek buvau Poterio gerbėjas, tačiau tikrai jautėsi, kad tos knygos parašytos „iš reikalo“. Tačiau ši knyga atpirko viską… Tokios geros pabaigos tikrai nesitikėjau. Netgi drįsčiau sakyti, kad ši knyga yra antroji pagal gerumą po pirmosios. Net nesitikėjau, kad visa istorija gali pakrypti tokia linkme, nesitikėjau, kad Dumbldoras bus taip viską sumąstęs. Aišku, daug dalykų Dumbldoro planuose labai panašu į veiksmo serialų pramanus, tačiau mane vis tiek žavėjo tai, kaip išrutuliota visa istorija. Ir tikrai „nepritempta“ dirbtinai. Ir tikrai nesitikėjau būtent tokios pabaigos (gaila, kad negaliu čia jos papasakoti), nesitikėjau, kad Sneipo gyvenimas buvo būtent toks, ir nesitikėjau, kad viskas būtent taip įvyks. Skaitę šeštąją knygą žinos, kodėl knygos pabaigoje aš žiauriai susinervinęs šveičiau knygą ir keikiau rašytoją už jos tokį sugalvotą istorijos posūkį. Tačiau ši paskutinė knyga atpirko viską. Nuoširdžiai galvojau, kad ji tikrai bus daug prastesnė.

Labai juokino visokios meilės protrūkiai knygoje. Visokie kvailai aprašomi įsimylėjelių žvilgsniai ir jausmai :) Dar šiek tiek kvailai atrodė paskutinės kovos metu vykęs Hario pokalbis – tiek kovėmės, tiek pešėmės, o dabar plepame :) Na, ir labai nepatiko epilogas. Ypač tie vardai – kvailiau nebuvo galima sugalvoti. Ir šiaip, visas epilogas labai neįsipaišė į bendrą vaizdą. Vietoj jo galėjo aprašyti, kas vyko iškart po visų įvykių, kaip žmonės pradėjo gyventi kitaip, kaip buvo paviešinta visa istorija (juk Ritos Nepasėdos knyga buvo labai populiari, manau, kad herojams reiktų išleisti atšaukiamąją knygą :) ).

Tai tiek. Fantastiškas kūrinys ir vis dar neblėstantys įspūdžiai. Ačiū autorei už nuostabią pasaką, kuri tikrai išsiskiria iš daugybės šlamštiškų ir „plastmasinių“ knygų vaikams, leidžiamų šiais laikais. Ir atminkite – televizija, filmas ar kompiuteris niekada nepakeis knygos! :)

P.S.: turiu labai „šaunių“ draugų, kurie yra tokie paslaugūs, kad man užsižiopsojus puolė man pasakoti, kas įvyks knygoje, todėl sužinojau, kas išgyvens, kas mirs ir t.t. Kreipiuosi į KIEKVIENĄ savo draugą ar pažįstamą, kurie mėgsta kitiems pasakoti nematytų filmų ar neskaitytų knygų turinį – ATSIBUSKITE! Sugadinate žmonės malonumą PATIEMS žiūrint filmą arba skaitant knygą sužinoti įdomų turinį! Negadinkite kitiems skaitymo ar žiūrėjimo malonumo, net jei labai norite pasirodyti, kad jau skaitėte knygą ar matėte filmą! Būkite supratingi, ačiū! Išsigydykite šią bjaurią piktybinio pasakojimo ligą!

|| Haris Poteris ir Mirties relikvijos ||

Kas? Autorius Thomas Keneally, parašyta 1982 metais (anksčiau vadinosi „Šindlerio arka“), pusiau romanas, pusiau autobiografinė knyga. T. Keneally – gimė 1935 m., dėste Kalifornijos universitete ir ten gavo garbės profesoriaus laipsnį. Vadovauja Australijos respublikonų judėjimui, kuriuo siekiama nutraukti konstitucinius Australijos ryšius su D. Britanija. Knyga „Šindlerio sąrašas“ laimėjo Bukerio ir LA Times premijas.

