Mano tinklaraščio vienerių metų gimtadienio išvakarėse spyriau sau į užpakalį ir pagaliau liepiau sau grįžti į blogosferą. Užteks tų atostogų! :) Pirmasis įrašas, dar sename tinklaraštyje, kadangi neturėjau savo puslapio, buvo parašytas 2007 metų spalio 22 dienos ankstų rytą. Tada geras ir išsamus pusmetis, o tada ši bjauri ir nesmagi tyla. Bet grįžau.

Kas yra geras blogeris? Man geras blogeris yra tas, kurį visada įdomu skaityti, net jei aprašoma tema tavęs nedomina. Geras blogeris yra tas, kuris niekada nenustoja pildyti savo tinklaraščio ir džiuginti savo skaitytojų. Lietuvoje galėčiau tokių išvardinti ne vieną, tačiau vieną vėl noriu paminėti – nežinau.lt. Tai blogeris, kurį laikau praktiškai idealiu blogeriu, net kai jis nustojo rašyti tais baisiai didžiuliais tempais ir nesuvokiamais kiekiais.

Ką aš čia pezu? Ogi tą, kad niekada nebuvau ir nebūsiu geras blogeris pagal savo apibūdinimą. Ir tai jau minėjau ne vieną kartą. Esu blogeris, rašantis visiškai asmeninį tinklaraštį. Visada sakiau, kad bus ir neįdomių temų, ir betikslių temų, ir didžiulių tylos pertraukų. Bet, kaip ir bet kokiam blogeriui, man svarbiausia skaitytojai. Todėl juos vis ir perspėju, kad galiu dingti savaitėms, ir net mėnesiams. Skaitytojai – ne daiktas, ir save gerbiantis blogeris neturėtų nusispjaut ant jų. Aš ant jūsų tikrai nespjaunu :) Labiausiai tinklaraščio man reikia tam, kad, kai prireikia, turėčiau kur išsakyti mintis, ar išdėstyti savo nuomonę, kad ją galėtų pamatyti tam tikri žmonės, o taip pat ir kiti skaitytojai. Tačiau mano gyvenimo tempas toks, kad kartais būna ilgi tarpai, kai nieko niekam dėstyti nenoriu ir susikaupiu ties darbu ar kitais dalykais. Savaime suprantama, tada rašyti mažiausiai norisi, o ir laiko būna ne per daugiausiai.

Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad mano tinklaraščio RSS per šiuos tylos mėnesius užsiprenumeravo dar 30 žmonių. Niekada negalvojau, kad kas nors gali užsiprenumeruoti užšaldytą tinklaraštį. Ir vien ta pareiga skaitytojams daugiausiai ir vertė mane sugrįžti ir rašyti vėl. Atvirai sakant, labai džiaugdavaus kiekvieną kartą, kai atsidarydavau Feedburner‘io statistiką ir pamatydavau kiekvieną naują skaitytoją :) Aišku, pats blogosferoje visiškai nebesigaudau, nes savo Google Reader‘į buvau atsidaręs senokai ir mačiau, kad jame virš tūkstančio neskaitytų įrašų. Reiks kada pasistengti ir sugrįžti į savo draugų ir nepažįstamų žmonių tinklaraščius.

Kodėl sustojau? Atostogos. Kaip ir praeitais metais, taip ir šiais, atostogauti pradėjau nuo vasaros pradžios iki rudens vidurio. Atostogų pradžioje dar stengiausi rašyti, tačiau laiko buvo vis mažiau, kol galų gale prasidėjo įvairios kelionės ir kitokie reikalai. Grįžęs namo vis atsidarydavau savo šiuos namus ir vis norėdavau ką nors parašyti, bet suprasdavau, kad tai bus tik mažas įrašėlis ilgoje tyloje. Todėl ir nusprendžiau netrikdyti tylos, nes geriau nieko, negu briedas :)

Bet štai, guess who’s back :) Per vasarą ir visas atostogas nuveikiau nežmoniškai daug ir netgi gyvenimas smarkiai pasikeitė. Viskas prasidėjo nuo to, kad pervargę nuo buto paieškos, pagaliau per pažįstamus jį suradome! Ir visai neblogą, dviejų kambarių, gan tvarkingą, prie Vingio kinoteatro. Tik su elektra čia prastokai, kartais trūkinėja, bet išgyvenam :) Atsikrausčius buvo labai juokinga ir tuo pačiu graudu – prieš mus šiame bute gyveno keturi vaikinai. Tą dieną, kai pradėjau tvarkytis, supratau, kokie vyrai yra nevalos ir kokiame mėšlyne jie gali gyventi. Bjauriausiai atrodė siena, esanti šalia klozeto – ji buvo visa geltona… Fek. Apie dulkių ir purvo sluoksnį net nėra ką kalbėti. Virtuvė – košmaras. Linksmiausiai atrodė balkonas, kuriuo jie tikriausiai nesinaudojo, nes ant rankenos buvo 1cm dulkių. Atidarius balkoną, beveik nieko nematai, nes viskas buvo apaugę vijokliais. O pats balkonas iki kelių pilnas pernykščių vijoklių lapų, kurie ten tikriausiai krito ne vienerius metus. Po tais lapais dar atradome papuvusių spintelių ir kitokių šiukšlių. Trumpai sakant, tvarkydami balkoną sunaudojom apie 10 šimtalitrinių šiukšlių maišų :) Užtat dabar ten labai gražu – foteliukas, dvi kėdės, gražiai apkarpyti vijokliai. Ir jokio purvo :)

