SAVAIČIŲ BE ŽODŽIŲ:
Incendies (2010) - po šio  filmo ilgam laikui lieki apšalęs ir susimąstęs apie tai, kokio sudėtingumo gyvenimus žmonės sukuria filmuose. Tai toks filmas, kur žiūri ir negali nė sekundei atitraukti akių, o supratęs, kad jis artėja prie pabaigos – nori iškart susirasti „kažką panašaus“ – ko aišku nerandi, nes tokie filmai yra retenybė. Jeigu jums neužteko šių dviejų sakinių, kad eitumėte žiūrėti šį filmą – skaitykite toliau, tik žinokite, kad nuomonę savo rašliavomis galiu ir sugadinti :)

Kiekviename (gerame) filme būna kulminacija, iki kurios žiūrovas auginamas visą filmą, o kai kulminacija įvyksta, jei filmas labai geras, žiūrovas paliekamas lengvame šoke ar tiesiog giliuose apmąstymuose. Šiame filme tokios kulminacijos – bent trys-keturios. Kai atrodo, kad jau siužetas nebegali niekur rutuliotis, kai jau nieko labiau paveikiančio negali įvykti, filmas pakrypsta kita linkme ir norom nenorom žiūrovas yra nustebinamas. Reikia paminėti, kad tai žiaurus filmas, labai žiaurus. Šlykščių, atvirų scenų jame nėra daug, tačiau tikroviškai nufilmuoti karo vaizdai paveikia psichologiškai. Kas įdomiausia, filmas pagal režisieriaus ir scenaristo idėją nėra pastatytas pagal tikrus įvykius ir vyksta išgalvotoje visuomenėje ir pasaulio santvarkoje, jų žodžiais maždaug „jis apie karą, gali vykti bet kur“. Tačiau daugelis kritikų ir filmą nagrinėjančių žiūrovų sutinka, jog filmas garantuotai yra apie ilgametį ir ypatingai žiaurų Libano pilietinį karą, kilusį dėl nesutarimo tarp religinių grupių (Marijos paveiksliukai ant automatų labai gerai atrodo). Filme yra scenų, kurios lengvai susiejamos su realiais įvykiais (autobuso scena, miesto užėmimas ir pan.). Bet atsekti paraleles filme nėra būtina – filmo siužete karas yra tik sudėtinė dalis. Pagrindinė siužeto linija sukasi apie šeimą – motinos praeities prisiminimus ir dabarties dvynių kelionę pildant motinos prašymus. Daugiau apie siužetą nepasakosiu – dėl to, jog negalima – tačiau prieš žiūrint filmą pasiskaityti bent kelias pastraipas apie Libano pilietinį karą apsimoka. Bendram išprusimui, bus įdomiau žiūrėti.

Ne veltui šis kanadiečių šedevras susišlavė virš 30 tarptautinių apdovanojimų. Operatoriaus darbas – tobulas, kadangi aktoriai savo vaidmenis atlieka taip pat tobulai. Stambaus plano scenos – paveikiančios, nes susidaro įspūdis, kad veiduose atsispindi tikri jausmai ir išgyvenimai. Sunku kai kurias scenas žiūrėti dėl to, jog aktoriai labai gerai dirba. Nejučia taip įsijauti į filmą, kad kartais atrodo, jog žiūri dokumentinį, o ne meninį kūrinį. Kaip ir minėjau, karas tik viena iš siužeto dalių, nes filmas – apie šeimą. Pasakojimas pakerta iš pat apačios. Nepaleidžia ir ilgą laiką po peržiūros – vis prisimeni vieną kadrą, vieną nelaimę, vieną šoko jausmą sukeliančią sceną. Ir negali užmiršti. Radiohead garso takelis filmui suteikia nežmoniškos jėgos – scenos su jų muzika sukelia šiurpą. Stiprus pasakojimas apie žmones, taip pat ir stiprus pasakojimas apie „neegzistuojančius“ istorinius įvykius. Toks ir turi būti kinas – užsmaugiantis ir švelniai laikantis už pavadėlio, jog niekaip negali ištrūkti, nors ir neskauda. Be jokių abejonių rekomenduoju, kaip vieną geriausių 2010 metų filmų.

• •

SAVAIČIŲ GENIJUS:
The Skin I Live In (La piel que habito) (2011) – labai nenoriu išduoti šio filmo turinio, todėl sunku apie jį pasakoti. Nes filmo didžiausia stiprybė, mano akimis, buvo kardinaliai pasikeičiantis žiūrovų požiūris. Nekalbu šiaip apie kokį personažą, kaip mėgsta daryti holivudas – ale geras, visi ji mėgsta, tada pasirodo, kad jis blogiukas. Ne, ne apie tai. Šio filmo stiprybę supratau klausydamasis salėje sėdinčių vyrų – pradžioje jų nedrąsaus kvėpavimo atsargiai žvalgantis į šalia sėdinčias jų moteris (kad tik nepagalvotų ko blogo), o vėliau – nepasitenkinimo dūsavimų ir muistymosi šlykštintis ekrane esančiais dalykais. Kodėl taip žaviuosi šio filmo poveikiu? Nes man tie salėje sėdinčių vyrų požiūrį kardinaliai pakeitę siužeto dalykai nepadarė jokios įtakos. Turiu omenyje įtakos požiūriui į filmo objektus. Filmo esmė ar visuma įtaką padarė – kaip puikus meno kūrinys, stiprus kinematografijos darbas. Bet ne požiūrį į objektus.

Kalbame apie Antonio Banderas, pasirodžiusį daugiau nei puikiai, ir nežmoniško seksualumo jo partnerę – Elena Anaya. Negalima neigti režisieriaus (o čia gi ne bet kas, o Almodovar’as) tobulą sugebėjimą pateikti filmo esmę – moters seksualumą. Negalima neigti, kad visa šio filmo prasmė yra moters seksualumas. Jis turi būti matomas, stebimas ir pripažįstamas. Ir nesvarbu, kad šalia sėdi moteris, kuri gali užpykti :) Šio filmo neverta žiūrėti, jei neigsi filmo veikėjos grožį. Nes kai žiūri ir varvini seilę (tai juk nereiškia neištikimybės), tik tada filmas tave gali paveikti 100%. Nesvarbu, ar paveikti taip, kaip daugumą vyrų kino salėje, kurie nepasitenkinamai dūsauja ir žiūri filmą jau kitomis akimis, ar taip, kaip mane, jog negali nustoti likusį laiką žavėtis režisieriaus „mind-fuck‘u“ ir trypčiojimu ant visos visuomenės stereotipų krūvos. Spjūvis į veidą menu – tai Almodovar’as sugeba tobulai. Lenkiu galvą. Šneku abstrakčiai, bet žiūrėję filmą tikiuosi supras, ką noriu pasakyti.

Jeigu sudominau tokiomis savo kalbomis apie filmą – džiaugiuosi. Po filmo labai norėjau padiskutuoti su kuo nors, kas dalį filmo dengėsi akis ar žiūrėjo suraukęs nosį. Gaila, kad negaliu tų interpretacijų rašyti čia – visgi nenoriu sugadinti malonumo tiems, kurie ruošiasi šį filmą pažiūrėti. Jei norite pailsėti nuo holivudinio standarto ir norite pavarginti savo smegenis originaliu ir atgaivinančiu filmu – pirmyn žiūrėti. Negalima praleisti. Šitas filmas yra puikus pavyzdys, kodėl Almodovar’as yra vertas visų liaupsių, kurias jam sako. Tai kūrinys, sukeliantis didelį pasitenkinimą ir susižavėjimą.

• •

SAVAIČIŲ PERSONAŽŲ ĮVAIROVĖ IR METŲ GARSO TAKELIS:
Hanna (2011) – iš pat pradžių galiu pasakyti, kad su G. esam šio filmo dideli gerbėjai. Niekaip nerandam bendraminčių – vieniems šis filmas pusėtinas, kitiems netgi prastas, bet nepaisant viso to – jis mums vienas geresnių iš paskutinių žiūrėtų. Vos tik grįžom iš Maroko, tai buvo pirmasis pažiūrėtas filmas. Priežastis paprasta – nemaža jo dalis filmuota Maroke, po kelionės labai gerai pažįstamose vietose :) Bet filmui stiprybę suteikia ne tai. Tikriausiai nereikia slėpti, viena stipriausių jo dalių – garso takelis. Kai dar prieš metus sužinojau, kad The Chemical Brothers dirba prie kažkokio filmo garso takelio, nekantraudamas laukiau. Juk jau kokius 15 metų jų klausau, tai filmas su jų muzika turėjo būti išganymas. Iš pat pradžių dideli lūkesčiai atrodė bus nepamaloninti, tačiau tai truko iki pirmos veiksmo vietos (visos muštynių ar veiksmo vietos filme turi tobulus garso takelius). Tada ir pradėjau gailėtis, kad neturėjome galimybės pažiūrėti filmą kino teatre – kur galinga garso aparatūra ir drebančios kėdės. Tada supratau, kokią didelę įtaką filmo atmosferai padarė tie du muzikantai. Jie ne tik kūrė muziką scenoms – jie puikiai muziką susiedavo su filmu, paimdami veikėjų atliekamų veiksmų garsus ir sukurdami iš jų ritmą ar įpaišydami garsus į jau esamą ritmą. Tai vienas iš tų retų garso takelių (originalių, o ne suklijuotų iš svetimų dainų), kurio klausiausi jau ne vieną kartą ir dar ilgai nenumesiu.

Bet užteks apie takelį. Nei siužetas, nei išpildymas manęs nenuvylė. Kritikai šnekėjo, jog filmo pabaiga neužbaigta – aš visiškai nesuprantu, apie ką jie kalba. Filmas užbaigtas puikiai! Ir pradėtas nuostabiai. Viename filme išsamiai parodomas atsiskyrėlių gyvenimas tolimoje vietovėje, agentės pedantiškas gyvenimas daugiabučių pasaulyje, keliauninkų palaidas „mums vienodai“ požiūris į viską ir dar keli psichai, gyvenantys belekaip, belekur. Reikia pabrėžti, kad visos šios personažų linijos išpildytos puikiai, be jokių priekaištų. Ir visa tai padaryta per 110 minučių. Apie personažus galima kalbėti be galo – į filmą sukišta tiek skirtingų ir nerealistiškų personažų, jog akimirkomis buvo baisu, kad filmas atrodys idiotiškas. Bet to pavyko išvengti. Keliautojų šeimynėlė – geriau ir negalėjo būti, humoro dozė garantuota vien dėl šeimyniškų santykių. Vokietukai naciai-marozai, žudantys viską paskui save – nerealūs personažai. Su savo pašvilpavimais ir psichiniu požiūriu į savo „darbą“. Na ir kiti, ne ką mažiau išskirtiniai ar įdomūs veikėjai. Visi jie susieti vienoje įdomioje mergaitės istorijoje, kurios esmė (paaiškėjanti filmo eigoje) gal daugelyje filmų ir eksploatuota iki negalėjimo, bet vis tiek neatrodo nuobodi. Filmą reikia žiūrėti ne kaip vien tik mergaitės istorijos atpasakojimą, o kaip visų personažų sąveikos vietą ar kaip teatro sceną, kurioje jiems visiems duota parodyti savo išskirtinius sugebėjimus. Tą jie ir daro – rodo personažų išskirtinius bruožus, kurių kiekvienas turi solidžią krūvą. Rodo puikų filmą, kuris net nesuprasi kurioje pusėje varijuoja – ar jis veiksmo trileris, ar absurdo komedija, ar keršto istorija. Bet ir nebūtina suprasti – galima tiesiog mėgautis! Ypatingai gražūs įvairių žemynų vaizdai, puikus įtemptas siužetas, visai įdomi istorija ir tobula muzika – iš viso šito gaunasi labai skanus kepsnys. Neapsakomai rekomenduoju ir labai viliuosi, kad būsite bendraminčiai. Tikiuosi patiks!

• •

SAVAIČIŲ KOMEDIJA, ROMANTIKA IR VISA KITA:
Crazy, Stupid, Love. (2011) – va tokia turi būti gera, puiki, holivudinė komedija. Žemiau šiame įraše parašyta dar apie kelias holivudines komedijas – joms dar daug kalnų nugriaut, kad pasiektų tokį lygį kaip ši. Trumpai drūtai: vidutinio amžiaus vyras sužino, kad žmona nori skyrybų, išsikrausto, palieka vaikus žmonai. Eina gert į barą ir sutinka donžuaną, kuris jį išmoko kabinti jaunas ir gražias moteris. Tuo tarpu tas donžuanas įsimyli pats, o minėtas vyras bando sutaisyti savo šeimą. Tiesa, dar yra tos šeimos auklė, prižiūrinti jų vaikus, kuri yra įsimylėjusi minėtą vyrą. Esmę pagavot. Kas vyksta toliau tikrai nepasakosiu, nes tai jau būtų siužeto vingių atskleidimas. Pažiūrėkite patys – jei mėgstate linksmas ir geras (ne idiotiškas) komedijas, tikrai patiks. Tiesą sakant, šis filmas taip atpalaidavo ir suteikė tiek daug gerų emocijų, kad negalėčiau jo negirti. Būtinai rekomenduoju. Personažai puikūs, jų istorijos juokingos, Steve Carell – jėgajėgajėga, o ir meilė viską nugali ir yra visko esmė. Kaip gi kitaip. Juokinga, romantišką, praignoruojam vieną iš finalinių scenų (kur kalba prieš aštuntokų tėvus, žiauriai nuobodu ir lėkšta) – ir taip gauname, kad viskas tobula ir gražu :)

• •

SAVAIČIŲ BAJAVYKAS:
Singham (2011) – Bolivudo (indų kalbų filmų industrijos, jei kas nesupranta) gamybos, superinio veiksmo bajavykas su minimaliai padainavimo, daugybe paprasto ir prasto humoro ir nesveikomis veiksmo scenomis, kai herojui pirštu stumtelėjus priešas persiverčia 360 laipsnių ore ir teškiasi į sieną. Rekomenduoju prieš žiūrint įvertinti šį filmą paprastu būdu: jei toliau pateiktas video jums sukelia norą pasukioti pirštą prie smilkinio, filmo nežiūrėkite. Jei vaizdas sukelia absurdišką juoką ar šūksnį „Hell yeah!“, tuomet filmą žiūrėkite. 3, 2,1, egzaminas prasideda:

Visas filmas panašus į šį video. Pamatęs šią ištrauką, iškart supratau, kad filmą nenumaldomai noriu pasižiūrėti. Šiam filmui nereikia rekomendacijų ar svarstymo apie jo vertę. Jis toks… kitoks. Jis arba nekenčiamas, arba juo neįmanoma nesižavėti. Jei ši iškirpta scena jums patiko, filmą būtinai pažiūrėkite! Bruce Willis ar Švarcas atrodo kaip kūdikiai prieš šio filmo herojų – Singhamą. Man labai patiko, nebuvo nuobodu nė vieną sekundę. Gero humoro ir nerealistiško veiksmo dozė. Rekomenduoju. Juk kartais reikia nesąmonių :)

• •

The Girl with the Dragon Tattoo (Män som hatar kvinnor) (2009) – garsus švedų detektyvinis trileris pagal bestselerį. Ilgai vengiau žiūrėti, kažkaip netraukė, bet išgirdęs, jog bus leidžiamas holivudinis perdirbinys, suskubau. Ir wawawywa, nepasigailėjau. Niūrus, žiaurus ir įtraukiantis detektyvas. Net nežinau, ar galima taip paprastai šį filmą pavadinti detektyvu. Tai ir drama, ir mistinis trileris ir dar kažkas viename. Pasakojimas apie garsų žurnalistą, kuris pasamdomas išaiškinti prieš 40 metų padarytą žmogžudystę. Jo tyrimui nelabai judant, jam į pagalbą ateina nihilistė hakerė lesbietė, ir jie kartu atranda daug visko įdomaus. Skamba juokingai, ypač tas „nihilistė hakerė lesbietė“ – tai buvo viena iš priežasčių, kodėl vengiau žiūrėti šį filmą. Vien filmo viršelis atrodė kažkaip prastai – kažkodėl įsivaizdavau, jog filmas bus apie kokią nors sunkios psichikos paauglę. Bet tai nė kiek nepanašu. Filme galima pamatyti daug kvailų dalykų, pvz. tos hakerės įsilaužimus į kitų kompiuterius – viskas taip paprasta, kad rodos net kūdikis sugebėtų. Tačiau tas smulkmenas puikiai užgožia puiki švedų vaidyba ir labai geras siužeto pasakojimas. Filmas nebuvo nuobodus nė vieną minutę. Įdomi kriminalinė istorija, kuri tiriama visai netradiciškai – to nepamatysite per TV žiūrėdami Puaro serialus. Tad rekomenduoju. Stipru, įdomu ir kažkuo išsiskiria.

Beje, kalbant apie holivudinį perdirbinį (su blogiausių iš blogų aktorių – Daniel Craig, dabartiniu Bond’u), kai pasižiūrėjau šio filmo anonsą, pasibaisėjau, kad vėl bus sugadintas geras filmas ir iš jo padarytas tragiškas perdirbinys. Kadangi vis tiek planavau jį pasižiūrėti (vien dėl to skubėjom pamatyti originalą), pradėjau filmu domėtis. Ir labai nustebau: pasirodo, režisierius – kino genijus David Fincher, pastatęs beveik dešimtį genialių filmų, tarp kurių Fight Club, Se7en, The Curious Case Of Benjamin Button ir Zodiac. Kažkaip iš jo savaime negalima tikėtis blogo kūrinio. Tad šiuo maloniu nustebimu dabar ir gyvenu. Nors žiūrėti eisime su baime, bet šiek tiek ramiau, nes pirmieji atsiliepimai apie filmą – teigiami.

