Jau kai supykstu, tai supykstu. Iš anksto nusiteikite ir nepykite už leksiką.

Kai žingsniavau iki šio mitingo (man, kaip buožei, dirbančiam buožių įmonėje buožių kvartale, buvo netoli žingsniuoti), galvojau, jog apie šį mitingą jeigu ir rašysiu, tai įdėsiu kelias nuotraukas su Frontininkais ir prie visų parašysiu „štai, debilas, o štai čia dar vienas debilas“. Gavosi kitaip – keliolika nuotraukų ir du video filmukai.

Šis mitingas (2012 m. sausio 12 d.) iš esmės buvo smirdantis ir bevertis kaip ant žemės gulintis šūdas vien dėl Socialistinio Liaudies Fronto atsišaukimo ir spaudos pranešimo.

Debilai renkasi atidirbt už sriubą ir puskilogramį rusiškų saldainių

Fronto pranešimo spaudai dalis:

Socialistinis Liaudies Frontas sausio 12-ąją, ketvirtadienį, 11:00 rengia sankcionuotą mitingą prie konservatorių būstinės Stuokos-Gucevičiaus g. 11 su šūkiais:
– Landsbergi, tavo vaidmuo Sausio 13-je pradeda aiškėti;
– Išduok, jei toks principingas, europinį arešto orderį Michailui Gorbačiovui, kuris pasiuntė tankus Sausio 13-ąją (inicijuok tokio orderio išdavimą – mes palaikysime);
– Landsbergi, kur žadėtas šviesusis europinis rytojus? Kada atsakysi už ekonominę katastrofą?

Narkotikų apsirijusių šizofreninių terminatorių visą atsišaukimą galite paskaityti čia.

Didysis vadas, žadantis atnešti mums saulę, spindinčią už Fronto kraujo raudonumo vėliavos, tiesiai jam virš galvos.

Į Paleckiuko mitingus jau ilgą laiką nebekreipiau dėmesio, nes jie tiesiog neįdomūs. Neaišku prieš ką jis šūkauja, kodėl šūkauja, kam šūkauja, o ir nelabai įdomu. Bet kadangi sugalvojo apkaltinti Landsbergį sausio 13-osios aukų žūtimi, tai jau nebeatlaikė nervai. Nesu aš Landsbergio didelis gerbėjas, ypač dabar, kai jis sensta, bet vis tiek labiausiai neapkenčiu nemąstančių šizoidinių neišsivysčiusio proto socialinių atliekų.

Tai štai puspročiai ir mitinguoja. Prieš Landsbergį. Suprasčiau, jei rėktų ant valdžios ar ant kokių istorinių neteisybių, bet kaip gi puspročiai be kokios nors idiotiškos idėjos? Vadas pasakė, paskui vadą belekaip.

Nuomonės laisvei – taip! Tai štai ir pareiškiu savo laisvą nuomonę – visi, su raudonais lozungais ir raudonomis vėliavomis, yra debilai. Čia pasireiškia ne tik pinigų maistui trūkumas, bet ir nemažos dalies smegenų nebuvimas, kurią raudongalviai prašiko klausydami Paleckiuko.

Nors apie šią violetinę moterėlę esu visai neblogos nuomonės (teko susidurti mitinguose, žaviuosi jos paltu, o ir smagų video apie jos požiūrį į šiandienos aktualijas turiu), bet nepaisant mano nuomonės, ji vis vien priklauso puspročių kompanijai.

Sunku išlaikyti plakatą, kai ateini į mitingą apsirijęs amfetamino arba padaręs pusę litro samanės.

Nors kaip čia pasakius „mitingas“… Keliolika žmonių tuščioje aikštėje su vienu per megafoną rėkaujančiu pridurku. Net žiniasklaida nelabai jais besidomi – pasirodė tik Lrytas ir Kakadu. Čia net ne žiniasklaida :)

Paleckiukas davė pakalbėt jauniausiam debilui iš debilų būrio. Jis mokėjo gudresnių žodžių ir kalbėjo apie skaičius. Kalbėjo asfaltui, medžiams ir policininkams. Ar kas paklausė, ar to nori mergaitė?

Tuo metu mitingas vyko tik kokias 15 minučių, bet aš jau gailėjausi atėjęs. Toks beprasmiškas laiko gaišimas, jokio linksmumo. Bet tam jaunajam debilui bekalbant pasigirdo būgnijimas ir mitingas įgavo visai kitą prasmę:

Atėjo tikrasis Paleckiukas. Garsiai šaukė ir linksmino publiką, kaip tikras cirkininkas, kaip jam ir derėtų daryti. Specialiai jums suklijavau video, kaip viskas atrodė gyvai:

Ir tai buvo žiauriai linksma. Žiūrėdamas vaizdo įrašą netgi gailiuosi, kad ne-gyvai tai atrodo daug nuobodžiau. Būtumėte matę Paleckiuko veidą… Arba girdėję, kaip puspročių kompanija pradėjo kaimynų kalbos keiksmažodžiais rėkt ant šių jaunuolių :)

Nežinau, kas jie tokie, vieni sako kad jaunieji konservai, kiti sako, kad šiaip troliai. Man tai net neįdomu kas jie, nes padarė tai, kas turėtų vykti per bet kokį mitingą :) Pavyzdys!

Buvau šiais jaunais paleckiniais troliais toks patenkintas, kad net nesusiturėjau ir nuėjau paspausti šiems garbingiems ponams rankų. Ačiū ir žemai lenkiu galvą!

O debilai tuo metu mitingavo toliau. Tiems, kurie mano, kad per dažnai kartoju „debilai“ ir tai nesuteikia mano kalbai gražumo ir man pačiam garbės, didingai pristatau šių debilų teorijas ir mąstymą:

Štai visi likę, ant pjedestalo neiškelti tautos didvyriai:

Paspaudus dędęnasi

Kaip sakė šita aukščiau esanti skrybėlėta pusprotė, „mes čia stovime dėl jūsų, kad jūs už šilumą nemokėtumėte visų savo pinigų“. O ar kas paklausė, ar to nori mergaitė??

Na ir dar viena DRĄSI ir IŠDIDI Frontininkė visą laiką slėpėsi už plakato, matyt nenorėjo atskleisti savo tapatibės. Bet jei sakiau, kad visus fotografuosiu, reiškia visus.

Sėkmės puspročiams jų sunkiame gyvenime. Varguoliu būti nelinksma ir sunku, bet tai nesuteikia teisės tapti debilu. Ir tuo labiau nesuteikia teisės savo debilavotumą skleisti viešai ir kišti savo šūdą visiems į galvas.

Jau kai supykstu, tai supykstu.

|| Paleckiukas ir jo puspročiai prieš Landsbergį ||

Kaip kažkas Lietuvos internetuose yra parašęs apie šį plakatą, tai buvo bene vienintelis logiškas ir įdomus plakatas visame mitinge. Nė kiek nesumeluota. Gal ir negerai, bet nuo pat pradžių jus nuteiksiu, jog šis prieš savaitę įvykęs mitingas, nors ir kupinas žmonių, bet buvo žiauriai nuobodus ir nevykęs.

Žmonių buvo tikrai nemažai. Galite spustelėti ant šios kreivai suklijuotos panoraminės nuotraukos ir pamatysite, kaip viskas maždaug atrodė Kudirkos aikštėje. Bet nepaisant to, jog žmonių masė buvo didelė, ji buvo visiškai nuobodi ir neorginali. Lozungai – antri metai tie patys, net plakatus ir tentus naudoja tuos pačius. Žmonės – nei šūkauja, nei ką įdomaus pasako. Patriukšmavo šiek tiek su nuo krepšinio čempionato likusiomis dūdomis ir viskas.

Na, bet kaip gi buržujus nesuras jums ko nors įdomaus? :) Jau pirmomis mitingo minutėmis supratęs, kad viskas čia bus blogai, sugalvojau, jog reikia į šį mitingą pažvelgti šiek tiek kitaip. Todėl didžiausią dėmesį kreipiau į plakatus, o vėliau mėginau įspėti, ką žmonės bandė jais pasakyti. Tai visa tai ir pamėginsiu čia aprašyti, kad po 20 metų mano vaikas galėtų žiūrėti ir žvengti :)

Eisena prasidėjo tradiciškai nuo Seimo, eisenos dydis, ilgis ir šiaip bendras vaizdas buvo tikrai įspūdingas. Pradžioje buvo nemažai triukšmo, viskas atrodė labai puiku. Vidury eisenos pastebėjau katafalką. Galima visaip interpretuoti, ką mitinguotojai norėjo tuo pasakyti, bet tiek to. Tiesiog buvo linksma matyti tokius įvairius mėginimus būti originaliais. Politinės pažiūros netradiciniais būdais. Ar sėkmingi tie būdai – spręsti jums :)

Kaip ir minėjau, didelį dėmesį kreipiau į plakatus:

Pirmas rinkinėlis jūsų džiaugsmui (paspaudus dędęnasi), o linksmesnį rinkinėlį (tokį labiau WTF) pasilikau pabaigai, kad nepabėgtumėte :)

Toliau – mitinge vyravusios nuotaikos, nuobodūs lozungai, kvaili žmonės, įdomūs žmonės, linksmi žmonės. Važiuojam:

Iš tiesų labiausiai tądien nuvylė žmonių siauras požiūris. Toks įspūdis, jog dauguma jų užsikabina už kieno nors pasakytos minties ir nesugeba jos paleisti, ji jiems tampa lyg pagrindinė gyvenimo tezė. Ir nesvarbu, kad ji arba visiškai nelogiška, arba lenkiasi su realybe ir galimybėmis. Kaip ir aukščiau esančioje nuotraukoje. „Už naujų darbo vietų kūrimą“? Labai įdomu, kaip prieš tai protestuoti, jei ir taip į šią sritį dedama daug pastangų. „Už pajamų didinimą“? Čia vos ne tas pats kas „Kubileu, pakelk man algą“. Geriau tegu eina kokį greitą kreditą pasiimti. Bet labiausiai mane nervinantis šūkis buvo… „STOP emigracijai“.

Man tas „STOP emigracijai“ yra puikiausias žmonių paviršutiniškumo pavyzdys. Nuolatinis kliedėjimas, jog valdžia kalta dėl emigracijos, visuomet skamba komiškai. Žmonės toli gražu neemigruoja dėl to, jog valdžia kažką padaro ar kažko nepadaro. Žmonės emigruoja, nes sienos atviros, galimybės neribotos. Jei dešimt jaunuolių išvažiavo iš Lietuvos „nes če pizė, stroikių nėr ir babkių nedaug duoda“, tai nereiškia, jog valdžia dėl to kalta ir kad visi dėl tokių priežasčių išvažiuoja. Juokingiausia, kai dėl emigracijos kaltinama dabartinė vyriausybė. Bile suverskime visas bėdas tiems atpirkimo ožiams. Vis tiek jie jau daug šūdo srebia.

Pilnas mitingas bereikšmių šūkių. Šis vyriškis matyt kažką citavo, ką mes visi turėtume suprasti. Bet kuriuo atveju, jo buvimas šiame mitinge yra lygus jo nebuvimui. Jis nepasakė nieko, neįdėjo jokio indėlio. Nemoka lietuviai mitinguoti, nors tu ką.

Ir kaip visada tarp mitinguotojų galime sutikti profesionalių veidmainių. Šįkart ne Prunckienė. Ir ne Paleckiukas (nors jis buvo, bet jau pabodo jo veidą čia dėti). Sėkmingas populistas, valgyklos virėja politikoje ir jų visų vadas. Apie Blinkevičiūtę išvis neturiu žodžių. Dalyvauja mitinge, kuriame žmonės protestuoja prieš tai, ko ji pati pridirbo ir kas tebuvo vienintelis žinomas dalykas jos politinėje karjeroje. Juk sunku pamiršti jos virtuoziškus reveransus baigiantis praeitai Seimo kadencijai… Ale, kad ir kiek šiksi, ant Europos Parlamento šilto klozeto vis tiek pateksi.

Apskritai mane žiauriai supykdo politikai, kurie leidžia sau dalyvauti tokiuose mitinguose. Ir dar blogiau, jei jie leidžia sau pakalbėti nuo scenos. Gerai nors tiek, kad mitinguotojai dažniausiai juos nušvilpia. Man atrodo nei vienas iš dabar Seime esančių politikų neturi teisės „solidarizuotis su tauta“, nes tai būtų absoliutus veidmainiavimas. Todėl pamatęs bet kokį politinį veidą mitinge vis tikiuosi, kad jiems nutiks kaip Zuokui su kiaušiniu. Arba dar blogiau. Bet, deja, mitinguotojai populistų neliečia arba net juos mėgsta. Neturi lietuviai politinių pažiūrų – jie turi tik antkaklį, kurio virvelę tampo geriausiai liežuvį valdantis prižiūrėtojas.

Buvo mitinge ir švelniai paplaukusių žmonių, kaip ši moteris, kuri suplakė atominių elektrinių statybą su „aktualia“ mitingo tema – skurdinimu. Apie atominių kenksmingumą žinome daugelis, bet kuo tai susiję su skurdinimu? Iš jos kalbos tai suprasti buvo sunkoka, tad dėmesio iš žmonių ji susilaukė ne tiek ir daug.

Bet nereikia vien tik apie blogus dalykus :) Mėgstu mitinguotojus dėl to, jog tarp visų blogybių ir nusivylimų, visuomet atsiranda smagiai nusiteikusių ir maloniai bendraujančių, besišypsančių žmonių. Ir eilėraštuką ant plakato užsirašo, ir pasišypso, ir pašvilpia. Būna, netgi labai prašo pafotografuoti ir po to linksmai dėkoja :)

Arba šiaip neša gerą nuotaiką. Lokys, briedis ir kumelė.  Be pašaipos, tik smagi sąsaja.

O čia jau turėtų suskubti gyvūnų teisių aktyvistai ir kelti antrinį protestą. Šitas šunelis buvo toks peršikęs ir drebantis, jog net norėjosi prieiti paklausti šeimininko, ar jam su galva viskas gerai, kad taip kankina gyvūną :)

Na, čia viską pasako vaizdas. Buvo tokių, nemažai.

Šiame karutyje – spagečiai su užrašu „valdžios makaronai“. Baisiausia, kad šie, prieš makaronus protestuojantys piliečiai, vėliau nueina ir nubalsuoja už socialdemokratus. Ar dar blogiau – už kokį TyT arba Darbo partiją. Nes šių piliečių galvelių nepasiekia paprasta logika, jog makaronus kabina visi, tačiau kai kurie tai daro realiai dirbdami, o kiti – maldami š.

Ir vėlgi nuotaiką praskaidrina grupelė pagyvenusių damų ir džentelmenų, kurie pakikena juos fotografuojant ir mandagiai nusišypso: „Jaunuoli, atsargiai, mes tuoj jus sumindysim!“.

Dar vienas pavyzdys, kai protestuojama prieš beleką-nesuprantu-prieš-ką. Kaip galima protestuoti prieš skurdą? Žinau vienintelį protesto būdą prieš skurdą – pinigus. Darbą. Pastangas. Išeities ieškojimą. Apskritai, protestavimas prieš skurdą rodant kaulą ir užrašant kelis kodinius raidžių trumpinius… taaaip nuobodu. Nemoka lietuviai protestuoti, nors tu ką. Be to, Lietuvoje šis tarptautinis protesto ženklas nelabai tinka, nes mūsų vargstančioje šalelėje badauti neleidžiama absoliučiai niekam: yra Caritas, yra kitos valgyklos, yra Maisto bankas ir pan. Jei neturi ko pavalgyti, reiškia esi pats kaltas.

Jausmas pamačius šį ženklą toks pats, lyg kas nors eitų su plakatu „I don’t want to go to toilet, but I will“.
Seriously, whaat?

Dar šypseną sukeldavo geležinio kumščio močiutės. Taip ir matau ją trenkiančią kumščiu per stalą ir užkriokiančią „Jau GANA!“ :)

Ir malonūs vyriškiai, noriai ir išdidžiai pozuojantys. Ačiū!

Tuomet nesusipratimo ir šiokį tokį svetimos gėdos jausmą sukelia šie jaunuoliai. Abejoju, kad jie čia trollino ar norėjo padaryti kažkokį bajerį, nes abu atrodė ypatingai rimti. Bet iki šiol jų pasisakymų neperkandau. Jei kas perkandote, pagelbėkite.

Aikštėje protarpiais pasitaiko maloniai nusiteikusių močiučių. Protestuoja, pyksta dėl nurėžtų pensijų, bet šypsosi!

O kiti kankina vaikus. Sakiau, kad reiktų vaiko teisių apsaugai pranešti, kad pildo vaiko galvą bullšitu ir dar verčia atstovėti su vėliava :) Beveik kaip komunija :)

Čia dar vienas proto gumbas. Tokių nebuvo labai daug, bet kai jau rėždavo, tai už visus. Čia tikriausiai iš tos operos, kur „mes nedirbsim ar belekaip dirbsim, bet visus verslininkus apiplėškim ir jų įmonių uždirbtus pinigus paimkim mums“. Man tai panašiau į nemąstančių tadų blindų durnių laivą, ir tiek.

Ir bene liūdniausia mitinguotojų dalis, tai mitinguotojai prieš Kubilių, kartais prieš Šimonytę ir dar rečiau – bent prieš Vyriausybę, o ne vieną asmenį. Tokių mitinguotojų pagrindinis akcentas – raskime atpirkimo ožį ir supilkime jam visą šūdą. Nors piešiniai gražiai nupiešti, ranka, išraiškingai, bet dešiniausias piešinys parodo visą tokių mitinguotojų siauraprotiškumą ir nenorą domėtis niekuo, kas nėra jam padėta prieš nosį kokios Grinevičiūtės ar Krivicko. Tikiuosi nereikės aiškinti, kodėl taip sakau ir kad dešiniajame piešinyje parodytą laivą Kubiliaus vyriausybė kaip tik labai sunkiai, bet sėkmingai apiplukdė aplink tą ledkalnį, į kurį smagiai pistelėjo graikai, italai, latviai, portugalai ir dar krūva kitų. Saulius Poška tokiems piliečiams yra sugalvojęs gerą terminą – varguoliai (jį labai mėgsta ponas Užkalnis). Kur tau varguolis mąstys apie pasaulinę ekonomiką ir krizės priežastis bei BVP augimą. Jam babkių duoda mažai, koks Mazuronis per TV pašneka, kad viskas blogai, varguolis štai ir puls piešti politikus klozete ir Kubilių skandintoją. Tai ką čia daugiau ir bepasakysi.

