c
kleckas nebūtinai reiškia, kad kažkas blogo nutiko

Įrašai kategorijoje kinoteatras

46-52 savaitės (2010) kinoteatras

2011-01-03
22:03 Komentarų: 16 buržujus   |  

SAVAIČIŲ PJAUTYNĖS, KRAUJAŠKOS IR ŠIAIP GENIJUS:
Machete (2010) – nesuprantu, kaip šitas filmas kam nors gali būti nejuokingas. Jis tobulas! Na OK, suprantu, humoro jausmas – subtilus dalykas. Gal labiau nesuprantu, kaip kas nors gali galvoti, kad čia – veiksmo filmas? Čia juk tikrų tikriausia juodo humoro komedija. Man šis filmas – vienas geresnių šiais metais. Tobula parodija, nepriekaištingai besišaipanti iš pigių veiksmo filmų su S. Seagalu ir kitais „neaktoriais“ – filmų, kuriuos dėl jų pigumo mėgsta mūsų televizijos ir rodo ypač dažnai. Tai filmas, kuriame tas pats Seagal’as tampa piktu piktu blogiuku; filmas, kuriame vyrai dėl Jessicos Albos nebealpsta – jie nuo jos bėga. Tai filmas, kur imigrantų medžiotojai pietums valgo taco. Tai filmas, kur Lindsay Lohan suvaidintas vaidmuo – narkotikus mėgstanti mergina, kuri žino „kad jos reikia internetui“ :)) Tai filmas, kuriame skamba tokios frazės, jog negali nustoti žvengti – tiesmukiškos užuominos, idiotiškai puikūs dialogai ir nerealūs pasisakymai. Net nepaminėčiau visko, kas šiame filme man patiko – tiesiog jį mielai pažiūrėčiau dar kelis kartus. Pagaliau, po ilgų bandymų, Robert Rodriguez pavyko padaryti tikrai subtilaus juodo humoro gore komediją, kurios nesupranta pusė pasaulio žiūrovų – jie tik klausinėja „kas čia per debiliškos pjautynės, taip niekas negali nupjauti galvų“. O galvas ir kitas galūnes pjausto taip, kad net klykt pradėdavau :) Tikrai originalus ir gerai padarytas filmas. Pagaliau Rodriguez nustojo kišti neapgalvotus ir vaikiškus juokelius, o sukūrė tikrai neblogų bajerių pilną filmą. Ir dar nepamirškime, jog puikiai pasišaipė iš tikriausiai visų įmanomų veiksmo filmų stereotipų. Puikiai. Vienuolika balų.

P.S.: Machete … will return … in … Machete KILLS … and Machete KILLS AGAIN … – tai ne bajeris, tai tiesa! Gandai sklando, kad jau kuriamas antros dalies siužetas.

P.P.S.: patiko? Pažiūrėkit Shoot ‘Em Up. Kažkuo priminė :)

•

SAVAIČIŲ ŽIAURI REALYBĖ:
4 Months, 3 Weeks and 2 Days (4 luni, 3 saptamani si 2 zile) (2007) – rumunų šedevras, vienas garsiausių jų filmų. Žibėjęs metų metus ir laimėjęs krūvą apdovanojimų. Filme nerasite nei superinių kinematografijos pasiekimų, jokių efektų ar gražių vaizdų. Net siužetas – sutinkamas kiekvienoje šalyje, kraupiai kasdieniškas kai kuriems žmonėms. Filmas apie merginą, norinčią pasidaryti abortą. Kadangi kai kuriose valstybėse įvairūs dalykai susukę žmonėms smegenėles, jie moteriai neleidžia pasirinkti laisvai. Veiksmas sukasi Rumunijoje apie 1980 metus, kai abortai ten dar buvo nelegalu. Teko tai daryti drastiškais ir nelegaliais būdais. Žiauri filmo atmosfera. Daktaras, išnaudojantis žmones dėl jų pasimetimo ir baimės. Besielgiantis su vargše, tikrai pažeidžiama moterimi, kaip su šiukšle. Draugės desperatiškumas stengiantis kaip nors išsisukti iš situacijos. Galų gale ištraukto negyvo kūdikio lavonėlis ant vonios grindų… Žiauriai stiprus filmas, kurį reiktų pamatyti praktiškai kiekvienam žmogui. Puiki vaidyba, atrodanti visiškai natūraliai ir tuo stipriai užkabinanti, priverčianti pajusti jų juntamus jausmus. Vienas iš tų „šviečiamųjų“ filmų, kuriuos reiktų rodyti paauglėms merginoms, kartu rengiant paskaitas, jog visada galima rasti išeitį ir kaip nors tą vaiką išauginti. Stipriausia filmo dalis tame ir slypi – jog ne tik bjauriesi abortais, tačiau visiškai supranti tas desperatiškas moteris ir jų skausmą. Filme išeina smerkti tik vieną personažą – daktarą. Visiems kitiems norisi kažkaip padėti. O kai pagalvoji – tokie dalykai vykdavo/vyksta kasdien, visame pasaulyje. Tas ir baisiausia.

P.S.: dėl visa ko priminsiu, jog visuomet esu už gimdymą, tačiau manau, jog kiekvienas žmogus turi visiškai pilną teisę pasirinkti, ką jam daryti.

SKAITYTI DAUGIAU »

41-45 savaitės (2010) kinoteatras

2010-11-17
20:01 Komentarų: 12 buržujus   |  

SAVAIČIŲ DOKUMENTIKA:
Exit Through The Gift Shop (2010) – Banksy filmas apie garsiausius gatvės menininkus, patį gatvės meną, jo tikslą, apie nesąžiningą šlovės vaikymąsi prisidengiant kitų vardais ir apie tai, ar menas yra pati idėja, ar ir į ją įdėtas autorinis darbas. Tai paties Banksy filmas. Komentarų jam nereikia. Taip, taip, aš Banksy sudievinu, jis mano Jėzus Kristus :) Ką čia skaitot, eikit greičiau žiūrėt! Privaloma! (Bonus: įspūdinga šio filmo įžvalga. Man irgi buvo kilę panašių minčių, jog Banksy eilinį kartą mus visus išdūrė ir dabar skaniai krizena į kumštį.)


SAVAIČIŲ ANIMACIJA:
The Animatrix (2003) – ir kodėl aš nepažiūrėjau šių trumpų animacinių filmų Matricos tema tuomet, kai žiūrėjau visą trilogiją ir buvau pagautas azarto? Fantastiški kūriniai, puikiai papildantys Matricos filmus ir netgi labai gerai prisidedantys prie teorinės Matricos dalies. Be to – labai originalūs ir gražiai nupiešti. Sunku išsirinkti Numerį Pirmą. Buvo pora prastesnių, bet visi kiti – puikūs. Negalėčiau išskirti nei vieno. Visgi giliausiai įsirėžė tikriausiai tas apie programinės įrangos klaidas (bug‘us) – tą seną pastatą, kuriame žaidė vaikai. Tai būtų mano svajonė – atrasti tokį pastatą, kuriame matytųsi visos šio pasaulio programinės įrangos „skylės“. Tokie filmukai sukelia pamąstymus, jog visos gamtos anomalijos ir nepaaiškinami įvykiai gal ir yra tik „programavimosi“ klaida? Gal dvasios ir poltergeistai yra ne žmogaus sąmonės sukurti vaizdiniai, o mažyčiai pasaulio bug‘ai, kurie, tarkim, blogai susieja dvi alternatyvias realybes ar supainioja laiko tėkmę, ir todėl galima pamatyti neaiškius vaizdinius ir nerealistiškas būtybes? :) Tikrai verta pažiūrėti, jei nematėte. Labai  graži animacija, labai geri siužetai ir su tokiu malonumu pažiūrėjome, jog net neturiu žodžių. Aš vis dar didis Matricos gerbėjas.