• •

The Girl Who Played with Fire (Flickan som lekte med elden) (2009) ir
The Girl Who Kicked The Hornets Nest (Luftslottet som sprängdes) (2009) – antra ir trečia „Merginos su drakono tatuiruote“ dalys. Pirmą dalį pažiūrėjus šitų žiūrėti neprivaloma, bet nepakenks. Čia jau vystoma šiek tiek kitokia istorija. Galėčiau pirmą filmą vertinti kaip dramą apie sunkų merginos gyvenimą, kaip netradicinį filmą. Šios dvi dalys jau labiau gryni detektyvai – paimama kriminalinė istorija ir nagrinėjama kaip bet kokiame detektyviniame seriale. Jei pirmasis filmas buvo niūrus ir tamsus, šiuose dviejuose to nebeliko – jie daug paprastesni ir tiesmukiški. Apskritai antra dalis man pasirodė gan nuobodi ir neįdomi. Trečia situaciją šiek tiek pataisė, ypač vėlesnė dalis, kai viskas pradėjo aiškėti, o teisingumas bandė triumfuoti. Tačiau trūko pirmojo filmo kabliuko, neįprastumo ir atmosferos. Šias dvi dalis, ypač trečiąją, maloniai pažiūrėjome kaip gerus detektyvus. Įtraukė, puikiai išrišo, viskas gerai. Tačiau tik tiek. Filmai ne iš tų, kurie įsimins ilgam, nes iki pirmosios dalies paliekamo įspūdžio jiems šiek tiek pritrūko.

Immortals (2011) – ilgas laukimas, dideli lūkesčiai. Ką jau čia, prisipažinsiu – milžiniški lūkesčiai. Todėl, kad režisierius – Tarsem Singh, iki šiol buvęs be abejonių vienas iš kokių 5 mėgstamiausių režisierių. Tokius nuopelnus jam skyriau už The Cell (2000) ir The Fall (2006) – du įspūdingo grožio ir vaizdinių filmus, kuriuose nepanaudotas nei vienas kompiuterinis efektas. Šis filmas, Immortals, turėjo būti pirmasis Tarsem’o žingsnis į kompiuterinės grafikos pasaulį. To labiausiai ir bijojau – laikiau šį režisierių tikru menininku, „piešiančiu“ filmus ir turinčiu absoliučiai savitą ir originalų stilių. Kaip bijojau, taip ir atsitiko – Tarsem’as tapo dar vienu iš dešimčių. Ir dar sudarė įspūdį, jog filmą kūrė ne jis, o visai kiti žmonės, nes jame jaučiamas labai stiprus tam tikras stilius, kuris geriausiai atvaizduotas filme „300“. Koks sąryšis? Prodiuseriai tie patys. Bet į visokias teorijas nesigilinsiu.

Vienintelis geras dalykas šiame filme – kovos scenos. Jos buvo absoliučiai įspūdingos. Mielai pažiūrėsiu dar sykį. Jeigu kalbėtume apie paskutinę kovą tarp dievų ir titanų, tai net neturiu žodžių. Bandžiau suskaičiuoti, kiek tose scenose skirtingų laiko tėkmių – suskaičiavau 4, dvejojau, ar nėra 5-os. Ta scena yra absoliučiai įspūdinga, kompiuterinės grafikos ir vaizduotės tobulas mišinys, tokių scenų etalonas. Tūkstantis balų už ją ir už kitas kovos scenas, tik dėl kurių šio filmo visiškai nenurašau ir nesudirbu. Nes pagyros čia ir baigiasi. Siužetas: pusę filmo kalbama apie lanką, kuris yra be galo svarbus, kuris yra stebuklas, kuris išgelbės pasaulį, o tuomet, kai tas lankas atsiranda – žiūrovai pamato porą šūvių iš jo ir viskas. Baigta. Taip ir lieki nesupratęs, kas čia buvo, nes pusę filmo laukei kažko įspūdingo. Bent jau kokios nors kovos, kur su lanku išskerstų tūkstantinę armiją. O čia – nieko. Tuomet pati herojaus istorija – nuobodu, ne tas žodis. Nuskriausta mamytė, puikus mušeika, kovotojas už gėrį, bla bla bla. Tiesa, dar ir per 1 minutę sugebantis įsitempti viso pasaulio svarbiausią orakulę į lovą. Liūdesys. Filmo siužetas labai suplaktas. Personažai ir istorija taip palengva auginami, jog lauki kažkokio grand finale, kuris atpirktų visą tą ilgą įtampą. Nesulauki nieko, tik kelias kovas ir jokio normalaus išaiškinimo ar istorijos užbaigimo. Labai viskas silpna ir nesusieta tarpusavyje.

Važiuojam toliau: filmo aplinka, dekoracijos ir t.t. Kas nupiešta kompiuteriu, tas gerai. Naftos jūra – gerai. Titanai – gerai. Vietovės – gerai. Bet kai prasideda tokios nesąmonės, kaip kūjis vidury kapinių (kam jis ten?), iš niekur atsirandantys sandalai ant kojų, metalinės kopėčios (tais laikais?), tobuli vežimų ratai su stipinais, atsirandantis ir išnykstantis kraujas, besikeičianti akių spalva ir, mano nuomone, visų geriausia nesąmonė, finalinėje scenoje esanti skulptūra iš akmens – kai berniukas priliečia ją pirštu, ji sulinksta. Tokių klaidų pilnas filmas ir jos taip rėžia akį, jog negalima nekreipti dėmesio. Ir dėl to baisiai liūdėjau, nes iš Tarsem’o tikėjausi daug daug daug daug daug geriau. Bet kai visą dėmesį suteiki į spec. efektus, nebelieka laiko meninėms smulkmenoms…

Pamėginsiu atsiriboti nuo to, kad kėliau šiam filmui didelius lūkesčius. Nors iš tiesų man atrodo, kad netgi per mažai jį nuvertinu, kadangi nenoriu peikti savo mėgstamo (jau nebe?) režisieriaus. Taigi, filmas neprailgsta. Įdomi istorija apie senovės laikus. Bala žino apie kurį amžių filme kalbama, bet vis tiek yra į ką pasižiūrėti. Didingi kariai, baisūs kankinimo būdai, gražūs vaizdai ir daug veiksmo. Visokios scenos, kaip pvz., naftos jūros scena ar kankinimo rūmai, suteikia filmui gan stiprią atmosferą. Tokios ištraukos tikrai yra įdomios ir vertos pamatyti. Tačiau tai labai stipriai sugadina neišpildytos arba tiesiog nutrūkstančios siužeto linijos. Rekomenduočiau šį filmą pažiūrėti tik dėl to, kad jis tikrai gražus. Bet negaliu pažadėti malonaus laiko – per daug šiame filme kliurkų, kurios bado akis. Tad vertinu filmą kaip labai vidutinį, nes kad ir kiek pinigų sukiši į spec. efektus, privalai nepamiršti ir smulkmenų bei, svarbiausia, siužeto. Gaila, kad negaliu šio filmo vertinti blaiviai (dėl minėtos meilės režisieriui), bet tikiuosi išsamiai aprašiau problemas ir gerąsias puses :)

• •

Sherlock Holmes 2: A Game Of Shadows (2011) – daug veiksmo, daug humoro (vietomis net labai gero, subtilaus tokio) ir daug gudrybių. Pirmojo filmo braižas išliko, viskas puiku, aktorių duetas ir toliau atlieką vaidmenis puikiai. Scenarijus įdomus, istorija pasakojama puikiai, o humoras – jau sakiau. Visokie smulkūs juokeliai filmui suteikia žavesio. Bet! Aišku, kad yra bet. Kažikaip ir neužkabino. Praskriejo pro ekraną ir nebegrįžo. Jeigu apie praeitą filmą sakiau, jog šedevras, geras kūrinys ir puiki pramoga – dabar iš visų trijų apibūdinimų teliko pramoga. Tikiuosi, kad Guy Ritchie kada nors vėl užsinorės sukurti ką nors „ne dėl pinigų“, nes daugiau nei 6 metus ilgimės jo senojo stiliaus. Ko nors tokio, kuo jis išgarsėjo. Bet besigailint „prarastojo Ritchie“ nereikia perdėti, kad filmas yra prastas. Nėra jis blogas, viskas jame gerai, tik dar trūksta nemažai įdirbio iki to, kad būtų puiku. Yra ir didelių pliusų – įspūdingų muštynių, susišaudymų ar bombardavimo scenos, kur medžius taško į gabalus ir viskas sulėtintai tykšta aplink (žiauriai gražiai atrodė). Tačiau to neužtenka, kad visi liktų patenkinti. Veiksmo filmų mėgėjams gal ir bus gerai, bet tiems, kurie nori vientiso filmo – ne. Jeigu aname filme buvo daug dėmesio skiriama personažų išpildymui, šiame to nebeliko. Aišku, galima pasakyti, kad kam kartoti tą patį šiame filme, jei padaryta aname. Bet yra žmonių, kurie anos dalies nematę, tad štai ir reikia. Prie personažų taip stipriai nepadirbėta, jog, pvz., man pagrindinis blogiukas net neatrodė baisus. Pusę filmo atrodė, jog jis net nelabai gali būti už kažką atsakingas, nes yra lyg daug svarbesnių žmonių marionetė. Gal buvau pavargęs, bet dalį filmo ėmė miegas. Norėjosi, kad greičiau viskas išsispręstų ir baigtųsi. Nuotaiką praskaidrindavo linksmesnės scenos, bet jų nebuvo tiek, kad filmu susižavėčiau. Ir staigiai nutraukiant, nepaisant visų mano plepalų, apibendrinant ir nepudruojant proto, filmą galima žiūrėti, kokybiškas ir geras veiksmo filmas.

Puss in Boots (2011) – animacinis filmas, tas iš populiariųjų, kur dabar labai mėgstami publikos. Kur tėvai vedasi į tokius savo vaikus, o vaikai – tėvus. Čia tie filmai, kur lietuviai nepatingi įgarsinti daugybe balsų. Šįkart – įgarsinimas geras, jokių didelių klaidų, bet vis tiek norėtųsi tokį filmą būt pažiūrėjus originalo kalba. Visgi Antonio Banderas su ispanišku (?) akcentu turėtų skambėti daug smagiau, negu labai jau nykus ir bejausmis K. Smorigino balsas. Bet vis vien, nepeikiu, viskas gerai iš šios pusės. Kita pusė – humoras. Kai filmas pradedamas gerais juokeliais, kurie prajuokina ne tik visą salę, bet ir patį mane – tuomet negaliu sakyti, kad filmas prastas. Toliau filmas tęsiamas, o juokelių nemažėja – tik prastėja jų kokybė, o kiekybė – didėja. Bet ta rizikos linija vis tiek išlaikoma, todėl filmas neverčia užmigti ar keiktis, kad gaišti laiką jį žiūrėdamas. Tačiau yra vienas didelis minusas – kai per filmo anonsą pamatai visus geriausius filmo juokelius, būna daug mažiau juokinga pamatyti juos filme. O atsitiko taip, kaip dažniausiai ir būna – į anonsą sukišo viską, kas juokingiausia. Visada nepatinka šis kino kūrėjų pomėgis, nes tuomet tie juokai filme nebepadaro tokio įspūdžio, kokį turėtų padaryti.

Šiaip filmas smagus, nuobodžiauti neteko, Šreko kūrėjai pasistengė. Nors iki animacinio šedevro šiam filmui dar toli toli, bet jį buvo netgi pakenčiam žiūrėti 3D formatu (nors būčiau rinkęsis ne 3D, bet mūsų krašte tam yra galimybė tik labai nepatogiu laiku). Gaila tik tai, kad filmo humoro kabliuku ir lieka tas katinas, kuris sako „ouuuuuuuuuuu“ ir kuris buvo ypač pabrėžiamas anonse. Aukščiau jo nešoka niekas. Jei jau apie šokius, jie ir panašūs „laiko tempimai“ yra tikrai prastas sprendimas bandant užpildyti tuščius tarpus, į kuriuos nebuvo ką įpaišyti. Geriau jau būtų daugiau padirbėję prie personažų, kad ir prie Džeko ir Džilės. Juk scenos, kuriose akcentuojamas kačių giminės elgesys, įpaišytas į žmogiškąjį pasaulį, yra daug įdomesnės nei nuobodūs šokiai ar kvaili pasilakstymai džiunglėmis.

Šiaip labai neblogas animacinis filmas, iš 2011 metais išėjusių – vienas smagesnių. Jei mėgstate animacinius pilnametražius filmus, tikrai žiūrėkite. Smagiai praleisite laiką.

• •

Horrible Bosses (2011) – holivudinė komedija, kuri kartais privertė pasijuokti. Kartais. Galėčiau peikti šį filmą už per daug tiesmukiškai kvailą siužetą (trys draugai turi tris baisius bosus), per daug kvailus sutapimus ar šiaip atsibodusius personažų „susidūrimus“, kokius parašyti moko kiekvienoje scenaristų mokykloje – beeeet nepeiksiu. Šitas filmas ne kino gurmanams skirtas! Jei ruošiatės žiūrėti, tikrai smagiai praleisite laiką, jei nusiteiksite nekreipti dėmesio į bet kokias nelogiškas siužeto ar personažų nesąmones. Kartais sunku nekreipti dėmesio į dviejų pagrindinių personažų idiotiškumą. Bet ką jau darysi. Pralinksminančių situacijų filme yra, o ir pabaiga linksmai nuteikianti, tai niūraus vakaro praskaidrinimui filmas tinka. Iš savo tipo komedijų filmas išsiskiria ne tik dėl pakenčiamos vaidybos ir toleruotinų juokelių – jame yra ir linksmų kabliukų, į kuriuos dauguma žiūrovų net neatkreipia dėmesio. Pavyzdžiui, Old Spice Guy, vaidinantis pareigūną, arba Wendell Pierce, atliekantis labai panašų vaidmenį į savo personažą iš The Wire. Tik jokiu būdu nežiūrėkite šio filmo, jei norite stipraus kino. O ir geresnių komedijų tikrai rastumėte. Per vidurį.

VLD-n11 (2008) – trumpas 8 minučių lietuviškas pažvelgimas į tai, kokios neturi būti darželio auklėtojos ir koks turi būti tėtis. Labai aktualu šiai dienai, ypač po paskutinio skandalo darželiuose, kur klijavo vaikams izolkes ant burnų :) Režisavo Dovilė Šarutytė – jos braižas man patinka, yra sukūrusi dar kelis neblogus trumpus eksperimentus. Turėsite progą, pažiūrėkite – lėtas, ramus, visiškai paprastas filmukas.

Bridesmaids (2011) – kai pamačiau šio filmo reklamą mieste, o vėliau ir anonsą, kaip tikriausiai ir dauguma normalių žmonių, spjaudžiausi ir sakiau „niekada“. Visgi, teko pažiūrėti šį filmą – ir netgi savo noru. Pasiskaičiau keliose vietose, kad filmas neblogas, tad sugalvojau vieną vakarą išmėginti. Na ir kaip bebūtų juokinga, bet nenusivyliau! :)) Na taip, filmas tikrai skirtas tam tikrai auditorijai ir dažnose vietose šleikštus iki negalėjimo. Visa filmo esmė – geriausios draugės, viena išteka, kita viską organizuoja (čia JAV labai svarbu tokia garbė), atsiranda trečia draugė – konkurentė, na ir dar krūvelė įvairių vištelių. Veiksmas aplink vestuvių organizavimą. Akibrokštų ir kvailų situacijų eigoje pilna, o visos tokios situacijos (viduriavimas, nugirdymas+vaistai, problemos su pinigais) yra tokios lėkštos, kad matyt net moterys (kurios turėtų būti šio filmo tiksliniai žiūrovai, iš esmės) turėtų būti jas mačiusios bet kurioje „Sex and the City“ dalyje. Tas ir blogiausia. Kas šiek tiek pataiso situaciją, tai nors ir niekuo neišsiskiriantis, bet visai pakenčiamas pagrindinės aktorės gyvenimas. Viską šioje situacijoje pataiso Crish O’Dowd – airių aktorius, vienas iš kantuperastų puikiame seriale The IT Crowd. Jis toks… normalus ir paprastas. Bet žiūrint apskritai, kažkas išsiskiriančio šiame filme yra tik pagrindinės aktorės kambariokai. O kai filme viskas neišsiskiria iš visų kitų filmų, kai viskas matyta, neoriginalu, atsibodę, kartojasi n-tąjį kartą – tada blogai. Tuomet pasižiūri filmą ir užmiršti. Tai toks šis filmas ir yra – pasižiūrėjimui gal ir tinka, bet jokios naudos iš jo. Gal tik kai kuriomis akimirkomis juokinga, bet tikrai nelabai dažnai.

Kingdom of Heaven (2005) – vėlgi, žiūrėjome šį filmą po kelionės į Maroką, nes ten jis kažkiek filmuotas :) Deja, pažįstamų vaizdų beveik nepamatėme, nes viskas tvarkingai apipaišyta krūva efektų. O ir šiaip filmas – nuobodokas. Ištęstas, 2,5 valandos, o kažko ypač stipraus ir nerasta. Kad ir karo scenos – viskas ten gerai, gražu, įtempta, daug sumanumo ir visokių vaizdų, bet nieko įmantraus. O iš įspūdžio, kokį buvo bandyta sudaryti apie filmą, norisi kažko rimtesnio. Vien griūvančių priešų statinių ar skraidančių degančių kamuolių neužteks. Visa kita filme – pašnekesiai ir politika. Politika tai labai paprasta – arghh, kapojam visus! Argh, nekapojam, argh kapojam. Ir taip visą filmą. O gerasis samarietis Orlando Bloom bando visus gelbėti net apsipersdamas. Buvo nuobodoka žiūrėti. Ištęstas, neįspūdingas, eilinis filmas. Apie viduramžių tipo karus filmų ir taip apstu, o kai atsiranda dar vienas toks pats, jam didelės reikšmės nesuteiki. Matyta, girdėta.

Freaky Friday (2003) – žinau, žinau. Neteiskite. Tai buvo silpnumo akimirka, kai visiškai neturėjau ką veikti :) Tai vienas iš tų tragiškai baisių filmų, kur mama susikeičia kūnais su dukra. Kiek tokių jau prikurta? 15? 25? Kad ir kiek, vis tiek praktiškai visi jie neišlipa iš vidutiniško lygio. Šis irgi toli gražu. Jį galima žiūrėti, pavyzdžiui, per šventes. Bet tai nėra kinas. Tai ne kino kūrinys. Tai tiesiog daiktas televizijos eteriui užkimšti.