Į šią nuotrauką reikia atkreipti dėmesį. Šioje nuotraukoje – bene vieninteliai žmonės, turintys pilną teisę protestuoti ir visais žodžiais keikti valdžią. Šitie žmonės greit turės patys dar ir primokėti, kad galėtų dirbti savo darbą – gelbėti lietuvių šiknas iš gaisrų ir gesinti jų degančius namus. Visos situacijos, deja, nežinau, tik girdėjau nemažai atsiliepimų, kad padėtis gaisrinėse ir gaisrininkų algų sąskaitose yra tikrai prastoka.

Čia antras pagal linksmumą epizodas po „Legalize Cannabis“. Šis vyriškis buvo toks savimi patenkintas, jog tas pasitenkinimas tryško didelėmis džiaugsmo srovėmis ir atkreipdavo visų mitinguotojų dėmesį. Geras plakatas, 10 balų, tokių mitinguotojų lietuviškuose mitinguose labai trūksta.

O štai tokių – apstu. Čia – Paleckiuko armija. Negalėjau nepasidalinti, nors ir suprantu, kad juoktis iš žmonių aprangos – neetiška :)

Jei jau kalbame apie Paleckiuką (kaip ir sakiau, jog veidelio šiandien vengiu), štai taip vyksta verbavimas į jo partiją. Tiesiai ant mitingo plakato. Atbėga tokia moterėlė, pakalbina niekuo dėtus pensininkus, šast prašymą ir baigtas kriukis – priklausai Šventojo Karžygio draugijai.

Čia dar vienas egzempliorius. Aš dar norėčiau asmeninės masažuotojos ir apmokamų komandiruočių į Bahamus (2x per metus).

•••

Na ir pabaigai – šiek tiek linksmiau:

Turiu čia vieną tokį atradimą:

Pagaliau supratau, ką man Veselka taip primena savo pastarųjų kelerių metų elgesiu. Ogi Šustauską! Neintelektualus, nemandagus, grubus ir kaimietiškai besielgiantis žmogus, bandantis save pateikti kaip svarbų asmenį. Ir dar juokingai išsisukinėjantis, kai ką nors prisidirba. Tetrūksta raudonos nosies (manau, ne už kalnų), ir turėsim Šustauską Nr.2. Ne? Padiskutuokime :)

Beje, šis kaimietukas pasisakė kažkokiai komunistinių atliekų laidai, kurią galima pasižiūrėti youtubėj. Aš rusiškai suprantu netobulai, bet tiek Veselka, tiek pImbrasas pasirodė kaip ne viso proto… Tuomet pagalvojęs apie žmones, kurie už juos balsuoja, supranti, kam skirtas terminas runkeliai.

•••

Au au ir į būdą?.. (Kas man paaiškins šį plakatą, duosiu saldainį.)

•••

„Tadai, tavo lūpos kaip vyšnios, eikš, pasibučiuojam…“

•••

Kviečiu įsijungti šią dainą ir skaityti toliau esantį „Tvarka ir Teisingumą“ atsišaukimą:

Esam šaunūs debilai, Rolandas Paksas yr mums pavyzdys!

•••

„O man sakė: būtinai, būtinai ateik, Uspaskichas saldainių iš malūnsparnio mėtys. Apgavikai…“

•••

Ar mano vieno vaizduotė tokia iškreipta, ar šio plakato kietakumštė mamulė yra labai panaši į Buškevičių?

•••

Protesting… like a boss!

•••

„Mama, šiandien negrįšiu. Šustauskas pakvietė į afterpartį, varysim į Kauną.“

•••

„Nu bet vyrai jūs ir perdžiat, net akis graužia!“

•••

„Jaunuoli, a jūs į sąjungą nenorit? 868974924, atsineškit zakusono.“

•••

Štai šia nuotrauka savo pasakojimą ir užbaigsiu. Nuotrauką šiek tiek pataisiau, kad atitiktų realią situaciją.

Nevykęs mitingas, nevykę mitinguotojai. Tikriausiai profsąjungos ir pensininkai mano balso neišgirs, bet kitą sykį paskatinčiau nebijot paeksperimentuot ir plakatuose bei šūkiuose pažvelgti į situaciją iš humoristinės pusės. Juk niekam bėdos neįdomios – o juokai patinka visiems. Tad originalumo ir drąsos. Nebūkit lebedos, kurie niekam neįdomūs.

O pabaigai, kaip ir žadėjau, dar vienas plakatų rinkinėlis (paspaudus dędęnasi):

Iki kitų pasivaikščiojimų pagrindinėmis miesto gatvėmis!

|| profsąjungų ir pensininkų nevykęs mitingas (gruodžio 10) ||

Šiame įraše – informacija ir pasakojimas apie kelionę į Maroko dykumą Erg Chebbi (prie Merzougos) ir kalnus Dades Gorge bei Todra Gorge. Jei ieškote bendros informacijos apie keliones po Maroko miestus, jums pasitarnaus prieš trejus metus mano parašyti informaciniai įrašai -  3 dalis ir 4 dalis (informaciją palaipsniui atnaujinu). O jei ieškote informacijos būtent apie patirtį Maroko dykumoje ir kalnuose – pataikėte čia. Malonaus skaitymo! :)

Kai šiemet lankėmės Maroke, tris dienas paskyrėm užsakomajai kelionei į dykumą ir kalnus. Šią idėją mums mestelėjo vienas linksmas žmogus, kuris davė marokiečių agentūros „Nature Dream“, užsiimančios tokiomis kelionėmis, kontaktus. Sakė, su jais linksma. Neapgavo :) Nors agentūros pavadinimas mums, „kūrybingiems“ europiečiams, skamba gan juokingai, bet nereikia apsigauti. Pavadinimas gal per daug tiesmukiškai ir neorginaliai apibūdina tai, kokias keliones jie iš tiesų suorganizuoja. Informacija apie jų kelionių ypatumus ir kainas – šio įrašo apačioje.

Tai buvo įspūdingas potyris, artima pažintis su šalimi ne tik vizualiai, bet ir iš kultūrinės pusės. Pamatėme tai, ką matydavome tik kino filmuose. Pabuvome ten, kas anksčiau atrodydavo pasaulio kraštas. Supratome daug įvairiausių dalykų apie kultūrinius skirtumus. Apie tai šiame įraše ir papasakosiu. Kadangi žinau, kaip nuobodu yra, kai kiti žmonės rodo peizažų, kalnų, horizontų nuotraukas iš savo kelionių, stengiausi tokių nuotraukų nenaudoti, daugumą jų sumečiau į įrašo pabaigą. Vis tiek nuotraukomis niekada neperteiksi tų vaizdų, ką matai akimis. Kai po kelionės atsidariau visas nuotraukas, net susijuokiau – kelionėje tie visi vaizdai atimdavo žadą, o nuotraukose… atrodė kaip eiliniai kalnai ar nuobodžios palmių oazės :)

Ir kas liūdniausia, neperteiksiu čia tekstu to, ką ten patyrėme. Dalis įvykių užsimiršta, dalis lieka kažkur giliai: kaip patyrimas, o ne atsiminimas. Tokius dalykus reikia patirti, o ne apie juos kalbėti. Todėl, kad ir kaip būtų liūdna, bet šis įrašas apibūdins tik kokį penktadalį to, ką ten išgyvenome.

Na, bet apie viską nuo pradžių.

Atvykę į Ouarzazate labai džiaugiamės, kad kelionė prasideda nakvyne puikiame viešbutyje Les Jardins, bene geriausiame viešbutyje per mūsų kelionę, kur pažai nešiojo mūsų lagaminus ir dėl to privertė mane jaustis labai nepatogiai (nemėgstu tokių buržujiškų dalykų). Buvome pavargę, todėl patogus viešbutis ir dušas „be priekaištų“ mus labai pradžiugino.

Kitos dienos ankstų rytą mūsų jau laukė vairuotojas Achmedas su savo puikiu, kelerių metų senumo Toyota visureigiu. Prieš viską reikia dar paminėti, kad prieš kelionę labai įnirtingai derėjome kelionės kainą. Išsiderėjome neblogai, smulkmenų nepasakosiu, tačiau spėjome, jog dėl nuleistos kainos gavome paprastesnę paslaugą – pavyzdžiui, mūsų vairuotojas nekalbėjo angliškai :) Mokėjo pasakyti tik OK, Good ir Very night vietoje Very nice :) Pradžioje buvo kažkaip keista, tačiau jau po kelių važiavimo valandų supratome, kad tai nemažas privalumas – mums nereikia su juo bendrauti, jam su mumis, mes sau, jis sau. Laisvai tarpusavyje kalbėjom lietuviškai ir nejautėme jokios sąžinės graužaties :) Apie objektus mums pasakoti nereikėjo – buvome visko pasiskaitę, todėl dėl informacijos stokos nepergyvenome. Arba užteko gestų kalbos ir to, ką matėme prieš akis.

Pagal programą pajudėjom link Skoura oazės – didžiulio palmių miško, garsaus savo kasbomis (kasbah).

Visos kelionės metu nuolat kur nors stodavome: pasižiūrėti peizažų, kalnynų, oazių ar šiaip gražių dalykų. Šioje nuotraukoje matyti pirmas mūsų sustojimas. Gal buvome apsimiegoję, tačiau šis sustojimas sukėlė tokį didelį klaustuką „tai ar čia visą kelionę tokius dalykus rodys?“, nes vaizdinys ne tik kad nepadarė jokio įspūdžio, bet buvo netgi nuobodokas – kelios palmės, ežerėlis ir didžiulės plynės. Bet kadangi paprastai nesam pesimistai, nusiteikėm, kad gal čia tik kelionės pradžia. Ir buvome teisūs :)

Po pusvalandžio privažiavome Skoura gyvenvietę/oazę, kur vaizdas pasidarė šiek tiek įdomesnis. Skoura garsi tuo, jog čia tarp palmių labirintų stūkso daugybė kasbų – iš molio mišinio pastatytų tvirtovių, kurių dalis išlikusios nuo 18-19 amžiaus. Važiuojant duobėtu keliu pirmą sykį supratome šios kelionės su visureigiu privalumą – su paprastu automobiliu čia niekaip nepravažiuotum. Važiavom labirintais ir kas minutę pamatydavom vis kitą didelę kasbą – didžioji jų dalis jau yra ir griūva, nes jų tiesiog niekas neprižiūri. Kad kasba nenyktų, jos sienas atnaujinti reikia 4-5 kartus per metus. Tokiam, anksčiau karo metu sunkiai įveikiamam pastatui, užtenka tik 30-ies metų, kad jis visiškai sunyktų.

Vairuotojas atvežė mus prie garsiausios ir vienos iš seniausių Maroko kasbos Kasbah Amahidil – vietos pasididžiavimas, kuriame filmuota daugybė Holivudo ir šiaip didelių filmų (paskutinis tokių – Hanna, kurį tik grįžę iš Maroko su džiaugsmu pasižiūrėjome). Ten vietoje sumokėjom po 10 dirhamų už įėjimą ir papildomų 50 DH gidui – šioje kasboje gyvenančiam jos statytojų palikuoniui. Jis mums viską aprodė, smulkiai papasakojo ir tikrai rekomenduoju nepagailėti tų 50 DH už jo pasakojimus. Aukščiau nuotraukoje – ne kokie nors kasbos rakandai – tai tik dekoracijos iš dar vieno filmo, kurį filmavo dieną iki mums atvykstant. Mums pasisekė, nes ne tik pamatėm vieną iš seniausių molinių Maroko tvirtovių, bet ir prisižiūrėjom dirbtinai sukurtos autentikos – rakandų, turgaus elementų, vištų ir pan.

Beje, visiems būna įdomu, kaip gi atrodo tie jų moliniai namai iš vidaus ir ką jie su jais gali padaryti. Tai pasirodo, ribų nėra. Šioje nuotraukoje – restoranas, esantis tokioje molinėje tvirtovėje. Šitas restoranas tęsiasi per tris didžiulius aukštus, dar turi ir terasą ir yra labai jaukiai ir tvirtai atrodantis pastatas. Įėjus į vidų net nepatikėtum, jog tai ne mūrinis namas. Be to, švarus ir visiškai normalus pastatas.

Vėliau buvo ne toks įdomus kelionės etapas, nes reikėjo pervažiuoti didelį kelio gabalą, kur nebuvo nieko išskirtinai gražaus. Važiavome ir pro rožių slėnį (kaip mes spėjome, labiau erškėtrožių), tačiau sezonas būna pavasarį, todėl nieko gražaus nepamatėme. Atkreipiau dėmesį į tai, kad visur – ant sienų, baldų, šaligatvių ir uolų, pilna šių ženklų, kaip vietinės šaškių lentos kairėje. Tiksliai nežinau šio ženklo reikšmės, bet vietiniai jį apibūdina kaip „Berberų ženklą“.

Berberai – čiabuviai Maroko gyventojai, gyvenę Maroke dar iki ateinant arabams. Sakoma (o ir patiriama gyvai), jog berberai dažnai būna daug mandagesni, kultūringesni ir mažiau linkę sukčiauti. Kalbama, jog šiuo metu Maroke ypatingai stiprėja berberų savimonė ir netgi patys arabai, jei bando tave užkalbinti ar apgauti, nuolat teigia, jog jie – berberai.

.

Apskritai ši trijų dienų kelionė buvo absoliutus kultūrinis pažinimas. Kaip ir sakiau, matėme dalykus, kuriuos anksčiau matydavome tik filmuose. Žiūrint į šias nuotraukas prisimenu, jog gyvūnai automobiliuose ir krovinių gabenimas kartu su žmonėmis stebino tik pirmosiomis dienomis. Vėliau prie tokių dalykų pripranti. O ši kelionė buvo unikali tuo, jog pamatėme daug daugiau įdomybių, nei per visas kitas 2,5 savaitės Maroke. Vairuotojas pavežiodavo po tokius kaimelius, jog ištempę žandikaulius žiūrėdavome pro langą ir jautėmės labai siurrealistiškai. Buvome tokiuose kaimuose, kur žmonės tikriausiai gyvenime nėra matę kompiuterio ar net televizoriaus.

Ar pamenate filmuose ar dokumentinėse laidose matytus vaizdus, kai pro kokį nors mažą kaimelį važiuoja turistai ir juos apipuola vaikai? Tik šioje kelionėje supratau, koks tai yra keistas jausmas. Vienu metu ir kažkaip nemalonu, kad esi daug turtingesnis už juos ir gyveni šimtą kartų patogiau, bet iš kitos pusės, stebiesi, kokie jie yra laimingi ir paprasti žmonės. Žiūrėjau į tuos visus supuolančius vaikus ir žavėjausi jų paprastumu – jiems nereikia milijono žaislų ar žaidimų, jie susiranda ką veikti visiškoje nuobodybėje! Mes aplink matydavome tik plynes, tuščius laukus ir akmenis. Tačiau nematėm nei vieno nuobodžiaujančio vaiko – arba jie žaidžia futbolą su kokiu nors pradurtu kamuoliu, ar tampo akmenis ir stato ką nors, ar galų gale sėdi ir vienas kitam paišo nesąmones vytele ant žemės. Aišku, reikia nepamiršti, kad turistas šiems visiems vaikams – pinigų maišas. Dauguma jų lėkdavo iš paskos ir šaukdavo „une dirham, mesjė, madam!“. Važiavimas per tokius nuošalius kaimelius buvo ypač įdomus potyris – pasijausti tikrų tikriausiu ateiviu kitų žemėje.

Turėjome kažkada pasiekit Dades Gorge, bet jau seniai buvome pasimetę, kurioje kalnų rajono dalyje esame, nes važiavome mažais keliukais, kur anei jokio ženklo. Matėme tokių gražių vaizdų, jog nesupratome, ar čia jau garsūs Dades Gorge, ar dar ne. Ir tada, jau įpusėjus dienai, mes pagaliau gavome užtvirtinimą sau, jog šią kelionę pasirinkome ne veltui – vairuotojas mus išvežė į tikrą off-road‘ą (arba lietuviškai – bekelę). Programoje buvo įrašyta, „kad geriau pajustumėte kraštovaizdį, jūsų laukia kelionė bekele“, tačiau mes įsivaizdavome, kad pasivažinėjimas prie kasbų ir po kaimelius tai ir bus. Klydome. Važiavome nepažymėtu keliu, kuris, žiūrint pro langą, net nebuvo panašus į kelią. Knygoje-gide rašoma, jog tos vietos, kuriomis mes važiavome, pavasarį paprastai būna upės. Visą laiką riedėjome pirmu-antru bėgiu, ropojome uolomis, didžiulio slėnio viduriu, ir per tą valandą ropojimo prisižiūrėjome tiek vaizdinių, kad jokia nuotrauka jų neperteiks… Kalnų didybė, ir tiek.

Bevažiuojant vidury kalnų slėnio, vidury niekieno žemės, kur dešimtis kilometrų aplink nė gyvos dvasios, mus atvežė prie tikrų marokiečių klajoklių namų. Nuotraukos šone matyti įėjimas į olą – ten jie ir gyvena. Kelių kvadratinių metrų patalpėlė uoloje, kurioje ir miegamasis, ir virtuvė ir tvartas gyvuliams. Sąlygos košmariškos, bet kadangi dujos pas juos labai pigios – patogumų šiek tiek yra. Ten atvykę pasijautėme ypač nemaloniai – prie savo „urvelio“ stovėjo varganai atrodanti mergina ir laukė, ką mes nuspręsime. Mums vairuotojas pasiūlė užeiti pas ją į svečius ir išgerti arbatos, bet abu su G. kažkaip per akimirksnį pasakėm, kad nenorime. Tikrai ne dėl higienos ar pan. Tiesiog pasijautėme pobjauriai, lyg „baltašikniai turistai“, kuriuos atvežė pasižiūrėti, kaip vargingai gyvena žmonės. Nenorėjom dar labiau įsiveržti pas žmogų į privačią erdvę, nors ir žinojom, kad ji yra informuota apie atvykimą, kad mes esam tikrai ne pirmieji taip atvežami ir kad po arbatos ji vis tiek tikėtųsi (ir gautų) iš mūsų arbatpinigių. Gan greit susipakavom save į transporto priemonę ir pasakėm vairuotojui „OK, very night, go“.

Po ilgo kratymosi bekele išlindus į asfaltuotą kelią, mus pasitiko štai tokie vaizdai. Nesitikėkite, kad nuotrauka realistiška – nors Dades Gorge kalnai yra ypač spalvoti ir gražūs, ten tikrai nėra tokių ryškių spalvų, kaip šioje nuotraukoje. Spalvos ten daug blankesnės, dulkinos. Tačiau vaizdai ir įspūdis – šimtą kartų stipresnis nei nuotraukoje. Jei su Photošopu ir gali paryškinti spalvas, niekaip nesugebėsi pridėti įspūdžio, kurį tau gyvai perteikia akys.