SAVAIČIŲ KALĖJIMAS:
A Prophet (Un prophete) (2009) – vau, prancūzai mane pribloškė. Įspūdingas kūrinys. Atrodo turime naują genialų europiečių aktorių – pagrindinio vaidmens atlikėją Tahar Rahim. Tai tik pirmas jo rimtesnis filmas, o vaidyba momentaliai užburia – ir telieka grožėtis puikiai atliekamu vaidmeniu ir nuosekliai persimainančiu personažu. Šių metų Oskarų užsienio filmų kova buvo įspūdinga – tiek gerų filmų, ir kiekvienas geresnis už visas kitas kategorijas kartu sudėjus. Šis filmas vėlgi apie kalėjimą – populiari tema paskutiniu metu. Bet iš visų kalėjiminių filmų šis tikrai išsiskiriantis. Net sunku pasakyti kuo, nes reiktų vardinti kiekvieną smulkmeną. Gal labiausiai tuo, jog siužetas sukasi apie vieną personažą, kuris su kiekvienu filmo pusvalandžiu atveria vis naują savo asmenybės pusę. Ir kiekvieną kartą vaidmenį atlieka tobulai. Filme rodomi jausmai – prikausto, nes yra tikroviški. Etapas, kai pagrindinis veikėjas mokėsi kaip skustuvo peiliuką slėpti burnoje ir juo nužudyti žmogų – puikus pavyzdys, kaip savotiškai galima perteikti žmogų slegiančius jausmus. O tarkim scena, kai jo „globėjas“ prieš jo akis pažeminamas – fone tuo metu nesigirdi jokių garsų, ir jokių garsų čia nereiktų – įtampa atperka viską. Sunkiai man šiandien dėliojasi sakiniai, tad pasakysiu tik tiek – būtina pažiūrėti. Rekomenduoju visomis šešiomis. Mėgaukitės.


SAVAIČIŲ DOKUMENTIKA 2:
The Yes Men Fix the World (2009) – dokumentinis filmas apie du sveikai nuprotėjusius vyrukus, kurie apsimeta JAV prekybos asociacijos ir įvairių korporacijų viešųjų ryšių atstovais. Pasinaudodami tokia galimybe, jie važiuoja į susitikimus su potencialiais akcininkais, žiniasklaida, žmonėmis ir ten pradeda… visišką kreatyvinį absurdo teatrą :) Tai tikriausiai vieni įspūdingiausių išdūrinėjimų po Borato viešnagės J, A ir Vė. Vienas didžiausių jų pasiekimų – milijonams CNN žiūrovų pranešta žinia apie vienos bendrovės nuodingų atliekų sukeltos žalos problemų sprendimą – tai sukėlė didžiulį ažiotažą, o tos bendrovės akcijų vertė šiek tiek sumažėjo… Tik juokinga tai, jog sumažėjo ne dėl kokios nors blogos naujienos, o dėl geros. Gal mano filmo apibūdinimas skamba ir nepatraukliai, todėl pridursiu žmogiškų žodžių – du vyrukai, kovojantys prieš korupciją, korporacijų savivaliavimą ir bjaurų valstybės elgesį su žmonėmis ypatingai originaliais būdais. Tai Boratas, iškeltas į daug rimtesnį valstybinį ir daug ką apsprendžiantį lygį. Tai filmas apie tiesiai prieš kameras žiauriai išdurinėjamus biurokratus ir kitokius šunsnukius, kuriems rūpi tik pelnas, o ne žmonių gyvybės ir sveikata. Tai du vyrukai, kurie atskleidė valstybinių lėšų, kurios turėjo būti skirtos nukentėjusiems nuo Katrinos uragano,  panaudojimą karo pramonei. Tai vyrukai, kurie parodė visą valstybės pareigūnų „gražų“ elgesį, kai iš bendrabučių iškeldinami neturtingi juodaodžiai ir kitataučiai, o vietoj jų namų statomas uždaras prabangus rajonas. Tikrai verta pažiūrėti šitą filmą, kad pamatytumėte, kaip su tokiais „nenukovojamais“ dalykais šie žmonės kovoja absurdu, idiotišku elgesiu, originaliomis-kvailomis idėjomis ir visišku chamiškumu. Tai žmonės, kurie ne tik pastato filmą apie kažkokias visuomenės ir pasaulio problemas, bet ir kažką daro.

Tik, aišku, nieko jie nepakeis. Taip, tai blogas požiūris, bet toks jau esu. Smagu nors tiek, kad tokiu savo elgesiu jie suteikia kažkokią mažą viltį, galimybę pasvajoti apie gražesnį pasaulį ir sukelia šypseną. Tai tikriausiai ir svarbiausia :) Aš taip susižavėjau jų entuziazmu, jog netgi pasižadėjau juos paremti :)

P.S.: ieškokite torrentuose filmo su papildomomis 10 minučių filmo pradžioje. Ši versija uždrausta JAV, todėl ji platinama tik torrentais. Tos 10 minučių – puikus absurdo teatras.

SKAITYTI DAUGIAU »

35-40 savaitės (2010) kinoteatras

2010-10-13
08:45 Komentarų: 23 buržujus   |  

SAVAIČIŲ FILMAS:
The Fountain (2006) - labai liūdnas filmas. Lėtas, ramus ir labai liūdnas. Hugh Jackman vaidina ypatingai gražiai ir tikroviškai. Užkabina. Skaitydamas apie šį filmą pastebėjau tendenciją – tai „vyrų liūdnas filmas“. Moterų jis taip nepaveikia, kaip vyrų. Tikriausiai todėl, pasikartosiu, jog Jackmanas vaidino ypatingai gražiai. Net nesvarbu, apie ką filmas – nesinori jo nagrinėti. Nei kas yra praeitis, kas ateitis, kas yra tikroji realybė, ką reiškia visko susijungimas ir, galų gale, kas ten buvo pabaigoje. Ne teorijose filmo esmė, o jausmuose. Tai tiesiog jausmų pilnas ir liūdnas filmas. Artimų žmonių ligos, bandymas išvengti mirties ir desperatiškumas. Jei reiktų apibūdinti, tikriausiai pavadinčiau emocine fantastine drama. Įsivaizduoju jo gerklėje stringantį gumulą. Privaloma pažiūrėti, bet patiks tikrai tikrai ne kiekvienam ir nekasdien. Verta nusiteikti iš anksto.

•

SAVAIČIŲ REŽISIERIUS:
Whatever Works (2009) – Woody Allen filmas apie porų santykius ir cinizmą – ir jame nevaidina pats jis! Tai jau kažkas originalaus. Nors tokius vaidmenis savo filmuose Woody Allen atlikdavo beveik tobulai, šįkart neapgavo ir kitas pasirinkimas – serialų aktorius Larry David. Filmo pradžioje atrodė: ech, kaip jo vietoje trūksta paties Woody Allen. Tačiau vėliau filmas įsivažiavo ir negalėjai įsivaizduoti geriau. Istorija labai smagi, apie jauną merginą, ištekėjusią už šio senio. Vėliau pasirodo ir merginos motina, prisiekusi katalikė – provincijos dama, o dar vėliau – provinciškasis siauro požiūrio tėtis. Komedija srūva visą filmą be sustojimo, o ciniški ir žiaurūs pagrindinio personažo kliedesiai – tikra tobulybė. Kartais pagalvodavau, kad noriu mokėti kalbėti taip kaip jis. Fantastiški sugebėjimai :) Apie šį filmą nesiplėsiu – jei mėgstate Allen’o filmus – būtinai žiūrėkite. Jei mėgstate labai geras „inteligentiškas“ suaugusiųjų komedijas – būtinai žiūrėkite. Jei norite smagaus vakaro – būtinai žiūrėkite. Puikus kūrinys.

Zelig (1983) – žiūrėjau viena akimi, tačiau ir tos akies užteko, kad pamatyčiau, koks Woody Allen yra genijus. „Dokumentinis“ filmas apie žmogų, kuris turi nepaprastą sugebėjimą – susitapatina su žmonėmis, su kuriais bendrauja. Bet susitapatina ne šiaip, o tiesiog pavirsta jų antrininkais – ir puikiu psichologijos daktaru, ir juodaodžiu (pakeičia odos spalvą), ir japonu, džiazo muzikantu, naciu ir t.t. Visa tai – labai subtili ir gera komedija. Filme naudojami istoriniai vaizdai su įvairiomis garsenybėmis ir prezidentais, o Woody Allen ten taip gražiai įpaišęs savo personažą, jog tie vaizdai iš tiesų atrodo autentiški. O juk tai 1983-ieji! Kai holivude dar nebuvo jokių rimtų efektų ir panašių dalykų. Puikus darbas. Puikus humoras. Žiauriai puikus filmas, kurį vienas malonumas žiūrėti dėl jo originalumo, nenutrūkstančios istorijos, žiauriai įdomaus ir įtraukiančio siužeto ir puikių Alleno vaidybos triukų. Geras, geras, geras filmas, privaloma pažiūrėti.