SAVAIČIŲ NUSIVYLIMAS:
The Adventures of Tintin (2011) – labai blogai. Ypatingai blogai. Neapsakomai blogai. Visiškas nusivylimas. Spielbergui kažkas atsitiko. Neprieštarausiu nė per plauką, jog animacija šiame filme nuostabi. Kartais pagaudavau save galvojantį, kad kaip gražiai nufilmuotas kadras – o visi kadrai šiame filme yra animacija. Šiuo klausimu įdirbis puikus, jokių priekaištų. Bet visos kitos šio filmo pusės… Tragedija. Aš neįsivaizduoju kaip vaikai ištveria šį filmą. Jis žiauriai nuobodus. Jis žiauriai kvailas. Istorija jame visiškai neįdomi. Pasakojimas lėtas. Personažai nykūs ir kvaili. Tas pats Tintinas šneka ir elgiasi kaip mažas debilėlis. Vietos, kurios turėtų kelti įtampą ir kulminacijos laukimą yra absoliučiai nuobodžios ir taip prastai paruoštos, jog kelia tik juoką tai kulminacijai atėjus. Personažų emocijos kritiniais momentais – keliančios juoką ir pašaipą. Visiškas nusivylimas. Mačiau daugybę animacinių filmų per savo gyvenimą – tiek holivudinių, tiek europinių ar šiaip meniškų – bet retai kada taip nusiviliu, kaip dabar. Dejavau ir dūsavau per visą salę – ėmė neviltis, kaip gaila į balą išmesto laiko. Pamenu, tuo metu rinkomės tarp Real Steel (2011) ir šio filmo – labai gailiuosi, kad nepasirinkome kito varianto, nes nujaučiu, kad Real Steel yra šimtą kartų įdomesnis ir smagesnis filmas. Trumpai ir labai šališkai sakant – šitas filmas yra šūdas ir niekam nepatariu jo žiūrėti. Laiko švaistymas. Filmas garsus ir pasaulyje aršiai nekritikuojamas tik dėl režisieriaus pavardės.

|| 41-52 savaitės (2011) kinoteatras ||

.

Vieni paskutinių kinoteatrų šiais metais. Nieko baisaus – tiesiog pradėjome žiūrėti ever geriausią pasaulyje serialą Lost, todėl filmams nėra laiko :) G. žiūri pirmą sykį, aš su didžiu pasimėgavimu – antrą. Iki Kalėdų gal baigsime :)

SAVAIČIŲ, MĖNESIŲ, METŲ NESUPRANTAMAS GENIJUS:
Synecdoche New York (2008) – gaila, kad prieš žiūrėdamas šį filmą, neužvartojau daugybės narkotikų. Išversiu kažkieno komentarą apie filmą: „Nuostabus, išraiškingas, linksmas, tragiškas, pilnas emocijų, jautrus, sąmojingas, keistas, gražus, ciniškas, absurdiškas. Didingas pasakojimas, visas gyvenimas dviejų valandų filme. Ačiū Charlie Kaufman. P.S.: jei filmo nesupranti, grįžk vėliau.“

Štai kas atsitinka, kai keisčiausias ir labiausiai nuprotėjęs Holivudo rašytojas (Adaptation, Being John Malkovich, kuriuos žiūrėjau ir aprašiau visai neseniai) sugalvoja ne tik parašyti naują scenarijų, bet ir… jį režisuoti. Viskas gaunasi net ne kvadratu, o kubu! Šito filmo nesupras niekas. Nei vienas iš jūsų. Nei vienas jo žiūrovas. Šito filmo, matyt, nesupranta net pats Kaufman’as, nes scenarijų galima taip interpretuoti, jog užsiinterpretuosi iki gyvenimo galo. Kodėl pedantiškumo protrūkis? Kodėl filme nuolat pypsi automobiliai, visiškai ne vietoje? Ką reiškia žalios išmatos? Kodėl visą filmą taip ir neaišku, kuo serga pagrindinis personažas, o simptomai varijuoja nuo slogos iki vėžio simptomų? Ką reiškia „Vaiduoklių medžiotojų“ aktorės pasirodymas koridoriuje su raktu? Kodėl fakin degantis namas?? Interpretacijų gali būti tiek daug, jog jų nesupaisys niekas. Taip nutinka, kai scenarijuose nevaldomas rašytojas nesivaldo filme. Viskas padrika, bet tuo pačiu ir tolygu. Viskas prasideda kaip paprastas filmas apie kūrėją, o pasibaigia, jog kūrėjas nebevaldo kūrybos ir pats tampa valdomu aktoriumi.

Kiekvienas turim būti savo gyvenimo aktoriais. Ir nevaidinti kitų gyvenimo. Bent tokią mintį iš ten pasigavau. O grožėtis kitų aktorių darbu – būtina. Kaip ir tikrame pasaulyje, taip ir filme. Philip Seymour Hoffman – kaip visada tobulas.

Ar veiksmas filme egzistuoja iš tiesų? Ar tai tik sapnas? Sunku susivokti, ypač kai „tarp kitko“ pateikiamos frazės apie 13 milijonų žmonių pasaulyje arba viso filmo metu taip ir nesupranti, ar pagrindinis personažas – Camden ar Ellen (trūkinėjantis pokalbis telefonu ir jo kaltinimas, kad nuo jo sklinda menstruacijų kvapas). Be to besikeičiančios datos, atjaunėjimas-pasenėjimas, degantis namas, nepaaiškinamos ligos ir televizijos programos, susijusios tik su mirtimi. O psichologė su savo knygomis? Tatuiruotės? Keistų motyvų filme (Wiki info) – apstu, o Wikipedijoj jų surašyta tik dalis. Visus kitus reikia pastebėti pačiam, o jų tiek daug, ir jie tokie visur iškaišioti, kad kartais net pasimeti realybėje ir išsigalvojimuose ir pradedi įžvelgti  užslėptas prasmes ten, kur jų galbūt net nėra.

Tai filmas, kurį garantuotai žiūrėsiu dar kartą, nes visiškai jo nesupratau. Jei nesuprasiu, žiūrėsiu ir trečią kartą. Ir jis nuostabus ne dėl to, kad sunkiai suprantamas. Jis nuostabus tuo, kad jį galima interpretuoti BET KAIP, ir visuomet būsi teisus. Be to, jis toks „nurautas“, jog negali nustot žavėtis Kaufman’o fantazija ir sugebėjimais išeiti iš proto. Galvojau, jog Adaptation – išprotėjusių žmonių filmas. Galvojau, kad Being John Malkovich – labai keistas ir šizovas filmas. Dabar galvoju, kad tie du filmai tebuvo uogelės, Kaufman’ui besiruošiant šio filmo kūrybai. Tik stipriai išprotėjęs žmogus gali sukurti tokį šedevrą. Labai keistas filmas, kuris palieka didžiulį nesusipratimo jausmą, kuris persekioja tave kelias dienas. Jei tokio jausmo nenorite – turite labai daug apie šį filmą pasiskaityti ir tik tuomet jį žiūrėti. Tik tokiu būdu suprasite, kas ten vyksta. Absoliutus genijaus šedevras.

• •

SAVAIČIŲ ŽIAURI REALYBĖ:
The Class (Klass) (2007) – žiauri, tikroviška, baisi ir labai nemaloni kasdienė vaikų visame pasaulyje realybė. Visame pasaulyje, kiekvienoje mokykloje yra bent vienas skriaudžiamas vaikas, iš kurio šaipomasi, jis mušamas, engiamas ar kitaip terorizuojamas. Kiekvienoje mokykloje atsiranda lochas ar lochai, kurie užgniauždami savo kompleksus ir/arba nelaimingą gyvenimą, išsilieja ant silpnesnių vaikų. Šiame kolegų estų filme tai parodyta labai aiškiai. Rodau pirštu ir juokiuosi iš tokių žmonių, kurie galvoja, kad tokia problema neegzistuoja arba galvoja, jog tokie dalykai „tik lengvas vienkartinis atvejis, nieko baisaus, praeis“.

Kaip supratote, filmas apie klasę, kurioje yra engiamas vaikas. Nuo pat pirmos filmo minutės žiūrovas įtraukiamas į nervingą ir nesibaigiančią kelių žmonių tragediją. Viso filmo metu vaizdai ar vaikų elgesys priverčia susiraukti ir kartais tyliai ištarti „nu blemba...“. Vaikai vaidina taip gerai ir taip realistiškai, jog kartais norisi susirasti tuos aktorius ir duoti jiems į snukį. Vienintelis dalykas, kuris šiame filme atrodė prastai padarytas, buvo mokytojų nepastabumas ir visiškai neadekvati ir labai bloga reakcija į tam tikrus dalykus filme. Taip, mokytojai šiame filme visiškai nepastabūs. Aišku, baisiausia, jog tokių mokytojų pilna tikrame pasaulyje, bet gerai nors tiek, kad jų – maža dalis. Visa kita šiame filme, kaip ir sakiau, skausmingai realu ir baisu. Ir tai tikrai verta pažiūrėti, kad žinotumėte, kas gali vykti bet kurioje mokykloje. Juk yra bent mažytė tikimybė, kad tokio filmo pažiūrėjimas kai kuriems žmonėms padės pamatyti tokias problemas ir gal jas išspręsti kol dar ne per vėlu. Tereikia tikėtis, kad šis filmas padės nors vienam tokius šūdus kenčiančiam vaikui atsiverti reikalingiems asmenims. Taip gal šiame pasaulyje atsiras nors vienu laimingesniu vaiku daugiau.

Engimas ir terorizavimas mokyklose yra žiaurus dalykas. Ne tik engiamam vaikui. Jei galėčiau, kiekvienam vaikigaliui, kuris skriaudžia ir terorizuoja savo bendraklasius, norėčiau pasakyti, koks jis debilas. Norėčiau jam pasakyti, kad engimas palieka žymę ne tik engiamam vaikui. Jis palieka gilią žymę ir engiančiajam. Pats vaikystėje trumpą laiką buvau toks debilas, kokie pavaizduoti filme – paveiktas dalyvių masiškumo ir „vienos aukos“ situacijos, šaipiausi iš bendraamžio, laužiau jo rašiklius, stumdžiau, etc. Tada atrodė juokinga – juk taip darė visi. Tačiau dabar tai atrodo labai žema, lyg visiško menkystos elgesys. Iki šiol atsimenu tai labai aiškiai ir iki šiol man gėda dėl to, ką dariau. Kol kas taip ir nesugebėjau to žmogaus atsiprašyti. Ir tai, žinokit, labai slegia, kad ir kokia smulkmena tai buvo.

Šis filmas sugrąžino tokius prisiminimus ir sukėlė pyktį. Pamenu, kaip būdami vyresni, mokykloje suradom tris debilus, kurie vertė savo silpnesnį klasioką daryti visokias nesąmones. Sukilo toks pyktis, kurį po to tie trys debilai ilgam atsiminė. Toks pyktis kilo žiūrint filmą ir tikrai norėtųsi, kad šie aiškiai ekranuose pateikiami vaizdai pasiektų kuo daugiau žmonių. Problema niekada nebus išspręsta, bet vieną kitą šikną išspardyti galima. Todėl žiūrėkite filmą ir įsiminkite jame esančius vaizdus. Jei turite paauglių vaikų, parodykite jiems šį filmą, kad žinotų. Visame pasaulyje vaikai savo mokykloje ima kerštauti ne šiaip sau. Žiaurus, liūdnas, nemalonus, bet labai reikalingas filmas. Įsimenantis ilgam laikui.

• •

SAVAIČIŲ SIMBOLIZMO DOZĖ:

The Tree of Life (2011) – pasiilgote simbolizmo? Tokio simbolizmo, kad pusę jos sunku suprasti? Interpretacijų – milijonas? Šis filmas – puikiai tinka norint sukti galvą, sėdėti susimąsčius ir po to ilgai nesuprasti, ką režisierius norėjo pasakyti tam tikrais epizodais ar vaizdais. Šiame filme nėra simbolių – šis filmas pats yra vien simboliai. Filmas pradedamas padrikai pristatoma tragiška šeimos istorija, perpinta įvairiausiais vaizdiniais ir poetiškais pasisakymais. Nors tie poetiški pasisakymai labai erzino ir atrodė gan lėkštai, tačiau vaizdai – įspūdingumo viršūnė. Arba kitaip pasakius – dar niekada tolimų galaktikų vaizdai ir kompiuteriais sumodeliuoti spermotozoidai kino ekrane neatrodė taip gražiai, vienas šalia kito.

Toliau siužetas vystomas nuosekliau, bet pati istorija – nyki ir nemaloni. Nereiškia, kad bloga – kaip tik pasakojimas labai įtraukia ir vystomas gan įdomiai. Iki pat pabaigos taip ir neaišku, kas tiksliai atsitiko. Net ir filmui pasibaigus galima susidaryti savas interpretacijas, nes, kaip ir minėjau, filme tiek simbolizmo, jog kartais pasimeti kas buvo tikra, o kas tik režisieriaus eksperimentavimo padarinys. Žiūrėdamas kai kuriuos filmo epizodus jausdavausi taip, lyg būčiau kokiame sename Koršunovo spektaklyje (kuriame nors iš senųjų, iki šopinandfakin). Filme paliekama didžiulė terpė žiūrovų mintims ir iš dalies jautiesi, jog filmo eigą nurodai pats. Tuo šis kūrinys yra absoliučiai nuostabus. Iš blogosios pusės, labai trumpai: kažko pritrūko šioje istorijoje. Užaugusio sūnaus siužeto linija buvo visiškai nereikalinga ir nesuteikė filmui jokios reikšmės, tik trukdė. Gal buvo per daug „nuplaukimų“ į šoną, gal per daug simbolizmo, bet po filmo nesijaučiau pakylėtas. Filmas man tiesiog buvo gražus ir išskirtinis, tačiau įsimenantis ne ilgam.

Taigi, iš siužeto pusės: galima įdomiau, bet tikrai nėra blogai. Liūdna, originaliai papasakota istorija – juk originalumas ir yra puikiausia. Iš vaizdinės pusės: įspūdingi kompiuteriniai vaizdai, fantazijos; labai gražus filmavimo būdas, smulkmenų pastebėjimas, puikiai pavykę eksperimentiniai kampai, kadrai. Iš vaidybos pusės: visi iki vieno aktoriai savo darbą atliko tobulai – Brad Pitt, su savo prikimštais žandais, netgi nusileido vaikams, ypač pagrindinio berniuko Hunter McCracken tobulai vaidybai. Jei dar kažko nepaminėjau, negi svarbu – ar neužtenka paminėtų dalykų, kad kiltų noras pažiūrėti šį filmą? :) Įtraukianti, išskirtinė, kitokia kelionė į šeimos pasaulį. Prieš žiūrėdami, labai nusiteikite: pasiruoškite pamatyti siužetą, šokinėjantį nuo galaktikų gimimo, ląstelių evoliucijos iki dinozaurų gyvenimo ir paprastos šeimos namų aplinkos. Ne viskas šiame filme atrodys realu, logiška ar suprantama. Štai todėl ir reikia pasiruošti jo žiūrėjimui. Daugiau nei dvi valandos neprailgstančio, labai įtraukiančio, keisto ir neįprasto pasakojimo.

• •

Thor (2011) – o kaip gaila, kad tokių filmų nebuvo tada, kai pirmą kartą susidomėjau graikų mitologija. Šis kokybiškas fantastinis filmas būtų tobuliausias dalykas atokvėpiui po skaitinėjimų apie graikų dievus ir pusdievius. Tikrai buvo smagu žiūrėti šią, pavadinkime, „interpretaciją“, kaip Toras sutinka žemietę, aišku, ją įsimyli ir dar išgelbėja žemę nuo visokiausių dyvų. Nors negalima nepastebėti kelių kvailų dalykų. Pavyzdžiui, idiotiško holivudiško pomėgio visuose filmuose naudoti superkompiuterius – tik įvedė asmens duomenų paiešką, tai ne tik kad kompiuteris iškart parodo dokumento kopiją, bet dar ir didelėmis raudonomis raidėmis užrašo „atsargiai, falsifikatas“. Be tokių smulkmenėlių dar yra lengvą šleikštuliuką sukeliantis dramatizmas ir miailia. Bet šiaip nieko labai baisaus. Yra netgi filmo kokybę pakeliančių dalykų – pavyzdžiui, tobula agento frazė herojui: „Donald? I don’t think you’ve been completely honest with me.“. Įtaikyta tiesiai į dešimtuką :)

Pavadinčiau šį filmą „šių laikų, kitos lyties Ksena“. Pamenate tą serialą? Su pasimėgavimu vaikystėje jį žiūrėdavau, nors ir suprasdavau, kad jis lėkštokas ir dažnai padarytas labai kvailai. Taip ir su šiuo filmu – supranti, kad šiek tiek lėkštoka, kad interpretacija gan kvailoka, bet vis tiek su pasimėgavimu žiūri filmą, nes jis tiesiog gražus ir įtraukiantis. Juk mitologija. O mitologija, net labai nukrypusi į šoną, vis tiek lieka mitologija. Tai išskiria šį filmą iš kitokių holivudiškų fantastinių filmų, suteikia kažkokio šarmo. Todėl filmas man patiko, ir tikrai yra dėl ko jį žiūrėti. Lauksiu ir antros dalies.

• •

Jane Eyre (2011) – graži meilės istorija. Knygos aš neskaitęs, bet ir nebuvo būtina prieš žiūrint filmą. Istorija apie senesnius laikus: didingos pilys, aukštuomenės etiketas, jokių šiuolaikinių technologijų. Yra jauna moteris, yra gyvenimo matęs palaidūnas vyras, yra daug dramos ir visokios meilės. Dar ir subtilių aukštuomenės juokelių pasitaiko. Tikrai neturiu ką labai komentuoti apie šį filmą – savo siužetu jis labai labai paprastas, vaidyba graži, nufilmuota labai gerai, istorija ne kvaila ir pan. Tikrai galima žiūrėti, ypač jei norite romantiško filmo.