Į kelionę buvome pasiėmę kryžiažodžių ir sudoku. Kai važiuodavome paprastu transportu tarp miestų, paprastai juos atsiversdavome, nes šalies vaizdų jau buvome atsižiūrėję. Šioje kelionėje taip ir neteko kryžiažodžių išsitraukti, nes negalėjome atitraukti akių nuo lango. Nors, tiesą sakant, važiuodami trečią dieną į viską jau žiūrėjome gan apatiškai – kai dvi dienas apturi didžiausius įspūdžius ir pamatai gyvenime nematytų dalykų, tai trečią dieną tie visi gražūs kalnai ir slėniai jau tiesiog nebetelpa į galvą. Tokia ši kelionė ir buvo – įspūdžių tiek, kad užtektų keliems kartams.

Čia mūsų vairuotojas Achmedas rodo humoro jausmą ir savo draugišką būdą – befotografuojant apsimeta, jog tranzuoja. Iš tiesų tai su juo buvo visai smagu. Netgi nekreipėm dėmesio į tai, kad ir jis mėgino iš mūsų darytis pelną. Kaip ir įprasta marokiečiams, pakeliui nuveždavo į kokią parduotuvę, kažką arabiškai greit sukalbėdavo su pardavėju ir tada siūlydavo viską pirkti :) Gaila buvo matyti jo nusivylimą, kai mes visiškai nieko nepirkome nei vienoje parduotuvėje :) Bet kaip ir sakiau – malonus, paprastas žmogus. Su savais pričiūdais, bet tikrai nieko blogo.

Atvykę į Todra Gorges, pirmos nakvynės vietą, buvome galutinai „pribaigti“, kai pamatėme, kokiame viešbutyje gyvensime. Čia nepaminėjau, kad iki šio atvykimo mes dar pravažiavome aibę įspūdingų vietų ir pamatėme nesuskaičiuojamą kiekį nenufotografuojamų reginių. Na, o nakvynės vieta – Dar Ayour – mažas viešbutukas prie Todra Gorges kalnų, buvo tikra fantastika. Prižiūrimas tuzino ypač draugiškų, linksmų jaunų berberų; šalia palmių oazės, prie tarpeklio su upe, su tobula terasa ant stogo, o šalia ant kito stogo gyvena avys, nakčiai uždaromos senomis automobilio durelėmis. Tiek vietovė, tiek patys berberai sudaro labai ypatingą atmosferą. Naktį – visiška tyla ir ramybė. Puikiai tinka piršlyboms! :) Didelis pasisekimas mūsų nakvynės metu – visi viešbučio gyventojai 21 valandą ėjo miegučio, todėl terasoje buvome visiškai vieni. Dabar taip tik ir norisi sugrįžti…

Čia Achmedas vėl pokštauja ir pozuoja prieš išvykstant Merzouga miestelio link, į dykumą. Čia jis mus atvedė į daržus ir sodus šalia Dar Ayour viešbučio. Dabar, po atostogų, man kartais kyla klausimas, ar be jo iniciatyvos būtume pamatę tiek daug. Jis mus nuvesdavo ar sustodavo prie tokių vietelių, kurios tikrai neįtrauktos į jokią programą. Tikriausiai tos vietos jam atrodė gražios, todėl ir norėdavo parodyti, kad tik būtume kuo labiau patenkinti. Ir ačiū jam už tai :)

Toks pats „neprograminis“ sustojimas buvo ir čia. Achmedas staiga kirto per stabdžius ir atsisukęs rodo pirštu ir sako „Photo?“. Ir ačiū jam! Čia – vietinė skalbykla. O taip pat ir moterų socializacijos vieta. Kadangi šiuose kraštuose vanduo – nebloga prabanga, tokių skalbyklų vis vienoj-kitoj vietoj užmatydavome. Be skalbyklų dar stebėdavom kraštovaizdį – labai aiškiai matosi, kuriais tarpekliais iš kalnų teka vanduo, nes ten – žaliausios vietos. Beje, knygoje-gide griežtai patariama šiuose kraštuose ne tik negerti vietinio vandens, tačiau ir nebraidžioti upėse ir ežerėliuose. Šiuose vandenyse gyvena anokie tai parazitai, per žmogaus odą įlendantys į organizmą. Būta turistų susirgimo atvejų, todėl verta pasisaugoti.

Tiesa, dar vienas įdomus kultūrinis pažinimas – žmonės, sėdintys niekur. Ir taip pasitaikydavo nuolat. Įsivaizduokite – važiuojate tuščiomis plynėmis, kur anei jokios gyvybės ir šalia jokio miestelio ar kaimelio. Ir staiga, už kokio kilometro nuo kelio, ant penkių kilometrų spinduliu vienintelio akmens sėdi žmogus. Pradžioje tai atrodė komiška, bet vėliau pasidarė labai įdomu. Kodėl jie ten sėdi, iš kur atsirado ir ką ten veikia – taip ir nesužinojome.

Kai jau nebesigaudėme, kuriame Maroko gale esame, Achmedas vėlgi pravedė mums pažintinę pamokėlę be žodžių ir sustojo prie niekuo neišsiskiriančių nedidelio miestelio vartų. Čia nuotraukoje – ne koridorius ir ne rūsys. Čia – gatvelė tarp pastatų. Atrodo nejauku ir labai tamsu, tačiau didžiausias tokios statybos privalumas – kai bet kokiame medžio šešėlyje yra apie 30 laipsnių karščio, šiose gatvelėse – ne daugiau 20. Pasivaikščiojome, pažiūrėjome kaip gyvena žmonės ir važiavome toliau.

Būtinai paprašykite, kad jus nuvežtų į fosilijų ir mineralų muziejų. Nesu tikras, kiek jų yra, bet mes buvome Brahim Tahiri & Brothers muziejuje-parduotuvėje, kur apie fosilijas sužinojome viską. Malonūs šeimininkai ir puiki ekspozicija, eksponuojama lyg tai būtų koks bulvių maišas :) Jei rimtai, tai vietiniai visiškai nevertina to, ką turi. Kitaip sakant, kai turi daug – nebevertini. Maroko teritorijoje prieš amžius amžinuosius plytėjo vandenynas, kuriam slūgstant susidarė įvairiausios uolienos su fosilijomis. Šiame muziejuje eksponuojama begalė puikiai išsilaikiusių fosilijų. Jos eksponuojamos be priežiūros, gali čiupinėti iki valiai. Aišku, nečiupinėjome, tačiau vis tiek stebėjomės, kiek daug įvairiausių egzempliorių čia saugoma (kokių aš gyvenime nesu matęs), ir kaip atsainiai jie į tai žiūri. Kas per dinozauro galva nuotraukoje aukščiau? Kaip paaiškino šeimininkas, šita galva – dirbtinė, tačiau dantys joje – tikri, t.y. iškastos fosilijos. Ir tai – vienas iš kelių pilnų dantų komplektų pasaulyje. Kiek tame tiesos – nežinau, bet juokiausi, kaip tai eksponuojama: galėjau ramiausiai išsirauti kokį dantį iš šios galvos ir parsivežti namo. Niekas nė nebūtų pastebėjęs :)

Kadangi labai susidomėjau ta dinozauro galva, šeimininkas parodė savo darbo vietą muziejaus galiniame kieme. Kaip jis papasakojo, čia guli dinozauro suakmenėjęs kaulas. Tvirtinti to negaliu, bet dydis pasako viską. Ir vaizdas dar sykį pasako, kaip atsainiai jie žiūri į tokius išskirtinius egzempliorius – numestas ant kartoninių dėžių, verandoj, saulės atokaitoj, neprižiūrimas. Bet koks šuo gali nusitempti :)

Muziejaus gale – parduotuvėlė. Iš akmenų su fosilijomis jie daro viską – stalviršius, vyno laikyklas, fontanėlius. Indus, pelenines, pakabukus, papuošalus. Nuo A iki Z. Po parduotuvės kilo tik viena mintis – fosilijos jiems tas pats, kaip mums gintaras – gal ir gražu, bet atsibodę.

Kadangi buvome taip susižavėję tais prieš 400 milijonų metų gyvenusiais padarėliais ir sraigėmis, Achmedas sustojo vaizdingoje vietovėje, kur pakvietė užsilipti ant uolos. Užsilipom ir tada pažvelgėm po kojomis. O po kojomis – vėl fosilijos :) Štai tada ir supratome, kiek jų šioje šalyje. Pasivaikščiojom ten penkias minutes ir spėjom pasirankioti tikrų tikriausių 400 mln. metų senumo sraigių ir akmenukų su suakmenėjusiomis kirmėlėmis iš fantastinių filmų. Nors važiuok su plaktuku ir kaltu ir krauk viską į bagažinę :)

Na ir galų gale popiet atvykome prie Erg Chebbi dykumos, keliasdešimt kilometrų nuo Erfoud miestelio. Mūsų jau laukė nauja transporto priemonė – kupranugariai, kurių vienas pasirodė labai draugiškas ir puolė su G. bučiuotis :)

Kad neprisigalvotumėte visokiausių „ekspektacijų“, galiu nuteikti, kad pasijodinėjimas kupranugariais čia labai „parodinis“. Joji daugiausiai valandą, tave nuveda puskilometrį į dykumą ant aukštos kopos, pasodina ir kviečia palaukti saulėlydžio. Aišku, tai yra tikrai gražu ir neįprasta, bet mes tikėjomės daugiau laukinio pasijodinėjimo :) Bet, aišku, galima pirktis 2-3 dienų kelionę į dykumą – tada jau tikrai pavedžioja po tuščias bekraštes kopas ir pagyveni autentiškose gyvenvietėse tarp smėlio kalnų.

Kadangi saulėlydžiai – ne mūsų hobis, mes mandagiai atsiprašėm mūsų vadeliotojo ir pasišalinome į šoną padurniuoti. Kaip dori lietuviai, kurie neturi normalių kopų (o ta vienintelė Naglio kopa yra tokia vargana ir saugoma, kad baigia išnykti), pirmiausia ką padarėme, tai pradėjome vartytis nuo kelių dešimčių metrų aukščio kopų. Po to – ir nuo jų šokinėti. Jau po kelių minučių rūbai ir plaukai buvo pilni smėlio, o iš toli matėme miražą, kaip berberai sėdi žiūrėdami į mus ir sukioja pirštus prie smilkinio.

O čia vadeliotojas berberas, kuris, užsidėjęs mūsų akinius, prisistatė kaip Alibaba Michael Jackson. Tą vakarą dar kartą įsitikinome, kuo berberai skiriasi nuo arabų. Kai nusileido saulė ir jau buvo laikas joti atgal, jis pasisodino mus ant savo patiesaliuko ir išdėliojo prekes: akmenukus, indelius iš akmens, statulėles. Mums, aišku, viso to šūdelio nereikėjo, tai net neplanavom pirkti. Tai jį labai nuliūdino :) Tačiau jis buvo toks malonus, jog jau anksčiau buvom nusprendę duoti jam arbatos – 50 DH. Kai jam paaiškinom, kad nieko nepirksim, bet va – tau ačiū ir pinigų, jis jų atsisakė. Berberiška garbė neleidžia :) Galų gale, kai nepavyko įpiršti jam pinigų, jis įkišo į rankas akmeninį kupranugariuką, už kurį prieš tai prašė keturiskart daugiau, ir paėmė tuos 50 DH. Aš net neabejoju, kad jam net ir toks sandėris apsimokėjo, tačiau man labai patiko tai, jog jis dėl savigarbos pinigų šiaip nepaėmė.

Ir tuo mūsų pasilakstymas po dykumas baigėsi. Pagal programą turėjome būti nuvežti į Erfoud pavakarieniauti ir parvežti atgal į dykumą. Turėjome nakvoti klajoklių palapinėse ant sulankstomų lovelių ir pamatyti berberų pasirodymą – ale pramogą turistams. Bevažiuojant į Erfoud užsukome į mažytį kaimelį netoliese. Ir patekome į pasaulį, kur retas turistas patenka, todėl pradžioje buvome gerokai pasimetę. Gaila, bet visam tam vaizdui perteikti yra tik viena, telefonu daryta nuotrauka:

Buvo daugybė žmonių gatvelėje. Didžiulis klegesys. Kai atvykome, aplink mus supuolė krūva vaikų. Visur palei gatves sėdėjo daugybė žmonių ir bendravo arba dainavo. Viskas vyko tamsoje. Elektra? Nameliuose ji buvo, bet „gatvių“ apšvietimu ten tikrai niekas nesirūpina :)

Vėliau paaiškėjo, kad kažkokiam svarbiam kaimelio vyrui gimė dukra. Visi aplinkiniai kaimai buvo sukviesti į šventę, todėl ir vyko toks bruzdesys. Į vieną namelį rinkosi to vyro draugai ir giminės, bet mūsų ten neįleido – gal dėl to, kad turistai, o gal dėl to, kad vienas iš mūsų – moteris. Tačiau mums užteko ir to, ką matėme gatvėje. Vėliau mus nuvedė į kitą namelį ir ten pasodino gražiausiame svečių kambaryje. Nereikia minėti, kad tas svečių kambarys atrodė tragiškai varganai, bet sėdėti ant kelių kilimų ir pagalvių buvo visai patogu. Taigi, ten mums pasiūlė nebegrįžti į dykumas, pavakarieniauti čia (šeimininkas vaišina) ir vėliau nakvoti „kažkur“. Mes labai maloniai sutikome, nes buvome apakinti „once-in-a-lifetime“ patirties – patekome į kaimelį, į šventę, į kokią galime daugiau niekada nebepatekti. Be to labai greit supratome, kad mūsų vairuotojas būtų tūkstantį kartų dėkingas, jei galėtų čia likti su savo chebra ir jam nereiktų nakčia mūsų vežti dešimtis kilometrų atgal į dykumas. Mes Lietuvoje palapinėse miegam daugybę kartų per metus, tai tokia čia mums atrakcija ir bebūtų :)

Kol laukėm vakarienės, vėl išėjome į gatvę. Stovėjom, klausėmės, žiūrėjom. Kai šeimininkas pamatė, kad žiūrim, atvarė mašiną prie gatvelės ir įjungė šviesas. Pasikvietė mus ir sako, štai, fotkinkit :)) Vėl pasijautėm kaip baltašikniai turistai, tačiau greit nusiraminom, nes atsiradusi šviesa gatvelę iškart pagyvino ir paskatino veiksmą. Ką jaunimas veikia per tokias šventes? Ogi plikomis rankomis padega ir mėto kažkokius angliukus vietoj fejerverkų, arba suaugusių ir draugų akivaizdoje šoka vilionių šokius:

Kaip mums po kelionės paaiškino vienas padavėjas, išgirdęs kaip telefone žiūriu šį video, šis tradicinis ir senas berberų žaidimas yra skirtas flirtavimui ir viliojimui. Merginos užsidengia galvas skraistėmis ir seka vaikinų balsus. Kaip sakė padavėjas, šio žaidimo dėka jo tėvas pasipiršo jo motinai :)

Taigi, tik praėjus kelioms dienoms ir susigulėjus įspūdžiams prisiminėme, kaip mus nustebino šis patyrimas ir kaip buvo įdomu pamatyti turizmo nepaliestą ir natūralią mažo kaimelio gyvenimo tėkmę. Niekad nepamiršiu, kaip apsidžiaugdavo kelerių metų vaikigaliai, kai paspausdavau jiems ranką – susigėsdavo, staigiai išsišiepdavo ir nulėkdavo pas mamą laimingai šaukdami. O po minutės vėl grįždavo, antro raundo. Nepamiršiu, kaip atnešė valgyti didžiulį tadžiną su kuskusu, o tada susizgribo, kad neturi jokių įrankių. Kol mes ramiai, kaip normalūs žmonės, kaip jie visi, pradėjom valgyti rankomis, šeimininkas dešimt minučių ieškojo šakutės :)) Aišku, visapusiškas kultūrinis pažinimas turi savų minusų – nuo nehigienos pratrydom kaip reikalas, tačiau tai mums nė kiek nesugadino kelionės įspūdžių.

Su nakvyne, tiesą sakant, pasijautėm šiek tiek apgauti, bet buvom per daug pavargę, kad nervintumėmės. Be to, kelios valandos kaimelyje prieš tai atpirko bet kokius smulkius neaiškumus. Iš tiesų net džiaugėmės, kad nereiks miegoti tame kaimelyje, baisiuose kambariuose, kur laksto pusės delno didumo tarakonai. Mus nuvežė į kažkieno butą Erfout miestelyje ir ten paguldė gražiame kambaryje ant sofos. Patys šeimininkai su mūsų vairuotoju išlėkė tūsintis ir džiaugtis vaiko gimimu :)) Mes per kelias minutes smigom, o ryte atsibudom puikiai pailsėję. Ir pasiruošę naujai dienai.

Kadangi 3 dienų kelionėje yra laiko viskam, Achmedas negailėjo vaizdinių ir vežiojo visur, kur tik galima. Aukščiau nuotraukoje – vaikščiojome po labai gražų sodą, kur pastebėjome, kaip gudriai surenkamos datulės – dar joms neprinokus užmaunami drobiniai maišai ir taip datulės nenukrenta ir neišsipurvina.

Tačiau dienai bėgant jau buvome visiškai perpildyti įspūdžių ir dalį laiko abejingai žiūrėjome pro langą. Kažkurią akimirką net pagalvojau, kad gal tos trys dienos – per daug? Kalnai jau nebestebino, uolos – tokios pačios, o visi vaizdiniai, prie kurių sustodavome, atrodė vienodi. Bet tik po to supratau, kad tai tik tarpinės stotelės – juk jokia šalis nėra ištisai graži – turi būti ir neįdomūs pravažiuojami plotai. Tą supratau, kai vairuotojas vėl parodė savo visureigio sugebėjimus ir pasuko į uolingą kelią per Drâa Valley.

Važiuojant per Draa slėnį atsigavo mūsų smegenys ir atsirado dar truputis vietos įspūdžiams. Šios vietos unikalumas – ne tik iš abiejų pusių vaizdą spaudžiantys kalnai ar visur išdygstančios palmių giraitės, bet ir visame slėnyje išsimėtę maži kaimeliai. Dar sykį šioje kelionė pamatėm unikalų kraštovaizdį, kur žmonės gyvena visiškai asketiškai ir paprastai – ir jiems, atrodo, nieko daugiau ir nereikia. Žiūrėdamas pro langą pagalvojau – įdomu, ar jie kada nors susimasto apie tai, kokio grožio vietovėje stovi jų namai? Aišku, įprasta kad ilgainiui grožio pradedi nebematyti. Bet mums, gyvenantiems visai kitokiame krašte, žiūrint į tą slėnį buvo sunku nesistebėti kiekvienu jo kilometru.