•

SAVAIČIŲ BRITŲ HUMORAS:
Four Lions (2010) – tikras britiškas juodas humoras, terorizmo tema ir absurdiški personažai: krizenau nuo pat pirmos minutės :) Jei mėgstate britišką humorą, galite žiūrėti filmą nieko nelaukdami. Turėtų patikti. Komedija smagiam vakarui apie kelis džihado karius, norinčius įvykdyti teroristinį aktą Londone. Vienas tų karių net ne arabų kilmės. O du iš jų – visiški durniai :) Šis filmas – puikus išsišaipymas iš visuotinės panikos dėl teroristų. Tai puikus britiško juodo humoro pavyzdys, kai galima pasijuokti iš dalyko, kuris ne per seniausiai jų šalyje sukėlė daug panikos. Filmo siužetas nenuspėjamas, tačiau jį spėlioti būtų tiesiog neįdomu – situacijos kurioziškos ir nuolatos nustebina savo kvailu absurdiškumu, kuris sukelia juoką. Kas nekeista, filmas prikausto dėmesį ir pralekia labai greitai. Labai geras pasišaipymas iš stereotipų, puikus britiškas filmas apie net neegzistuojantį juokingą idiotizmą. Juk toks tas jų humoras ir yra – situacijos nerealistiškos, bet sukelia užtikrintą juoką. Tikrai verta pažiūrėti.

•

IR VĖL SMAGI PILNAMETRAŽĖ ANIMACIJA:
How to Train Your Dragon (2010) – animacinis pilnametražis filmas apie jauną vikingą, kuris nepritampa savo visuomenėje, nes yra labai silpnas. Bando spręsti savo problemas sumedžiodamas legendomis apipintą drakoną, bet su juo susidraugauja. O toliau – graži pasakaitė :) Labai malonus, smagus ir šiaip teigiamas filmas, kaip ir dauguma gerų animacinių holivudo leidinių. Čia viena iš tų sričių, kur negaliu kažko kritikuoti, nes dažniausiai viskas patinka :) Užtenka vien pasižiūrėti drakoną-katinėlį didelėmis gražiomis akimis ir tai labai lengvai paperka. Viskas šiame filme yra puiku – nes mane lengvai paveikia ta saldžiai žaisminga ir dramatiška animacija. Tai tobulas pasirinkimas rodyti vaikams, bet ne ką prastesnis pasirinkimas ir suaugusiems. Mums labai patiko, juokėmės ir linksminomės, ir tikrai rekomenduojame (P.S.: jei nekenčiate holivudinių animacinių filmų su laiminga pabaiga – nežiūrėkite :) ).

SKAITYTI DAUGIAU »

31-34 savaitės (2010) kinoteatras

2010-09-19
21:55 Komentarų: 20 buržujus   |  

.

SAVAIČIŲ EUROPOS ŠEDEVRAS:
Taxidermia (2006) -  tikriausiai vienas geriausių vengrų šedevrų. Išgarsėjęs daugybėje festivalių kaip „stiprių“ vaizdų filmas. Trys kartos, trys poreikiai – seksas + maistas + pinigai. Nuo nuogų pimpalų, šaudančių ugnies fontanus, sekso su papjauta kiaule, tarp maisto rijimo čempionų gyvenimo, kasdienio vėmimo, persivalgymo ir viršsvorio, iki iškamšų meistro, kuriam nėra jokių tabu, tikrai nėra visiškai jokių tabu. Ir visa tai – juodo humoro komedija :) Tai tikriausiai viena „juodžiausių“ juodo humoro komedijų, todėl labai daug žmonių jos tiesiog nesuprato. Taipogi – daugybė šlykštėjosi. Kai filmą rodė Kino Pavasaryje (lygtais 2007 metais), man pasakojo, jog kai kuriais seansais iš salės išeidavo bene pusė žmonių. Visa tai žinodamas pagaliau prisiminiau ir pažiūrėjau šį europinį standartus laužantį filmą – ir likau visiškai sužavėtas. Mėgstu išsišokėlius mene, taip pat ir kine. Ypač kai išsišokimai yra padaromi taip subtiliai ir su tokiu geru humoru. Apie filmą nepapasakosi – jį privaloma pamatyti. Perspėju, jog filmas visiškai šlykštus, o tarkim viduryje esanti scena, kur du storuliai vemdami šnekasi – tuo metu tokia scena jau atrodo visiškai normali, prisitaikai prie filmo ekscentriškumo :) Pasiruoškite prieš žiūrėdami. Jei jus trikdo nuogas stovintis pimpalas (ir iš jo srūvantis ugnies pliūpsnis) turėtumėte ruoštis dvigubai :) Jeigu reiktų vertinti, vertinčiau šį filmą dešimčia penkiabalėje sistemoje. Įspūdingas darbas, pagarba kūrėjams. Pabaigai pasidalinsiu nuoroda į labai gerą filmo interpretaciją ir sulyginimą su Vengrijos istorija (anglų k.). Fantastiška įžvalga, ir jei tai tikros režisieriaus užslėptos prasmės – dar labiau žaviuosi šiuo darbu. Eilutė iš interpretacijos: „Kodėl kiaulės tvirkintojas miršta prieš gimstant storuliui? Nes fašistinė Vengrija buvo nugalėta prieš komunizmui susikuriant .“


SAVAIČIŲ ANIMACIJA:
Mary and Max (2009) – kol nepamatysite patys, nesuprasite, koks tai animacijos šedevras. Plastilininės animacijos šedevras. Tai filmas apie savižudybę, depresiją, persivalgymą, baimę – tačiau tai komedija. Labai gera komedija. Maža mergaitė iš Australijos pasirenka atsitiktinę pavardę iš Niujorko, ir taip užsimezga draugystė tarp mažos naivios mergaitės ir pagyvenusio viršsvorio problemų turinčio vienišiaus ateisto. Nežinau net, ką pasakoti apie šį kūrinį – jį tiesiog reikia pamatyti, nes jo nenupasakosi. Privalomas!


SAVAIČIŲ NATŪRALUMAS:
Summer Hours (2008) – perskaičiau labai gerą komentarą apie filmą, kuriame prakeikiamas holivudinis kinas ir jo padaryta įtaka. Jaučiausi lygiai taip pat: kiekvieną kartą, kai kažkas paimdavo į rankas antikvarinį meno kūrinį, aš laukdavau, kada jis iškris iš rankų ir suduš. Kiekvieną kartą, kai kas nors uždegdavo židinį ar žvakę, laukdavau, kada visas namas sudegs. Kai kas nors vairuodavo susinervinęs, laukdavau kada įvyks baisi avarija. Kai scenoje pasirodydavo senas žmogus, laukdavau kada jį ištiks staigus širdies smūgis. Kai name vyko vakarėlis, laukiau kada namas bus sunaikintas. Ir pažiūrėjęs filmą labai džiaugiausi, kad nei vienas iš šių dalykų neįvyko. Tai puikus filmas apie paprastą didelę šeimą ir jos gyvenimą. Sunkumus ir bandymą rasti kompromisą, kai reikia parduoti namą, kuriame užaugo, ir išparduoti visas vertybes, kurias jų šeima saugojo ilgus metus. Filmas, kuriame daug pokalbių, nesutarimų, šeimyninių santykių, dvejonių ir pasimetimo. Daug jausmų, tikrų, gražiai pateiktų jausmų. Daugybę kartų filme mačiau save ir savo šeimą – dabar, ir ateityje – kas turi didelę šeimą, tas supras. Gražu buvo žiūrėti, kaip keičiasi kartos – vieniems menas yra viskas, jaunesniems – pinigai, o jauniausiems – tiesiog smagus gyvenimas su draugais. Graži simbolika, jog vienintelis vaikas, į kurį tėvai nedėjo vilčių, pasirodė esąs vienintelis panašaus požiūrio į meno vertybes. Tikrai nuoširdus, ramus ir geras prancūziškas filmas. Lyg žiūrėtum ne filmą, o kažkokios šeimos paprastą gyvenimą be jokių prikurtų „pričindalų“. P.S.: labai įstrigo mintis apie tai, kaip skirtingai žmonės žiūri į meno kūrinius – vieniems tai pasakiškas dalykas, o kitiems – tiesiog paprasta vaza gėlėms merkti.