Attack The Block (2011) – britiška siaubo-komedija apie „piktesniame“ Londono rajone gyvenančius vaikus, kuriuos pradedi pulti ateiviai žvėrys, o vaikai nusprendžia apginti savo kvartalą. Šiek tiek humoristiška, kad šis filmas pasirodė po Londono riaušių, kurių kaltininkai ir buvo tokių rajonų gyventojai. Todėl žiūrint mintyse savaime mačiau dokumentinius vaizdus iš riaušių. Jeigu įsivaizduojate, kad tai yra ta senoji, geroji britiška komedija, tai klystate. Nors čia buvo visai juokingų vietų, tačiau į subtilų britišką humorą tai nepanašu. Ši komedija – visiškai šiuolaikinis filmas, pastatytas taip, kad būtų kuo panašesnis į holivudišką veiksmo filmą. Aišku, nors Holivudo stiliumi kvepia, bet britai vis tiek moka viską padaryti smagiau, linksmiau, todėl keliose vietose buvo galima smagiai pakrizenti ir per visą filmą praktiškai nebuvo banaliai nusisaldinta. Iš tiesų šį filmą pavadinčiau „bajavyku paaugliams“. Paaugliai jame vaidina, tai jis puikiai tokio amžiaus žmonėms ir tinka. Suaugusiems filmas gali pasirodyti šiek tiek nuspėjamas, ar net vietomis nuobodus. Bet šiaip viskas padaryta neblogai, veiksmo yra, nesąmonių yra, žiūrint akys nevarvės.

X-Men: First Class (2011) - dar vienas X-men’ų filmas, šįkart pasakojantis apie X-men’ų istorijos pradžią ir kaip atsirado priešiškos Xaviero ir Magneto stovyklos. Pradžia buvo tikrai įdomi ne tik savo įvairiausiom mutantų paslaptėlėm, bet ir istorija – malonus žvilgsnis į šio didžiulio epo dar vieną dalį. Ypač malonu žmogui, neskaičiusiam nei vieno X-men’ų komikso – būtent aš toks ir esu. Siužeto vystymas žadėjo tikrai nemažai, bet tuomet kažkas caktelėjo ir filmas pradėjo stagnuoti. Pirmiausia viskas prasidėjo nuo nuobodžių mutantų „lavinimosi pamokėlių“, kuriose režisierius (ar scenaristai) norėjo įvelti kelis užkabinančius juokelius, bet tie juokeliai buvo lėkšti ir nuobodūs. Tuomet – jausmingi atradimai ir „sielos išsilaisvinimai“, o taip pat viską keičiantys sprendimai, kurie pasirodo esantys visai nuobodūs ir nepadarantys nei įspūdžio, nei įtakos tolimesniam veiksmui. Ir pabaigai – šiek tiek įtempta, bet visiškai neoriginali, nuspėjama ir niekuo neišsiskirianti pabaiga. Tokia, kaip iš šimto kitų filmų, tik čia bombas valdo visokie mutantai, o ne kokie robotai. Labai vidutinis filmas. Pastatytas gražiai, tačiau susidaro toks įspūdis, jog režisierius buvo atsivertęs vadovėlį „Kaip sukurti standartinį holivudišką veiksmo filmą“. Viskas lyg daryta pagal taisykles, lyg būtų stengtasi paimti labiausiai žiūrovus paperkančius sprendimus ir suklijuoti juos į vieną žiūrimumo rekordų siekiantį filmą. Ar pasiekė rekordų, nežinau, tačiau mano iškeliamų užgaidų toli gražu nepasivijo. Įtemptas, greitas veiksmo filmas su visiems pažįstamais personažais ir su paperkančiu ir prikaustančiu siužetu. Tačiau stiprybės pritrūko, todėl aš šį filmą vadinu „tik dar vienu filmu apie X-men’us“. Pirmai filmo pusei duočiau daug balų, bet antrai pusei – labai pagailėčiau.

Les aventures extraordinaires d’Adèle Blanc-Sec (2010) – prancūzų humoras kaip visuomet – vieną akimirką prajuokina ypatingai, kitą akimirką galvoji „ooohhh, nuobodu, gal jau užtenka kartotis?“. Taip ir šioje nuotykių komedijoje, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka užsispyrusi moteriška Indiana Jones: kartais buvo labai puikių juokelių, kurie filmą padarydavo įdomų ir įtraukiantį, bet siužetui vystantis juokeliai pasirodė „Benny Hill“ lygio – tinkantys tik humoro laidai, o ne filmui. Apskritai filmas pastatytas tikrai gražiai, vaizdai, apranga, vietovės atrodo puikiai. Nuotykiai – ne tokie įspūdingi, kaip Indiana Jones, bet visai įdomūs. Kodėl lyginu šį filmą su Indiana Jones? Nes jie labai panašūs. Netgi manau, jei niekada nebūtų pastatytas joks Indiana Jones filmas, šis prancūzų filmas būtų sulaukęs didesnio pasisekimo. Nes iš tiesų šie filmai labai panašūs, o kadangi Indiana Jones jau visiems įgrisęs ir tokio tipo filmai niekam nebeįdomūs – šiai komedijai teko nukentėti. O dar tas dinozauras… Aišku, vėliau įsivažiuoji į absurdiškus juokus ir netgi mumijų kompanija atrodo labai juokingai. Todėl šio filmo mėgiamumą labai sunku prognozuoti – vieni užsikabins ir jiems patiks, kitiems pasirodys nuobodi nesąmonė. Šiaip žiūrėti galima – filmas tikrai nėra prastas. Gal tik per drąsus kai kuriuose kūrybos sprendimuose. Kadangi tikėjausi daug prasčiau, man patiko ir likau visai apsipatenkinęs. Filmas su subtilia charizma ir nuotaika.

Pirates Of The Caribbean: On Stranger Tides (2011) – čia vienas iš tų filmų daugialogijų, kur net nežinau kiek dalių išleista ir net nežinau, ar visas esu matęs. Lyg ir esu matęs pirmąją. Tuomet epizodiškai kitas dalis, o galbūt net ne epizodiškai, o pilnai. Tiesiog neprisimenu. Visos dalys yra smagios, visos dalys savaip įdomios, bet man – kažkaip labai vienodos. Aišku galima žavėtis aktoriais ir kūrybine komanda, kuri sugeba per tiek dalių išlaikyti tą pačią kokybišką vaidybą, nekeisti aktorių išvaizdos ir apskritai palikti visiems pažįstamą ir savitą aplinką. Galima pasidžiaugti, kad po pirmojo sekę filmai nebuvo labai prastesni – juk įprasta, kad antros-trečios-ketvirtos sagos dalys būna daug prastesnės už pirmąją. Šiai serijai pasisekė, nes visos dalys apylygės, gal tik žmonės jau pavargo žiūrėti. Kažkas man minėjo, kad ši dalis labai prasta. Aš tam labai paprieštaraučiau. Ji tikrai nėra daug prastesnė nei ankstesnės, nors pripažinsiu, jai dar daug trūksta iki tos dalies, kur Johnny Depp surado laivą dykumoj, kurį nešiojo krabai (kažkas tokio ten buvo?). Ši dalis lygiai tiek pat aktyvi ir nuotaikinga, nors, kaip jau ir minėjau, žmonės tiesiog pavargo į jas žiūrėti. Čia kaip su pieštiniais komiksais – nors žinai, kad nieko ypatingo 100-jame leidime nepamatysi, tačiau vis tiek smagu paskaityti, nes pradedi įprasti prie personažų ir herojų. Taigi, šią Karibų piratų dalį žiūrėti tikrai galima, nors ji ir ne stebuklinga. Paprastas, geras, kokybiškai padarytas ir linksmas nuotykių filmas apie visiems pažįstamą piratą. Neliaupsinsiu, bet nėra ir už ką keikti. Tiesiog filmas.

Love and Other Drugs (2010) – graži, romantiška, juokinga drama apie miailią. Norėčiau pasakyti, kad filmas visai neblogas, bet nevalingai norisi išbraukti priešdėlį „ne“. Vienintelis dalykas, kas tikrai įdomu šiame filme, tai farmacininkų kova, tačiau apie ją nelabai išmanau, todėl neaišku, ar viskas filme paremta tikrais faktais. O ir domėtis tingiu, nes, iš tiesų, nelabai man įdomi Viagros kilmė, plitimas ir pan. Istorija pasakojama nuosekliai, apie donžuaną, kuris daktarams bando iškišti vaistus (panašiai ir pas mus daro, tik politikai nesėkmingai bando visaip įstatymais tai uždraust). O toliau istorija ritasi per nuobodžią, standartinę dykumą – jis sutinką ją, jie nesupranta savo santykių, atsiranda problema, problema sukelia santykių problemų ir galų gale laiminga pabaiga. Jeigu norite tokios istorijos – tai žiūrėkite. Bet aš perspėjau :) Kartais tokio siužeto filmams galima atleisti, kai istorija tikrai sugraudina ar kaip nors kitaip paveikia. O šiame filme nė akimirką personažų nebuvo gaila – arba jie žiauriai prastai vaidino, arba siužetas buvo visiškai neįdomus. Nežinau priežasties, bet ir nesiruošiu ieškoti. Yra geresnių romantinių komedijų. Šita gan paprasta ir sukasi per viduriuką (suprask, nėra tragiška ar verčianti spjaudytis), tačiau pasirinkite kokią geresnę. Tokių tikrai yra.

Transformers: Dark of the Moon (2011) – kažkaip nespėjau pažiūrėti šio filmo kine, arba gal net nenorėjau po antros Transformerių dalies (po kurios spjaudydamasis keikiausi visais baisiais žodžiais), bet kai įsijungiau ir mestelėjau akį į kelis kadrus, kur vyksta veiksmas arba šiaip robotukai visaip išsilanksto – tą akimirką šiek tiek susinervinau. Ir puoliau tikrinti, ar filmą vis dar rodo kine. Bet, deja, buvo per vėlu. Na nieko. Nieko dėl to, jog pažiūrėjęs filmą pilnai, ne tik kelias puikiai padarytas vietas, apsidžiaugiau, kad nėjau į kiną. Kaip jau minėjau daugybėje vietų, žodžiu ir raštu, negalima neigti, kad Transformerių filmuose efektai – visgi kol kas geriausi pasaulyje. Niekas geresnių nėra sukūręs. Todėl visiems ir pasakoju tą istoriją, kurią sužinojau iš pirmo filmo užkulisių, kai kiekvienas kadras, kuriame Transformeriai transformuojasi ar mušasi, buvo render‘inamas 48 valandas (atsiminkite, kad sekundėje – 25 (30?) kadrai). Tokie valandų skaičiai padeda suvokti, kokio kruopštumo ir lygio yra šio filmo efektai. Ir tai labai aiškiai matosi žiūrint filmą. Kaip ir ankstesniuose filmuose, man nežmoniškai patiko garsas. Visi tie džeržgesiai ar mechaniniai garsai tiesiog pasakiški. Priminsiu, jog paskutinį Terminatoriaus filmą gyriau tik dėl garso – visa kita ten buvo neypač įsimintina. Taigi, garsas šiame filme ne ką mažiau nuostabus nei efektai.

Ale gi, pereinam prie kitos pusės. Michael Bay vis nesugeba atsikratyti savo komplekso. Paima pobaisę mergiotę su labai gražia šikna ir niekuomet_neišsipurvinančiu_baltu_švarkeliu ir „ant jos“ pastato visą filmo siužetą. Dabar čia nupieščiau vemiantį veidą, bet nemoku, tai tik pridėsiu nuorodą (galima jungti darbe, nebaisu). Anuose filmuose nors mergiotė simpatiška buvo, bet šiame… Gal aš nebesuprantu, kas yra simpatiška mergina, bet man tos papūstos lūpos ir nuolatinis skvarbus žvilgsnis šiek tiek įgrista. Lyg žiūrėtum į plastmasinį daiktą. Gerai apie ją išsireiškė G. – tai nevykusi Cameron Diaz kopija (nors man ir Cameron Diaz nepatinka…). Bet braukiam į šalį tą merginą ir grįžtam prie reikalo. Siužetas tragiškas, filmo veiksmas nežmoniškai nuobodus, istorija vystoma taip atsainiai, jog sėdi visą filmą ir nesupranti, ar pagaliau bus grand finale ar nebus? Galų gale, kai įvyksta tas grand finale, tuo metu jau sėdi ir galvoji „kada gi baigsis šitas filmas?“.. Visą filmą stengiausi užgniaužti savo negatyvumą. Dažnai tą negatyvumą nugalėdavau, nes susikoncentruodavau į vienintelį dalyką, dėl ko žiūrėjau visas Transformerių dalis – efektus. Ir susikoncentravus vėl viskas būdavo gerai, nes kiekvienas efekčiukas tam filme yra ne-svei-kas! Filmo paskutinis pusvalandis buvo tikrai sunkus, nes tada jau buvo neįmanoma nusėdėti ir išlaukti, kada gi baigsis filmas. Todėl tai labai sugadino galutinį filmo įspūdį. Filmas toli gražu nėra geras, jei jo metu aš labiau noriu eiti išplauti indus, o ne jį žiūrėti! Tai tikriausiai šita mano nuomonė filmo apibūdinimui labiausiai ir tiks: tai tobulų efektų, labai gražus, įspūdį vaizdais paliekantis filmas, kurio metu, kai nerodomi jokie efektai, galima plauti indus ir šluoti grindis. Ir tikrai nieko neprarasite taip darydami. Tiesiog išsigelbėsite nuo nuobodulio, kuris nevalingai lenda viso filmo metu, epizodiškai. Tai čia štai tokia mano labai asmeninė ir šiek tiek juokinga nuomonė apie šį über-entertainment filmą.

• •

Auksine kepure (2007) - trumpametražis lietuvių filmas apie tai, iš kur atsirado hipsteriai :) Jei rimtai, tai tiesiog 11 minučių novelinis epizodas apie dvynius brolius. Toks neblogas, bet galėtų kūrėjai į detales dėmesį atkreipti. Ir vaidinant bent atskirus laikraščius skaityti, o ne tiesiog padalinti laikraštį per pusę. Ir kiaulės-taupyklės nedaužyti, jei ant jos aiškiai matosi kamštis :) Bet nieko. Gi mėgėjiškas kūrinys.

The Beaver (2011) - depresuotas Mel Gibson dėl ligos nebegali sugyventi su savo šeima, veda savo įmonę į bankrotą ir baigia visiškai prarasti gyvenimą. Tuomet suranda rankinį bebrą – žaislą ir pradedi tik per jį komunikuoti su pasauliu. Kiekvieno depresija skirtinga, kiekvienas su ja kovoja skirtingai. Depresija nesergančiam žmogui dauguma tokių kovos būdų atrodo nuobodūs. Bebro būdas šiame filme – tiktų trumpametražiui 5 minučių filmui, bet tikrai ne pilnam ilgam filmui. Buvo nuobodu. Akimirkomis visai įdomu pažiūrėti, kaip su tėvo problemomis tvarkosi jo vaikas, dar buvo šiek tiek juokinga pažiūrėti, kaip į bebrą reaguoja pašaliniai žmonės, bet tai buvo tik maža filmo dalis. Lygiagreti istorija apie sūnų yra visiškai neįdomi ir įterpta tik tam, kad užkaišytų skyles ir gautųsi pilnas filmas. Gal kam nors šis filmas gali padėti pažvelgti į situaciją kitaip ir gali parodyti, kad išeičių visada yra (o jų tikrai yra). Bet dar prie bendro vaizdo pridėjus filmo pabaigą, galutinis reziume – prastokas, vidutinis filmas. Neįdomu.

Tadas Blinda. Pradžia (2011) -nueini į filmo interneto svetainę, o ten didelėmis raidėmis tave pasitinka „PAREMK lietuvišką kiną“. Štai toks didžiausio_lietuviško_filmo_per_visą_istoriją kūrėjų požiūris į save ir į savo kūrinį. Matai, jį reikia remti. Jo nereikia pirkti, mokėti už peržiūrą, jį reikia remti. Kaip nepasiturinčią varganą šeimą. Koks kūrėjų požiūris į savo Didįjį Kūrinį, toks ir pats kūrinys… Taurus, lyg vargana šeima, bet liūdnai atrodantis.

Nenoriu keikti lietuviško filmo, kuris savo kokybiškumu lenkia 98% lietuviško kino kūrybos. Tai ir nekeiksiu. Bet paburbėsiu. Nes tą burbesį labiausiai iššaukia tai, kad visa publika svaigsta, koks nuostabus filmas. Kol kas sutikau tik du žmones, kurie į filmą pažiūrėjo skeptiškai. Suprantu, suveikia tautos identiteto gynyba, meilė lietuviškam produktui ir akių užmerkimas prieš neesmines klaidas, bet tai c’mon, juk dėl to, jog arklio šūdas lietuviškas, jo valgyti ir garbinti juk nepradėsi. Jeigu kelsime filmui „lietuviškus“ filmo reikalavimus, tai šitas filmas – nuostabus. Tačiau tokių reikalavimų kelti negalima. Biudžetas milijoninis, todėl ir verta tikėtis milijoninio filmo. O ne kažkokios lėkštos dramos su krūva neapsakomai senų ir banalių klišių. Kokiame prieštvaniniame vesterne gimė scena, kurią atkartojo mūzų herojaus? Jojimas per didelę pievą, sustojimas kalno viršuje ir žirgo yhahaha iškėlimas šviečiant saulei fone. Pamačius apėmė didžiulis liūdesys.