Ir tai nebuvo gražių vaizdų pabaiga, bet jau toliau mums nebeužteko jėgų. Smegenys perkaito. Link Ouarzazate važiavome pro Tizi n’Tinififft kelią per kalnus, tačiau besižvalgydami į įspūdingo grožio kalnus jau nebereiškėme tokių susižavėjimo šūksnių kaip anksčiau. Tiesiog sėdėjome ir grožėjomės. Maroko kalnai ir kalniukai įspūdingi tuo, kad čia pamatysi įvairiausių formų ir sandaros uolienų – ir plokščių, ir išsidėsčiusių sluoksniais, ir nugludintų apvalių, ir birių lyg smėlis ir kietų kaip Alpės.

Ir paskutinė nuotrauka, tai kontrastas, kurį kelionės pabaigoje pamatėme prie pat Ouarzazate:

Šiukšlės. Taip, Maroke šiukšlės visur bado akis ir gadina vaizdą, tačiau šiam reginiui neprilygo niekas. Fotografuota pro langą, todėl vaizdas neryškus. Aš pusiau juokaudamas, pusiau rimtai spėjau, kad čia įvyko maišelius gabenusio sunkvežimio avarija. Nes vaizdas buvo toks tragiškas, jog net pats vairuotojas nusistebėjo. Kelių kilometrų spindulių šitas kalnas ir visa aplinka buvo padengta plastikiniais maišeliais, nešiojamais vėjo. Gražios vietovės, negražiai darantys gyventojai. Buvo šiek tiek gaila.

Na ir jei dar jūsų neįtikinau, kad vaizdų kelionėje prisižiūrėsite visam gyvenimui, paklijavau kelis peizažus (kurie visiems taip įgrisę ir iš visų kelionių atrodo vienodai):

(paspaudus dędęnasi)

Tai tiek. Kaip ir sakiau, atrodo galima papasakoti daug, bet kai pradedi pasakoti, supranti, jog daugybė įvykių ir įspūdžių šioje kelionėje – patyriminiai. Svarbiausia, kad tai buvo tobula atgaiva po varginančių didžiųjų Maroko miestų.

„Nature Dream“ organizuojama kelionė susideda iš: nakvynė prieš kelionę puikiame viešbutyje „Les Jardins“ (arba galima rinktis pigesnį variantą) trys dienos kelionės (su nakvyne kalnuose ir dykumoje), ir tuomet vėl nakvynė viešbutyje „Les Jardins“. Mes rinkomės tokią kelionę, nes norėjome Maroką „patirti“ pilnai. Jei spaudžia laikas, galite rinktis 2 dienų kelionę arba bet kaip modifikuoti kelionės taškus. Su jais galima susitarti ką tik nori. Kadangi čia jau berberų kraštas, vietiniams čia vienas malonumas pradžiuginti visokius turistus savo šalies grožiu, todėl jie stengsis prisiderinti prie jūsų. Rekomenduoju rinktis 3 dienų kelionę – girdėjau ir skaičiau, jog 2 dienų ne visai užtenka, kad pamatytum viską, ką gali.

Jų svetainė: „Nature Dream“ (jei nemokat prancūziškai, naudokite Google Translate).
Kontaktinis el. paštas: contactnaturedream@gmail.com
Kainos: jas galima rasti jų svetainėje. Kaip ir visam Maroke – derybinės :) Kiek teko ieškoti kainų, tai jos įvairiose įmonėse varijuodavo nuo 120 iki 700 eurų. Už ką mokėti 700 ar 500, aš nesuprantu. Kelionės už 120 nesirinkome todėl, jog arba ten prastas maršrutas, arba važiuojama ne visureigiais, todėl nepamatai daugumos įdomių dalykų. Mums šis variantas tiko, nes buvo pats tas viduriukas – visureigis, bet kaina pakenčiama. Jei kontaktuodami dar pasakysite, jog esate nuo Mykolo iš Lietuvos, jums turėtų lengviau numušti kainelę :)
Vairuotojas: jei norite keliaudami turėti anglakalbį vairuotoją, būtinai tai pasakykite užsisakydami kelionę.
Avansas: jie paprastai prašo avanso, bet tai vėlgi derėjimosi reikalas. Jei esate sąžiningi žmonės, viską suderėsite :)
Ir dar: būtinai išsiaiškinkite viską, kas jums priklauso už sutartą sumą. Pasižiūrėkite ar yra maitinimas, ar nakvynės visos ir pan. Už gėrimus (tame tarpe ir nealkoholinius gėrimus pietų ar vakarienės metu) visada reikia susimokėti patiems. Ir nepamirškite, kad čia – Marokas – trečio pasaulio šalis – čia visuomet būna įvairių smulkių nesklandumų, todėl reikia būti atlaidesniems. Nebūkite buržujais ir nesipiktinkite dėl kiekvieno šūdelioko.
Nepamirškite: visur šypsotis ir nebūti šikniais. Ten berberų kraštas, ten žmonės – draugiški :)

Ir galiausiai ačiū Mohammad’ui ir jo padėjėjai Naima’i, pasitikusiems mus Ouarzazatėje su arbata ir saldainiais ir suorganizavusiems šią kelionę. Ačiū jiems ir Achmedui už ilgam įsiminusius įspūdžius ir sugebėjimą parodyti gražiąją Maroko dalį. Taškas.

|| kelionė į Maroko dykumą ir kalnus ||

Atsikėlęs kovo 19-osios rytą pradėjau krizenti: nors visą savaitę buvo puikus oras ir švietė saulė, būtent šiandien turėjo pradėti snigti! Būtent tada, kai žmonėms reikės mitinguoti, o fotografams – traukti aparatus :) Atvykus į miestą mane pasitiko šlapdriba ir tuštutėlis Gedimino prospektas. Ir, aišku, begalė policijos.

Žmonių mitingan susirinko bele kiek ir dar truputį. Juokiausi vakar skaitydamas žurnalistų straipsnius: prieš savaitę minėjo, jog į neonacių eitynes susirinko apie 1000 dalyvių, o šiandien – apie 1500-2500. Juokiausi todėl, kad šiame mitinge buvo mažiausiai triskart daugiau žmonių, nei per neonacių eitynes. Ir apskritai, stipriai abejočiau, ar kovo 11-ąją buvo susirinkę bent 1000.

Mitingas buvo gan nuobodus. Tylios eitynės; jei ne visai smagus perkusininkų sekstetas priekyje, būtų buvusi visiška nesėkmė. O tie mušamieji skambėjo labai smagiai ir net vertė kojas pakiloti. Eitynių nuobodumą apsakyti sunkoka – jei ne spalvoti ir įvairūs dalyviai, nebūtų buvę ką ten veikti. Kalbos buvo visiškai nuobodžios, neatsirado nei vieno išskirtinio oratoriaus (net patys dalyviai tai pastebėjo, nugirdau pokalbį).

Bet turiu visai smagių nuotraukų, tad šekit spalvotą, tradicinį reportažą.

Neskaitant melejono žmonių, buvo pusė melejono policijos. Jų buvo visur – ant žirgų, eisenoje, gatvėse, sankryžose, mašinose, aikštėse. Labai keista, bet dalis policijos elgėsi labai nervingai, t.y. buvo įsitempę, žiūrėjo į kiekvieną kaip į galimą nusikaltėlį. Nuolat jaučiausi stebimas, kai nardžiau pirmyn-atgal tarp žmonių mitinge. Turiu nuotrauką, kurią fotografavau iš aukščiau – policininkas tokiu žvilgsniu mane stebi, kad net nejauku :) Galiu spėti, jog buvo stipriai „prainstruktuoti“ – saugoti, kad nekiltų nė menkiausių riaušių ar ko panašaus.

••

Be policijos buvo ir kažkokie tvarkdariai. Spėju, jog tiesiog vaizdinė priemonė parodyti, jog organizatoriai „rūpinasi“ tvarka. Tie tvarkdariai patys buvo mitingo dalyviai ir apskritai nelabai kuo išsiskyrė iš kitų.

••

Bet pasisveikinkime su dalyviais! Ąžuolų judėjimo atstovas buvo labai smagus dalyvis – šypsojosi, sveikino visus, bendravo. Neneigsiu – vieno šulo tikriausiai jam trūksta, tačiau tai nereiškia, kad jis negali pralinksminti :) Ale, visi kiti dalyviai nuo jo laikėsi gan atokiai.

••

Dalyvių amžius ir socialinė padėtis – įvairiausia. Buvo daug jaunimo, mano bendraamžių. Šioje nuotraukoje norėjau parodyti gerą pavyzdį, kad buvo daugybė labai nuobodžių lozungų. Darbo įdėta nemažai (ir kiek maistinės plėvelės sunaudota!), o rezultatas – nepastebimas.

••

Buvo ir labai linksmų dalyvių. Užuodžiu pirmuosius interneto juokelių žingsnius į viešąją erdvę :)

••

Iš tiesų ši linksma kompanija (su šiais apskritimais-plakatais) mane labai maloniai nuteikė. Juokavo, skaldė labai neblogus juokelius. Nebuvo jų veiduose jokio kvailo pasipiktinimo. Susidarė toks įspūdis, jog žmonės atėjo nuoširdžiai papramogauti, o ne spręsti visuotinių valstybinių problemų. Duodu didelį pliusą už nuotaiką.

••

Nors parodijuojamas nuobodus EMOvacija.lt stilius, tačiau dar kartą pliusas už tai, jog interneto juokeliai iškeliauja į realų pasaulį.

••

Buvo ir labai smagių močiučių – kleketuojančių, garsiai plepančių, kažką aiškinančių viena kitai. Vaikščiodamas tarp jų džiaugiausi vienu dalyku – ne visi seni žmonės Lietuvoje yra burbekliai ir nuobodylos. Tokių garbaus amžiaus damų juokeliai apie oratorius praskaidrindavo nuobodžią mitingo atmosferą.

••

Buvo ir nuvargusių, vienišų, pagyvenusių damų. Bet laikėsi tvirtai, visas dvi valandas atbuvo mitinge.

••

Dažnas dalyvis slėpėsi nuo fotoaparato. Suprantu, kai slepiasi jokio plakato nelaikantis. Bet kodėl slepiasi tas, kuris laiko? Ar jo tikslas nėra tai, kad jo plakatą pamatytų kuo daugiau žmonių? Beje, šioje nuotraukoje norėjau parodyti, kaip jauni žmonės gali sukurti visiškai neįdomius plakatus su prastais šūkiais. Kūrybos! Man visada keista, kodėl į mitingus visi atsineša dešimtis vėliavų, bet tik kelis plakatus. Juk plakatai yra mitingų esmių esmė! :)

••

Buvo nemažai išskirtinių inteligentų. Tokių, su kuriais susėdęs, pasijaustum kaip Smetonos pašonėje :) Porelė maloniai papozavo ir buvo labai mandagūs :) Tikrai stebėjausi, kiek daug paprastų, normalių, draugiškų žmonių dalyvavo šiame mitinge. Man pačiam buvo kažkaip keista ir kai kuriomis akimirkomis net padėkodavau už papozavimą (nors anksčiau niekada to nedarydavau). Net nesulyginsi su vasario 7-osios kasininkų mitingu, kuriame švietė kažkoks… žemesnis intelektas. Atsiprašau, jei ką įžeidžiau.

••

Kairėje – naujovė. Įvesta nauja policininkų „rūšis“ – dialogo grupės pareigūnai, kurie dirbs masinių renginių metu, bendraus su linkusiais konfliktuoti asmenimis, tarsis su organizatoriais, stengsis padėti, kad viskas įvyktų sklandžiai. Trumpai sakant, prevencinė ir pagalbinė priemonė renginių metu. Respektukas už tokį žingsnį! Tik įdomu, ar pamažins „slaptų“ pareigūnų, kurie dalyvauja renginiuose apsirengę civiliais rūbais? Bet kuriuo atveju šita naujovė, nors ir pavadinta juokingai, bet yra puikus žingsnis į priekį.

Antrasis raištis – nesusipratimas. Kažkurios vienos dalyvių sąjungos emblema. Juokinga čia tai, kad emblemoje matau kaip kažkas matuoja kažkam pulsą per delną :) Kitaip paaiškinti šios emblemos negaliu :) Nesusipratimas bandant padaryti kažką išskirtinio.

••

Tai tuomet antra dalis: pereikime prie tikrų nesusipratimų.

Didžiausias nesusipratimas – Paleckiuko Frontas. Nors šįkart jis dalyvavo su visa 30 žmonių govada, bet buvo galima pastebėti kažikokią tendenciją dalyvių su Fronto vėliavomis veiduose: nemaža jų dalis buvo prasigėrę arba labai seni, pavargusio proto žmonės. Niekaip nesuprantu, kur Paleckiukas susirenka savo kompaniją?

Juokinga buvo tai, jog mitingo organizatoriai laikėsi taisyklės, kad reikia leisti pasisakyti kiekvienam. Tai leido pasisakyti ir Paleckiukui. Tuo metu stovėjau kitoj gatvės pusėj, tai pamačiau labai gerą vaizdą – vos Paleckiukas pradėjo kalbėti, daugybė žmonių patraukė namo. Sakyčiau, koks ketvirtadalis, gal penktadalis dalyvių paliko aikštę. Bet pasakysiu vieną pastebėjimą: nors Paleckiukas kalbėjo kvailai, tačiau nė per plauką neprilygo Artūro Paulausko klejonėms. Jau kaip nusipezėti sugebėjo Paulauskas, taip tikriausiai niekas nesugebėtų… Apskritai mitingo metu skambėjo daug pezalų, tačiau Paulauską garbingai paskiriu nugalėtoju.

••

Nepaisant vieno cirkininko su savo frontu buvimo, pasirodė ir antrasis su savo trijų pensininkų chebra. Gervaldas. Jam neatsibodo?

••

Kai kurie žmonės labai stipriai paveikiami bulvarinės žiniasklaidos. Taip stipriai, jog net pačius laikraščius ant krūtinės užsikabina. Nežinau, kas tame laikraštyje buvo parašyta, tačiau visi gerai pamename, jog prie tokios frazės („krizės nebus“) derėtų priskirti šiek tiek kitą veidą, iš kitos partijos. Bet kaip tai paaiškinti šimtatūkstantinei Lietuvos bandai, kuri kupina tokių nesusipratimų?

••

Ši inscenizacija buvo tokio aukšto lygio, kad jos tikriausiai nesuprato pusė ją mačiusių :) Jie visi tarpusavyje buvo susiraišioję virvutėmis. Ne man tokias aukštumas analizuoti, bet gal čia reiškia, kad kažkas kažką tempia paskui save, ar kaip?

••

Šis vaikas buvo labiau asmeninis nesusipratimas. Taip, jo istorija tikriausiai liūdna ir nė kiek nenoriu to aptarinėti. Nesusipratimas buvo tas, jog tik nufotografavus šį vaiką, už jo ėjęs tėvelis grėsmingai pasisuko į mane ir pasakė „Dink iš čia, maitvanagi“ su keliais keiksmais. Man yra absoliučiai keista, kodėl žmonės atsineša savo lozungus ar kitus plakatus į viešus renginius ir vengia fotografų? Pyksta fotografuojant? Kad ir kokia būtų liūdna šeimos istorija, šiuo atveju galiu spėti kad pyko tik dėl to, jog užrašas ant plakato yra tik bandymas pigiai pasinaudoti žmogaus mirtimi. Kad skambiai atrodytų. Kodėl? Pažiūrėkite į užrašytus metus ir į vaiko amžių.

••

Man tikrai buvo keista klausytis mitingo metu rėkaujamų frazių apie per mažus atlyginimus, sunkų gyvenimą, badavimą, kt. Neneigiu, tokios problemos Lietuvoje tikrai egzistuoja. Keista to klausytis buvo dėl to, jog dauguma mitingo dalyvių tikrai nebuvo nepasiturintys. Jų apranga ir išvaizda tikrai nerodė nė menkiausio požymio, jog jie negalėtų įpirkti kažkokio maisto ar susimokėti komunalinių mokesčių. Nors pusė mitingo kalbų buvo apie minimalaus atlyginimo didinimą ir visi dalyviai sutartinai šaukdavo „Taaaaip!“, tačiau stipriai abejojau, ar nors penktadalis jų dirba už minimalų atlygį. Kai kurie atrodė netgi už mane daugiau uždirbantys.

••

Na ir aišku, kaip gi be Kubiliaus. Šiek tiek nusivyliau, kai ne tik iš Paleckiuko, bet ir iš mitingo dalyvių išgirdau „Šalin Kubilių“. Vienintelis per eiseną Gedimino prospektu nuskambėjęs minios šūkis buvo prieš Kubilių. Ne prieš valdžią, ne prieš Seimą, ne prieš partiją. Būtent prieš Kubilių. Idiotiškas atpirkimo ožių ieškojimas nesuvokiant, kad už sudėtingas pragyvenimo sąlygas atsakinga visa valdžia, ir ne ką mažiau atsakingi praėjusios kadencijos valdantieji. Galų gale neatsakingas niekas – visame pasaulyje tas pats.

Todėl kiekvienas, kaltinantis Kubilių, o ne ieškantis bendros problemos esmės, man atrodė visiškai menkai.

••

Ir, aišku, kaip gi be beraščių. Keista, kai darydami vieną plakatą su penkiais žodžiais, žmonės nesugeba pasitikrinti klaidų.

••

Ir tuomet trečioji dalis – linksmybės. Kad būtų smagiau gyventi :)

Pirmoji linksmybė – Makdonaldas. Čia vienintelė graži nuotrauka, kurioje matosi greitosios pagalbos automobilis (dešinėje, už žmonių). Aišku ir moterėlė visai nieko, absoliučiai nesuprantanti, kas čia vyksta. Norėjau įdėti prisiminimui, nes man čia buvusi situacija pasirodė juokinga. Įsivaizduokite, kad pietaujate Makdonalde ir staiga labai subloguojate ar šiaip sustreikuoja sveikata. Išsikviečiate greitąją, atlekia medikai, įvažiuoja su gultu jūsų paimti… Ir staiga paskui medikus pasipila 5 fotografai su didžiuliais objektyvais ir 3 operatoriai su viduje netelpančiomis kameromis :))) Ši istorija vadinasi „Kaip nelaiku susirgti ir išsikviesti greitąją pagalbą“. Juokingi pasirodė tie žurnalistai, kurie atsitraukė nuo mitingo eisenos ir puolė medžioti kažikokios sensacijos apie žmogaus apsirgimą… Bet ką padarysi, sensacija yra sensacija – Makdonaldas nuodija žmones! :))

••

Taip ir nesupratau, ką šis vyriškis norėjo pasakyti, bet jis visą laiką nešėsi Dalios portretą :) Su parašu :)

••

Marius Kuprevičius labai liūdėjo, kad nepavyko į valdžią įvesti partijos „Drąsiaus kelias“. Tai prisijungė prie Paleckiuko. Liūdėdamas.