SKAITYTI DAUGIAU »

26-30 savaitės (2010) kinoteatras

2010-09-13
00:37 Komentarų: 19 buržujus   |  

SAVAIČIŲ EUROPOS KINAS:
The White Ribbon (2009) – tokį filmą tikrai ne man analizuoti ir jį viešai interpretuoti, nors šiek tiek minčių ir norisi pasakyti. Šį vokiečių ir krūvos kitų Europos šalių kūrėjų filmą, triumfavusį daugybėje festivalių, tiesiog reikia pažiūrėti ir taškas. Toks filmas sukelia tiek interpretacijų ir spėliojimų, jog sunku būtų visus sugaudyti – tai režisieriaus laimėjimas. Filme palikta daugybė klaustukus keliančių detalių, nutylėjimų, kurie priverčia susimąstyti, bet nesuerzina. Kita vertus, filmas sukėlė ir pamąstymų, jog žmonija visgi evoliucionuoja, ir, manau, evoliucionuos toliau. Kalbu apie elgesio su kitais, vaikų auklėjimo, požiūrio į gyvenimą evoliucionavimą. Kai palygini filme matytus dalykus (kurie buvo tik prieš 50 metų ir dabar net pasitaiko), pasidaro baisu. Tegalima džiaugtis, jog dabartiniai tėvai ieško ne kaip nubausti ir suvaržyti vaikus, o kaip su jais susidraugauti ir išugdyti ne baimę, o draugišką pagarbą. Ir kai pagalvoju, tokie santykių tobulinimai, geriausio ryšio tarp auklėjimo ir draugiškumo paieška – tai ir yra žmogaus evoliucionavimas. Dar pats vaikystėje „gaudavau diržo“, mokykloje valgydavau kreidą ar gaudavau per nagus – dabar tokių atvejų girdžiu vis mažiau, o socialiose pažįstamose šeimose visai nežinau.Tai vienas iš aspektų, kuo šis filmas nuostabus – leidžia sugrįžti, pamatyti, koks auklėjimas buvo žiaurus ir absurdiškas ir kas dėl to atsitikdavo, kaip vaikai būdavo sužalojami visam gyvenimui. O jei pažiūrėtume į siužeto užkulisius ir paieškotume svarbiausios minties – ši prarastoji vaikų karta tapo antrojo pasaulinio karo naciais.

Visiškai profesionalus darbas, labai gražus darbas ir privalomas pažiūrėti kiekvienam, kuris sako, jog mėgsta gerą kiną. Nuostabi paprastų žmonių vaidyba. Tam tikros scenos, pavyzdžiui, kaip berniukas ėjo pasiimti rykštės – sukelia visišką katarsį. Staiga sustingusios, įtemptos, be jokio krestelėjimo, kai net visa aplinka namuose nutyla ir laukia, kuo viskas baigsis. Tuo metu susitapatini su berniuku ir jauti tai, ką jaučia jis – nes tai taip pažįstama… Įspūdingos scenos, įspūdingas darbas, įspūdingi vaidmenys. Kiekvienas vaidmuo filme atidirbtas iki paskutinio plaukelio ir žiūrėdamas filmą matai, kaip tai vyko iš tikrųjų, gal tik kitoje vietoje su kitais žmonėmis, matai tikras emocijas, jauti vaikų pyktį, jauti mokytojo džiaugsmą ar būsimos nuotakos drovumą. Matydamas įvairias scenas žavėjausi jų tikrumu ir mačiau daugybę natūralių, tikrovėje dar išlikusių dalykų, nors filmo siužetas sukasi apie paskutinius metus prieš pirmąjį pasaulinį karą. Scenos sukelia tokį tikrumo jausmą, kad net nesistebi, kai ant pietų stalo, valgio, indų matai daugybę judančių musių – kaip tikrame kaime. Filmas yra labai geras išliekamosios vertės kūrinys, sugrąžinantis mus į „senobišką“ kaimą su senoviškais papročiais ir gyvenimo būdu.

Tobulas europietiškas filmas. Nors tikrai buvo keista matyti „Warner Bros“ logotipą, bet tai tik įrodymas, jog ir už amerikietiškus pinigus galima sukurti puikų natūralaus, gražaus, paprasto kino pasididžiavimą. Tik pasiruoškite suglumimui, filmo esmės ieškojimui – tai vėliau atneša įdomių interpretacijų ir noro padiskutuoti apie filmą. O didžiausias režisieriaus laimėjimas yra tai, jog net filmui pasibaigus, siužetas nesibaigia – žiūrovas jį kuria toliau, mąsto, išranda. Tai filmas, kurį žiūrėsiu dar ne vieną kartą. (Jei norite labai teisingos įžvalgos – čia, deja, tik angliškai.)


SAVAIČIŲ SUSUKTOS SMEGENYS:
Mr. Nobody (2009) – laiko dimensija ir alternatyvios realybės grįžta į trasą! Jahūū! Nesuprantate dimensijų teorijos? Filme ir tai paaiškins, galite drąsiai žiūrėti. Bet pabaigoje vis tiek liksite sutrikę ir bus peno diskusijoms – kas gi ten iš tikrųjų įvyko. Filmas apie – nepatikėsite – meilę! :) O jei rimtai, tai apie seną seną seną žmogų ateityje, kuris bando prisiminti savo gyvenimą. O gyvenimas irgi neeilinis, nes žmogus nuo vaikystės sugeba matyti ateitį ir kartais panardo tarp galimų alternatyvių realybių. Ne, tai ne mokslinės fantastikos filmas – tai visiškai šizova ir labai įdomi drama apie žmogaus gyvenimą ir jo pasirinkimus. Visada turi pasirinkti teisingai, nes atgal sugrįžti nebegalėsi. Jei patiko Donnie Darko dėl savo teorijų ir klaustukų – šis filmas turėtų patikti dar labiau. Interpretacijų čia dar daugiau, užsuktų vietų apstu, o viskas pateikiama kažkaip… smagiai ir maloniai. Vienas malonumas žiūrėti, smegenų nespaudžia. Labai neįvertintas ir nepastebėtas filmas – tikriausiai prodiuseriai nepadirbėjo, todėl šis filmas taip niekam ir nežinomas. Žiūrėkite būtinai, tikrai įspūdingas kūrinys. Tik jei žiūrėsite, stenkitės rasti Extended versiją – paprasta versija yra labai supaprastinta ir joje nėra tiek vingrybių ir teorijų :)


SAVAIČIŲ NEHOLIVUDINIS KINAS 2:
The Secret In Their Eyes (2009) – dar vienas neholivudinis šedevras. Argentiniečiai ir ispanai kala į klyną. Tokio pat gero europiečių filmo The White Ribbon konkurentas visuose paskutiniu metu buvusiuose festivaliuose. Lygiai toks pat geras ir prikaustantis filmas, nors ir visiškai kitoks savo stiliumi, žanru, apskritai viskuo. Ar įmanoma kino juostoje perteikti žmogaus akių gilumą? Ar įmanomą perteikti tai, ką tik iš tiesų žiūrėdamas į žmogų gali suprasti? Pasirodo taip. Ar tai režisieriaus darbas, ar aktorių vaidyba, ar visų jungtinis pasiekimas – tačiau filmo pavadinimas puikiai atspindi tai, ką matai žiūrėdamas filmą – „kažką“ jų akyse. Kai kuriuose epizoduose net nereikia dialogų ar paaiškinimų – viską galima įžvelgti personažų akyse, jų išraiškoje, kūno kalboje. Tai yra labai puiki vaidyba. Režisieriaus, operatoriaus ir apskritai visų darbas irgi įspūdingai geras. Įtraukė, užbūrė, patiko be jokių diskusijų. Kova dėl teisybės vertė susimąstyti, teisingumo būdai ir kaina iškėlė diskusiją, kas galima vykdant teisingumą ir kiek galima sau leisti. Labai geras filmas, privalomas pamatyti kiekvienam. Ir tegu kiekvienas susidaro savo nuomonę apie jį.