Filmas susuktas gražiai, tačiau įvairios scenos detalės ir nevykęs „fotošopas“ šiek tiek erzino. Lietuvos vaizdai – labai gražūs, laidojimo scena apskritai geriausia Lietuvos kino istorijoje (ir nesvarbu man, kad sentimentalumas mane pigiai paveikė). Suvaidinta gerai, bet gerai vaidino tik kai kurie antraplaniai aktoriai. Kaip išsireiškė mano kolega, gerai vaidino tik blogiukai. Visi geriečiai – be charakterio. Aš net nekalbu apie pagrindinį herojų, kuriam režisierius sumaniai davė sąlyginai mažai eterio. Kad negadintų filmo. Nes jo vaidyba, kaip matau, tokio pat lygio, kaip ir mano – nulinio. Visas jo solines scenas žiūrėjau susiėmęs už galvos. Košmaras. Galėjo Blindos vaidmenį atiduoti tam ūsočiui iš Keistuolių teatro – jis nors charizmą turi. O palyginus Manto Jankavičiaus vaidybos pastangas su pagrindinio blogiuko, Dainiaus Kazlausko įsijautimu, pastarasis atrodo kaip aktorystės genijus… Dar kaip rašė Uroboras, „Kai Jankavičius rėkia, džiaugdamasis, kad astmos nebėra, tai tiesiog katastrofiška. Pirmiausiai, astma negali imti visada, antra, dėl išgijimo jis nekovojo, kad jam nukristų našta nuo pečių.“ Visa jo vaidyba neapsakomai dirbtina ir iki šiol nesuprasiu, kodėl šiam vaidmeniui buvo pasirinktas neprofesionalus ne-aktorius.

Prastas filmas. Vidutinis filmas. Vidury filmo galvojau: o visai gal ir nieko, galima kentėti. Ir veiksmo yra, ir gražių vaizdų, ir įdomu visai. Bet tada pamėginau žiūrėti ne lietuvio akimis ir nepamačiau nieko, kas būtų įdomu. „Masinės“ kovos su nelūžtančiais kaimiečių pagaliais? Neee… Meilės drama? Juoką kelia. Humoras filme? Na buvo vietelių, labai gerų, bet vėlgi beveik visi laurai tenka Kazlauskui. Aš net nekalbu apie filmo pabaigą. Jei laidojimo scena buvo graži ir dėl savo dainos, tai dainą sugadino filmo pabaiga. Negi nėra daugiau gražių lietuviškų dainų, jog visame filme panaudojama tik viena? Ir dar atkartojimo scenos iš filmo – prisiminimai, kas įvyko?? Mieli Lietuvos kūrėjai, prisiminimų atkartojimo scenos naudojamos tik tokiuose šlamštuose, kaip realybės šou, kai pašalinamas dalyvis! Tikrai ne profesionaliame kine… Bet tikriausiai posakis „profesionalus kinas“ čia todėl ir netinka, nes bendras filmo lygis ir yra kaip eilinio realybės šou. Tik nufilmuota brangiomis kameromis ir gražiose vietose.

Kur Blindos alus?
Čia Blindos alus!
Geras alus…

The Rite (2011) – net nežinau, kaip vertinti šitą filmą. Galvojau, man kaip laisvamaniui, jis tikrai turėtų nepatikti. Aišku, jis man nepatiko, bet su laisvamaniškumu tai neturi nieko bendra. Tikėjausi, kad Anthony Hopkins situaciją pataisys, bet jam vaidinti filmuose sekasi labai epizodiškai – tai jis sukuria nuostabius vaidmenis, tai sukuria visiškai neišskirtinius, neįdomius. Šiame filme – pastarasis atvejis. Šis filmas tiesiog prastas. Neįdomus. Jaunas kunigėlis, nerandantis savo kelio, senas kunigėlis, įrodantis jaunajam egzorcizmo egzistavimą. Nepaisant filmo neįdomumo, dar ir siužetas juoką keliantis. Egzorcizmo įrodinėjimas, man atrodo, jau tinkamas tik pasakojant baugias pasakas vaikams. Vienintelis egzorcizmo įrodymas pasaulyje, kuriuo remiasi visokie fanatikai, yra garsiosios Anneliese Michel (aka Emily Rose) garso įrašai ir kelios neryškios nuotraukos. Garso įrašai! Prastos kokybės, neaiškūs ir neaišku kaip įrašyti ar padaryti. Ir štai tokiu „įrodymu“ remiasi visas egzorcizmo „mokslas“. Man atrodo, net Nojaus laivo egzistavimu lengviau patikėti, nei egzorcizmo istorijomis. Deja, jei neklystu, Vatikane netgi matomas egzorcizmo „mokslo“ atgimimas. Kai nebeišeina elgtis kvailai, pradedama elgtis bukai… Šis filmas yra toks neįdomus, kaip mąstančiam ir moksliniais faktais tikinčiam žmogui yra neįdomus pats egzorcizmas ir „demoniški apsėdimai“. Tad nerekomenduoju. Ne dėl to, kad tai filmas apie tokį kvailą dalyką, o dėl to, kad jis tikrai pastatytas nuobodžiai.

|| 35-40 savaitės (2011) kinoteatras ||

SAVAIČIŲ PRIVALOMA PAŽIŪRĖTI:
BBC: Human Planet (2011) – 8 serijos. 8 valandos dingusio pasaulio. Turiu omeny mano pasaulio, nes visas pasinerdavau į šias stebuklingas 8 serijas apie mūsų pasaulį ir žmogaus prisitaikymą jame. Visiškai įtraukdavo ir sukeldavo malonų lengvą katarsį.

Ar jau peržiūrėjote anksčiau mano išreklamuotus ir neapsakomai išgirtus Planet Earth? Jei ne, tai dabar net nežinau, kurį pasiūlyt žiūrėti pirmąjį. Kaip ir sakiau, Planet Earth yra nuostabiausia gamtos dokumentika, kokią teko matyti. Priversdavo išsižioti. Negalėdavau patikėti, kaip ta dokumentika nufilmuojama. Nesuvokiau, kokia ten technika naudota. Trumpai sakant nuostabus meno kūrinys, kurį verta pažiūrėti net nemėgstantiems gamtos dokumentikos.

Kai pareklamavau Planet Earth, komentaruose man nurodė būtinai pažiūrėti Human Planet. Susidomėjau – ir labai tuo džiaugiuosi. Iš tiesų šie du serialai vienas nuo kito ženkliai skiriasi. Human Planet yra labiau apie žmogų ir kaip jis sugeba prisitaikyti mažiausiai svetingose pasaulio dalyse ir sudėtingiausiose situacijose. Žiūrint Human Planet neišsižiodavau ir nesistebėdavau, kaip serialas nufilmuotas, nes kažko ypatingai stebuklingo jie nedarė. Tačiau nors ir nedarė nieko stebuklingo, bet darė viską neapsakomai gražiai. Tai tikrai fantastiško grožio kūrinys. Kiekvienos serijos gale parodydavo, kaip filmavo sudėtingiausius kadrus. Tai labai geras kūrėjų sprendimas, nes šios dalys buvo ne ką mažiau įdomesnės už pačią dokumentiką. Netgi būdavo įdomu sulyginti – štai rodo kaip visokios gentys prisitaiko prie tam tikrų gamtos sąlygų, o čia rodo, kaip šiuolaikiniai žmonės bando prisitaikyti su šiuolaikine įranga. Gaudavosi visai gražus palyginimas. Spėju, jog filmuojamiems žmonėms visi operatoriai ir darbuotojai dažnai atrodydavo juokingai. Pavyzdžiui, tikrai humoristiškai atrodė, kai džiunglių čiabuviai karstėsi į milžiniškų medžių viršūnes tiesiog rankomis, o šalia į medį sunkiai kėlėsi operatorius, apsiraišiojęs krūva virvių ir užsidėjęs visokiausias apsaugas.

Apie šį serialą galima šnekėti valandų valandas, kaip ir apie Planet Earth. Jie abu tokie žiauriai įdomūs, kad po to nevalingai priverčia domėtis tomis tautelėmis, gentimis – viskuo, ką parodė. Norite įspūdingų vaizdų? Žiūrėkite. Norite turiningai praleisto laiko prie televizoriaus/ekrano – žiūrėkite. Turiningiau neįsivaizduoju. Nemanau, kad egzistuoja koks nors paprastas žmogus (ne mokslininkas), kurio bent kas nors šiame seriale nenustebintų. Man irgi atrodė, jog apie pasaulio gyventojus žinau daug ką, bet po kiekvienos serijos suprasdavau, kad žinau absoliučiai mažai. Geriausios pasaulio pažinimo pamokos, kokias esu turėjęs. Po jų teliko vienas noras – į didžiąją dalį tų vietų nukeliauti ir viską pamatyti/patirti savo kailiu. Gaila, kad per mažai galimybių tą padaryti… Taigi, ačiū rekomendavusiems ir kviečiu visus – žiūrėkite ir džiaukitės.

Serialo puslapis pasinaršymui BBC – Human Planet Explorer.

• •

SAVAIČIŲ MEILĖS IR ŽMOGAUS ISTORIJA:
Barney’s Version (2010) – kelias minutes bandžiau prisiminti nors vieną neseniai matytą dramą, kuri paliktų tokį gerą ir malonų įspūdį. Šis filmas yra drama iš didžiosios D. Ta tikroji drama, kurioje netrūksta visiškai nieko – yra visos sudedamosios dalys, kokių gali prireikti bet kuriam žiūrovui. Išskirtinis intelektualas, hipių neštas ir pamestas, krūva žmonų, besikeičiantys draugai, mirtys, išsiskyrimai, ligos, nelaimės, liūdesys ir džiaugsmas. Man buvo sunku patikėti, kad šio filmo trukmė tik 2 valandos su trupučiu. Nesupratau, kaip buvo galima tiek visko sutalpinti į vieną filmą ir taip puikiai viską išpildyti – neskubinant, atidirbant, pateikiant ne paviršutiniškai, o kaip tik labai aiškiai ir subtiliai. Mėginu suprasti, kas šiame filme mane taip sužavėjo. Gali būti, kad vaidyba – Paul Giamatti buvo įspūdingas ir įsimenantis kaip niekad. Nors mačiau jį daug kur, bet neatsimenu nei vieno jo vaidmens. O šį prisiminsiu ilgam. Gali būti, kad siužetas – tiek visko sudėta, ir viskas pateikta taip gražiai ir nuoširdžiai, jog negalima neįsimylėti šios istorijos. Gali būti, kad išskirtinumas – šis filmas labai ramus, tačiau vis tiek kupinas įdomybių ir įtraukiančių scenų. Gali būti, kad dėl išpildymo – filmas taip įtraukė, jog net norėdamas nepastebėjau jokių kvailų smulkmenų ar nelogiškų siužeto posūkių. Žiūrint šį filmą stebėjausi: kaip gali taip viskas sklandžiai eiti? Galbūt tai buvo Paul Giamatti sugebėjimas tempti visą filmą aukštyn savo puikia charizma. Galbūt tai buvo mano nuotaika ar tiesiog nusiteikimas – gal kiti atras užkliūvančių dalykų, bet man retas filmas (ypač drama) susižiūri taip maloniai. Tai vienas geresnių šių metų filmų. Ypatingai nuoširdus filmas. Labai gražus. Ir visi kiti teigiami epitetai. Skubėkite žiūrėti.

SAVAIČIŲ GRAUDŽIAI JUOKINGA TIESA:
No Man’s Land (Nicija zemlja) (2011) – nežinau, kelintą sykį žiūriu šį filmą, bet kaskart jis man iš naujo patinka. Žaviuosi balkanais, nes tik jie sugeba iš žiaurių savo nelaimių ramiai pasijuokti ir dar pastatyti ypatingo gerumo komediją apie tai. Kalbu apie karą, kai buvo niokojama visa Bosnija ir Hercegovina. Filmo siužetas sukasi apie vieną bunkerį, ir beveik iš jo neišlenda. Bunkeryje – serbas ir bosnis. Pabėgti iš ten – praktiškai neįmanoma, nes bunkeris – viduryje fronto. Na, o toliau prasideda juodo absurdiško humoro situacijos – tarp jų, tarp JT taikos karių, tarp žurnalistų. O žiūrovams, nebežinantiems kaip reaguoti į karo baisybes, telieka iš jų pasijuokti. Kaip ne kartą buvo minėta „NVVGA“ varškės grupėje – nėra dalykų, iš kurių negalima juoktis. Tai viena puikesnių Europos kino juodo humoro komedijų. Tik atsiminkite, kad nors šis filmas priskiriamas prie komedijų, visgi jis nėra pramoga. Tai kūrinys, kuris turėtų priversti susimąstyti apie įvairius su tuo susijusius dalykus. Ypač Jungtinių Tautų infantilumą (kuo įsitikinome ir per Gruzijos-Rusijos konfliktą). Daugiau ir neberašysiu, nes tai vienas iš tų filmų, kuriuos pažiūrėti turi kiekvienas. Tad pirmyn.

SAVAIČIŲ FANTASTINIAI KEISTUOLIAI:
Being John Malkovich (1999) – galite toliau neskaityti – geriau eikite žiūrėti šio filmo. Kadangi pažiūrėjau Adaptation, to paties režisieriaus Spike Jonze ir to paties išprotėjusio scenaristo Charlie Kaufman kūrinį, tai prisiminiau, kad G. dar šio filmo nebuvo mačiusi. Mielai pažiūrėjau antrą sykį. Likau ne ką mažiau patenkintas, nei žiūrėdamas šį filmą per TV prieš kokius 8 metus. Tokius filmus žiūri ir galvoji, kaip nuostabiai jie įpina fantastinius dalykus į paprastą kasdienybę ir priverčia žiūrovą patikėti, kad viskas egzistuoja iš tiesų. Pusinis aukštas? Kodėl gi ne! Portalas į kito žmogaus smegenis? Kodėl gi ne! John Malkovich‘ius vaidina John Malkovich’ių? Kas trukdo! Visgi žiūriu, kad aktorių vaidinimas tikrus save – vizitinė Charlie Kaufman kortelė. Mėgsta jis tokius eksperimentus, ir išties, jie tikrai pavyksta. John Malkovich niekada nebebus toks pats, koks buvo iki šio filmo. Šitas filmas leidžia su juo susipažinti kažkaip… artimiau. Ir pažinti jo netikrą asmenybę su tikrumo iliuzija. Visų nukreizėjimų filme net neminėsiu. Turėjo būt linksma filmuotis, nes visi aktoriai vaidina lyg trenkti. Ir vaidina puikiai – vienintelis filmas, kuriame man netrūkčioja skrandis nuo Cameron Diaz :) Šio filmas neturėtų būti rekomenduojamas – jis automatiškai turėtų būti kiekvieno repertuare.

Blue Valentine (2010) - liūdna ir kažkaip stipriai užkabinanti meilės istorija. Nėra jokių pigių triukų – jokių nelaimių ar netikėtų ligų. Tiesiog dviejų žmonių santykių krizė, persipinanti su „tobulos meilės“ prisiminimais. Niekada negalvojau, jog dar įmanoma pastatyti įdomų filmą apie tą „tobulą“ meilę-seilę ir kad toks filmas gali būti įdomus ir nekeliantis žiovulio ar nervinio tiko. Visgi, kažkas tai dar sugeba. Ir sugeba tai praktiškai tobulai. O aktoriai sugeba suvaidinti liūdnus žmones taip, kaip retas gali. Tas liūdnumas kažkoks natūralus, turintis beviltiškumo – nesijaučia, kad suvaidintas. Trumpi prisiminimų epizodai – labai gražūs ir net kietaširdžiai turėtų pajusti romantiką (ypač vyrukui grojant ukulele – uch, reikia mokytis ja grot!). Ir dar geriausia scena – taksisto, kurio automobilyje niekas nesigrabinėja :)) Beje, tai filmas, kuris neįprastas tuo, jog čia bjauriai elgiasi ne vyras – o būtent moteris. Šiame filme vyras yra puikus tėvas, ne tinginys, atsakingas, mylintis vyras ir jam labai rūpi šeima. Moteris, tuo tarpu, yra žiauriai prasta motina ir šalta kaip ledo kalnas. Iš tiesų tas atvirkštinis, nei įprasta, pasikeitimas rolėmis man patiko. Užtenka, kad visuose filmuose neatsakingi ir bjaurūs yra tik vyrai. Tai tikrai neatitinka realybės :)

Taigi, drąsiai žiūrėkite šį filmą. Kad ir kaip nuobodžiai skambėtų žodžių junginys „romantinė drama“, šis filmas ženkliai pralenkia daugumą savo žanro filmų. Liūdnas, beviltiškas, bet gražus filmas. Labai „skaniai“ suklijuotas – gerai padirbėta prie tam tikrų vietų, kad užkabintų kiekvieną jausmą. Netuščias ir geras vakaro praleidimas.

• •

Rise of the Planet of the Apes (2011) – vasaros filmas-žvaigždė. Reklamuotas, išgirtas, siūlytas ir visaip kaip garbintas. Tiek įdomiai prireklamavo, jog net mane labai labai viliojo nueiti. Viliojo ir tuo, jog senojo filmo „Beždžionių planeta“ priešistorė, ir tuo, kad anonsas sudarė įspūdį, jog filmas bus labai įtemptas ir geras veiksmo filmas. Tai iš pat pradžių pasakysiu, jog anonsai (kaip visada) meluoja. Veiksmo filme ne tiek ir daug, o kai filmas baigiasi, kyla toks švelnus klausimas „O tai ką, jau viskas?“. Pagrindinė filmo kova, kuri turėtų būti ypač įspūdingas reginys, pralekia labai greitai ir net nespėji susivokti, kad jau viskas. Aišku, režisierius protingas kaip velniokas – paliko tokį žingeidumą „kas bus toliau“, jog garantuotai antra dalis finansiškai bus sėkmingesnė už šią. Efektai filme padaryti tobulai, net nesigilinsiu – gražu ir profesionalu. Kokybė! Yra filme keletas tikrai įspūdingų scenų, viena gi išsiskiria taip, kad net priverčia išsižioti – tokių scenų darbas (pradedant aplinka, baigiant vaidyba, garsu, kamera) vertas pagyrų. Atrodytų viskas lyg ir nuostabu, tačiau… Tačiau išlenda pagrindinė siužeto mintis, kuri toli gražu nėra labai pagirtina. Na taip, žmonės tikrai žiauriai elgiasi su gyvūnais. Tačiau kiek filme parodoma to žiaurumo, tai čia yra tik mažutėlytė dalelytė to, kas iš tiesų vyksta realiame pasaulyje. O siužetas šiek tiek nervino dėl to, jog labai pigiai papirko žiūrovą ir privertė jį nekęsti žmonijos ir gailėtis beždžionių. Yra už ką jų gailėtis – kai tokios mielos beždžionėlės gyvenimas nupiešiamas taip gražiai, lyg laimingo kūdikio, o tuomet ateina siaubas baubas ir viską sugadina – kaip gi neliūdėsi dėl tokios nelaimės. Ir žiūrovai iš tiesų labai lengvai apdurninami. Žiūrovui iš tiesų net nerūpi, kas iš tikrųjų vyksta parodytose laboratorijose ir jam net neįdomios kitos filmo beždžionės, ant kurių bando visokiausius vaistus ir pan. Žiūrovui visą filmą baisiai gaila beždžionės-herojės, kuri gyveno laimingą vaikystę, o dabar jai tenka gyventi kelių kvadratinių metrų dydžio dėžėje ir dar kęsti ne tik žmogaus psichologinį smurtą, bet ir savo gentainių priespaudą. Pasakysiu ironiškai: ajajaj, kaip baisu.