••

Saugumas irgi persimainė ir solidarizavosi su profsąjungom.

••

Madingi vyrai draugiškai mojavo. Būtų Amerika, sakyčiau – metropolitai :))

••

Norfos atstovai irgi dalyvavo. Su taikliais šūkiais.

••

Murzos geriausias draugelis Žilvinas Razminas. Net viešose vietose kameros ekranėlyje žiūri gėjų pornografiją ir negali nulaikyti džiugesio.

••

Na ir paskutinis, tobulas kadras su linksmuoliu fone, kuris visiškai taikliai sukioja pirštą prie smilkinio. O užfiksuota situacija negalėjo būti geresnė. Ši moteris, lenkiškos kilmės dama, pribėgo prie Mazuronio, spaudė ranką, tada stipriai apkabino ir lenkiškai puolė berti „Valentyn, my kochamy cię, kochamy cię bardzo…“ Tiesiog senolių seksas viešumoje!

••

Ta gaida (kaip būtų vyriška giminė? :)) ) ir užbaigsiu. Tikiuosi, kad artimiausią pusmetį nebus nei vieno mitingo. Nes atsibodo! Nei laiko asmeniniams dalykams, nei laiko kitiems įrašams (pavyzdžiui, kinoteatrams) :) Tas pats per tą patį – laikas fotoaparatą padėt šalin. Ačiū už skaitymą!

|| profsąjungų mitingas be riaušių ||

Prieš nepilną mėnesį portale „Atgimimas“ įvyko tokia pusiau diskusija apie mitingų leidimus Lietuvoje, kur man „kontraargumentavo“ tokia mėgstanti viešai pasisakyti asmenybė – Jolanta Bielskienė. Kabutėmis išskiriu todėl, jog atsakius jai komentaruose (nes pačiame straipsnyje jau negalėjau), minėta „Naujosios Kairės 95“ veikėja taip ir nesugebėjo pagrįsti savo išsakytų „argumentų“. Kaip netikėta!

Iš jos tuomet išgirdau terminą „renginių hackinimas“. Supratau, kas tai yra, tačiau pirmą kartą tai išvydau užvakar, per kovo 11-osios iškilmingą vėliavos pakėlimą. Hackinimas, aišku, dar buvo padorumo ribose – per oficialų renginį niekas nešūkavo. Vaikščiojo su plakatais, lozungais visokiais, šildėsi prie laužo. Ten gi vyko niekam nežinoma ir neįdomi bado akcija – apie ją kažkokią nuomonę susidaryti galite iš šio reportažo. Kaip išsireiškė netoliese sutiktas draugas: „nu jo, kai kuriems iš jų nepakenktų pabadaut…“ :))

Viduryje aikštės dar stovėjo kažikoks smagus pilietis su didžiuliu šūkiu prieš Vilniaus polonizaciją. Vyras buvo visai linksmas, plepus. Ir dar tas plakatas, tas kategoriškas bandymas užtvirtinti – „Ne, ne, ne!“… :)) Iš tiesų labai mėgstu tokius nepiktybiškus žmones, kurie nebijo taip „iš lempos“ pasisakyti, netingi pasidaryti plakatų. Smagiau su tokiais gyventi :)

Aišku, kad ten pasirodė ir visų renginių pseudo-žvaigždė – Paleckiukas! Vos tik nuskambėjo paskutiniai oficialaus renginio vedėjo žodžiai, pasigirdo Paleckiuko kuklios kompanijos šūkiai per megafoną. Pirmas įspūdis buvo tikrai keistas, pagalvojau, kas čia per nuprotėjeliai šūkauja renginio metu?

Kas juokingiausia, jog tūkstančiai žmonių skirstėsi iš aikštės, o prie Paleckiuko sustojo gal tik koks dešimt. Keli pagyvenusio amžiaus žmonės bandė jį mandagiai sugėdinti, kaip jis tokios šventės metu gali taip elgtis. Kol Paleckiuko šutvė atvirai ir negražiai šaipėsi iš tų mandagių pagyvenusių žmonių, staiga prie badautojų, buvusių Paleckiuko dešinėje, toliau nuo jo, pasirodė… mano Didžioji Gyvenimo Meilė – miledi Prunckienė…

Dangus iškart nušvito perlamutrinėmis šviesomis, o šiluma apėmė visus žmones aplink. Visi šypsojosi, mojavo rankomis ir traukė šlovinančias giesmes susiglaudę vienas prie kito. Paukščiukai skraidė aplink galvas ir raitė sinchronizuotas širdeles ore. Griuvo kapitalizmas ir vagių Seimas, o visa Lietuva tapo vieninga… O tuomet Miledi mostelėjo savo garsiuoju mostu į šoną ir tarė: „Aš gi pas savus atėjau, kaip gi neateisi pas gerus žmones!“ Mano širdis šio meilės pliūpsnio nebeišlaikė…

O jei rimtai, tuo metu, kai absoliučiai visi žmonės ir buvę žurnalistai sušoko prie Prunckienės, Paleckiukas su kuklia kompanija liko visiškai vieni. Paleckiukas atrodė žiauriai susinervinęs. Kaip nesusinervinsi, kai suvoki, jog net tokia sena kriošena gali atimti visą dėmesį. Reiškia, visai jau neturi jokio palaikymo…

Bet Paleckiukas nepasimėtė. Minutę pamindžikavęs sukomandavo savo kompanionams ir sėkmingai infiltravosi į Prunckienės gerbėjų ratą! Mišen akomplišd! Miledi pasiskubino pasišalinti, o aš tos pusės jau ir nebesekiau.

Bet štai priartėjome prie istorijos kulminacijos, kurioje pasirodo visiškai paprasti piliečiai, anei jokios žvaigždės. Bet pasirodo su kaupu:

Įsidėmėkite tuos tris veidus. Tų, kur baltais maišais apsirengę. Šis pagyvenęs pilietis su lietuviška kepuraite (nuo manęs nusisukęs), priėjo prie tų trijų ir pradėjo pakėlęs balsą pamokslauti: „Jūs ką, iškvailėjot, norėtumėt, kad Stalinas grįžtų, Stalinas jums geriau buvo?!“. Ir tuomet šie trys „garbingi, pasiaukojantys badautojai už Lietuvos valstybę“ visiškai rimtais balsais atsakė jam taip: „Šiuo metu Lietuvai Stalino ir reikia! Stalino ir reikia Lietuvai, jis gal mums padėtų!“

Komentarų, manau, nereikia.

-–
Kadangi per kasininkų mitingą nenufotografavau visų plakatų, mitinguotojai man padarė paslaugą ir dalį savo poezijos surinko į vieną vietą. Šiuos kūrybinius protrūkius įamžinau ateities kartoms (paspaudus dędęnasi).

|| kovo 11-osios badautojai ir juokdariai ||

Visgi radau laiko apsilankyti šiųmetinėje neva patriotinėje kovo 11-osios eisenoje. Pirmas nemaloniai nuteikęs dalykas buvo daugybė šūdų Jaunimparkyje. Ir kietai atrodančių, ir skystų, visokių atspalvių, ištekėjusių ant sniego. Įmyniau bent į penkis, teko strakalioti norint jų išvengti. Pareigūnai irgi juos mindė, stumdė, buvo nepatenkinti. Nesuprantu žmonių, kurie nušika ir palieka, nepasirūpinę bendra visos valstybes gerove. Bet šiandien ne apie tai.

Bele kiek dalyvių, bele kiek pareigūnų ir bele kiek žurnalistų – buvo visiška mišrainė

Kvietime į „patriotinę“ kovo 11-osios eiseną Gedimino prospektu buvo rašoma, jog organizatoriai tikisi, kad ši eisena padės vienyti Lietuvą, skatins pilietiškumą, pagarbą šalies istorijai. Tačiau paskutiniai kvietimo sakiniai skambėjo taip: Prieš “raudoną”, “juodą”, “žydrą” kyšininkų mafiją! Prieš ped-erastinio “Jievrosojuzo” komisarų diktatūrą! Kur šiuose sakiniuose Lietuvos vienijimas, pilietiškumas ir pagarba šaliai… aš negaliu atsakyti. Bet šiandien irgi ne apie tai.

kUoka tarp savo draugelių. Kur Gražulis?

Eisenoje jaučiausi labai nejaukiai. Visų pirma mane pribloškė padidėjęs dalyvių skaičius. Visų antra nemaloniai nuteikė pro šalį einant nugirsta frazė: „žiūrėk, koks čiūvas su pida****iškais rūbais“. Net nesupratau, kuo jiems neįtikau. Lįsti į eisenos vidų dėl kelių fotografijų buvo neverta. Nieko gero nenufotografavau ir todėl, jog buvau pamiršęs nustatyti kelis rodiklius, todėl dauguma nuotraukų gavosi išsiliejusios. Ir dar tingėjau lakstyti paskui visus protestuotojus. Apskritai, ta valanda toje atmosferoje mane nuteikė labai neigiamai. Tad jei norite tikrai puikių eisenos fotografijų iš visų kampų, vėlgi rekomenduoju A. Didžgalvį iš Delfio. Aš tik atliksiu dokumentavimo pareigą.

Iš tiesų daug komentarų neturiu. Netgi pamėginsiu būti nešališkas :)) Mačiau daug tikrai patriotiškai nusiteikusių žmonių, mačiau pažįstamų, mačiau tokių, kurie tikrai nestotų į vieną eilę su eisenoje dalyvavusiais neonaciais. Mačiau visko, kas sukėlė įvairiausių pamąstymų.

Žmonių įvairovė šiek tiek nustebino, nes minioje galima buvo pamatyti bet kokio sluoksnio ar pažiūrų žmonių. Tik ar jie visi suprato, kokią Lietuvos istoriją kuria prisidėdami prie šios eisenos?

Buvo ir protestuotojų. Kaip ir minėjau, tingėjau paskui juos lakstyti, tad nieko daug neužfiksavau. O ir nebuvo ką fotografuoti – paprasti, taikūs, netgi nereikalingi pasisakymai. Kodėl nereikalingi? Nes kaip įdomiai išsireiškė vienas protingas žmogus, į neonacius ir tokias eisenas reikia žiūrėti kaip į bet kokią subkultūrą (pavyzdžiui, emo, gotus ar pan.). Jų niekada nebus daug ir jie visuomet bus tik maža visuomenės dalis, turinti savo išskirtinius bruožus, iš kurios anksčiau ar vėliau išaugama. Nieko ypatingo.

Paleckiuko chebra protestuoja

Protestuotojai labiausiai rūpėjo tik žurnalistams. Būdavo užpuolami iš visų pusių. Dalis eisenos dalyvių, dėka puikaus policijos darbo, protestuotojų net nematė (nes nuo dalyvių juos uždengdavo gyva siena arba autobusiuku). Todėl nekilo jokių nesusipratimų. Galiu paneigti, kad buvo pažeistos kokios nors protestuotojų teisės – su visais policija elgėsi mandagiai ir nelietė be reikalo. Visgi „patriotinės“ eisenos rengėjai tądien turėjo leidimą žygiuoti prospektu.

Beje, policija tą valandą sėmė visus neskustus ir ne su kerzais. Gerai, juokauju, ale pareigūnai buvo labai griežti :) Jiems užkliuvo ir aukščiau pozuojantis linksmas jaunuolis, nors tik ėjo pro šalį.

O eisenoje buvo ir vos pilnametystės sulaukusių jaunuolių, kurie skambiais lozungais žadėjo eiti į Seimą. Sukėlė malonią šypseną :)

Taipogi niekaip nesuprantu, kaip siejasi Vokietijos ir Lietuvos neonacizmo idėjos? Visi už tautų vienybę, bet ar eisenoje skambėjo ne ksenofobinis šūkis? Tad ką čia veikia vokiečiai, kurie savo šalyje imigrantus lietuvius smagiai kapoja kumščiais? Ir ar tai nėra tiesiog „draugų ieškojimas“ paminant principus, kadangi gretos nėra labai didelės? Šito klausimo dažnai klausdavau, bet niekas pagrįstai iki šiol neatsakė. Nes tikriausiai neturi kaip atsakyti.

Neturiu daugiau ką ir pasakoti, gal tik keletą juokingų pastabų, kaip ir iš kiekvieno tokio renginio. Mintyse užstrigo dar keli pastebėjimai:

• Nors organizatoriai minėjo, jog skambės patriotinės liaudies dainos ir pan., 99% laiko girdėjosi tik šūkis „Lietuva – lietuviams“, šaukiamas su didžiuliu pykčiu. Kam tas pyktis? Ir ar egzistuoja tik vienintelis šūkis?
• Kai vienas žmogus priekyje ėjusiems plikagalviams pasakė tikrai pagrįstą pastabą apie žodžio „Lietuva“ kirčiavimą, jis buvo sutiktas su siūlymais „ateiti ir išsiaiškinti“. Ar kumščiais patriotiškumas ginamas?
• Buvo baisu, kai eitynių dalyviai spjaudė ant pro šalį einančių Kinijos turistų. Tai mūsų valstybės žeminimas. Tai tikrai ne patriotiškumas, nes patriotiškumas negrindžiamas neapykanta, diskriminacija ar agresija. Todėl eiseną „patriotiška“ vadinu kabutėse – perkeltine prasme. Nei vienas iš ant eisenos pagrindinio plakato pavaizduotų Lietuvos garbingų istorinių asmenybių nepalaikytų tokio elgesio. Gaila, bet plakatą nešusieji to nesupranta.

Ir galiausiai į mano objektyvą patekę veidai ir vyravusios nuotaikos:

• •

• •

Pamenat šias mergaites? :) Neseniai jos rankose laikė kitokius daiktus.

• •

• •

• •

• •

• •

Man labai patiko kUokos palydovės kaklo papuošalas :)

• •

• •

• •

• •

Buvo ir senasis gerasis Jonas-Zarazza :) Šiek tiek pasimetęs. Gaila, nespėjau pasilabinti.

• •

• •

Buvo labai įtarių.

• •

Šis vokietukas arijas mane pervėrė tokiu žvilgsniu, jog net šiurpas nukratė. Gaila, objektyvas negali to žvilgsnio gilumo užfiksuoti.

• •

Buvo ir mūsų draugas Marius Kundrotas. Galiu paliudyti, kad giedant himną užsižiūrėjo į kUoką ir užmiršo kokiais žodžiais pradėti trečią himno posmelį :)

• •

• •

• •

Gyvai matant eiseną, galvoje nuolat sukosi įvairios mintys, jog nemaža dalis ten dalyvaujančių žmonių nėra aklai įtikėję į savo principus. Jog nemaža dalis nėra smurto propaguotojai ir nepakeltų rankos prieš kitą. Jog nemaža dalis tikrai yra nuoširdūs patriotai, norintys tik gero ir negalvodami apie to siekimo būdų neigiamą išeigą.

Sukosi mintys, jog tie žmonės kažkam yra broliai, sesės, vaikai, tėvai. Kažkam – geri draugai. O kažkam – idealai, siekiamybė, sektini pavyzdžiai. Paskutinė mintis, nemeluosiu, mane labiausiai ir glumino.

Tai tiek to tariamo mano „nešališkumo“. Kitas įrašas bus absoliučiai šališkas – apie Paleckiuko, Prunckienės ir badautojų išsidirbinėjimus per vėliavos pakėlimą Nepriklausomybės aikštėje.

|| kovo 11-osios „patriotinė“ eisena ||

Na štai, vasario 7-osios vakaras, garsusis mitingas prieš kasos aparatų įvedimą baigėsi. Ramiai, be pykčių, be riaušių, be muštynių. Netgi per daug ramiai. Taip ramiai, kad net nebuvo ką fotografuoti. O ir alkoholinės išraiškos etalonų mažokai būta. Buvo daug paprastų, neišsiskiriančių žmonių – pilkos masės. Gal tik lozungai buvo išskirtiniai, tačiau kažkodėl visų nenufotografavau. O vertėjo.

Pareigūnai savo darbą šįkart atliko nepriekaištingai. Pajėgos buvo labai didelės, tvarka buvo geležinė – neleido niekur nė žingsnio į šoną žengti, nors ir mojavau savo netikra akreditacija.

Jei norite tikrai gerų nuotraukų, eikit į Delfį žiūrėt Didžgalvio kadrų. Eikit ten pat, jei norit nešališko ir normalaus įvykių atpasakojimo, kaip kas vyko. Buvo taaaip nuobodu, kad net tingisi kažką išvedžioti. Nors kelias mintis turiu.

Buvo labai daug žmonių. Sunku buvo spraustis minioje ir ieškot veidelių.

Net nesigilinau, apie ką mitingas. Pyksta žmonės, nenori naujovių. Kažkada ir maisto prekių parduotuvės pyko. Kur čia nepyksi, kai mokesčių nenori mokėti. Man irgi taip buvo. Bet skyriausi nuo šių žmonių vienu dalyku – nemokėjau mokesčių ir tylėjau šiknelą suraukęs, neaiškindamas nieko apie savo teises. Nemokėjau mokesčių – neturėjau teisių. Paprasta tiesa!

Iš tiesų galima svarstyti, kokia gali būti mitingo prasmė, kai į jį susirenka tokie žmonės su tokiais plakatais, kaip šiandien. Dar įdomiau, kokia gali būti mitingo prasmė, kai pagrindinė mitingo kalbėtoja – bobelė su gražiais kailiniais – pasako svarbiausią mitingo mintį, po kurios visa masė pradeda baubti „Vagyyyyyys!“ O ta pagrindinė mintis skambėjo maždaug taip:

„Įvesdami kasos aparatus seimūnai nori išgraibstyti valstybės biudžetą!!!“

Ir ką pasakyti tokiems logikos meistrams?.. Ką?..

O ką pasakyti tokiems piliečiams su tokiais plakatais? Kai kurie iš plakatų buvo tokie nelogiški, kad net… nežinau kaip išsireikšti. O ką pasakyti žmonėms, kurie nesupranta, prieš ką atėjo protestuoti, ir be perstojo rėkia „Kubilių lauk!“? Tai čia aplink kasos aparatus, ar aplink Kubilių?