SAVAIČIŲ ANATOMIJOS PAMOKA:
National Geographic: The Incredible Human Machine (2007) – labai puikus mokslinis-pažintinis filmas apie žmogaus kūną. Net negalvojau, kad bus toks geras – užmačiau jį visai netyčia. Puikiai pateikiama informacija, labai aukštos kokybės vaizdinės priemonės, įdomios animacijos. Pirmą kartą gyvenime pamačiau, kaip atrodo gerklė ir balso stygos. Pirmą kartą pamačiau, kaip iš vidaus atrodo plaučiai. Informacija apie kūną filme pateikiama ypatingai gerai – pavyzdžiui, rodomas kameros vaizdas, kaip ji kišama į plaučius – mažytė kamera įkišama kuo giliau kiek įmanoma, o vėliau vaizdas pakeičiamas į puikiai sukurtą animacinį 3D vaizdą, aiškiai parodantį smulkiausias plaučių vietas. Tikrai verta pažiūrėti, jei norite sužinoti viską apie savo kūną. Aišku, daugumą šios informacijos galima buvo išgirsti biologijos pamokose, bet tai nebuvo taip įdomiai pateikta ir tai buvo seniai :) Todėl vienas malonumas žiūrėti tokius filmus, ir vienas malonumas mokytis ir pažinti savo kūną tokiais vaizdiniais būdais.

SKAITYTI DAUGIAU »

22-25 savaitės (2010) kinoteatras

2010-09-07
15:34 Komentarų: 25 buržujus   |  

.

SAVAIČIŲ KINO MAESTRO:
Shutter Island (2010) – ilgai lauktas Martin Scorsese kūrinys. Puikus paslaptingumo pilnas trileris su puikia aktorių vaidyba (netgi Leonardo DiCaprio). Filmas visiškai įtraukė, siužeto vingiai labai nustebino, apskritai visas filmas pliusminus tobulas. Visgi, genialaus kūrėjo režisūra. Tokiam režisieriui, aišku, šiek tiek neatleistina, kai toje pačioje scenoje vieną akimirką veikėjas adatą laiką prie kaklo, o persijungus kamerai – jau toliau nuo kaklo, ir taip kelis kartus. Minimalių klaidų yra palikta, tačiau jos visiškai netrukdo mėgautis šedevru. Nors, aišku, dėl šių klaidų būtų galima ginčytis, ar tai netyčia paliktos klaidos, ar specialiai „pakišti“ kabliukai žiūrovams, priverčiantys galvoti, jog „kažkas čia ne taip“. To puikus pavyzdys – scena, kai DiCaprio apklausia ligonius – atkreipkite dėmesį į moterį, kai ji gauna vandens stiklinę, ir ypač stebėkite stiklinę. Tai filmas, kurį reikia pažiūrėti antrą kartą, kad suvoktum viską, kas įvyko. Antras kartas netgi turėtų būti įdomesnis, kadangi tik filmo pabaiga suteikia visam filmui daug didesnę prasmę, nei atrodė jį žiūrint. Gudrus, tas Scorsese – uždirbs daug pinigų iš tų, kurie eis antrą kartą filmo žiūrėti :) Trumpai sakant – labai geras, nė kiek nenuvylęs ir super susuktas filmas, kurį būtinai reikia pamatyti. Beje, filmo paskutinė minutė sukėlė daugybę diskusijų, todėl pažiūrėjus filmą, verta paskaityti šį straipsnį anglų kalba (nemačiusiems filmo – jokiu būdu neskaityti). Aš, beje, iš pat pradžių pabaigą supratau ne visai tiksliai. Super suktukai užsuktukai. Skubėkit žiūrėti, tuoj pat.


SAVAIČIŲ LIETUVIŠKAS KINAS:
Artimos šviesos (2009) – lietuviškas kinas GYVAS!! Kuo nuoširdžiausiai – paliko labai gerą ir malonų įspūdį. Pažiūrėjus filmo reklamą, galima susidaryti įspūdį, jog filmas bus kažikoks „Greiti ir įsiutę“ padirbinys. Visiškai priešingai! Netgi su gilia mintimi, puikiu operatoriaus darbu, puikiais dialogais, gražiais naktinių Vilniaus gatvių vaizdais ir puikiu garso takeliu. Ir svarbiausia! Pagaliau su normaliu garso operatoriumi ir normalia vaidyba kino ekranams, o ne teatro scenai! Filmo siužetas užkabino. Užkabino pažįstamą jausmą, pažįstamą pojūtį važiuojant naktinėmis miesto gatvėmis be jokios krypties. Labai puikiai pateikti personažai, kurių kiekvieną iškart lengva pažinti. Šis filmas visiškai skiriasi nuo daugumos lietuviško kino filmų – jis yra tikras kino filmas, o ne „kokios nors lietuvių rašytojos nuobodžios knygos-scenarijaus adaptavimas ekranui pagal teatro vaidybos taisykles“. Tai tikras filmas, kuriame nėra absurdiškų sovietinio filmavimo kuriozų, kai nufilmuojama scena, o vėliau garso studijoje visai kitas aktorius ją įgarsina (pasirodo, merginos personažas visas įgarsintas – žiauriai išsidūriau :)) Džiugu, kad nors įgarsintas kokybiškai, ne taip, kaip „Dievų miško“ absurdai. Ir vis tiek smagu, kad filmas panašus į kokybišką europinį kiną, o ne taiko į sovietinio „lietuviško kino“ stilių.) Pagaliau kažkas normalaus! Pagaliau kažkas, ką ne gėda rodyti užsienio festivaliuose – ir netgi įmanoma gauti gerų įvertinimų (o jų gauta). Tikrai verta pažiūrėti, ir ne vien dėl to, kad tai vos atsigaunančio lietuviško kino kūrinys – verta dėl to, jog tai tikrai neblogas filmas. (P.S.: restart’ą vieną kartą ir man padarė – nu blemba, bjaurus dalykas, man nepatinka :) )


SAVAIČIŲ DOKUMENTIKA:
Lessons of Darkness (1992) – nors pats režisierius Werner Herzog teigia, jog mieliau laikytų filmą moksline fantastika, tačiau tai tik režisieriaus žaidimai, nes filmas yra vienas geresnių dokumentinių filmų, pažiūrėtų paskutiniu metu. Ir be jokių diskusijų – ypatingai gražus. Pažiūrėjus šį šedevrą, galima pasakyti: dar niekada nafta nedegė taip gražiai. Nors filmas ir dokumentinis, tačiau netradicinis – jame mažai interviu, mažai kalbų, daugiausia tai yra labai gražiai nufilmuoti vaizdai ir keli pasakotojo (paties režisieriaus) sakiniai. Sulėtintais gražiais vaizdais pasakojama apie 1991 metų Kuveito naftos gręžinių gaisrus. Nors istorija mums visiškai tolima, tačiau verta paminėti, jog Irako kariai traukdamiesi iš Kuveito naudojo visišką naikinimo taktiką ir susprogdino virš 700 naftos gręžinių. Iš jų apie 600 degė, o galutiniais skaičiavimais, išsiliejusios naftos ežerai padengė apie 5% visos valstybės žemės. Filme nepateikiami jokie faktai, jokia istorija ir nenurodomos jokios vietovės. Lėta lėta dokumentika rodo ugniagesių kasdienybę ir tuos baisius naftos gaisrus. Šiek tiek parodoma ir Kuveito, kaip jis atrodė po karo. Filme apstu įspūdingų scenų – kaip sprogmenys nugali ugnį, kaip tyla net pradeda spengti, kai gręžinys užgesinamas, kaip išprotėję ugniagesiai iš naujo padega ką tik užgesintus gręžinius. Beje, dėl pakartotinų padegimų informacijos taip ir neradau. Režisierius pripažino, jog paskutinės filmo frazės yra „priklijuotos“ ir ne visiškai atitinka realybę. Bet kodėl ugniagesiai iš naujo padegdavo tai, ką nugalėdavo, informacijos neradau. Todėl galiu tik prisiminti, jog režisierius tikslą pasiekė – paskutinės scenos sukėlė nesuprantamą jausmą, lyg ir siaubą, ką žmonės daro ir kaip elgiasi. Labai geras filmas, puiki dokumentika, tikrai patariu pažiūrėti.