Filmas – pigūs siužeto triukai persipynę su įdomia istorija apie tai, iš kur atsirado Beždžionių planeta. Taip pat – juokingos priežastys (vaisto nuo Alzhaimerio paieška), puikaus aktoriaus visiškai prasta vaidyba (James Franco). Pagyrimui – tobulos beždžionės, kai nesuprasi kur kompiuterinės, o kur tikros. Puikus beždžionių elgsenos perpratimas. Ir, kaip minėjau, kelių esminių scenų ištobulinimas iki tokio lygio, jog tikrai išsižiojau. Galėčiau abiejų pusių dalykų vardinti daugiau, bet nėra reikalo. Filmą pažiūrėti verta, jis labai įdomus ir gerai susižiūrintis. Gaila, kad buvo pasiduota kelioms holivudinėms filmų kūrybos klišėms – tai pagadino filmą ir neleido jam tapti išskirtiniu. Bet visai verta. Įdomus, neblogas ir kokybiškas holivudinis popselis.

• •

Adaptation. (2002) - įsivaizduokite tokią situaciją: Nicolas Cage vaidina tikrą, egzistuojantį, garsų Holivudo scenaristą Charlie Kaufman, kuris pats parašė scenarijų šiam filmui kartu su savo neegzistuojančiu broliu dvyniu (kurį irgi vaidina Nicolas Cage), kurį išsigalvojo tik dėl šio filmo, ir kuris imdb.com įvestas kaip tikras asmuo ir kuris dar buvo nominuotas Oskarui (tai pirmas ir vienintelis kartas, kai išgalvotas asmuo nominuotas Oskarui). Skamba šizovai? Tai patikėkite, taip ir yra. Įdomiausia stebėti filmą suvokiant, kad filmą rašęs žmogus rašė apie save. Ir dar visą filmą negali atsikratyti įtarimų, ar jo dvynys brolis – egzistuoja? Be viso to dar turime stiprų antrinių aktorių užnugarį – Meryl Streep ir ypatingai Chris Cooper. Gauname labai šizovą ir visai įdomų filmą. Bėda tik viena, jog filme tiek keistenybių ir pagrindinio personažo klejonių, kad kartais tiesiog pasiklysti siužete arba net imi jį sunkiai sekti – stengiesi sukoncentruoti dėmesį. Idėja, veiksmas – viskas OK, puiki istorija. Tačiau dalyje filmo tai dėstoma taip lėtai, jog pasidaro nuobodu. Tai prisipažinsiu, jog dalį filmo buvo tikrai nuobodu ir sunku žiūrėti. Tačiau įdomesnės vietos pataisydavo reikalus, o bendras jausmas pažiūrėjus filmą buvo geras. Tai galiu tik pasakyti, kad tai tikrai nekasdienis, neįprastas filmas ir verta pažiūrėti vien dėl to, jog tokių filmų daug nepastatoma. Jis tiesiog originalus. Kitoks.

Nausicaa of the Valley of the Wind (Kaze no tani no Naushika) (1984) – labai liūdėsiu, kai baigsis anime filmų kolekcija, kurią man rekomendavo pažiūrėti. Aišku, dar jų turiu, bet sąrašas artėja prie pabaigos. Net nenoriu kartotis, nes visi mano anime filmų aprašymai vienodi. Neatsistebiu fantazija, grožiuosi vaizdais, mėgstu nuotaiką ir apskritai daugumą šių filmų laikau meno kūriniais. Kartais žiūriu ir nesuprantu, kaip įmanoma ne tik vaizduotėje sukurti tokius pasaulius, bet juos taip puikiai atvaizduoti ekrane. Šis filmas – apie nykstantį pasaulį, kuriame žmonės saugosi nuo milžiniškų vabalų, gyvenančių nuodinguose ir besiplečiančiuose miškuose. Tarp viso to dar vyksta karas tarp žmonių genčių ir t.t. Didelis bardakas, kuris visas labai gražiai nupieštas. Jeigu mėgstate fantastines knygas, istorijas, pasakas – garantuotai patiks. 2 gyvenimo valandų vertas filmas.

Cars 2 (2011) – prieš trejus metus pažiūrėjęs pirmą dalį, pasirodo, ja džiaugiausi. Pamatęs šios anonsą, nebuvau labai sužavėtas ar paskatintas pažiūrėti. Na, bet pažiūrėjau. Jokių emocijų. Ir blogai, ir gerai. Blogai, jog Pixar animaciniai filmai po žingsnelį tampą durninimo būdas vaikams – prifarširuok filmą pigių nesąmonių, pasilakstymų ir šablonų, ir pritrauksi vaikų dėmesį. Lieka vis mažiau originalumo. Gerai, jog vis dar išlieka personažų kūrybos kokybė, stengiamasi išlaikyti tam tikrą animacijos lygį, kokybė dar jaučiama. Be to buvo ir smagių vietų filme, dalis net visai juokingų, tad atsvėrė šiokį tokį nepasitenkinimą dėl siužeto nuobodumo. Štai taip nuomonė per viduriuką ir stovi. Labai nustebau pamatęs, kad pirma dalis man labai patiko, nes pažiūrėjęs šią dalį niekaip neprisiminiau, kaip reagavau į pirmąją. Po tiek laiko atrodė, jog ji buvo gan panaši į antrąją, bet, reiškia, tuo metu susižiūrėjo maloniau. Beje, labai labai labai geras lietuviškas įgarsinimas. Visiškai pataisantis filmą. Dalis scenų būtų buvusios daug nuobodesnės, jei ne puikūs lietuvių garsintojų balsai ir juokeliai. Tai tiek. Tikiuosi, kad trečios dalies jokiu būdu nebus.

Kai apkabinsiu tave (2010) – patyrę lietuvių kino meistrai nusprendžia, kad mūsuose nieko įdomaus nevyksta, todėl pastato filmą apie tai, kaip tėvui ir dukrai (lietuviams) buvo sudėtinga pasimatyti po antrojo pasaulinio karo… Berlyne. Prieš pat pastatant Berlyno sieną, kai santykiai tarp Rytų ir Vakarų Berlyno jau buvo degantys. Pasakysiu atvirai – tai tas pats, kas pastatyti filmą, kaip kokiam nors lenkui kaimiečiui buvo sunku rinkti grybus ir prasimaitinti, nes jo grybavimo vietose pastatė Aušvicą.

Jei būčiau vokietis, ypač gyvenęs per Berlyno sienos pastatymą, pasiųsčiau filmo kūrėjus vienon vieton. Tuo metu, kai Vokietijoje įtampa buvo didžiulė, kai žmonės buvo žeminami, sekami, kankinami ir susikaldymas žlugdė visą valstybę (gal tiksliau tautą), lietuvių kūrėjai sumano spjauti į visas to laikmečio problemas ir pastato filmą apie tai, kaip kažkokiai mergiotei žiauriai sunku pamatyti savo tėvelį, kuris yra komuniagų pusėje, o ji – komunistų nekenčiamų amerikanskų pusėje. Ir visą filmą jie visaip bando susitikti, skambinėtis ir apsisaugoti nuo „Stasiukų“. Aš neįsivaizduoju nuobodesnės temos kuriant filmą apie Berlyno sienos statymo laikmetį.

Neneigsiu, kad filmas pastatytas visai gražiai, suvaidinta tikrai neblogai ir žiūrint iš kinematografinės pusės – viskas OK. Juda tas lietuvių kinas šiaip ne taip. Nors filmavimo vietų ir per mažai (biudžeto neužteko?), o autentiški senų juostų vaizdai yra visiškai nevykęs ir nebenaudotinas dalykas normaliame filme (ypač toks kiekis), labai nenoriu kažko peikti. Neblogas keturkalbis filmas, vaizdas gražus, autentika kažkiek jaučiama. Bet… Yra per daug „bet“.

Ir dar pamiršau paminėti, kas labai mane prajuokino – tai mėginimas pamėgdžioti garsius filmų režisierius ir pabandymas pastatyti siužeto vingį „Vizija“. Ta vizija apie vienuolį, einantį per ugnį, buvo taip prastai pastatyta ir tokia juokinga, jog visiškai sugadino filmo bendrą vaizdą. Po to vizijos vertinimas krito per žemai, kad galėčiau šį filmą kam nors rekomenduoti pažiūrėti. Tad tikrai nerekomenduoju. Filmas apie nieką. Dar vienas lietuvių fiasko, kuris iš vaizdinės pusės neblogas, bet iš siužeto pusės – nuobodi nesąmonė.

• •

Priest (2011) – lyg išsipildę baisiausi mano košmarai :)) Ateities pasaulis, kuriame visi žmonės yra priklausomi nuo Bažnyčios, gyvena jos valdomuose miestuose, yra atsakingi jai ir meldžiasi kaip prisukti :)) Awesome! Be viso kito, čia dar yra vampyrai, nuo kurių visi Bažnyčios prieglobstyje ir ginasi. Yra tokie kunigai-mušeikos, kurie vampyrus žudo, na ir ten visaip rutuliojasi istorija. Istorija – neįdomi. Nuobodus filmas. Eilinis tamsus pasilakstymas ir muštynės su baisiais vampyrais. Toks nuobodokas kūrinėlis, man nelabai patiko. Gal tik idėja smagi, neneigsiu :)

Little Man (2005) – dokumentinis filmas apie labai priešlaikinį gimdymą, kurio neišgyvena 99,999999% kūdikių. Išgyvenusio istorija. Viso nepažiūrėjau, neištvėriau, baisi istorija, bet tokia jau ta gamta. Kartais pagalvoji, ar tikrai jau taip baisiai elgiasi daktarai ir tėvai, kurie leidžia tokiam neišnešiotam kūdikiui numirti. Bet negaliu nieko sakyti, nes pats to nenoriu ir tikiuosi nepatirsiu. Susilaikau nuo komentarų. Beje, dalis filmo yra gan nuobodu, kur vien jausmingi pasakojimai. Besilaukiantiems tėvams ar šiaip silpnų nervų žmonėms geriau nežiūrėti – tik bereikalingos baimės. Nors istorija apie pasiaukojimą graži – bet garantuotai bus be laimingos pabaigos. Todėl ir nesinori net galvoti apie tokias nelaimes.

Small Town Murder Songs (2010) – neįveikiau. Nuobodi istorija apie policininką mažame miestelyje. Ir žmogžudystes, dar kažką. Filmas, kuriame jauti kažkokį didelį potencialą. Prie jo truputį nagus prikišus keliems profesionalams, gautųsi labai neblogas kūrinys. Bet, deja. Buvo visai originalu paklausyti garso takelio, susidedančio iš gospelo giesmių, bet tik tiek. Gal kam ir bus įdomu, manęs neužkabino.

Scream 4 (2011) - net galima nespėlioti, kad šis filmas man nepatiks. Bullšitas kažkoks. Ar kas nors dar žiūri tokius „siaubiakus“, kuriuos sunku siaubiakais pavadinti? :) Čia kažkokia nuobodus tragikomediškas filmas, kuriame bandoma padaryti stebinantį siužetą, bet kad tas siužetas matytas n kartų ir visiškai niekuo nenustebina :) Nuobodu, ir tiek.

|| 33-34 savaitės (2011) kinoteatras ||

O gi malonūs stebuklai šių savaičių kinoteatruose! Jeigu norite ilgo sąrašo, ką galėtumėte žiūrėti likusias vasaros dienas – šis įrašas puikiai tinka. 80% iš šių filmų – rekomenduoju žiūrėti, galima drąsiai. Per kitus kinoteatrus nusimato irgi panašiai :)

SAVAIČIŲ VEIKSMAS, SIUŽETAS, KABLIUKAS ir PUIKUS TĘSINYS:
Elite Squad 2 (Tropa de Elite 2) (2010) – jei dar nematėte, būtinai žiūrėkite pirmą dalį. Pusiau išgalvoti, pusiau rimtais faktais paremti filmai apie Rio de Janeiro sukarintos policijos dalinį, užsiimantį narkotikų valymu iš Rio lūšnynų ir paties miesto. Pirmoje dalyje buvo daug veiksmo, šaudynių ir kenčiančių narkodilerių. Kitaip sakant, pirmame filme visi užsiėmė nusikaltėlių gaudymu ir situacijos Rio gerinimu. Antras filmas – daugiau politikos. Kai nusikalstamumas pagaliau sumažintas ir karinis dalinys nudirbęs daug juodo darbo, atsiranda terpė korupcijai – korumpuotiems policininkams ir juos remiantiems politikams. Ir tuomet viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Antrasis filmas ne ką mažiau įdomus už pirmąjį. Aišku, jie gan stipriai skiriasi savo siužeto intensyvumu, tačiau vis tiek labai įdomu žiūrėti pilną istorijos išpildymą. Verta buvo laukti pabaigos – plojau katučių kaip mažas vaikas, nes žiauriai džiaugiausi ten vykstančiais įvykiais :)

Dar paminėsiu, jog tai sėkmingiausias visų laikų brazilų filmas. Vos jam pasirodžius, jį rodė beveik 700 kino teatrų. Na bet nėra ko stebėtis, nes filmas padarytas visiškai profesionaliai ir įdomiai. Įtraukė nuo pat pirmos minutės. Vienas geresnių paskutiniu metu matytų veiksmo filmų su įdomesne istorija ir potekste. Kartais tokių įdomesnių filmų mesteli ir Holivudas, bet labai dažnai jiems pritrūksta tokios išskirtinės vaidybos, kaip šiame filme. Kartais net atrodo, jog aktoriai iš tiesų dirbo tuose darbuose ir buvo tie kariai. Bent žiūrėdamas pirmą dalį taip galvojau nuolat. Jeigu norite išskirtinio veiksmo filmo – pirmyn žiūrėti. Jei nenorit – vis tiek pirmyn žiūrėti, nes tai tikrai aukštumoje esantys du brazilų filmai. Ir nors režisierius sakė, jog trečios dalies nedarys, bet aš jos vis tiek labai lauksiu.

••

SAVAIČIŲ „VESTERNŲ IRGI BŪNA GERŲ“:
True Grit (2010) – vesternas! Tikrų tikriausias. Prasidėjęs labai nuosekliai ir išsamiai išpildant personažų asmenybes. Bet pasibaigęs labai intensyviai, per greitai ir kažkaip suplaktai. Na bet nieko tokio. Prisimenant mano „meilę“ vesternams, šiame filme aktoriai vaidino„nevesterniškai gerai“. Charizmos, labai stiprios charizmos! O pats filmas kvepia tokia gera autentika, jog negali atsigrožėti. Bet ko tikėtis, kai režisieriai – broliukai Coen’ai, o aktorių komanda – Jeff Bridges, Josh Brolin ir netgi labai nustebinęs Matt Damon. Anksčiau buvo galima juoktis iš Damon’o, kad jis tik saldus berniukas, vaidinantys lengvuose bajavykuose, bet žiūriu, jog jis užtikrintai žengia Brad Pitt pėdomis – kuo toliau, tuo geriau vaidina vieną į kitą nepanašius vaidmenis. Tai kaip ir bebūtų keista, bet Damon’ui šiame filme visiškai neturiu ką prikišti. O Coen’ai – vieni iš retų režisierių Holivude, kurie neregresuoja. Kepa vieną filmą po kito, tvarkingai kas metus. Kartais pastato kokį vidutinišką kūrinį, matyt pinigų uždirbimui, tačiau kitais metais ateina su penkiskart stipresniu kūriniu, nei kada nors iki tol. Keturi paskutiniai metai, keturi filmai, visi absoliučiai skirtingi, bet visi žiauriai geri. Tikiuosi, kad jie nesustos ir dirbs taip dar mažiausiai 5 metus.

Apskritai visi personažai filme gerai išdirbti (kaip ir visada Coen’ų filmuose – prisiminkime paskutinį jų šedevrą A Serious Man). Vaizdai gražūs, siužetas smagus ir nėra čia ką daugiau kalbėti. Tiesą sakant, šis filmas tikriausiai bus iš tų, kuriuos laikui bėgant pamiršiu ir po kelių metų jie išsitrins iš mano rekomendacijų smegenų dalies. Bet tai gali būti dėl to, ką ir sakiau – labai suplaktai užbaigtas filmas, kuriame nebuvo išsiskiriančios pabaigos. O tokios pabaigos labai norėjosi ir buvo tikėtasi. Bet gal tuo šis vesternas ir geras – tikroviškas, paprastas ir nemalantis iš tuščio į kiaurą. Viens du, nušovė, viens du, pakorė. Jokių tep-lep. Visiems gerų filmų mėgėjams tikrai rekomenduoju. Jei būtų daugiau tokių filmų, būčiau daug laimingesnis.

