Pradėsiu nuo koncerto+laidos, rodytos per LNK – “Lietuva. Devyni žingsniai”:
Iki šiol nesuprantu, kokiu tikslu daromi tokie renginiai. Taip galvoju vos pažvelgęs į publiką – dainuojamas Lietuvos himnas, o iš visos minios žiopčioja tik kelios burnos. Taigi visiems aišku, kad į tokius POP (o ne tautiškumo) koncertus susirenka neypatingai besirūpinantys Lietuva – susirenka tie, kurie mėgsta POP koncertus :) Kodėl tokia proga negalima suorganizuoti tikrai TAUTIŠKO koncerto – su tautiškomis dainomis, tautiškais šokiais? Į tokį koncertą tikrai eičiau.
Bet tiek to. Pati laida paruošta labai gerai. Neturiu jokių nusiskundimų, tik daug pliusų. Pats koncertas tai šlamštas, pusė dainų liūdnos ir nuobodžios (taigi reikia švęsti!), trečdalį atlieka nemokantys dainuoti lietuvių žvaigždūnai, o likusios dvi dainos – visai nieko. Tarp dainų buvo rodomi tų devynių žingsnių pasakojimai. Labai gerai paruošta medžiaga, gražiai pateikti faktai, video medžiaga, kurios daugumos net nebuvau matęs. Taigi, nesigailiu, kad žiūrėjau laidą. O per dainas galima buvo ir į tualetą nueiti ir sumuštinį pasidaryti :)
Apie pačią Vasario 16-ąją. Visur internete (ir ne tik) kiekvienais metais apstu kalbų, kad tiek ginta valstybė, tiek kovota už nepriklausomybę, o mes nevertiname nei nepriklausomybės, nei pačios valstybės. Atiduodam ją vagims politikams, negerbiam kalbos, tautiškumo, tradicijų, negerbiam žmonių, demokratijos. Galiu pasakyti paprastai – man nusišikt ant tokių žodžių ir tokių minčių. Aš didžiuojuosi savo valstybe, didžiuojuosi savo šalimi. Man nusispjaut, ką politika daro mūsų šaliai, man nusispjaut, kiek kas kur parduoda dujų ir prasuka pinigų, nusispjaut, kad mano tėvynėje apstu idiotų, silpnapročių ir šiaip apgailėtinų žmonių. Aš gerbiu ir myliu savo tėvynę. Aš džiaugiuosi, kad gyvenu laisvai, aš didžiuojuosi savo šalies istorija, be proto didžiuojuosi Baltijos keliu, dievinu savo šalies gamtą ir myliu šalies sostinę, savo miestą. Ir jokios nesąmonės, jokie purvai, kuriais drabstoma mūsų valstybė, nepakeis mano nuomonės apie mano šalį – Lietuvą.
Na štai, tokie didingi mano žodžiai. Taip jaučiuosi labai dažnai. Kai kas nors peikia Lietuvą, mane ima siutas – kvailiai, pasižiūrėkit į užsienį. Pasižiūrėkit į kitų šalių politiką – ten lygiai taip pat blogai. Purvo yra visur ir visada jo bus. Bet daugumos žmonių toks siauras požiūris, kad jiems skauda tik tai, ką mato savo kieme. Aš džiaugiuosi tuo, kad matau vis daugiau jaunimo, gerbiančio savo tėvynę, tradicijas. Vakar mačiau ne vieną ir ne du jaunus žmones, kurie tikrai žino, kas yra signatarai, ką jie padarė ir ką tai reiškia. Kad ir kiek pas mus vagių, kad ir kiek melagių, kad ir kiek purvo – visada tarp šių dalykų apstu gėrio. Reikia tik jį atrasti :)
Tai tiek tų perdėtai patriotiškų minčių. Bet meilė visada būna perdėta, nesvarbu, ar žmogui, ar tėvynei :)


blevyzga