SKAITYTI DAUGIAU »

14-18 savaitės (2010) kinoteatras

2010-05-16
22:52 Komentarų: 35 buržujus   |  

SAVAIČIŲ LIETUVIŠKAS KINAS KALA Į KLYNĄ:
Zero 2 (2010) – jei man reiktų apibūdinti vienu žodžiu: papai! Jei reiktų apibūdinti vienu sakiniu: filmas, kuriame bjaurūs rusiški keiksmažodžiai skamba kaip gražiausia giesmė. Ir tikrai – po pirmo filmo galvojau, jog to pakartoti neįmanoma – dialogų, kuriuose lietuviškų žodžių tik penktadalis. Tačiau šis filmas man įrodė, kad tai pakartoti galima, o kartais net padaryti geriau. Ramūnas Rudokas savo rolę atliko puikiai. Apskritai, visi aktoriai puikiai atliko vaidmenis – gal tai dėl to, jog reikėjo tiesiog atsipalaiduoti ir kalbėti visiškai laisvai? Tai dar vienas iš tų retų lietuviškų filmų, kur aktoriai scenas suvaidina tinkamai – ne kaip teatrui, ne dirbtinai, o labai puikiai, kaip tinka kino ekranui. Labai mėgavausi šiuo filmu. Kartais kildavo mintis – ar visas filmo gerumas paremtas tik įspūdingomis keiksmažodžių scenomis? Tačiau jei ir būtų taip, galvojau, juk tai yra mūsų neatsiejamas palikimas, kurį, deja, turime. Taip, kaip kalbama filme, kalba labai didelė visuomenės dalis. Tą mažinti būtų gerai, tačiau nereikia apsimesti, kad to nėra ir žmonės Lietuvoje nekalba tokiais sakiniais.

Daugybė kritikos pasipylė ant šito filmo. Kas keisčiausia, daugiausiai kritikuoja jaunimėlis, bandantis vaizduoti inteligentus ir išsilavinusius lietuvius. Jiems mat nepatiko, kaip žemai nusirito filmas, nes visas filmas tik keiksmažodžiai ir nieko daugiau. Kartais tyliai pakrizenu iš tokių „inteligentų“, kurie moka taip protingai diskutuoti, tačiau kiekvieną savaitgalį kur nors nusiliuobia kaip kiaulės ir šneka bei elgiasi taip pat, kaip filmo personažai :) Siužetas šiame filme labai puikus ir įdomus. Daug kas šaukė: kaip gėda, kad Emilis Vėlyvis ne tik pasiskolina Guy Ritchie filmų idėją, bet ją jau visiškai kopijuoja. Aš tuo metu pagalvojau – ką jis kopijuoja? Filmo stilių? Tegu tik kopijuoja, jei sugeba padaryti tai normaliai. Jei filmo stilius būtų patentuojama idėja, tai pusė holivudo filmų būtų pažeidę vienas kitų patentus. Tegu tik kopijuoja jis tą stilių, tą persipinantį siužetą, neaiškius posūkius, ekscentriškus personažus, kad tik darytų tai taip puikiai ir profesionaliai, kaip padarė šiame filme. Gražiai, kokybiškai, nenuobodžiai, ne kvailai, o labai pagirtinai. Negalėjau atsidžiaugti, kad pagaliau vėl lietuviška produkcija yra įdomi ir nekelianti žiovulio.

Operatoriaus darbas – yes yes yes yes!!! Smagu, kad Lietuvoje turime nors vieną gerą kino operatorių, mokantį dirbti su profesionaliomis kino kameromis ir visokiais ten lęšiais. Robertas Pileckas tai yra, sako man filmo titrai. Didelis ačiū Robertui už tokį fantastiškai profesionalų darbą, kai visas scenas ar atskirus kadrus yra vienas malonumas žiūrėti ir pagaliau matai tokį profesionalų darbą lietuvių pagamintame produkte. Tikiuosi, tai pirmas žingsnis profesionalesnio lietuviško kino link – turime įdomios tautosakos, istorijų, faktų, kitokių pasakojimų ir identitetą, apie kurį galėtume papasakoti pasauliui kino filmais.

Svarbiausia prieš žiūrint šį filmą yra atsipalaiduoti. Nusiteikite lavinai betikslių keiksmažodžių ir krūvai „gatvinių“ personažų. Jei taip nusiteiksite, filmu turėtumėte tik mėgautis. Ir nepurkštaukite dėl kopijavimo – siužeto režisierius nenukopijavo, vaidybos nenukopijavo, aplinkos, scenų ir apskritai nieko jis nenukopijavo, o tiesiog geru pavyzdžiu padarė savitą filmą. Labai puikų filmą. Džiaugiuosi, kad Vėlyvis dirba ir tikiuosi, kad dirbs ir toliau. Taip žingsnis po žingsnio išlipsime iš filmų kūrimo triusikų. Puikus filmas. Viskas jame puiku, priekaištų neturiu. Visus šiuos žodžius užtvirtinto mano tėvai, ypač motina, kuri baisiai nemėgsta rusiškų keiksmažodžių ir yra ta, kurią galima pavadinti inteligente. Pradėję žiūrėti šį filmą, jie ėmė burbėti, bet po kurio laiko krizeno ir mėgavosi filmu taip, kaip aš. Superinis darbas.

P.S.: „Vytauto“ reklama filme – tikriausiai tobuliausias kada nors matytas reklamos pardavimas filme. Kalbu apie sceną televizoriuje, kai mergina pilasi „Vytautą“ ant savo konkolų. Reklama pateikiama taip aiškiai „reklamiškai“ ir su žinute, jog tai nupirkta, kad sukelia tik nevalingą juoką :)

••

SKAITYTI DAUGIAU »

9-13 savaitės (2010) kinoteatras

2010-04-14
22:15 Komentarų: 27 buržujus   |  

.

Šįkart – sentimentų, liūdnų istorijų ir žiaurių gyvenimų kinoteatras. Aišku, su prošvaistėmis ir linksmesniais filmais :) Pirma – geriausi,  po brūkšnio – geri, pabaigoje – šlamštas.


SAVAIČIŲ SUVOKIMAS APIE GAMTOS NETEKTIES BAISUMĄ:
The Road (2009) – kodėl šis filmas nepasiekė jokių laimėjimų įvairiuose festivaliuose ir rinkimuose, priežastis gali būti tik viena: dar nespėjo. O gal režisieriui ir prodiuseriams rūpi ne tai, o tik rūpi sukurti gerą ir užkabinantį filmą? Nežinau atsakymo. Bet sukurti tokį kūrinį jiems pavyko. Apie apdovanojimus kalbu dėl to, jog šis filmas mane sukrėtė. Būta ir labiau sukrėtusių filmų, tačiau šis buvo dar ir netikėta. Apie jį žinojau tik tiek, kad tai kažkoks post-apokaliptinis filmas, kur tėvas su sūnumi bando išgyventi sugriuvusiame pasaulyje. Įsivaizdavau, kad tai bus kažkas panašaus į I Am Legend, gal šiek tiek geriau. Likau visiškai prikaustytas prie ekrano ir labai nustebintas, nes gavau visiškai ne tai, ko tikėjausi. Jokių pigių pasakojimų, kaip sugriuvo pasaulis. Jokių pigių zombių ir kitokių nesąmonių. Filmas pastatytas pagal knygą ir pagrindinė abiejų mintis – žlugus Žemės biosferai, kas liks žmonijai? Visa filmo atmosfera yra tamsi ir niūri – žmonės be vilties, badaujantys, siekiantys kažkokio tikslo, norintys išgyventi. Tačiau ar yra prasmė? Vienišas tėvas, paniškai bijantis kiekvieno gyvo žmogaus, kadangi įžvelgia juose kanibalizmą, kurio protrūkis vyrauja visame pasaulyje. Tėvas, bandantis apsaugoti savo vaiką nuo baisiausio, nepasiduodantis tik dėl vaiko, bet tuo pačiu jį vis mokantis susikišti šautuvą į burną ir nuspausti gaiduką. Kad garantuotai apsaugotų nuo paties baisiausio.