Smagiausias dalykas mitinge buvo turgaus prekeivių „šventumas“. Kas penkias minutes nuskambėdavo po frazę, jog prekeiviai aukso žmonės ir niekad nenusuka nė lito. Nė centuko. Jei tik taip sakote, brangūs skurdžiai, su kailiukais ant kaklų…

Aišku, neneigiu, buvo tikrai skurstančių žmonių, kuriems tas kasos aparatas gali būti peilis nugarikėn. Be ką jau padarysi, juk ne atbuline data liepia juos įsitaisyti. Ir dar kompensuoti žada. Nors truputį nesuprantu, kodėl tada man ko nors nekompensuoja? Pavyzdžiui, avalynės, su kuria vaikštau į darbą. Logika būtų pliusminus panaši :) Bet šie piliečiai vis tiek nepatenkinti.

Buvo įvairiausių žmonių. Džiaugiausi nors tiek, kad kontingentas šiek tiek ne toks, kokį mačiau per riaušes ir visokius Paleckiuko mitingus. Šįkart nemažai normaliai atrodančių žmonių. Netgi daug besišypsančių, pramogaujančių. Kažkaip Lietuvoje nesuprantama, jog tokie mitingai turėtų būti smagi pramoga visiems – pabajeruoja, pasijuokia, pasibūna šalia, pabendrauja. Juk mitingai yra jėga :) Ir jie turi vykti kada tik žmonės užsinori – tai normalios laisvos šalies piliečių išraiška.

Na, bet užteks čia blevyzgos, siunčiu kelis kadrus. Šįkart padariau rekordiškai mažą skaičių nuotraukų, nes labai tingėjau :) Bet nesigailėjau, kad nuėjau. Ir labai laukiu vasario 19-osios mitingo – gal ten ką įdomesnio rasiu.

•

Buvo ten ir niekų. Ant tapetų lozungus rašančių :)

•

Buvo ten ir psichinių ligonių. Atidirbinėjo.

•

Buvo ir tokių papuvusių mėsgalių, jog net silpna iš laimės darėsi. Norėjosi karštai karštai pabučiuoti. Į lūpas.

•

Buvo ir liūdnų dėdžių su logiškais plakatais.

•

Buvo ir besišypsančių moteryčių su gražiais piešinukais.

•

Buvo ir tokių, kurie skundėsi paversti atpirkimo ožiais. Pala, pala… O tai Kubilius kas tuomet? :) Vis susimąstau – ar tokiems žmonėms kada nors į galvą ateina nušvitimas, jog valdžios sprendimus priima ne vienas asmuo?

•

Buvo ir anbelyvibl kietų plakatų. Iš pradžių pagalvojau, kad čia koks nors linksmas besišaipantis žmogelis, bet šis visgi buvo nusiteikęs rimtai. Ar jo pirmas žingsnis būtų atjungti internetą? :)

•

Buvo ir matuojančių Kubiliaus centimetražą. Realybė juos įskaudino asmeniškai.

•

Buvo ir tokių, kurios grasino mane primušt už objektyvo nukreipimą į jas. Pamenu dar kitas pagyvenusias damas, kurios sukėlė man didelę šypseną: tuo metu, kai scenoje kažkas pasakė „O dabar reikalausime, kad gerbiamieji seimo nariai padarytų tą ir aną…“, tai tos damos tokiu nusivylusiai piktu balsu tarstelėjo: „Nieks čia jų negerbia, kas čia per gerbiamieji…“ :))

•

Buvo ir apsimetėlių politikų, kurie rinkosi sau pigius priešrinkiminius balsus. Matėsi ir Butkevičius su pakalikais, ir Mazuronis su Miledi, ir Gražulis su Myžalyte. Dar ir Paleckiukas su Paulausku netoli. Pati ta kompanija, kovotoja už žmones. Tik vienas klausimas man pasistojo – jie ten praleido daugiau nei 1,5 valandos. Ar tiek trunka seimo narių pietų pertrauka? O gal jie čia buvo „susitikime su rinkėjais“? :))

Beje, labai gražu buvo žiūrėti, kaip visi šitie apsimetėliai pamėlynavo iš baimės ir žvalgėsi atskrendančių akmenų, kai mitingo vedėja pakvietė juos ant scenos, bet visa minia pradėjo baubti „gėda, vagys, gaidžej“. Mazuronis vos infarkto negavo.

•

Atradau netikėtą panašumą. Lyg vienos sielos žmonės. Gal kartu vakarus leidžia?

•

Buvo ir kabinančių mane! Violetinių močiučių, kurios rodė man įvairiausius dokumentus! O taip!

•

Buvo ir nuo politiškai pasmerktų kalbų užsiknisusių moteriškių. Bet solidarumas gi, reikia atkentėti.

•

Šita nuotrauka man galbūt gražiausia iš visų. Kodėl? Bandžiau į ją pažvelgti nieko nežinančio užsieniečio akimis ir pamačiau štai ką: susirinkę daug žmonių mitinguoja, o prieš juos išėjęs kažkoks paikas žmogelis, galbūt su psichine negalia, ir ką nors išsidirbinėja prieš visus, bando atkreipti dėmesį į save. Žmonėms juokinga, jie stebi tą asmenį, o tas atsiskyręs sau šoka kokį kliunkio šokį ir ką nors šūkauja kaip apsvaigęs. Nematote tokios vizijos? :)

Beje, atrodo visuomenė po žingsniuką šviečiasi. Pirmą kartą mačiau Paleckiuką visiškai vieną, be pakalikų, ir dar taip sublogusį. Atrodo, baigėsi jo politiniai žaidimai, artėja pasilaidojimas. Džiugu.

•

Tiesa, dar ir cirkas buvo atvažiavęs. Cirke vaidinančių gyvūnėlių pavadinimus susigalvokite patys.

•

Ir pupyčių padavė. Miau.

•

Dar galiu prisiekt, Kubilius irgi dalyvavo mitinge. Tik užsislaptinęs.

•

Buvo netgi dailininkų sąjungos atstovų su savo darbų pavyzdžiais.

•

Na, ir pagaliau, buvo ir toks šokėjėlis, kuris, užgrojus armonikai, plojo rankutėmis, šypsojosi ir džiugiai trepsėjo kojomis. Šis šokėjėlis nestovėjo prie savo kolegų seimūnų. Jis solidariai atsitraukė, prie žmonių, prie tautos. Jis buvo su jais… Kodėl vėl kalbu apie Gražulį? Kadangi mitingas buvo nuobodokas, ilgai jį stebėjau. Ir pamačiau didelį didelį sumišimą jo veide ir elgesyje. Suvokiau nerealų dalyką – jam buvo žiauriai nejauku ten stovėti ir apsimetinėti, taip atvirai meluoti, kad jam kažkas rūpi ir kad jis yra už tuos žmones. Jis ten taip nejaukiai jautėsi… Galvojau: gal žmogui sunku meluoti? Juk būna. Kai jis kovoja prieš homoseksualus, tai ten fanatiški jo įsitikinimai. Tačiau čia jau reikia apsimesti tuo, kuo nesi, ir tas jam tikriausiai yra visai nelengva. Gera buvo žiūrėti į šį pupuliuką, kuris, pasirodo, turi visai stiprių kompleksų. O kad gyvenimėlis jam būtų kuo sunkesnis ir žiauresnis – už tai, kad bando griauti kitų gyvenimėlius. Tegu kompleksuoja.

•

O jei neužteko, dar keletas kosmosinių lozungų laisvoms jūsų interpretacijoms (paspaudus dędęnasi, kaip ir kitos nuotraukos):

Eilinį sykį buvo malonu pabūti jūsų reporteriu. Ali Baba!

|| vasario 7-oji. kasininkų mitingas ||

Pagaliau! Vis bandydavau, vis bandydavau, bandydavau, bet vis tiek nepavykdavo.

Pagaliau! Vieną dieną prisiverčiau paskaityti instrukciją, kaip fotografuoti žaibus (labai nemėgstu skaityti instrukcijų). Bet pagaliau man buvo paaiškinta, ką darydavau ne taip :)

Taigi, atėjo dar viena audra, griebiau stovą ir praleidau valandą prie atidaryto lango :)

Turiu dvi mane tenkinančias nuotraukas. Ir dar dvi, kurios neblogos, bet neypatingai patiko:

Šioje pasisekė, nes tik atidarius kadrą pasirodė automobilis ir ryškiai apšvietė kavinę dešinėje:

Eksperimentuokite! Vienas malonumas!

|| žaibolaidžiai ||

Pirmasis įrašas apie homoseksualų eitynes jau sulaukė nemažo dėmesio bei krūvos eitynių priešininkų pasipiktinimų. Dalį teko ištrinti, tai dabar bandau spėti, kas dėsis po šiuo įrašu? :) Nes šiame įraše – apie tamsesnę eitynių pusę, kurioje besišypsančių ir laimingų veidų nebuvo, o visur jautėsi tik įtampa, neapykanta ir nepagarba kitiems žmonėms. Aišku, mane jau visi artimi žmonės kibina, kad rašyčiau padoriau ir su mažiau keiksmų – tai gal ir pavyks :) Pasistengsiu.

Iš tiesų tai bendras vaizdas nebuvo kažkuo labai ypatingas. Visokio plauko mitingų ir protestų būna dažnai, o kaip juokavo žurnalistai – riaušių pernai niekas nepralenks. Todėl visi žurnalistai buvo gan atsipalaidavę, nes didelių sensacijų neturėjo būti, o ir protestuotojai buvo jau matyti veidai, iš kurių nieko naujo neišgirsi.

Kad būtų paprasčiau ir kad neįsižeistų tam tikri asmenys, pavadinsiu šitos barikados pusės dalyvius keliais vardais: žiūrovai - tie, kurie susirinko pažiūrėti spektaklio ir to, kas čia įvyks; protestuotojai - tie, kurie atėjo paprieštarauti eitynėms civilizuotais būdais išreikšdami savo nuomonę; ir riaušininkai - tie, kurie atėjo ką nors padaužyti, išžudyti homoseksualus, sugriauti valstybės turtą ir kitaip elgtis lyg būtų urviniai žmonės. Ir, realiai, dėl kurių buvo išleista tiek daug pinigų apsaugai ir sukelta tiek ažiotažo.

Žmonių kitoje barikados pusėje buvo tikrai daug. Nors kai kurie aktyvistai kliedėjo, kad protestuotojų buvo 10 tūkst., policija pasakė gan tiksliai – 1000, jei surinktumėme visus eitynių priešininkus iš už upės ir iš kitų vietų. Žmonių buvo begalė – tačiau nemaža dalis iš jų buvo tiesiog žiūrovai, dar dalis palaikančių (kurių buvo tikrai keistai nemažai), na ir garsieji aktyvūs protestuotojai ir riaušininkai – jų buvo kokie 200. Naujos žinios (iš komentarų): prie VCUP rinkosi irgi nemažai palaikančių, tačiau ten vaikščiojo fašistuojantis jaunimas, puldinėjo tuos žmones, degino jų vėliavas ir kitaip pažeidė žmonių teises.

Pradėkime nuo apsaugos. Kaip minėjo policijos atstovas spaudai, eitynes saugojo virš 500 pareigūnų. Sąmata – virš 200 000 Lt. Kai pagalvoji – bleha kaip brangiai. Eitynių priešininkai labai dažnai per megafonus kaltino homoseksualus (tik vadino juos šiek tiek kitaip), kad jie tiek kainuoja valstybei. Aš tuo metu pamąsčiau, jog ne homoseksualai kalti dėl tokių išlaidų. Kalti tik provokatoriai, dėl kurių šita visa apsauga ir buvo samdoma. Kiti protestai ir eitynės, kur provokatoriai nelenda, atsieina daug pigiau.

Policija pasitelkė apie 15 žirgų. Žiūrint į visą tą armiją pareigūnų darėsi šiek tiek graudu, kad žmonių pasivaikščiojimo saugumui reikia tokių pajėgų. Gal susitvarkęs būtų ir mažesnis jų skaičius, tačiau apskritai, kodėl atsiranda tokių snukiadaužių agresyvių žmonių, dėl kurių kaltės kiti negali ramiai pasivaikščioti ir pamojuoti vėliavomis be jokių tvorų? Kad ir kiek mąstyčiau, bet kalti dėl to, mano nuomone, yra riaušininkai, kurie nesugeba protestuoti taikiais būdais. Nes kultūringas elgesys visgi yra normalios visuomenės pagrindas. Buvo graudu žiūrėti į vaizdus, visiškai primenančius riaušes pernai.

Pradžioje visi nesuprato, kam gali būti reikalinga valtis, tačiau vėliau jos prireikė kažkokių aktyvistų su plakatais nutempimui. Aš šioje vietoje būčiau taupęs pinigus ir valties neėmęs – ką tokie keli aktyvistai padarytų? Aš, aišku, spėju jog jie įsivaizdavo, kad toje eisenoje žygiuoja tik mėmės sumoteriškėję vyrai, kurie negali apsiginti. Tačiau kad ir kaip priešininkai nenorėtų patikėti, bet eisena būtų pati gan smarkiai atsigynusi, jei juos kas užpultų.

Buvo ir malūnsparnis. Kam jis buvo reikalingas, tai visiškai nesupratau. Na, bet gi reikia policijai kartais panaudoti ir prajudinti savo techniką :)

Čia yra dienos žvaigždė :) Didžėjus :) Vos tik jis pradėdavo kalbėti (jo balsas sklisdavo per tokį didžiulį megafoną), visa eitynių priešininkų minia pradėdavo ūžti, baubti, švilpti ir kitaip kelti triukšmą. Ir taip kiekvieną kartą, vos tik pasigirsdavo jo balsas :)

Apsaugai buvo pasitelkti ir keli šunys. Šis yra mano dienos meilė. Buvo labai pasimetęs ir atrodė bais draugiškas :) Buvo gaila ten buvusių šunų, nes jie iš baimės net triedė, o žurnalistai į jų triedalus laipiojo ir laipiojo :)) Aišku, per riaušes šunys kentėjo labiau, todėl šis išbandymas jiems turėjo būti lengvesnis.

Kai pradėjo kilti grėsmė, jog riaušininkai prasiverš, policija pradėjo formuoti antrą sulaikymo liniją pievoje. Abejoju (dėl pareigūnų kiekio) ar riaušininkai būtų nubėgę taip toli, bet apsauga buvo organizuojama tikrai profesionaliai ir greitai.

Prie tvorų stovintys pareigūnai buvo tikrai ne ypatingai geros nuotaikos. Kai kurie netgi išsigandę. Iš tiesų juos reiktų tik gerbti ir padėkoti už pareigos vykdymą. Juk nemaža jų dalis patys nepritaria šioms eitynėms, tačiau tvarkingai ir atsakingai saugojo dalyvius ir nepasidavė riaušininkų provokacijoms. O provokacijų buvo begalės. Riaušininkai ir dalis priešininkų, prieš tai šūkavę įvairius lozungus apie homoseksualus ir nesulaukę jokio dėmesio, pradėjo savo pyktį lieti ant policijos. Spjaudė policininkams į akis, mėtė daiktus, vieną pareigūną apipurškė ašarinėmis dujomis (nors pareigūnai dar nebuvo parodę jokių veiksmų ir papurškę dujų) ir galų gali keikėsi ir vadino pareigūnus tokiais epitetais, kad net man ausys linko. Už ką? Kuo kalti savo darbą dirbantys ir valstybei atsakingi žmonės? Kodėl reikia dainuoti daineles, kokie „mentai pydarai“? Ar riaušininkai ir dalis priešininkų mano, jog taip elgdamiesi parodo taktą ir pavyzdį savo vaikams bei ateities kartoms? Tikrai nemanau. Todėl galima daryti tik vieną prielaidą, kad taip elgėsi prisigėrę marozai, kuriems smegenyse tik noras ką nors padaužyti. Aš nekreipiau dėmesio (nors ir buvo apgailėtina žiūrėti), kai žmonės atėjo reikšdami savo neapykantą eitynėms ir rėkavo šlykščius posakius apie dalyvius. Tačiau kai viskas perėjo ant pareigūnų galvų… Tai jau nebe nuomonės išsakymas, tai jau vėmalavimasis.

Kai STOP juosta buvo nuplėšta ir minia priartėjo prie tvoros, o įtampa vis labiau kilo, pareigūnai prijungė elektrošoko įrenginį prie tvoros. Nerealus įnagis! :) Elektrošokas nebuvo spustelėtas nė trupučio, kol riaušininkai nepradėjo griauti tvoros. Todėl tie, kuriuos nukrėtė, yra patys kalti. Puikus suvaldymo būdas!

Ši dūminė bomba buvo dalykas, dėl kurio nuo eitynių visi žurnalistai subėgo prie VCUP tvoros :) Aš tuo metu vaikščiojau pakrante ir fotografavau kitoj upės pusėj sėdinčius, tai kaip tik pamačiau, kaip minia žurnalistų tekini bėgo link protestuotojų ir riaušininkų :) O kai žiniasklaidos subėgo tiek daug, minia pajuto dėmesį ir dar labiau pradėjo išsišokti, ant pareigūnų pradėjo skraidyti įvairios šiukšlės ir buteliai. Tiesą sako žmonės teigdami, jog žiniasklaidai reikia tik pigaus populiarumo. Ar žiniasklaidoje daug parašyta apie sveikinimo kalbas, sakytas tuo metu, kai vyko veiksmas prie tvorų?

Na ir štai protestuotojai. Daug kur trūko logikos jų pareiškimuose, bet kiekvieno teisė atsinešti plakatą. Pavyzdžiui, niekaip nesuvokiu, už ką šį mergina nori apkaltos Grybauskaitei? Gražulis irgi to reikalavo, bet jis ir šiaip daug nesąmonių reikalauja. Apkaltą už tai, kad turi savo nuomonę? Už prezidentės bendravimą ir reagavimą į įvykius šalyje? Niekaip nesuprantu – tikėjausi merginos paklausti, bet progos nepasitaikė.

Nežinau, ar reikia komentarų. Galėčiau daug kalbėti apie kiekvieną iš šių plakatų, bet visi matomi šioje nuotraukoje man yra labai smagūs :) Dalis jų prasilenkia su sveika logika (homo-naciai?), bet šiaip jie man patiko savo originalumu. Beje, stebėjau tą vyruką, laikantį plakatą su gaidžiu už grotų – kol visa minia baubė, jis visą laiką prastovėjo ramus. Piktas, bet ramus. Kai riaušininkai pradėjo daužytis, jis atsitraukė ir toliau laikė savo plakatą. Gerbiu tokius protestuotojus, kurie nors ir yra visiškai nepakantūs, tačiau elgiasi civilizuotai.