Buvau Belovežo girioj. Tiksliau prie girios. Taip ir nepavyko į ją įlysti, kad ir kaip norėjome. Tačiau visai smagiai pasitūsinom mūsų kaimyninėj Lenkijoj ir smagiai pasibuvom su draugais. Nuotraukoje esančiam briedžiui buvo kažkas negerai su liežuviu, nes jis vaikščiojo jį iškišęs ir labai kvailai baubė :) Daugiau info apie girią čia.

O tada išlėkiau į seniai lauktą renginį – Lietuvos skautijos tautinę stovyklą, grandiozinį skautų tūsą, kurio laukiau pusę metų. Šioje stovykloje mano skautavimas dar kartą buvo „įprasmintas“ ir visiškai netikėtai pasiekiau bene vieną iš svarbiausių skautavimo viršukalnių – tapau vyčiu. Tie, kurie nėra šios puikios šeimos nariai, gal ir nesupras, kaip pasikeitė mano gyvenimas, tačiau tie, kurie mane pažįsta ir viską žino apie skautus – jiems net nereikia aiškinti, koks buvau laimingas :)

© http://www.zmones24.lt

Tuo pat metu spėjau sudalyvauti ir viename geriausių Lietuvoje įvykusių koncertų. Björk. Tai buvo kažkas neapibūdinamo, kad ir ką šnekėtų kritikai. Vingio parke tokio garso technikos sprendimo dar nebuvo – visame parke garsas buvo nepriekaištingas. Kas yra buvęs kokiame koncerte šiame parke, turėtų prisiminti, kad už kelių šimtų metrų nuo scenos jau nieko nebesigirdi. Apie koncerte naudotą šviesos techniką net nežinau ką pasakyti. Tai buvo visiškas kosmosas. Muzikantų naudojama technika – wawawyva! Visokie didžėjaus naudojami aparačiukai, kurios valdo pirštais, buvo ne naujiena, tačiau tas koncerto pabaigoje naudotas skritulys buvo kažkas nesuvokiamo. Ant jo žmogus dėliojo kaladėles, kiekviena kaladėlė turėjo savo atskirą garsą, tuos garsus buvo galima jungti stumdant kaladėles, o jas sukant, buvo keičiamas garso tembras ir tempas. Kažkas nesuprantamo. Tai visiškai nurovė stogą. Visa komanda taip puikiai dirbo, taip gerai viską pateikė, kad pajaučiau tokį katarsį, kokį buvau jautęs tik per Gotan Project. Neįmanoma nupasakoti, koks buvo jausmas, kai užgrojo fantastišką gabalą Declare Independence ir visi žmonės (na, dauguma) pradėjo šokinėti pagal melodiją, visai kaip dainos vaizdo klipe. O Björk tuo metu visa užkimusia gerkle šaukė „Lithuania, rise your flag!“ Beje, ji tikrai buvo užkimusi, nes prieš koncertą susirgo, ir netgi Lisabonoje (atrodo) atšaukė savo koncertą. Pas mus koncertavo, nors ir labai trumpai. Bet man tikrai užteko, nes koncertas buvo fantastiškas. Ir niekas nepakeis mano nuomonės.

Beveik pusę vasaros gyvenau vienas. Tokios nuobodybės dar nebuvau apturėjęs :) Po to, kai nebebuvau vienas, iškeliavom pasivažinėti po Lietuvą. Jau kelis mėnesius turime savo transportą, kuris anksčiau buvo vadinamas Bitute, mes pervadinom jį Kamane (nes labai jau sunkiai juda). (Beje, prieš kelias dienas jis patapo Meška arba Tanku, nes prakirtom duslintuvą :) ). Dar aplankėm senelius, vėliau apturėjom kaimiško gyvenimo, kai vaikštai po laukus, o tave vejasi 20 broilerių, 5 vištos ir 1 kalakutas. Visai smagu buvo. Dabar, kai žiūriu į lėkštę, kurioje guli broilerio šlaunelės, kartais pasidaro labai gaila vargšo durno padarėlio :)