Vaiko vaidmuo įtikino. Pasitikėjimas tėvu ir visiškas atsidavimas jam – patikėjau. Už širdies kimbantis jo verksmas ir tylus „No“, kai tėvas parodo, kaip reikia įsikišti šautuvo vamzdį į burną. Sukrečianti scena. Viggo Mortensen vaidmuo neleido nė minutei atitraukti dėmesio, kadangi mačiau jame daug ką iš savo vidaus. Tikriausiai, kaip ir daugelis šio filmo žiūrovų, kurie nedvejodami lygiai taip pat gintų savo vaiką ir stengtųsi jį išgelbėti tokiomis sąlygomis. Galima būtų juoktis ir sakyti – kokiomis dar sąlygomis? Tačiau filmas ir yra apie tai, jog visada susimąstome per vėlai ir nežinia, kas gali įvykti mūsų planetoje. Ką darytumėte atsidūrę panašioje situacijoje? Žiūrėdamas filmą supratau (kadangi turiu lakią vaizduotę), jog turiu stiprų išgyvenimo ir savisaugos instinktą. Tikriausiai todėl su manim kartais ir sunku gyventi :)

Kaip kažkas išsireiškė komentaruose apie filmą, tai toks filmas, kur net stipriausias vyras gali išspausti ašarą. Na, ašaros man neišspaudė, tačiau istorija tikrai ne iš linksmųjų. Visą filmą neapleido mintys, kaip mes gerai gyvename ir to nevertiname, nevertiname kokią nuostabią gamtą turime. Tai ypač supranti, kai vaikas pamato tą vienintelį savo gyvenime gyvą vabaliuką, nuskrendantį į dangų. Coca-colos scena, kai suvoki, jog tas vaikas net neįsivaizduoja, kas tai yra. Kraupi išgyvenimo situacija, kuri, man atrodo, būtų tikras košmaras. Kraupiausia net ne pasaulio griūtis, bet tai, jog gamta – nebeegzistuoja. Aišku, negalima nusispjaut ir ant žmonijos nykimo. Vien tai, kai suvoki pateikiamos situacijos absurdiškumą, iš kurio nėra išeities – žmonijai atėjo pabaiga. Esi likęs vienas iš nedaugelio ir neaišku, ar daug tau beliko. Ir aktoriai tai puikiai perteikė, aš tuo visiškai patikėjau. Beviltiškumo pilnas kūrinys, kuriame jokia laiminga pabaiga visiškai netiktų.

Būtinai pažiūrėkite. Lėtas, niūrus ir žiauriai liūdnas filmas. Jei negalite gyventi be gamtos, suprasite, ką noriu pasakyti. Sukrečianti žmonių istorija, kuriai nereikėjo jokių pigių post-apokaliptinių nesąmonių. O šios istorijos užtvirtinimui režisierius maloniai nustebino ir padarė netradicinį post-apokaliptinį filmą: be jokių pigių istorijų, kaip viskas įvyko, ir be jokios aiškios ir laimingos pabaigos. Juk šio filmo pabaiga yra visiškas didelis klaustukas, nes interpretacijų – visos trys, jei ne daugiau. Aišku, gal motinos istorija ir pasirodė kažkokia „nenatūrali“, nes motinystės ir išgyvenimo instinktas turėtų būti nenugalima jėga, tačiau tai nesugadino filmo. Būtinai pažiūrėkite, kartoju. Filmas padarė tokį įspūdį, jog kuo greičiau pirksiu knygą, pagal kurią jis pastatytas. Šedevras apie tikrą vienišumą ir liūdesį.

••

SKAITYTI DAUGIAU »

Irako karas ir The Hurt Locker

2010-03-14
04:02 Komentarų: 52 buržujus   |   Kategorijos: dayafteryesterday

Kadangi praeitame įraše užvirė diskusija apie filmą The Hurt Locker, parašysiu apie jį atskirą įrašą, o ne paskandinsiu bendrame kinoteatro įraše. Žiūrėdamas filmus dažnai vadovaujuosi pora taisyklių: ar filmas manęs nesunervina, ir ar filmo metu aš nepradedu nuobodžiauti ar miegoti.

Tai ir pradėsiu nuo to, kad The Hurt Locker mane sunervino iki begalybės. Įsivaizduokite, jei ramiai sau gyvenate su savo šeima savo namuose, o staiga į jūsų šalį (prisidengę kovos su terorizmu vardu) įsiveržia kitos šalies kariai, pradeda laužtis į jūsų namus, įsilaužę prie jūsų akių išvarto visą jūsų turtą „ieškodami bombų“, gąsdina jūsų vaikus. Mieste važiuodami automobiliu būnate sustabdyti ir patikrinti penkiolika kartų, o kiekvieną dieną jus seka automato taikiklio akis. Ką jau kalbėti apie tai, jog jūsų miestas yra visiškai subombarduojamas dėl velnias žino kokių priežasčių, vietoj normalių namų visi jūsų draugai dabar gyvena palapinėse, o visoje šalyje apstu skurstančių ir sužalotų žmonių. Kaip pavadintumėte kariuomenę, kuri tai padarė? Be abejonės visi tokią kariuomenę pavadintų agresoriais. Bet tik ne tada, kai tai daro JAV.

Iki šiol stipriai abejojama JAV veiksmų ir Irako karo pradžios teisėtumu. Jungtinės Tautos iki šiol nėra gavusios pakankamai įrodymų, kuriais buvo remtasi pradedant karą. 2003 metais Irake buvo žiauriai žudomi žmonės, sprogdinami miestai, o Bagdadas – praktiškai sugriautas. Ir viskas tik dėl kažkokios šalies užgaidų. Žiniasklaida, kaip bebūtų keista, šį karą visiškai palaikė ir įdėmiai stebėjo, taip skleisdama amerikietiškąją propagandą didžiausiais žiniasklaidos kanalais. Užtenka pasižiūrėti kokį rimtesnį nepriklausomą dokumentinį filmą apie Iraką ir ateina supratimas, kokį šlamštą pateikia žiniasklaida ir kas yra agresorius, o kas yra karo aukos.

Nesiplėsdami apie karą, pereikime prie filmo. Mane jis labiausiai sunervino tuo, kad tai dar vienas filmas, kuriame JAV kariai pateikiami kaip didvyriai, kaip herojai ir kaip vargšai kariai, kuriuos atakuoja iš visų pusių ir jie kiekvieną dieną rizikuoja savo gyvybėmis. Vargšai. Nuo kada žmonėms taip praplautos smegenys, jog garbinami agresoriai? Visas filmas prikimštas sentimentalių paistalionių ir aktorių dvejonių, ašarų, nepasitikėjimo savimi, kad tik žiūrovą labiau paveiktų „faktas“, jog kariai yra vargšai ir jiems labai sunku. Ir aš, tai matydamas, žiauriai piktinausi, nes: JAV kariai yra tokie patys civilių žudikai, kaip ir teroristai, JAV kariai viską pradėjo ir JAV kariai įkišo savo užpakalį ten, kur jų niekas nekvietė ir nebuvo didelio reikalo kištis. Jie įsiveržė į žmonių gyvenimus, juos sugriovė ir dabar apie juos kuriami didvyriški filmai? Manęs taip lengvai nepapirksi.

Kodėl filme neparodoma, ką JAV kariai padarė ten blogo? Kodėl neparodoma, kaip skerdžiami kalti ir nekalti irakiečiai, kaip 2003-2004 metais buvo mėtomos bombos ant viešų vietų, ant turgaus, ant nekaltų žmonių namų? Kodėl niekas nerodo, kaip irakiečiai gyveno iki JAV okupuojant jų šalį ir kaip gyvena dabar? Kiek gatvių, muziejų, namų ir gražių vietų sugriauta? Tam iliustruoti turiu visai tinkamą nuorodą: http://www.slideshare.net/weblover/iraq-before-and-after-war. Tačiau ten esančios nuotraukos dar visai gražios palyginus su tikra realybe.