••

SAVAIČIŲ „NORS IR TRUPUTĮ PERSPAUSTA, BET PUIKU“:
Biutiful (2010) – kai pirmą kartą pamačiau Javier Bardem filme No Country for Old Men, jau tada buvau apstulbęs, kokio gerumo aktorius jis yra. Tai buvo pirmasis rimtas susidūrimas su jo vaidyba. Nuo to karto laukiu kiekvieno filmo su juo. Ne išimtis buvo ir šis. Neįmanoma ignoruoti šio filmo, kadangi tai Babel, 21 Grams ir Amores Perros režisieriaus darbas. Ispanakalbės šalys visuomet sugeba pastatyti tokius niūrius filmus, jog ilgam palieka įspūdį. Paprastai apie kokį nors sunkiai besiverčiantį žmogų ar šeimą, kuriam ne tik kad nesiseka, bet dar ir visokios nelaimės pradeda kristi ant galvos. Taip ir šiame filme – na jau tokio šūdino gyvenimo nesinori linkėti niekam. Aišku, galima būtų pasiginčyti, jog personažo gyvenimas buvo dar visai nieko – turėjo už ką pavalgyti, kur gyventi. Bet kai ant jo galvos pradėjo kristi visos nelaimės, to jau buvo perdaug. Išties – perdaug. Žiūrėdamas vieną akimirką net galvojau, jog scenaristai šiek tiek perspaudė – tiek mėšlelio vienam žmogui – šiek tiek neįtikima. Ir tikrai iš siužeto buvo galima išimti tuos dvasių dalykus, nes jie atrodė nenatūraliai, kai tuo pat metu buvo bandoma perteikti sunkią gyvenimo realybę. Tačiau šias scenaristų klaidas ištaisė nepriekaištinga Javier ir kitų aktorių vaidyba. Vienas iš tų filmų, kurie pateikti ir suvaidinti taip gerai, jog visiškai įtraukia, įtikina ir net pagauni save užsimiršus, kad žiūri išgalvotą istoriją. Filmo herojus turi tikrai stiprią psichiką. Nes visą filmą matai tik vieną žinutę – „reikia nepasiduoti“. Ir nors kai kuriomis akimirkomis net žiūrovas turėtų suprasti situacijos beviltiškumą, bet herojus sugeba iš visur išspausti kažką gero. Eh, kad aš taip mokėčiau su savo šimtą kartų mažesnėm problemom…

Kitas dalykas – bendras filmo vaizdas. Kaip tik šiais metais pirmą kartą buvau Barselonoj (filmas joje filmuotas). Mačiau tuos visus imigrantus, gatvėse pardavinėjančius pigų šlamštą ir žaibo greičiu susipakuojančius savo paklodes, kai tik pasirodydavo pareigūnai. Bet niekada nepagalvojau, kas vyksta visos šios prekybos užnugaryje. Šis filmas – labai puiki galimybė pažvelgti į kitokią Barseloną, ar tiesiog kitokį didmiestį. Tikrai rekomenduoju kaip labai gražų, liūdną ir puikiai atliktą filmą.

••

SAVAIČIŲ PERDIRBINYS ARBA „KORĖJA KALA Į KLYNĄ“:
The Good The Bad The Weird (Joheunnom nabbeunnom isanghannom) (2008) – kaip jau pradėjau su tais vesternais prieš kokį mėnesį, taip ir nebepavyksta pabaigti… O juk taip jų nemėgstu, net atsibodo kartoti. Bet! Nemėgstu tų senų, vadinamų „tikrųjų“. Šis P. Korėjos filmas, kaip galima suprasti iš pavadinimo, yra garsiojo vesterno The Good, The Bad and The Ugly tarsi parodija. Parodijos kvapelis gal šiek tiek jaučiamas, bet šį filmą parodija vadinti gan sunku. Čia labiau nuotykių filmas su tam tikromis ano senojo vesterno ištraukomis ir pakartojamais dialogais. Nors siužeto esmė irgi labai panaši – kažkas sužino, kur yra lobis, visi pradeda jo ieškoti ir galų gale prie lobio vyksta įnirtinga kova. Tik dar pridėkite daugybę neblogo rytų šalių humoro – ir štai gauname humoristinį veiksmo filmą, panašų į vesterną. Humoro tikrai nemažai ir jis – labai vykęs. Apskritai filmas nuteikė smagiai ir susižiūrėjo lengvai. Labai puiki ir linksma vaidyba – vien žiūrėjimas į aktorius sukeldavo šypseną. Kažkuo priminė labai nuostabų filmą Kung Fu Hustle – vieną geriausių matytų Azijos komedijų, pasižymėjusią visame pasaulyje. Vienu žodžiu, labai vykęs filmas, kuriame juntamas atsidavimas ir pilnas įdirbis. Be to negaliu nepaminėti nuostabaus operatoriaus darbo – kai kurios scenos nufilmuotos taip originaliai ir gerai, kad net nesupranti, kaip anksčiau niekas nesugalvodavo parinkti tokių rakursų. Už operatoriaus darbą tai tūkstantis balų. Nemažiau. Tad jei norite netradicinio filmo – originalaus, aktyvaus, greito ir pralinksminančio – pirmyn žiūrėti.

Another Year (2010) – žiūrėjau šį filmą ir galvojau, kaip gerai senstant būti tokiais žmonėmis, kaip filmo porelė. Paprasti žmonės, gyvenantys savo ramų gyvenimą, nekeliantys nereikalingų problemų sau ir aplinkiniams, pabendraujantys su savo draugais ir padedantys tai vienam, tai kitam. Ir netgi daržovių darželis man visai tiktų, mielai kapstyčiausi. Tai štai toks šis filmas ir yra. Ramus, paprastas, pilnas visokiausių juokingų ir rimtų dialogų. Siužetas koncentruojamas apie šią laimingą senstančią porą, kuri turi keletą ne visai laimingų draugų, turi giminių, sūnų ir su visais šiais žmonėmis kažkaip sugyvena. Su vienais lengviau, su kitais sunkiau. Filmas toks natūralus, jog vėlgi, akimirkomis pagalvoji, jog filmuojami tikri žmonės. Būna, žmonės paklausia: „O kam reikia statyti tokius filmus? Kokia jų prasmė? Čia juk vien tik šneka ir nieko nevyksta.“ Man, asmeniškai, tokie filmai patinka dėl to, jog padeda šiek tiek nusileisti ant žemės ir pagalvoti apie žemiškus dalykus. Be to, tokiuose siužetuose neretai įžvelgi kažkokių panašumų ir su savo gyvenimu. Pavyzdžiui, šiame filme ta vieniša draugė – pažįstamas asmens tipas. Ir todėl tokie filmai yra gerai, nes gali iš šono pasižiūrėti į tokį elgesį suvaidinančius žmones ir gali pats pasverti, ar nesielgi panašiai ir kaip reiktų elgtis, kad visiems būtų geriau. Pagrindinis šio filmo pliusas, kaip ir minėjau, yra natūralumas. Kartais reikia tokių filmų, kad pasiilsėtum nuo visų fantastinių ar įtemptų veiksmo filmų. Tik yra labai blogai, kai natūralistiniai filmai būna nuobodūs – tuomet ir spjaudaisi žiūrėdamas. O šis, kaip bebūtų keista, nė akimirkos nebuvo nuobodus. Paprastas, lengvas, vietomis juokingas. Nors ir nėra kažkoks didelis šedevras, bet visai patiko, padėjo atsipalaiduoti ir pamąstyti apie savo gyvenimą po 35 metų :)

Brat (1997) - atrodantis kaip senas filmas, bet iš tiesų – ne taip ir seniai pastatytas. Negirdėjote apie jį? Tai mane vaikystėje sužavėjęs rusų filmas apie sunkų rusų gyvenimą ir smulkiuosius niekšelius. Kitaip sakant, išvaizdus pasakojimas apie tikrą, visiems mums žinomą postsovietinę Rusiją. Parodomas visas žmonių skurdas, apleisti miestai, į lūšnynus panašūs gyvenamieji namai ir tas baisus žmonių mentalitetas, kai vieną akimirką visi draugai ir viskas gražu, o kitą akimirką – vien idiotai ir visokie banditėliai. Iš tiesų man įdomiausia būtų stebėti užsieniečius, žiūrinčius tokį filmą. Kokius italus ar amerikiečius. Jiems tai, matyt, atrodytų kaip gerų scenos dekoracijų filmas ir klaustų, kur tokį filmavimo miestelį kūrėjai pasistatė :) O mums tai – savo akimis matyti vaizdai. Aš nors ir gan jaunas, bet gerai prisimenu tokią niūrią aplinką. Pažiūrėjęs filmą negaliu atsidžiaugti, kad progresuojam ir tampam vis civilizuotesne šalima. Jei dar kas nematėte šio filmo, pažiūrėkite. Vienas iš tų rimtųjų rusų kino darbų, kuris tikrai nė kiek nepanašus į šiuolaikines idiotiškas jų komedijas ar pan. Viskas šiame filme labai gerai. Rekomenduoju, jei dar abejojote ar apskritai negirdėjote.

Antra dalis: Brat 2 (2000) – ne tokia gera kaip pirmoji. Šįkart daugiau Amerikos, visokių nesąmonių ten. Aišku, ruselių nuotykiai Amerikoje visai įdomiai atrodo, tačiau 2 valandos tokiam filmui – per daug. O su siužetu – persistengė, prigalvojo visokių mafijozų – bet pinigų normaliam aktoriui ir patalpoms neužteko. Tai ir atrodo kažkaip keistai, kai multimilijonierių gali pričiupt paprastas rusas :) Antros dalies žiūrėti nebūtina. Tai gan silpno siužeto filmas, kur dar reikia pagalvoti, kokia siužeto prasmė ir kas čia įdomaus buvo. Galima žiūrėti tik dėl to, kad tai smagus rusiškas filmas, bet jis tikrai nėra geras. Toks jausmas, kad pirmoji dalis daryta nuoširdžiai, tikroviškai, o antrąją jau mėgino pritempti prie amerikietiškų bajavykų (ar netgi juos kopijavo). Tai žiūrėkite nebent dėl pirmos filmo pusės, kur veiksmas Maskvoje. Ten visai nieko. Yra dar ale trečioji dalis – Syostry. Bet nežinau, ar verta žiūrėti. Nevilioja.

••

Conviction (2010) – kas dar vis netiki Sam Rockwell aktorystės sugebėjimais – aš jūsų nesuprantu :) Šiame filme, pastatytame pagal tikrą istoriją tikrame gyvenime, Sam Rockwell suvaidino dar vieną savo ypatingai profesionalų vaidmenį. Nors pats filmas ir vidutinis, labiau paperkantis tik dėl to, jog pastatytas pagal tikrus įvykius, bet aktorių vaidyba tikrai nenuvilianti. Hilary Swank, aišku, dar reikėtų pasistengti, bet aš nelabai tikiu, kad kada nors jai pavyks. Na ji tokia… paprasta aktorė. Filmo istorija – apie moterį, kuri paaukojo beveik 20 metų savo asmeninio gyvenimo, kad iš kalėjimo ištrauktų savo brolį, neteisingai nuteistą už žmogžudystę. Istorija apie policijos korupciją, apie teismų kvailybes, apie žmonių pasiaukojimą. Tokia gan liūdna istorija, bet prikaustanti ir sudominanti. Žiūrėdamas filmą taip ir įsivaizduoji, kaip viskas vyko tikrame gyvenime. Aišku, visokie šeimos santykiai filme labai pasaldinti ir perspausti. Vaikų geranoriškumas vimdė ir netikiu, kad jie taip kalbėdavo tikrame gyvenime. Bet nepaisant tokių smulkmenų, viskas čia gan neblogai. Pabaiga labai gražiai padaryta, visi laimingi ir ramūs. Aišku, galima ir šiek tiek paspjaudyti į režisieriaus holivudinius pasisaldžiavimus: daug kas įvairiuose forumuose užduoda klausimą, kodėl filmo gale, kai buvo pateikiami įvairūs faktai, nebuvo pateikiamas esminis faktas apie tai, jog po tiek metų išėjęs į laisvę, istorijos herojus po nepilno pusmečio užsimušė. Tikriausiai režisierius norėjo filmą palikti didvyrišką ir užsaldintą, bet tai iš tiesų nėra labai gerai… Na, bet tiek to. Rekomenduoju pažiūrėti kaip įdomią istoriją apie atsidavimą savo principams.

Paprika (Papurika) (2006) – uaaaauu… Kai japonams nušoka protas, gaunasi tokie filmai… Šitas filmas yra viena didelė įspūdinga šiza. Bet tikrai nebloga šiza. Istorija apie aparatą, leidžiantį patekti į žmogaus sapnus. Kai kažkas aparatą pavagia ir užvaldo, prasideda sapnų ir realybės susiliejimas ir visiškas kostmasas. Pusę filmo nelabai supratau, ką žiūriu. Kitą pusę filmo galvojau „na jų ir vaizduotė…“. Iš tiesų labai neblogas kūrinys. Dar vienas iš anime filmų, kurie man patiko (žiūriu, kad jų kuo toliau, tuo daugiau). Tačiau šis labai išsiskiria iš mano anksčiau matytų – nors dalis jų irgi buvo sudaryti iš šiek tiek keistų fantazijų, tačiau šio tikriausiai nepralenks niekas. Ne veltui jis dažnai patenka į visokius „keistų“ filmų dešimtukus. Kitaip sakant, net David Lynch galėtų iš tokių kūrinių mokytis. Šiaip žiūrėti tikrai galima – visai įdomu, be to kaip ir minėjau – prikurta tikrai įspūdingų vaizduotės padarinių. Tačiau tikrai ne kiekvienam patiks, nes ne kiekvienas gali suprasti, apie ką ten viskas. Bet išties šį filmą galima žiūrėti jo net ir nesuprantat – jis štai toks gražus ir įtraukiantis, kad prasmė jam net nelabai būtina. Dar sykį – žaviuosi japonų fantazija. Įspūdinga.

Paul (2011) – nuotaikinga (na tikrai su gera nuotaika) komedija su seniai žinoma aktorių porele Simon Pegg ir Nick Frost. Kažkada jie kartu žudė zombius, po to buvo stori policininkai, o dabar – draugauja su ateiviu. Lengvo pobūdžio ir neįpareigojančio žiūrėjimo filmas. Siužetas paprastas kaip viensdutrys, istorija pasakojama (kaip ir paminėjau) nuotaikingai, pilna lengvų juokelių, šiek tiek dramos ir dar kažkiek nesąmonių. Tiesa, dar laiminga ir išlaižyta pabaiga. Sudėjus visas šias dalis, gauname paprastą holivudinę komediją su šiek tiek britiško humoro kvapelio (nors gal čia britų aktorių vaidyba tokį įspūdį sudaro). Filmas tikrai neblogai padarytas. Nekalbant apie šiuolaikinius grafikos sugebėjimus – jau taip gražiai įkomponuotas tas ateivis, jog nesimato jokių netikslumų. Abu aktoriai puikiai vaidina su „tuščia vieta“, kas paprastai aktoriams būna gan sunku. Nors šis filmas ir neprilygsta šio dueto ankstesniems duetiniams filmams, bet peikti negaliu . Man visai patiko ir neprailgo. Galima žiūrėti, bus iš ko pasijuokti (o ypač iš krikščionės atvertimo scenos :)) ).

Captain America: The First Avenger (2011) – kadangi dabar didžiuliai pinigai uždirbami iš garsių komiksų ekranizacijų – negalėjo neatsirasti ir Kapitono Amerikos. Vien pavadinimas blaivesniam žmogui gali sukelti skrandžio traukulius. Bet neišsigąskite. Visgi Kapitono komiksai tikrai buvo neblogi, viskas ne taip baisiai, kaip skamba pavadinimas. Tai istorija apie genetiškai modifikuotą žmogelį, kuris tampa didvyriu ir pradeda kovoti su blogiukais. Dar reikia paminėti, kad viskas vyksta aplink Antrąjį pasaulinį karą; bet komikso istorijoje, žmonija tuo metu jau gan ženkliai išsivysčiusi, turi visokiausių gerų ginklų, skraidančių didelių laivų, išradimų, o ir pati istorija susieta su ponu Stark’u, kuris dar žinomas iš Iron Man filmų – genialus išradėjas, sukūręs daug visokių įdomių aparačiukų ir daiktų. Taigi, tai dar vienas, kaip aš juos vadinu, herojų filmas iš Iron Man serijos. Bet tame nėra jokio cinizmo. Šitie filmai turi savo specifiką – ir man jie visai patinka. Kapitonas Amerika, tiesa, pasirodė šiek tiek nuvalkiotas. Personažo širdingumas ir jautrumas vimdė intensyviai. Pūpsantys raumenys kėlė krizenimą. Suplaktas veiksmas ir pagreitintos esminės siužeto vietos – labai blogai. Buvo daug tų minusų, gal net daugiau nei pliusų, bet kaip veiksmo filmas – 100% žiūrėtinas. Šaudo gaudo, laksto, sprogsta, skraido: bajavykas kaip reikiant. Kine tikrai atrodė įspūdingai ir prabėgo maloniai.

Iš tiesų visą filmą labai gerai apibūdina mano ir G. kartu prieita išvada: na taip, filmas tikrai „amerikietiškas“ ir perspaustai herojiškas, dėl to šiek tiek juokingas. Bet! Filmą apie tokį herojų ir tokią istoriją Holivudas galėjo pastatyti taip šleikščiai saldžiai, kad nepykintų tik vienišų paauglių mergaičių. Juk žinot, kaip jie sugeba (geras pavyzdys – Spiderman’as). Taigi, iš tiesų telieka pasidžiaugti, kad buvo pasistengta, ir filme tebuvo vienas kitas bučinys, o Kapitonas Amerika, aplink vykstant įtemptam siužetui, svarbiausią savo moterį švelniai bučiavo tik kelias sekundes. Todėl galima Holivudą pagirti bent už tai, kad nepasidavė pezalams ir kažkiek išlaikė lygį. O pasidžiaugus šiuo dalyku, galima tik dar kartą konstatuoti faktą, kad filmas – geras bajavykas, puiki pramoga kine. Būtent, pramoga. Nes kaip kinematografijos kūrinys – nelabai kažką. Na, bet reikia ir tokių.