Tikriausiai daugelis matė garsųjį filmą Šindlerio sąrašas. Mačiau ir aš, išliejau ne vieną ašarą. Skaitydamas knygą neišliejau nei vienos – tikriausiai todėl, kad nebuvo tam laiko. Knyga – fantastiška. Seniai buvau skaitęs tokį nepriekaištingai parašytą veikalą. Man asmeniškai – daug geriau už filmą. Juk filmas tai tik režisieriaus vaizduotės interpretacija, apipinta grožybėmis arba žiaurumais. O knyga… Pilna tikrų faktų, kurie ne visada tokie gražūs, bet pateikiami atvirai.

Knyga parašyta nelabai sudėtingu stiliumi su daugybe faktų. Tie faktai nepateikiami „paukščių kalba“ – viskas įtraukiama į vaizdingus sakinius, kurie leidžia labai aiškiai įsivaizduoti tą žiaurų pasaulį. Nei vienoje knygos vietoje nebuvo nuobodu. Kiekvieną sakinį rijau, kiekvieną faktą gvildenau ir niekada nežiovavau. Aišku, taip buvo ir todėl, kad aukštinu Oskarą Šindlerį, bet tokie žmonės verti aukštinimo ir garbinimo.

Pats Oskaras Šindleris man – idealas, humanizmo pažiba. Jau nuo seno apie jį žinojau ir nesveikai juo žavėjausi – kaip darant verslą ir manipuliuojant žmonėmis galima išgelbėti šimtus žmonių. Tikriausiai gražiausias dalykas, kurį jis turėjo, buvo jam žydų dovanotas žiedas, ant kurio jidiš kalba išgraviruota: „Jei išgelbėji vieną žmogų, išgelbėji visą pasaulį“. O jis išgelbėjo virš 1100 tokių pasaulių… Nuo mirties, ir dar ypatingai žiaurios, išgelbėjęs vieną žmogų, visą gyvenimą jausčiausi laimingas. O kai sužinojau, kad yra toks žmogus, kaip Šindleris, pradėjau juo žavėtis ir negaliu iki šiol nustoti. Priešinęsis visam žiauriam šūdnacistiniam režimui, kuo ramiausiai manipuliavęs visais nacių vadais, savo turtu ir savo pinigais papirkinėjęs visus iš eilės, aukojęs savo turtingą ateitį, jis išgelbėjo tūkstantį su viršum žmonių ir nieko nepaprašė mainais – ar tokiu žmogumi įmanoma nesižavėti?

Aišku, nacisitinių kiauliukų ir viso žudikiško režimo garbintojų pilna visame pasaulyje, bet tokius žmones aš paprasčiausiai laikau silpnapročiais. Ar normalus žmogus, garbinantis žudikus ir dievinantis jų režimą? O. Šindlerio nekenčiančių tikriausiai buvo ne ką mažiau, nei garbinančių – tai man ir keista, ir suprantama. Karas susuka žmonėms smegenis. Bet pamirškime tai.

Visiems siūlau paskaityti šią knygą. Jeigu nesidomite istorija, tai puikui būdas sužinoti apie Antrojo Pasaulinio karo žiaurumus ir tam tikrus tada veikusius asmenis. Tai puikus „istorijos vadovėlis“, kuriame galite aiškiai ir visko neužglaistant susipažinti su lagerių žiaurumais ir suprasti, kaip ir kokie kiekiai žmonių tada buvo žudomi. Kartais net stebėjausi aprašymų tikslumu – pamatęs tų laikų nuotraukas, nustebdavau, kaip tiksliai tam tikri dalykai buvo aprašyti. Be to, knygoje pateikiama tikrai daug įdomių faktų, kurių nebuvo filme. Dažnai tie faktai apie O. Šindlerį neypatingai gražūs, nebuvo jis šventas žmogus ir geras vyras, tačiau visas jo blogybes atperka jo išgelbėtų žmonių pasakojimai. Skaitant apie jo gyvenimą po karo, darėsi liūdna – jis tikrai paaukojo viską, ką galėjo. Nors ir gavo krūvą apdovanojimų, ordinų nuo popiežiaus ir visos žydų tautos pagarbą, tačiau nebuvo laimingas žmogus. Perskaičius apie jo mirtį, net nukrėtė šiurpas – skaitant knygą taip norėjosi, kad toks žmogus nemirtų niekada. Dabar būčiau laimingiausias pasaulyje, jei galėčiau jam paspausti ranką ir padėkoti už pasauliui parodytą humaniškumo viršūnę. Šindleris palaidotas Jeruzalėje – pats to norėjo. Dalis „Šindlerio žydų“ dar gyvi iki šiol. Remiantis jų pasakojimais, buvo parašyta ši knyga. Tūkstančiai jų palikuonių prisimena Šindlerį ir per kiekvienas metines važiuoja prie jo kapo ir už kiekvieną gyvybę palieka ant kapo po akmenuką.