Ar nepastebėjote, kaip filme pateikiami irakiečiai ir pats Irakas? Miestai-vaiduokliai, kuriuose beveik nėra žmonių, o jei jų pasitaiko – visi jie potencialūs žudikai-teroristai su pilnomis bombų kišenėmis. Kiekvienas vaikas filme pateikiamas kaip grėsmė, kaip baisiausias teroristas. Kokį įspūdį galima susidaryti apie šalį, kai taip vienpusiškai formuojamas įvaizdis? Kiekvienas irakietis, anot filmo, kišenėje nešiojasi bombą ir telefoną, kuriuo galėtų tą bombą susprogdinti ir nužudyti dar kelis karius. Kas tikrai stebina, jog 2007 metais Oskaru apdovanotas dokumentinis filmas Taxi to the Dark Side yra visiška šio filmo priešingybė ir, praktiškai, pasakoja apie tą patį dalyką, tik iš kitos pusės. Tai man ir kyla klausimas, kaip yra balsuojama už Oskarų laureatus? Vienais metais išrenkamas vienoks filmas, o kitais metais – to filmo faktams visiškai prieštaraujantis filmas The Hurt Locker.

Filmas yra visiškas melodramatiškas pigaus papirkinėjimo rinkinys. Pradedant vargšais verkiančiais kariais, kurie skaičiuoja kiekvieną dieną iki tarnybos pabaigos. Kaip jiems sunku dirbti ir kaip jie vargšai žūsta. Tuo tarpu realybėje, ‘agresorių šalių’ (tame tarpe ir Lietuvos) karių Irake žuvo tik 4000, o irakiečių – spėjama, kad virš 100 000. Ir dauguma jų buvo nekalti. Pranešama, jog tūkstančiai vaikų susirgo po didžiulio streso, patirto bombardavimų metu ir per patį karą. Daugybė vaikų ir jaunų žmonių dėl silpnos psichikos tiesiog nusižudė. Tai man paprasčiausiai norisi žmonių paklausti: ko reikia gailėti? Ar gražus holivudinis filmas priverčia mus pamiršti realybę, kurioje tie brangiomis uniformomis apsikarstę kariai yra žudikai ir okupantai? Ar gražus filmas mus priverčia gailėtis žuvusių okupantų, o ne šalies, kuri yra nukentėjusi, piliečių? Ar įtampa neturėtų kilti galvojant apie tikrą situaciją toje šalyje, o ne žiūrint pigų bombioškių filmą?

Ar JAV kine labiausiai keikiame ne saldų savo šiknos palaižymą, “didvyriškumą” ir egocentriškumą? O tai kaip pavadintumėte The Hurt Locker siužeto pateikimo ypatybes, jei ne būtent šiais dalykais? Tai ir reiškia “lengvai paperkamą žiūrovą”, nes pateikiamas štai toks mėšlas, taip apipavidalintos melagystės – o žiūrovas jau sriūbčioja kartu su tais kariais ir galvoja “ojojoj, koks baisus filmas, kokie kariai vargšai”. Filmas papirko daug ką tuo, jog nėra pateikiamas kaip saldus holivudinis šūdas (pavyzdžiui, Saving Private Ryan), o pateikiamas kaip pseudo-dokumentika, netradiciškai parodanti JAV karių gyvenimą. Netradicinis filmavimas, sulėtinami vaizdai, mažai efektų, užtat daug jausmų.

Filme jokios įtampos nejaučiau, visas tas scenarijus buvo labai nuspėjamas ir matytas šimtus kartų, tokiuose pačiuose filmuose. Vienintelė scena, kuri tikrai buvo įdomi ir įtempta, tai scena dykumoje, kur iš tolimo pastato į juos kažkas šaudė. Stipri, natūrali, tikroviška scena. Pasruvusios krauju akys nuo smėlio. Visa kita – nieko įspūdingo. Na gal tik ta pirmoji sprogimo scena padaryta visai gražiai, lėtai, žiūrovas spėja pastebėti visas smulkmenas. Tas dabar populiarus pseudo-dokumentikos stilius gal ir gerai pritaikytas, padaryta viskas gan kokybiškai, bet… Yra daugybė bet. Vien ko verta filmo pabaiga! Vis noriu paklausti tų, kuriems filmas patiko: negi pabaiga jūsų neprajuokino? Didvyris karys, herojiškas per visą savo bambą kiek tik įmanoma, sugrįžęs į savo šeimą, pas gal ir nemylimą žmoną, pas savo vaiką, staiga supranta, kad jis ištekėjęs… už adrenalino! Hell yeah!! Ir grįžta gaudyti to adrenalino, o ekrano viršuje, skambant trankiai muzikai, užrašoma: Liko 365 dienos! Pigi pabaiga kaip niekas kitas – negi yra žmonių, kurių ji neprajuokino? :)

Priartėjame prie Oskarų. Kas nežinojo, filmas laimėjo 6 Oskarus.
* Už režisūrą: nežinau, kokių pasiekimų buvo pasiekta režisuojant šį filmą, bet aš niekada nesuvoksiu, kodėl tai pralenkė Tarantino ekscentriškumą mene ir Camerono didžiulį įdėtą darbą (ir nesvarbu, kad Avatar yra popsas). Kaip rašė kažkuris komentatorius, šįkart balsuota ne už darbą, o už tą darbą atlikusį žmogų. Kad būtų apie ką kalbėti ir rašyti.
* Geriausias scenarijus, parašytas kinui: prieš jį pralošia Inglourious Basterds su fantastiška pasaka ir A Serious Man su įtraukiančia istorija apie vieno žmogaus gyvenimą ir smagias žydų tradicijas. Jei palygintume šių filmų siužetus, pagal logiką turėtų laimėti A Serious Man, galbūt Inglourious Basterds. Bet tik ne karinė drama apie tris karius, kokių pilnos pakampės.
* Už montažą: vėlgi, vieni sudėtingiausių kelių metų filmų, kurie suklijuoti nepriekaištingai, pralošia prieš gan vidutinio sudėtingumo kūrinį.
* Du Oskarai už garso montažą ir darbą su garsu: jei kas nors man paaiškins, kaip suvokti šiuos laimėjimus, laukiu. Nes tikrai nesuprantu. Čia už sulėtintai krentančių kulkų barškėjimą? Už kokybišką garso įrašą dykumoje? Vėlgi, nustumia filmus, kuriuose darbo su garsu daug daugiau ir daug sudėtingesnio.
* Už geriausią metų filmą: čia jau galima ginčytis, nes tai visiškai skonio reikalas. Todėl niekada nepergyvenau dėl šios nominacijos, nes koks skirtumas kas ją laimės. Aš netgi suprantu DĖL KO šis filmas laimėjo – kaip ir sakiau, nes labai lengvai papirko visą auditoriją.

Taigi, aš štai ir nesuprantu, kaip filmas, kuriame vienašališkai formuojama nuomonė apie Iraką; kuriame aukštinami agresoriai-kariai, kuriame pilna seilionių ir visiškai nenatūralių dalykų (kaubojus drąsuolis karys); kuris visiškai diskriminuoja irakiečius; kuriame amerikiečiai pateikiami kaip „didvyriai, išminuojantys bombas ir gelbstintys gyvybes“, nors bombų galbūt net nebūtų, jei jie nebūtų okupavę šalies, galėjo laimėti tiek Oskarų ir kitų apdovanojimų. Niekaip nesuprantu, kaip toks nepakantus ir į akis meluojantis filmas gali būti taip gerai vertinamas. Bet stebuklų Oskaruose būna, ir kuo toliau, tuo labiau jie nebetenka prasmės – praeitais metais vidutiniškas „Lūšnynų milijonierius“, šiais metais visai kokybiškai susuktas paistalų rinkinys. Na ir tegu sau, bet aš tik norėjau paaiškinti, kodėl jaučiu tokį pyktį šiam filmui ir šio filmo siužetui.

War is a drug, kaip buvo parašyta filmo pradžioje. Tikra tiesa, todėl visais laikais „didvyriški“ filmai apie karą buvo labai geras masalas daugybei žiūrovų ir juos lengvai „apsvaigindavo“. Abejoju, ar tikrą realybę parodantis filmas kada nors būtų toks populiarus ir laimėtų tiek apdovanojimų.

2 puslapis iš 71234567

pabučiuok mane feisbuke

Follow me on Google+