© delfi.lt

Ilgą laiką gyvenau karo nuotaikomis. Vos tik prasidėjo karas Gruzijoje, įnikau į viso pasaulio žiniasklaidą, o per naktis žiūrėdavau BBC ir CNN. Buvo neskanu. Labai nemėgstu karo. Nenoriu į šią temą gilintis, tačiau sėdėjau, ir kiekvieną dieną galvojau: „kai mus okupuos, ar eit gint, ar saugoti savo šeimą ir bėgt?“. Taip ir neapsisprendžiau, bet labai nurimau, kai Vakarai pasitrynė rankas, prispaudė Kremlių ir grėsmė Lietuvai vėl nutolo kokiai dešimčiai metų. Tuo laikotarpiu apturėjau daug diskusijų, daug pamąstymų, daug gerų pašnekesių ir išgirdau daug įdomių nuomonių. Bet vieno niekada nesuvoksiu. Kaip žmogus, tikras lietuvis, pergyvenęs visą sovietų košmarą paskutiniais Lietuvos priklausomybės metais, gali pateisinti Kremliaus veiksmus ir vadinti rusų armiją didvyriais? Net aš, kuriam buvo tik penkeri metai viso to siaubo metu, suvokiu situaciją ir žinau, kas yra rusų armija ir Kremliaus žvėriškumas. O suaugę žmonės, kurie prieš beveik 20 metų viską matė ir prisimena, vis tiek mano, kad Rusija vargšai, nukentėję ir elgiasi teisingai… Ir dar padariau vieną klaidą – po metų ir daugiau pertraukos paskaičiau delfi.lt komentarus. Užteko 10 minučių, kad „atsiskaityčiau“ jų dvejiems metams į priekį.

Gavau kelias žinutes, kuriose žmonės domėjosi, kaip gi sekėsi sterilizuoti katę. Sekėsi visiškai puikiai, be jokių komplikacijų. Nuvežėm, palikom, po kelių valandų pasiėmėm visą mieguistą ir su satelitu ant galvos :) Satelitas (tai toks piltuvėlis, dedamas ant kaklo, kad gyvūnai nekramtytų žaizdos) mūsų Kačiui buvo visiškas košmaras. Netgi buvau pradėjęs daryti marškinėlius (kartais vietoj satelito dedami marškinėliai, uždengiantys žaizdą), bet kadangi Kačius labai prieštaravo, tai teko gyventi kaip palydovinei antenai. Bet išgyveno. Po sterilizacijos ji tikrai pasidarė meilesnė! Valgė irgi tikrai daugiau. Pirmos savaitės buvo košmariškos – ji VISADA prašydavo valgyti. Bet mes buvom kantrūs ir neduodavom daugiau maisto, todėl po kiek laiko ji visai priprato ir nebeprašydavo. Tad jeigu nenorite nušerti savo katės, teks kelias savaites pakentėti tą įkyrų meeeeeeeeeeeuuuuuu :)

Katės šlapinimosi problema – nežinau ar ją išsprendėm. Man atrodė, kad išsprendėm. Tačiau po sterilizacijos, kai katė tapo mielesnė, pradėjo reikalauti ir daugiau dėmesio. O kartais jo negaudavo, todėl pradėjo piktybiškai šlapintis ant kilimo. Vėliau ir balkone, ant fotelio. Vos tik namuose pasirodo koks svečias, mes su juo bendraujam, jau galima eiti ieškoti balutės. Nepadėjo niekas – nei davimas į kailį, nei smėlio keitimas, nei visiškas ignoravimas dvi savaites, nei maisto padėjimas į vietą, kurioje šlapindavosi – padėjom ant kilimo, tai ji pradėjo myžčioti ant fotelio. Daug kas rekomendavo pabandyti purškiklius, kurie skleidžia katėms nepatinkantį kvapą, tačiau atsisakėm – geriau apsisiotas kilimas ir fotelis balkone, negu kuprinės, daiktai ir ypač miegamojo lova. Visai neseniai išaiškėjo, kodėl mūsų katė taip elgdavosi. Kai tik ją priglaudėm, uošvė juokėsi iš mūsų – sakė „Bus jums laukinę katę auginti“. Taip ir buvo – kadangi katė ilgai buvo ignoruojama, o po to buvo su ja stipriai pykstamasi, tai ji ėmė ir išėjo (gyvenam antrame aukšte). Po to sugrįžo, kai išalko, dar spėjo myžtelt ant fotelio. Po to vėl išėjo. Sugrįžo. Išėjo. Ir nebegrįžta. Kartais matom ją apačioje pas kaimynę bobutę, bet ši laukinė katė pasirodo ir miaukia tik tada, kai išalksta, o šiaip tai jai tie žmonės nė motais. Va tau ir katės. Visada sakiau, kad mano gyvūnas bus šuo, o ne katė. Mėgstu patikimus ir pasitikinčius augintinius.

Na, daugiau nieko ypatingo gal ir nebuvo, arba neprisimenu. Aišku, visokių važinėjimų prie ežerų, į gamtą, įvairiausių pramogų ar šiaip pagėrimų su draugais tai buvo apsčiai, bet nėra ten ką aprašinėti. Dar per visas atostogas peržiūrėjau beveik 100 filmų :))) Šio tinklaraščio laukia ilgi ir nuobodūs filmų aprašymai :)

Taip, taip. Vėl mano tinklaraštis kentės nuo mano buržujiško briedo, o skaitytojai švaistys savo laiką skaitydami mano blevyzgas :) Lauksiu komentarų, nes komentarai mano duona! (O sveikinimus priimu į sąskaitą LT457044000964610650) :)