Ir aš sau pasižadėjau kada nors gyvenime nuvažiuoti į Jeruzalę ir pasėdėti prie Oskaro Šindlerio kapo. Daugybė žmonių galėtų daug ko iš jo išmokti. Gaila, kad tokių žmonių pasaulyje buvo ir yra labai mažai. Ir gaila, kad jie negyvena amžinai.

nuotrauka paimta iš: DDanzig

Daugiau informacijos:
Wikipedia (angl.)
Puslapis apie O. Šindlerį (angl.) ir dar vienas puslapis (angl.)
Šindlerio sąrašo originalo nuotraukos

|| Šindlerio sąrašas ||

Po trejų metų pertraukos vėl užverčiau paskutinį knygos puslapį! Puiki proga švęsti! Na, bet šiek tiek papasakosiu:

Anksčiau perskaitydavau begales knygų. Kai mokykloje rugsėjo vidury duodavo knygų sąrašą metams, gruodžio pradžioje aš jau pristatydavau visus aprašymus. Paauglystėje skaitymo kiekis sumažėjo, tačiau, palyginus su bendraamžiais, skaitydavau didžiulius kiekius knygų. 2005 metų rudenį visiškai nustojau skaityti, nes… pradėjau dirbti :) O kai dirbdavau, tai nebūdavo noro, po darbo žiūrėdavau televizorių (gerai, kad jo nebeturiu), su kolega žaisdavom Risk’ą ir šiaip veikdavom bele ką. Taip potraukis knygoms dingo ir net būdavo keista, kad visiškai prie jų neprisiliečiu.

Prieš pusę metų pradėjau rinkti žurnalus „Mickey Mouse“ (dabar „Donaldas ir kiti“) ir pradėjau juos skaityti vakarais, prieš miegą. Kiekvieną vakarą po žurnalą. Prabėgo nedaug vakarų, ir jau visus žurnalus buvau perskaitęs. Nebebuvo ką skaityti, tačiau jau buvau įpratęs – naktis, mieganti moteris šalia, neryški lempa ir skaitalai.

Kadangi nebegalėdavau ramiai užmigti ir prasivartydavau valandą ar ilgiau, pasiėmiau seniai pradėtą skaityti „Šindlerio sąrašą“. Buvo likęs gal trečdalis knygos – ilgai neužtrukau, pabaigiau per keturis vakarus. Ir užsikrėčiau. Dabar ant spintelės guli pradėta Murakamio „Avies medžioklė“, o lentynoj laukia dar trys knygos.

Taigi, mano tinklaraštyje atsirado naujas skyrius (kategorija) „skaitalai“. Šiame skyriuje pabandysiu aprašyti perskaitytas knygas. Gerų recenzijų nesitikėkite, nesu rašytojas. Kaip ir su filmų aprašymais – labiau stengsiuosi aprašyti tai, kokius jausmus suteikė knyga, kokios mintys kilo, kas patiko ir kas ne.

Pagaliau kompiuterizmo ir interneto poreikį vėl nugalėjo knyga. Tikiuosi, kad šis atsinaujinęs potraukis neišnyks :)

|| vėl skaitau knygas ||