Ar reikia komentarų? Jei ana nuotrauka tiesiog smagi, ši – apgailėtina. Vis galvojau, ar joms po 5-10 metų nebus gėda? Nuomonė yra nuomonė, bet tokiu stiliumi?.. Beje, akimirka, sakyčiau, istorinė – diena, kai buvo suvienytos pensininkės ir maištaujančios paauglės. Juk kai pagalvoji, ta dešinėje pusėje stovinti moteris kitokiu atveju šias merginas būtų iškeikusi ir sugėdinusi už tokius bjaurius plakatus :) O dabar stovi kartu, petys į petį.

Prieš eitynes homofobai visą tautą bandė įtikinti, jog eitynės bus iškrypimo šventė, orgija su lateksiniais pimpalais, seksu gatvėse ir kitais šlykščiai dalykais. Paradoksas, bet eitynių dieną bjauriausias ir šlykščiausias dalykas buvo štai šis protestuotojų plakatas. Toks neskoningai šlykščiai nupieštas piešinys nurungė bet ką. Klausydamas tos minios supratau, jog jie eitynes tokias ir įsivaizdavo. Blogai, kad per tvoras nieko nematė, nes būtų stipriai nustebę, kai pamatytų, jog eitynėse nebuvo nieko panašaus.

Na o toliau, kadangi noriu ne pats piršti nuomonę, o leisti žmonėms patiems apsispręsti, pateikiu kelias protestuotojų ir riaušininkų nuotraukas. Kad susidarytumėte bendrą vaizdą, kokie žmonės buvo susirinkę. Užbėgdamas už akių pasakau – nuotraukose matyti aktyvesni protestuotojai ir riaušininkai, pasyvesni liko už kadro.

Dalis protestuotojų prie „Forum Palace“.

Nutraukta STOP juosta, riaušininkai pasipila prie tvoros, vyksta suirutė.

Kapitonas su savo armija. Kažkada galvojau: na kad ir kokios tavo pažiūros, kad ir koks tavo gyvenimo būdas ir apskritai kad ir ko tu nekęstum – bet stoti į vieną eilę su Šustausku?? Rimtai, su Šustausku?

Lietuvos jaunimas (dalis nekalbančių lietuviškai), susirūpinęs šeimos vertybėmis ir Lietuvos ateitimi.

Kai buvo renkami parašai dėl skundo teismui apie policiją (kažkas tokio, kad jie 14.30 neatidarė tvorų ir nepraleido žmonių), pasirašyti priėjo šis pilietis (vienas iš riaušininkų). Kai jo paklausė „koks jūsų kontaktas, kurio galėtume jus rasti“, jis svirduliuodamas atsakė „tay kad aš neturiū kantakto“…

Vikingas dešinėje nuotraukos pusėje buvo tikrai baisus vyrukas :) Kai riaušininkai nuplėšė STOP juostą, jis plėšdamas maikę priėjo prie tvoros ir bandė pagriebti pareigūną. Pareigūnai visi atsitraukė, nes tokio monstro išsigąstų bet kas :) Riaušininkų ir aktyvių protestuotojų sudėtis buvo iš kelių grupių: pirmiausia, baisiausi ir pavojingiausi, tai buvo fašistai, hooliganai, dar lygtais buvo „Vorų“. Be jų dar buvo krūva nacionalistų (save vadinančių patriotais), bet jie buvo kultūringesni ir ramesni. Na ir likusieji – visiški marozai, fašistuojantis jaunimas su „Dolce&Gabanna“ megztiniais, girti alkoholikai, kažkoks jaunimėlis, atlėkęs į veiksmo sūkurį ir keli neaiškūs tipai. Kažkoks „labai svarbus“ vyras sulaižytais plaukais su megafonu kurstė neapykantą, provokavo žmones, o jam į pagalbą greit atskubėjo ir Murzos chebra. Tokia štai mišrainė pradėjo grasinti pareigūnams, išsišokinėjo, spjaudėsi, keikėsi, be tikslo keikė policininkus ir kitaip rodė nuostabią kultūrą ir pilietiškumą.

Nežinau, kas tas vyrukas su berete ir fotoaparatu, bet jis buvo vienas iš dėmesį traukusių. Jis visiškai neprovokavo riaušių ir jose nedalyvavo, tačiau visą laiką sodriu galingu balsu rėkė pareigūnams, kodėl jie saugo eitynes ir kodėl leidžiama homoseksualams tvirkinti mūsų tautą. Nors dauguma jo teiginių buvo juokingi ir nenutolstantys nuo gražuliškų kalbų, tačiau keletą gerų minčių jis pasakė. Kol jis kažką kalbėdavo, visa marozų armija vėl pradėdavo mėtyti šiukšles. Aš suprantu, kad šiam vyrukui rūpi valstybė, jis tikriausiai net balsuoja, bet visa aplink ji buvusi masė… Visi sutartinai rėkavo „Apkaltą Grybauskaitei“, visi puikiai šaukė „Šalin Kubilių“, ten dar kažką apie politiką – tačiau kai pažiūrėdavau į juos, man net nekildavo klausimas, ar jie ėjo balsuoti, ar ne. Jiems paprasčiausiai nusišikt ant valstybės, jie susirinko tik padaužyti snukių. Geriausias to pavyzdys buvo šitoje nuotraukoje prie Šustausko stovintis jaunuolis languotais marškinėliais. Jis kokias dvidešimt minučių be sustojimo kalbino visus pareigūnus ir jiems be perstojo šaukė „Ė, jūs pyderai, jūs išpi*t reikia, lochai jūs py**inkit na**ui“. Ir taip be perstojo. Pareigūnai buvo stebuklingai ramūs ir į jį net nežiūrėjo.

Tai man tada ir norisi paklausti tų žmonių, kurie mane kaltina diskriminacija ir netolerantiškumu riaušininkams, norėjusiems išreikšti savo nuomonę: kurioj vietoj čia nuomonės išreiškimas? Ką čia reiktų toleruoti? Man šiek tiek nesuvokiama, kaip apskritai taip galima elgtis ir negerbti kitų. Aš suprantu, kad netoliese buvusioje minioje buvo daugybė normalių ir padorių protestuotojų, ir aš prieš juos nieko neturiu. Tačiau k’mon – gerbti šitą grietinėlę? Ar nors vienas padorus žmogus galėtų gerbti tokius individus? Rimtai, patriotai, skaitantys mano tinklaraštį – ar jums su tokiais pakeliui?

O tada įvyko tai, kas tikiuosi įeis į istoriją. Gražulis (su Uoka iš paskos), būdamas pats sau ponas, leido sau nepaisyti pareigūnų reikalavimų ir perlipti tvorą. Jie teigė, jog leidimas eitynėms išduotas iki 14.30 ir jie turi teisę eiti šia gatve. Kiek žinau, tai nesvarbu kur ir kuriam laikui išduotas leidimas, bet jei pareigūnas gatvėje kažko pareikalauja, reikia paklusti. Taigi, Gražulis perlipo per tvorą, Uoka iš paskos, pareigūnai juos nutempė ir tada… Prasidėjo. Nuotraukų iš prasidėjusių mini-riaušių neturiu, nes vos tik debilas Gražulis išprovokavo visus riaušininkus, į mane atskrido nulaužtas kelio ženklas su visu stulpu, trenkėsi man į koją, tuo metu ant manęs vos neužšoko pareigūnas su žirgu, tad aš tiesiog pasiploviau į šoną. Šįkart noras išlikti sveikam nugalėjo norą lįsti į įvykių sūkurį :) Nors Gražulis iškart pabėgo, bet riaušės nenurimo – riaušininkai išgriovė dalį tvoros, pradėjo tvoras mėtyti ant pareigūnų ir žurnalistų, į dangų lakstė įvairūs gatvės įrengimai, plytos, akmenys, buteliai ir kiti daiktai. Riaušės buvo trumpos, tačiau prieš pat mano akis vienas iš fotografų sudejavo, nes jam galvą pramušė idiotų mestas akmuo. Kiek vėliau girdėjau, sužeidimas visai rimtas.

Štai dar viena nuotrauka, kurią norėčiau pateikti tiems, kurie sako, jog aš netolerantiškas ir netoleruoju žmonių nuomonės. Kur čia nuomonė? Ką toleruoti, kai sužalojamas nekaltas fotografas? O šitas bičas 10 minučių be sustojimo rodė pirštą. Kol visi aplink jį žvengė ir mėtė daiktus į pareigūnus, jis tiesiog vaikščiojo ir įžeidinėjo visus aplink. Kur čia normalumas ir pilietiškumas, mieli patriotai?

Tai buvo paskutinis agresijos protrūkis, policija pripurškė nemažai ašarinių dujų, todėl dalis riaušininkų atkrito. Murzos chebra, pamatę, kad nieko nebus, patraukė kažkur kitur, daugiau jų nebesimatė. Likę žmonės parėkavo, pašūkavo ir po truputį skirstėsi.

Apie 16 valandą atidarius visus praėjimus, Gražulis surinko likusią savo chebrą ir nusivedė į eitynių vietą. Eidamas garsiai gyrėsi visiems, kad štai jis čia „išvaikė visus pederastus“, nes jie nenorėjo išvažiuoti, todėl jam teko labai pasistengti. Dar girdėjau, kaip Uoka skambino kunigui, bet tas nepasirodė. Kam to reikėjo? Gražulis su savo pastumdėliu Uoka nusprendė, kad šią vietą reikia „atšventinti“ – išvalyti šią vienintelę blogio apsėstą vietą Lietuvoje. Tą jie nusprendė padaryti sugiedodami Lietuvos himną. Prieš himną Gražulis liepė visiems sustoti pusračiais, nurodė pasišalinti išgėrusiems asmenims, o kažkoks nusigėręs pienburnis dar pagrūmojo likusiems žurnalistams, kad ir jie giedotų. Ir tuomet prasidėjo atšventinimo procesas…

… Nežinau, kaip apibūdinti tai, ką išgirdau. Tai neapibūdinama. Penktokai gražiau gieda, nei šita suaugusių ir jaunų žmonių krūvelė. Himno žodžius mokėjo tik koks trečdalis ten buvusių. Negana to, niekas dorai nemokėjo išgiedoti melodijos, todėl gavosi tragiška kakofonija, palydima klaidingų himno žodžių ar sumaišytų posmų. Kol vieni baigdavo paskutinę eilutės natą, kiti jau pradėdavo kitą. Tai buvo žiauru! Dalis žmonių, esančių išoriniame pusratyje, svirduliavo ir vos pastovėjo ant kojų. Atšventinimas buvo tikrai įspūdingas – ir ypatingai gėdingas prieš užsienio žurnalistus. Tikiuosi, niekas nefilmavo.

* Ligoniai:

Idėjinis imbecilų vadas, rimtų išsilavinimo ir pasaulio supratimo spragų turintis individas. Žmogus, kuris „tvirtai žino“, jog moksliniai tyrimai atrado, kad homoseksualai anksčiau ar vėliau virsta pedofilais. Dar jis tikina, jog mokslininkai atrado, kad homoseksualumu, kaip ir gripu, galima užkrėsti kitą žmogų. Tiesiog per atstumą, vien tik pažvelgus. Proteste jis nebuvo labai piktybinis – tik labai daug reiškėsi, kliedėjo, rėkavo ir kitaip traukė dėmesį. Tikriausiai vėl labai nori į Seimą.

Beveik visa pagrindinė ligonių kompanija. Trūko ten dar kelių, bet tiek to, nenufotografavau. Gražulis, jo pastumdėlis Uoka ir kažkoks trečias aktyvistas. Trečiasis tai nepiktybinis toks, labai bijantis lateksinių vyrų, bet tikrai ne iš blogųjų.

Ir dienos nugalėtojas, imbecilų vadas ir didžiausias Lietuvos ligonis – Gražulis. Būčiau į jį nekreipęs dėmesio ir apie jį nieko nerašęs, jei ne jo išsišokimas. O apie jį papasakoti reikia smulkiau. Kaip ir minėjau, ponaitis nusprendė perlipti tvorą. Kai policija bandė jį sutramdyti, jis pradėjo su jais muštis ir kriokti apie savo neliečiamybę. Neliečiamybė my ass, bleha. Šitas nevisprotis savo tokiu poelgiu išprovokavo riaušininkus ir jie pradėjo viską daužyti. Pasekmės: sunaikintas valstybinis turtas, apdaužyti pareigūnai, šiek tiek nukentėję riaušininkai ir į galvą sužalotas fotografas. Tik dėl šito nevispročio, besirenkančio sau politinius durnių taškus, kaltės tas žmogus nukentėjo. Gražulis turėtų ne tik būti paduotas į teismą, bet jis turėtų viešai atsiprašyti žmonių, kurie per jo tokį debilišką poelgį nukentėjo.

Aš net neturiu žodžių, kaip man pikta ant šito dauno (nenoriu įžeisti šia liga sergančių). Anksčiau jis buvo tiesiog juokingas – dabar tai yra nebejuokinga. Gražuliui turi būti skelbiama apkalta, nes čia, kaip rašė Mindaugas, ne kažkoks Karaliaus paatostogavimas šiltuose kraštuose – čia viešosios tvarkos pažeidimas, nepaklusimas pareigūnų prašymams ir riaušių išprovokavimas. Jei Seimas nesiims šito nevispročio apkaltos – užkasu paskutinę viltį dėl Seimo.

Išprovokavęs riaušes jis pasiplovė. Nubėgo prie homoseksualų, lipančių į autobusus, ir ten užsipuolė organizatorius. Kai pareigūnas jį vėl pabandė sutramdyti, Gražulis su juo susimušė, griuvo ant žemės ir toliau išsidirbinėjo. Labai viliuosi, kad už visą tai jam bus pateikti kaltinimai. Bjauru buvo į šitą nevisprotį žiūrėti. Negana to, kad tiek visko pridirbo, jis dar visus aplink įžeidinėjo, vadino kuo tik įmanoma ir kitaip rodė tokį elgesį, kur net mužikai taip nesielgia. Beje, kai jį apliejo vandeniu, apliejusysis buvo atvestas ir užsirašyti jo duomenys, todėl adekvačiai baudžiamas turėtų būti ir Gražulis.

Gal kas žino – ar galima per apkaltą eiti liudyti eiliniams piliečiams? Mielai atlikčiau tokią pilietinę pareigą.

Ir paskutinis dalykas apie jį: sekiau jo reakciją, kai jis stebėjo homoseksualus, lipančius į autobusą. Kad jūs žinotumėte, koks jis buvo pasimetęs!! Jo visas veidas švietė tokiu nesusipratimu: „tikėjausi surasti čia krūvą odinių pederastų su nuogomis šiknomis, o čia tik paprastos mergaitės ir kažkokie eiliniai vyrai“! Tai buvo nepakartojama – matėsi, kaip giliai viduje griūva visas jo tvirtumas ir pasitikėjimas savimi. Tas, prieš ką jis kovojo, net neegzistuoja.

**

Atrodo išsakiau visas mintis. Labai stengiausi tiksliai atspindėti buvusią situaciją. Aišku, nebūtų tai asmeninis tinklaraštis – asmeninę nuomonę ir pateikiau. Nepateisinu nei vieno riaušininko ir nesuprantu nei vieno protestuotojo, kuris keikė pareigūnus. Kiti protestuotojai ir žiūrovai mano akiai nė kiek nekliuvo – civilizuoti žmonės yra normalūs žmonės ir tegu protestuoja ir reiškia savo nuomonę į valias. Kad kažkas nekenčia homoseksualų ir nenori jų matyti – manęs čia niekuo nenustebinsite, galite atsipalaiduoti. Tačiau kai visokie ligoniai kursto riaušes, grasina žudynėmis, puola pareigūnus ir žaloja žmones – abejingas neliksiu ir gyvenime tokių netoleruosiu. O jei kažkas tokius toleruoja – tam žmogui kažkas negerai su vertybėmis.

Reiškiu didžiulę pagarbą policijai. Daug didesnę, nei po riaušių pernai. Visiškai profesionalus darbas, puikiai dirbantys vadai, pagalba žurnalistams, provokacijų atrėmimas, greita reakcija ir puikus situacijos suvaldymas. Aš jų vietoje būčiau visus dalyvius išsiuntinėjęs į vieną vietą. O jie nei šypt, nei ką – akmeniniais veidais atliko savo pareigą. Gerbiu ir didžiuojuosi!

Eitynės buvo įspūdingas renginys visomis prasmėmis. Daug kas pasikeis po šio istorinio įvykio. Tikėkimės ir geriausių pasekmių – Gražulio apkaltos ir jo pašalinimo iš Seimo. Nusikaltėliai turi būti nubausti, tad telieka tikėtis teisingumo. O kova dėl žmonių teisių Lietuvoje žengė pirmą žingsnį – viskas kitas, kaip ir kitur, dabar turėtų vykti daug lengviau. Tik 500 metrų eitynėms, tačiau net 500 kilometrų visuomenės brendimui.

Papildomai:
Liutkaus stebėjimai iš kitos pusės.
Teisingas požiūris į gražuliškus įvykius (juk jie iš tiesų daro didžiausią reklamą homoseksualams).
Dovana LGBT bendruomenei nuo manęs – labai geros Gražulio pozos nuotrauka. Darykit su ja photoshop‘us, šaipykitės ir skelbkit tai internete, kad ir aš pamatyčiau :)

|| homoseksualų eitynės, policija ir mini-riaušės ||

Taip, išaušo ta diena, kai homoseksualumo šmėkla pasklido po Lietuvą! Patikimi šaltiniai pranešė, kad netikėtai visoje Lietuvoje vien nuo žinios apie gėjus buvo kosminiu būdu išprievartauta virš 2000 vaikų! Keli tūkstančiai eitynes stebėjusių žmonių pavirto homoseksualais ir pardavė savo vaikus pedofilams! Renginį saugoję pareigūnai, vos praėjus pirmiems homoseksualams, puolė glėbesčiuotis ir tiesiai Upės gatvėje užsiiminėjo seksu! Kaip siaubinga! Į Lietuvos dangų pakilo sidabrinė skraidanti homoseksualumo šmėkla, kuri kasdien pasirinks po 1000 aukų ir pavers juos iškrypusiais tautos žagintojais! Kaip siaubinga!

Manote, kad tai skamba absurdiškai ir durnai? :) Tokią ir panašią tiradą girdėjau visą popietę, be sustojimo. Ir iš kur žmonės turi tiek sveikatos? Na, bet apie viską nuo pradžių. Kertu pasakojimus į dvi dalis: pirmoji dalis – šviesioji – apie Svarinsko linksmybes ir šią gražią šventę. Antroji dalis – juodoji – apie tikrąją šiandienos Lietuvos gėdą, eitynių priešininkus, kurie sužalojo policininkus ir žurnalistus, ir dar kelis išskirtinius ligonius.

Diena man prasidėjo nuo lietuvių tautos nuprotėjimo vado Svarinsko maldelės. Jis, kaip ir žadėjo, surinko didžiulę armiją (visus 20) maldininkų, kurie prie Katedros meldėsi už Lietuvos ateitį ir kovojo savo gyvybėmis už tai, kad piktieji niekadėjai gėjai neužimtų Lietuvos.

Gaila tik tiek, kad neklūpojo ant šalto grindinio, nors buvo žadėta, kad „šimtai žmonių su ašaromis akyse klūpos ant grindinio pusantros valandos!“ Tačiau Svarinsko vedini, visi uoliai kalbėjo Sveikas Marijas ir meldė dievo apvaizdos.

Ypatingai meldėsi štai šis uolus katalikas, kuris net verkė, kaip jam buvo baisu dėl Lietuvėlės ir liūdna, jog gėjai niekadėjai griauna mūsų šalį ir prievartauja vaikus. Taip taip, prievartauja. Kažkoks gėjų žinovas dalino „gėjų manifestą“, kuriame tai buvo tiksliai aprašyta. Kai alfos žurnalistė žinovo užklausė, koks skirtumas ar šeima vadinama „šeima“, ar „namų ūkiu“ (kaip kažkur Skandinavuose, tas žinovas patikino) ir dar pridūrė, kad pavadinimas neturi reikšmės šeimos tvirtumui, žinovas bandė kažką pasakyti bet pritrūkęs argumentų ir užpykęs nubėgo toliau dalinti savo spaudos.

O Svarinskas vis meldėsi. Mielos močiutės šalia jo verkė graudžiomis ašaromis ir meldė Kristų pagalbos. Tuo tarpu cirko pažiūrėti atėjo grupelė lesbiečių, kurios labai kikeno ir trukdė maldininkams melstis.

Na, o jei rimtai, tai man buvo keista, kad prie Svarinsko prisijungė Bažnyčios atstovų. Juk visai neseniai Lietuvos vyskupija oficialiai paskelbė, jog skatina homoseksualus gerbti, nors jų gyvenimo būdo ir nepalaiko. Ar tai pagaliau tas ilgai lauktas Bažnyčios žingsnis? Šlakelis tolerancijos ir pagarbos kitokiems? Neapykantos kurstymo pabaiga? Mane vyskupų pareiškimas tikrai maloniai nustebino, nors žingsnių jiems dar reiks padaryti labai daug, kad nors truputį atgautų žmonių (jais nusivylusių) pagarbą. Taigi, o Svarinskas ir toliau meldėsi, buvo keista matyti jaunas, gražias šeimas ateinančias į šį sektantų ratelį. Dar nugirdau, kaip vienas genijus iš maldininkų žurnalistams išaiškino, jog homoseksualai yra patys labai netolerantiški, nes negerbia visuomenės ir organizuoja tas eitynes :)) Po šio didžio atradimo ir sielos atsivėrimo po maldos, išėjau link „Conti“ viešbučio.

„Conti“ viešbutis žino kaip vystyti savo verslą. Dabar daugybė šalių ir homoseksualų bendruomenių žinos, jog tai gay-friendly viešbutis. Šaunuoliai, pavyzdys! Ko ėjau link viešbučio? Sužinojau, jog į eisenos zoną patekti nepavyks, jei neturi akreditacijos arba joje nedalyvauji. Akreditaciją bandžiau gauti, bet blogeriai vyriausybei ir policijai – visiškas nulis. Taigi iš pažįstamų sužinojau, jog atlėkus į viešbutį, bus galima gauti eisenos dalyvio kortelę.

Situacija viešbutyje buvo šiek tiek komiška, nes žmonių buvo daug daugiau, nei tikėtasi. Pats skaičiavau, kad turėjo būti ~500 dalyvių, bet iš policininkų nugirdau stebuklingą skaičių „700“. Tai visai realu. Be to, nugirdau, kad buvo deramasi su „Chief of Police“ dėl skaičiaus padidinimo – kaip supratau, leidimas buvo duotas (nes, pasirodo, į aptvertą zoną galėjo saugiai tilpti ir dešimteriopas kiekis žmonių). Nuo viešbučio autobusais į eitynių vietą buvo gabenami dalyviai su leidimais (jei nesuprantate kodėl – tik dėl dalyvių saugumo). Mes laukėm savo eilės, nes buvo pažadėta, jog bus pasistengta ir mes eitynėse galėsim sudalyvauti. Šiek tiek nervino organizatorių išskirtinis dėmesys užsieniečiams – visada užsieniečiai buvo vežami pirmi, o lietuviai paliekami paskutiniai – lyg renginys vyktų ne lietuviams. Na, bet čia smulkmenos – galų gale apsimetėm kažkokia Latvijos organizacija, sėdom į autobusą ir patraukėm į eitynių vietą.

Kai atvykom į visą tą užtvertą gardą, visi pradėjo juoktis pamatę policijos ir tvorų kiekį. Beje, sėdėdamas autobuse iš tiesų stebėjausi, kokie atsipalaidavę ir smagūs žmonės ten važiavo – kartais mestelėdavo tokių bajerių, jog aš niekada neišdrįsčiau tokių pasakyti homoseksualui į akis :)  Autobusai važiavo, žmonės po truputį rinkosi, o aš stebėjausi, kaip juokingai aptverta visa zona. Ta proga nuskambėjo labai tinkamas bajeris – „na ką, laiko mus gaidžiais, tai ir suvarė į gardą“ :)) Buvo aptvertas didžiulis plotas, praeiviai ir smalsuoliai buriavosi prie VCUP ir prie „Forum Palace“ pastatytų tvorų.

Kol rinkosi eitynių dalyviai, nulėkiau pažiūrėti, kas darosi prie tvorų. Iškart į akis krito šios dvi jaunos jaunos mergiotės. Nustebino jų drąsa. Stovėdamos tarp krūvos homofobiškai nusiteikusių budulių ir šiaip nekokios išvaizdos jaunuolių, jos kūrė tikrą spektaklį: užsidėjo šitas kaukes ir vos tik pro jas praeidavo koks nors eitynių priešininkas, jos puldavo šlykštėtis ir šaukti „Fiuuj, homofobas!“ :)) Be to jos dar išdrįso (šiek tiek vėliau) paklausti Buškevičiaus ar kažkurio tai ligonio, kokią teisę jie turi rengti tokius mitingus, kai patys reikalauja uždrausti eitynes. Nors klausimas buvo visiškai normalus, mūsų mylimieji homofobai jas apšaukė mažvaikėmis ir pasiūlė „išplasnoti į darželį“. Respektukas šitoms mergiotėms!

Grįžęs prie eitynių dalyvių, nustebau, kokios visi puikios nuotaikos. Keli muzikantai grojo smagų ritmą, visi šoko, juokėsi, dainavo. Kažkodėl dar vakar įsivaizdavau, kad šios eitynės gali būti visai be jokio džiugesio, jose gali būti išsigandusių, užguitų žmonių. O pasirodo, buvo visiškai kitaip.

Visiškai laimingi ir atsipalaidavę žmonės. Gėjai, lesbietės, jų draugai ir pavieniai gražūs žmonės. Visi laimingi, besišypsantys, švenčiantys šventę.

Net nustebau, kiek gražių ir „spindinčių“ žmonių susirinko. Tikriausiai reikia dėkoti gen. prokurorui, kurio pastangomis eitynės buvo uždraustos – tai paskatino daug daugiau žmonių sudalyvauti, nei būtų dalyvavę iki uždraudimo.

Šita vėliava man labai patiko. Tos širdys lyg ir banalu, bet spalvos gražios :)

Gražiausia buvo žiūrėti į tą vienybę, kurią kartais pajaučiu įvairiose bendruomenėse, įvairiomis progomis. Šįkart proga buvo neeilinė – pagaliau Lietuvoje prabilta apie homoseksualus ir pagaliau parodyta, jog jie egzistuoja. Ir dar sakyčiau su neblogu, dvigubu skaičiumi nei planuota. Ir kas svarbiausia – o tikriausiai ir liūdniausia homofobams ir tiems, kurie visus išžudyt nori – tai, kad eisena buvo visiškai graži ir joje nebuvo jokių taip garsiai eskaluotų pimpalų, odinių vyrų ir nuogybių. Čia dalyvavo visiškai normalūs, paprasti ir linksmi žmonės.

Labai pradžiugino šis vyriškis, kurio plakatas pasako viską. Toks žmogus turėtų būti pavyzdys lietuviškai šeimai ir, svarbiausia!, toks žmogus turėtų būti pavyzdys konservatoriams su jų šeimos koncepcijom ir kitu šlamštu.

Suaugusios moterys, jauni žmonės ir vaikai – tokie vaizdai iš naujo suteikia vilčių, jog mūsų visuomenėje apstu tolerantiškų žmonių.

Kaip į tokią mintį atsakė pora mūsų parlamentarų ir valdininkų – „mes ne homofobai, čia jūs iškrypėliai“. Kuris iš šūkių logiškas, spręsti žiūrovui.

Kai atvyko Švedijos ministrė, pirma man pasirodė, jog įvyko stebuklas ir pamojuoti atlėkė Grybauskaitė. Deja, kol kas mūsų visuomenėje politikui tai būtų savižudybė. Pati ministrė pasirodė labai graži nėščia moteris. Kaip tik girdėjau, kai vienas iš eitynių priešininkas su megafonu šūkavo, jog „iš užsienio atvyko pederastai“. Na taip, nėščia moteris, politikė, atvykusi palaikyti normalių ir lygybės reikalaujančių žmonių, mūsiškiams homofobams iškart tampa pederastu. Na, bet tiek to. Nuotraukoje visa grietinėlė – kažkokie ambasadoriai, organizatoriai, Pavilionienė (puiki kovotoja už žmogaus teises, bet visiškai negerbiama politikė) ir dar keli pašaliniai žmonės.

O šiaip liūdniausia mintis, kilusi pamačius švedų ministrę – kada aš gyvensiu šalyje, kurios svarbus politikas skris į kitą šalį tik tam, kad 2 valandas sudalyvautų eisenoje už žmogaus teises?? Kada mano tėvynė bus normali?

Eisenai prasidėjus, ėmė lengvai lyti. Tačiau nuotaikos nė kiek nesubjuro. Jei gerai pamenu, be Estijos (nuotraukoje) dalyvavo ir Latvijos, Lenkijos, Vokietijos atstovai bei pavieniai žmonės iš kitų šalių. Iš tiesų žiūrint iš šono į eiseną, buvo šiek tiek juokinga. Milžiniškas aptvertas plotas, 500 policininkų, saugančių grupelę žmonių. Kaip kokiame cirke. Už upės minios žmonių, stebinčių kažkokias tai eitynes. Atrodė tikrai komiškai, bet gerai pasakė viena pažįstama – labai viskas čia OK. Daug geriau būti taip uždarytiems, žygiuoti tik 500 metrų, nei išsišokti senamiestyje ir būti užpultiems.

Tolerantiško jaunimo asociacija, vieni iš šio renginio kaltininkų. Geri ir malonūs žmonės. Beje, jei negirdėjote, kažkokie didvyriai išvakarėse išdaužė TJA būstinės langus. Tai kažkaip negaliu susilaikyti ir nepasižavėti tais didvyriais, kokie jie nuostabūs ir drąsūs. Aš net darysiu prielaidą, jog jie skaito mano tinklaraštį, nes visokio plauko individai čia užklysta. Mieli didvyriai, aš taip negaliu atsižavėti jūsų drąsa, jūsų pasiryžimu atbėgti naktį, mesti akmenį, myžtelėti į kelnes ir pabėgti, kad net neturiu žodžių. Jūs tokie drąsūs, kad net nesugebate stoti žmonėms prieš akis, o teturite smarvės pamėtyti akmenis į langus! Tiesiog pavyzdinė tikro lietuvio dvasia, ta tvirtybė, tai tikras pavyzdys ateities kartoms! Jūs tikri drąsuoliai!

Nors Rokas Žilinskas ir keikė eitynes ir buvo prisiekęs nedalyvauti, tačiau pasirodė. Ir žygiavo laimingas. Tikriausiai tam įtakos turėjo eitynių uždraudimas. Tas uždraudimas sutraukė nemažai žmonių, nes sukėlė jų pasipiktinimą ir net nusistatę prieš eitynes visgi į jas atėjo. Dėl tokios renginio sėkmės tikriausiai dėkoti reikia tik… patiems homofobams ir bandžiusiems renginį sunaikinti :)

Arkliai su apsaugomis. Atrodė kaip kosmonautai. Gyvūnai šiek tiek kentėjo (nors riaušėse pernai jiems buvo dar baisiau). Šunys triedė iš baimės, arkliai baidėsi nuo garsinių petardų, kurias apsčiai sprogdino priešininkai.

Kilometrinė Pride vėliava.

Latvių ir lietuvių mišri komanda.

Milijonas žiūrovų kitapus upės. Kas įdomiausia, spauda, ypač šūdlietrytis, pateikia juos kaip eitynių priešininkus. Priešininkai rinkosi prie VCUP, o čia buvo tik žiūrovai. Aišku, buvo tų priešininkų ir už upės, tačiau mačiau daugybę laimingų žmonių, mačiau jaunimą su palaikančiais plakatais. Kai eitynės baigėsi, daugybė žmonių kitapus upės plojo. Jei instinktyviai reiktų spėti, kiek kokių ten buvo žmonių, tai sakyčiau, kad 10% priešininkų (nes visi rinkosi prie VCUP), 30% palaikančių, o visi kiti – atėję pasižiūrėti cirko (kurio nerado). Naujos žinios (iš komentarų): prie VCUP rinkosi irgi nemažai palaikančių, tačiau ten vaikščiojo fašistuojantis jaunimas, puldinėjo tuos žmones, degino jų vėliavas ir kitaip pažeidė žmonių teises.

Labiausiai nustebinusi ir pradžiuginusi pora. Suaugę, racionalūs, protingi žmonės. Vėlgi, tokie žmonės suteikia viltį, jog panašių žmonių Lietuvoje yra.

Lygios galimybės ir teisės. Aišku, homofobai sako, jog reikalaujama išskirtinių teisių, tačiau logika su tokiu posakiu lenkiasi. Gal daug kas dar prieštarauja homoseksualioms santuokoms, tačiau tokios galimybės homoseksualai iš tiesų neturi. Jie neturi galimybės susituokti su mylimu žmogumi, kaip tai gali padaryti bet koks heteroseksualus žmogus. Kažkoks kritikas man yra sakęs, kad santuoka turėtų būti giminės pratęsimo žingsnis. Tai tada kyla paprastas klausimas – o kodėl tuomet leidžiama tuoktis 50+ amžiaus žmonėms? Juk jie giminės nebepratęs. Trumpai sakant – santuoka yra ryšys tarp dviejų mylinčių žmonių. O kokie žmonės vienas kitą myli – tai jau jų reikalas ir jų teisė susituokti, sudaryti šeimą ir turėti šeimos socialines garantijas. Na, bet kaip pasakytų toks protingas dėdė – tokius dalykus diskutuoti reikia gyvai ir turint daug laisvo laiko :)

Poilsis klausant ilgų sveikinimo kalbų. Spėju, jog kai kurie žmonės tiesiog pavargo nuo įtampos, nes dalyvavimas tokiame renginyje daug kam gali būti geras nervų išbandymas :)

Kadangi pabuvęs tarp homoseksualų užsikrėčiau šita baisia liga ir jau per valandą pavirtau gėjum, šitas švedų ministrės apsauginis yra gražus vyras :) Jei rimtai, tai ne vienas aš taip maniau ir buvo ten pakankamai merginų ir vaikinų, kurie spindinčiomis akimis žiūrėjo į jį :) Tad ir įdedu jį čia, kad eitynėse nebuvusios lietuvaitės galėtų pasigrožėti tyru švedišku vyru :)

Tokia ir pabaiga. Viskas baigėsi gražiai, autobusai išvežė dalyvius atgal į viešbutį, o visokio plauko debilams ir agresyviems individams nepavyko padaryti nieko labai gėdingo. Eitynės buvo labai gražus renginys, tikra miesto šventė, kai krūva žmonių žygiuoja, kelia triukšmą, dainuoja, groja ir daug šypsosi. Tikrai nuoširdžiai nesuprantu, kodėl žmonėms tai gali atrodyti baisiausias dalykas pasaulyje? Juk kaip ir sakė kažkoks žmogus, jei jūsų tradicinei šeimai iškyla pavojus pamačius homoseksualų eiseną, ko tada verta tokia silpna jūsų šeima? Šios eitynės buvo labai puikus spyris į veidą visiems homofobams ir gražuliams, kurie purkštavo apie nuogus vyrus, pimpalus, lateksą, seksą gatvėje ir kitokius absurdus. Tai buvo puikus įrodymas dvejojantiems ir tolerantiškiems žmonėms, jog homoseksualūs žmonės yra visiškai tokie patys, niekuo nesiskiria, yra neiškrypę, neskleidžia jokių pavojų moralei ir tuo labiau netvirkina vaikų.

Eilinį kartą palinkėčiau visiems tolerancijos. Atsiminkite, kad tolerancija nėra savo principų atsisakymas ir susitaikymas. Tolerancija yra kito žmogaus gyvenimo būdo, požiūrio ir pan. gerbimas ir netrukdymas jam gyventi, net jei tam prieštaraujate. O linkiu būti tolerantiškais todėl, jog tai yra osam! Jei nebūčiau tolerantiškas, nebūčiau sudalyvavęs tokiame smagiame renginyje! Ir man labai gaila, kad čia nebuvo nei vieno mano draugo, kurie sako „aj jie man netrukdo, bet tegu nesiafišuoja“, nes toks smagus renginys atveria akis ir duoda suprasti, kad nėra dėl ko čia stresuoti. Ir nėra ko bijoti, nes niekas neplanuoja užpulti pasaulio, sugriauti šeimos sampratos, sunaikinti vertybių ir sugadinti gyvenimo heteroseksualams. Šie žmonės, dalyvavę eisenoje, dažnas turi daug gilesnes vertybes, nei kiti.

Kaip sakydavo Leopoldas – gyvenkime draugiškai!

… tik gaila, kad daug kas nenorėjo gyventi draugiškai ir kėlė riaušes bei žalojo žmones. Apie tai – antrame įraše apie eitynes.

|| homoseksualų (arba gėjų) eitynės ||