••

Super (2011) – bene kiekvienam, žiūrinčiam holivudines komedijas, žiūrint šį filmą kilo mintys apie Kick-ass. Šie filmai visiškai panašūs. Aš Kick-ass per daug negyriau, nes jis man pasirodė stiprus tik pradžioje – vėliau pasidarė gan nuobodus. Bet nepaisant nuobodumo, filmas buvo neblogas. Šis filmas – labai panašus į pirmtaką savo pasakojimo būdu. Irgi yra puikių vietų, bet bendrai žiūrint – kūrinys toks vidutiniškas. Nemeluosiu, kad iš nestandartiško ir labai juokingo personažo tikrai pakrizenau – vien dėl jo vizijų ir „Dievo piršto“ verta žiūrėti šį filmą. Tačiau visa kita – smagus, bet neaukštai teiškylantis filmas apie vyriškį, kuris prisižiūrėjo komiksų apie Jėzų gelbėtoją ir pats užsinorėjo tapti herojumi su kostiumu. Ir tapo. Pusę filmo atrodė, jog jo tapimas herojumi bus esminė filmo dalis, bet po to visa tai buvo pamiršta ir viskas nusirutuliojo iki tradicinės kovos dėl mylimosios. Ir viskas. Kad susidarytumėte įspūdį, kaip reagavau į šį filmą, pamėginkite įsivaizduoti: vyksta siužetas, gan nuobodoka. Tuomet staiga – koks nors sekundinis geras momentas, koks nors minimalus vykęs juokas, kokia nors netradicinė, originali scena. Ir taip siužetas vėl prikausto dėmesį. Praeina minutė – vėl nuobodu. Ir taip nuolat. Mėginau save, kiek laiko taip išversiu, sufokusuodamas dėmesį tik kas penkias minutes. Bet ištvėriau iki galo. Tai jei norite mėginti sulaukti tokios pačios reakcijos į filmą – bandykite žiūrėti. Reikia atkreipti dėmesį, nors juokelių filme daug, bet nemažai jų – labai subtilūs (pvz, kai jam pusnuogiam valė žaizdą, kokia garsia poza jis atsigulė). Todėl nepažadu, kad visiems patiks. Jei reiktų rinktis tarp šio filmo ir Kick-ass, per plaukelį rinkčiausi Kick-ass. Bet nenurašau ir šio herojaus – nors ir vidutinio lygio komedija, bet kaip iš Holivudo, dar labai neblogai.

The Other Guys (2010) – dar viena Adam McKay komedija, kurioje pagrindinis centras – Will Ferrell. Būtų liūdnoka, jei nebūtų juokinga. Bet būtų juokinga, jei nebūtų… šiek tiek atsibodę. Neprieštarausiu nei vienam, kuris pasakys, kad Will Ferrell yra išskirtinis komediantas ir kito panašaus nėra. Bet taip pat neprieštarausiu ir tiems, kurie pasakys, kad Will Ferrell jau atsibodo, nes tas pats per tą patį, juokeliai kartojasi, „kvailio poza“ jau pabodo ir pats laikas jam pailsėti nuo tokio tipo filmų. Tai štai tokios dviprasmiškos mintys kankino žiūrint šį filmą. Visiškai atsipalaiduoti ir mėgautis filmu nepavyko – trukdė siužeto vietos, kurios atrodė jau nuobodžiai besikartojančios kokį 10 metų. Buvo labai puikių vietų, kurios smagiai prajuokino. Buvo WTF vietų, pavyzdžiui šuolis nuo stogo, kuris pakreipė požiūrį į filmą šiek tiek kita linkme – absurdo scenos su savotišku humoru (kaip ir dera filmui, kur vaidina Will Ferrell :) ). Netempiant gumos, ši komedija – vidutinė, bet ne eilinė. Netgi labai neeilinė – išsiskiria savo humoro tipu – toli gražu juokinga bus ne visiems ir tai parodo ne ypač geri įvertinimai. Subtilumo (kuriuo bandoma sukelti absurdo pojūtį) kartais tiek, kad lengva pasimesti ir nebesuprasti, kur juokaujama, o kur nevykusiai neišdirbta scena. Bet man visai susižiūrėjo. Galėčiau siūlyti kokią kitą gerą komediją, bet ne tiek daug geresnių ir yra. Absurdo mėgėjams turėtų patikti.

Sucker Punch (2011) – Zack Snyder – režisierius, kurio filmų nuo 2007 metų laukiu kaip tik kelių kitų režisierių. Kodėl? Nes pastatė du meno kūrinius – įspūdingąjį 300 ir bene geriausią filmą pagal komiksus – Watchmen. Kai sužinojau apie šį filmą, prikroviau iš laimės į kelnes. Kai pamačiau pirmąjį filmo anonsą, labai nustebau, nes pirmas įspūdis buvo žiauriai prastas. Bet nekreipiau dėmesio. Pasirodo, kad įspūdis buvo teisingas… Nusivyliau gan stipriai. Nevalingai visą laiką siejau šį filmą su Sin City. Vietomis atrodė tokia baisi kopija… Bet tik vietomis. Filmo siužetas – gal visai ir nieko, nors ir kažkur matyta. Bet ne tame esmė. Aktoriai – prasti kaip nežinau kas. Bet ne tame esmė. Apskritai neradau, kame esmė. Filmas nesiklijavo. Vietomis puikios kovos ir efektai – bet tuo metu pasirodo kažkas ne į temą. Įdomesnis siužeto vingis – bet viską sutrukdo baisi vaidyba ar kokia nelogiška detalė. Man, asmeniškai, labai jautėsi filmo neišdirbtumas. Prie efektų padirbėta, bet tik jie įspūdį ir padaro. Efektai įspūdį padaro visuose Zack Snyder filmuose, bet kituose yra nors kokia prasmė ir gera vaidyba. O čia – ne. Kaip bebūtų keista, muzika man irgi nederėjo, nors skaičiau, kad garso takelis daug ką žavėjo. Bet tikriausiai daug kas man šiame filme nepatiko nepagrįstai, nes iš jo tikėjausi ypatingai daug. Visgi, vienas mėgstamiausių režisierių.

Iš šio filmo visų pirma tikėjausi efektų ir gražių kovų, kokias matėme ankstesniuose Zack filmuose. Net po 4 metų vis prisimenu „300“ įspūdingas kovas. O čia dauguma efektų, kaip bebūtų man pikta, buvo eiliniai ir niekuo neišsiskiriantys iš daugybės filmų. Jei iš tiesų, kartais jaučiausi lyg žiūrėdamas animacinį filmą antrokams. Zack filmuose efektai visada būdavo su tam tikru stiliumi, išlaikydavo kokybę, atrodydavo ypač estetiškai. Nemeluosiu, buvo įspūdingų scenų, pavyzdžiui pasidaužymas traukinyje – sulėtinti kadrai yra Zack Snyder vizitinė kortelė. Kai kuriais epizodais sakiau „eina sau kaip nereaaaaaaliai“, bet tokių epizodų buvo labai mažai. Kelis kartus po keliasdešimt sekundžių. O visa kita… Veiksmo daug, pasišaudymų daug, bet viskas padaryta lyg vaikams… Dar kažkur kažkas pezėjo apie gilią šio filmo mintį, užslėptą prasmę ir t.t. Tokia čia ta ir prasmė – pigus finalinės kalbos triukas, kurios tekstas parašytas išties labai grafomaniškai, ir viskas. Lyg tekstus būtų rašiusios kokios paauglės emo mergaitės :)

Pasikeikus galima ir nurimti. Veiksmo šiame filme daug, tad jei norite šiek tiek keisto filmo, kuriame gražios blondinės mušasi su pripūstais zombiais, veidrodiniais ateiviais arba didžiuliais troliais – pirmyn. Iš tiesų yra į ką pažiūrėti, yra kuo pasigrožėti, gražių muštynių scenų nemažai. Gaila tik, kad filmas atrodo kaip suklijuotas iš daugybės kitų. Bet ką padarysi – ir puikūs režisieriai turi sukurti darbus, kurie bus jų inkarai – vidutiniai produktai, ne tokie tobuli kaip kiti. Patys kalti, kad taip savo kartelę užkėlė :)

P.S.: po poros metų Zack Snyder žada naują filmą – Man of Steel, Supermeno perdirbinį. Haha, scenarijaus autorius ir prodiuseris – Christopher Nolan, haha. Meno ir grafikos skyrius – gražiausių pastarųjų metų filmų kūrėjų kompanija. Tai jau tikrai bus 2013 metų hitas, siekiantis visus žiūrėjimo rekordus. Tikėkimės, kad prie kokybės bus padirbėta atsakingai. Laukiu nesveikai, šįkart tikiuosi, kad Snyder’is neprisigalvos eksperimentų ir viską darys estetiškai tobulai ir gražiai – juk tai labai puikiai moka. Filmo anonsas žadėjo labai gerą fantastinį filmą. Negaliu sulaukti.

••

The Adjustment Bureau (2011) – ilgą laiką prieš pasirodant filmui, pamačiau jo anonsą. Labai užkabino. Nekantravau pažiūrėti. Pradėjus žiūrėti buvo tikrai įdomu – politiko gyvenimas, smulkmenos, viskas suvaidinta ir pastatyta puikiai. Tuomet atėjo kita filmo dalis – mistinė, kuri irgi buvo labai įdomi, nors ir nevalingai ir labai stipriai priminė Dark City. Nedaug trūko, kad būčiau pavadinęs šį filmą Dark City kopija, tačiau siužetas pakrypo į originalesnę pusę ir filmu mėgavausi toliau. Puikus fantastinis trileris su gerais aktoriais, įdomiu siužetu ir įtraukiančiu veiksmu. Viskas sklandžiai. Vienas malonumas žiūrėti tokius filmus. Bet… prasidėjo siužeto stagnacija. Niekas nejudėjo iš vietos. Tuomet pasirodė didžiausia scenaristų, režisieriaus ir visos kūrybinės komandos klaida – geras ir visai originalus fantastinis filmas buvo apvainikuotas tokia meile-seile, jog teliko susiimti už veido ir padaryti populiarųjį facepalm. Paskutinės 25 filmo minutės buvo kvailos ir nuobodžios. Kaip gali nebūti nuobodu herojaus sprendimas dėl meilės paaukoti visą pasaulį? Apšaukite mane antiromantiku, bet šiame siužete tokia paprasta meilė tikrai nebuvo verta tokios rizikos. Kad ir kaip aktoriai stengėsi natūraliai suvaidinti kylančius jausmus ir paskutinių minučių įtampą, bet visa tai atrodė labai prastai ir filmo vertinimo rodiklis didžiuliu greičiu krito žemyn. Pabaiga, išties, graži, perduodanti žinutę, kad svarbiausia nepasiduoti ir siekti savo tikslo. Bet ta pabaiga tik šiek tiek pagerina situaciją, kuri – labai prasta. Tai vienas iš tų filmų, kur tikrai nereikėjo kišti jokios meilės-seilės. Su tokiu siužeto pagrindu buvo galima sukurti labai rimtą fantastinį filmą. Bet kadangi buvo pasekta pigiomis holivudiškomis klišėmis, gavosi visiškai vidutinis filmas. Iš šių metų filmų tikrai neišsiskirs. Galima būtų lyginti su Source Code ir Limitless, bet pastarieji filmai šį sugadintą filmą pralenkia dešimčia žingsnių. Vidutinis, paprastas filmas, nepalikęs jokio įspūdžio, tik nusivylimą.

Blitz (2011) – Jason Statham‘ui reikia muštis, o ne vaidint rimtus ir teisingus policininkus. Vienas gražiausiai besimušančių šių laikų aktorių nusprendžia pavaidinti kažką rimtesnio. Nesigauna. Prastokas filmas, nuobodus siužetas, o garso takelis – labai komiškai skamba, kažkaip nedera. Prastas veiksmo filmas, nuobodu.

|| 30-32 savaitės (2011) kinoteatras ||

SAVAIČIŲ EPO PABAIGA SU GRAND FINALE:
Harry Potter and the Deathly Hallows: Part 2 (2011) – prieš tris mėnesius, pažiūrėjęs pirmą dalį, rašiau, jog šis paskutinis septintasis HP filmas yra ta riba, po kurios HP filmai tapo nebe vaikams, o suaugusiems. Kaip supratote, filmas padalintas į dvi dalis, ši – antroji ir paskutinioji HP epo dalis, daugiau nebebus tų filmų (kai kurių skeptikų džiaugsmui :) ). Jei rašiau, kad Part 1 buvo niūri ir nevilties pilna dalis, tai Part 2 – daugiau veiksmo. Tiksliau pasakius čia veiksmo belenkiek. Akys nespėjo lakstyt po ekraną, o aplink visi žiūrovai išsižioję nevalgydavo spragėsių. Tikrai. Tiek įspūdingas šis filmas, tiek gerai padarytas, jog kad ir kokia prasta būtų Hario Poterio ir visų jo draugų vaidyba, bet tai pasimiršta žiūrint į tobulą šios pasakos išpildymą. Apie efektus ir fantaziją net nenoriu kalbėti, nes tam duodu tvirtus du šimtus balų – kaip kažkada grožėjausi Žiedų valdovo vaizdiniais, taip ne ką mažiau grožėjausi scenomis šiame filme. Gerai, kad žiūrėjome kine – vien ko verta mokyklos puolimo scena, kai apsauginis skydas nušvinta visomis spalvomis. Žiauriai gražu. Tyliai juokiausi iš tų, kurie šį filmą žiūrėjo 3D – ir taip tamsus filmas nuo 3D akinių turėjo tapti dar labiau tamsus kaip tamsioji žarna :)

Visiems HP skeptikams tegaliu pasakyti, kad į šį filmą nereikia žiūrėti kaip į „tą atsibodusią HP pasaką, apie kurią pristatyta krūva filmų“. Šitie du filmai, ypač antrasis, yra išskirtiniai šių metų Holivudo kūriniai, išsiskiriantys savo įdomumo ir profesionalumo. Jokių vidutiniškų vaizdų, kaip anksčiau. HP gerbėjams šis filmas apskritai turėtų būti neapsakomas džiaugsmas. Vienas iš rimčiausių šių metų filmų, mažai kuris jį galėtų nurungti. Mėgstama istorija, įspūdingas išpildymas, nerealus kūrinys. Šimtas balų iš dešimties. Nebuvo galima tikėtis geresnio finalo. Po tokio finalo net neliūdna, kad epas dar sykį baigėsi (pirmą kartą teko paliūdėt užvertus paskutinį 7 knygos puslapį). Taigi, dar turite progą – lėkite į kino teatrus ir žiūrėkite, rodys iki vasaros pabaigos. Aišku, jei nematėte nei vieno HP filmo – gal ir neverta…

P.S.: J.K. Rowling Poterio gerbėjams ruošia kažikokį siurprizą. Ne, knygos pratęsimo nebus. Tačiau nuo rudens bus kažkoks super-duper interaktyvus žaidimas-soc. tinklas-pasaulis internete: Pottermore . Jame bus galima „kitaip“ pamatyti visą pasaką ir sužinoti įvairiausių nežinomų faktų ir knygose nepanaudotų epizodų. Ir dar kažką veikti bei daryti įtaką kažkokiems veiksniams.

Nors ir kvepia mėginimu papildomai užsidirbti, bet velniop. Bus įdomu, visai laukiu.

• •

SAVAIČIŲ ANIMACIJA:
Rango (2011) – užjaučiu tuos, kurie žiūrėjo šį filmą pergarsintą lietuvių aktorių. Keli draugai žiūrėjo, sakė „na ir nuobodus filmas“. Originalo kalba šitas animacinis filmas nerealus. Tas, kurį tikrai kažkada žiūrėsiu antrą kartą. Kad patirčiau tą mažą malonumą matydamas neapsakomai gražiai nupieštą kūrinį su puikiais animatorių vaizduotės šedevrais – įvairaus plauko, tipo ir charizmų gyvūnais. Negalima žiūrėti šio filmo ne originalo kalba, nes kitaip neišgirsite kiekvieno personažo – kaip tobulai prie jų išvaizdos priderinti jų balsai ir intonacijos, visi dialektai ir skirtingos kalbėjimo manieros. Aktorių samdytojai šįkart padirbėjo iš peties – balsus parinko tikrai gerus. Animatoriai padirbėjo ne tik iš peties, bet ir pažasties – seniai bemačiau, ir dabar niekaip neprisimenu, taip nerealiai nupieštų personažų. Didžiulė pagarba tiems, kurie juos sugalvojo. Nes kiekvienas iš Rango draugelių – toks charizmatiškas, jog galima būtų apie kiekvieną jų sukurti po filmą.

Antras dalykas dėl ko šis filmas nuostabus yra tai, jog šis filmas – tikrų tikriausias animacinis vesternas (priminsiu, jog senųjų vesternų – nemėgstu). Pastatytas bene pagal visas senų vesternų taisykles. Su pasišaudymais, tuščiomis prerijomis, apšiurusiais miestais ir kitais pribumbasais. Ir pasakysiu pagrindinę mintį, dėl ko esu šiuo filmu taip susižavėjęs: kaip išsireiškė G. (o ir man panaši mintis buvo šovusi), labai labai labai įdomu žiūrėti pieštą vesterną, kuris yra šimtą kartų įdomesnis už visus tikrus vesternus. Taip, tai tik mūsų asmeninės nuomonės, bet jos tvirtos kaip prerijų arklio kanopa. Palyginus su šiuo pieštu vesternu, matyti senieji vesternai buvo neprofesionalios nuobodybės. Visapusiškai geras animacinis filmas. Ne toks, kaip visi. Tuo dėmesį ir patraukia – kad jame yra kažkoks cinkelis, įdirbis, kokybiškas produktas. Labai smagus ir rekomenduotinas filmas. Jei siužetas ir pasirodys per daug „holivudinis“, personažai, jų išvaizda ir savybės tikrai neturėtų apvilti.

• •

SAVAIČIŲ BAJAVYKS:
Limitless (2011) – filmas apie vidutinį nenusisekusį vyruką, kuris išgeria kažikokią tabletę ir tampa žiauriai protingas. Kai kine pamačiau šio filmo reklamą, galvojau, kad bus visai nieko filmas, reikia kuo greičiau pamatyt. Neapsigavau – filmas nė kiek nenuvylė, įdomus, visiškai nenuobodus. Nors reikia paminėti, kad vietomis baisėjausi, kaip prastai  vaidina aktoriai (buvo tokių akimirkų). Bet iš tiesų džiaugiausi, kad Holivudas dar gali pastatyti filmą, kurio siužetas netampa aiškus arba nuspėjamas per pirmas 10 minučių. Čia didelis pliusas – intriga, kaip viskas baigsis. Iki paskutinės minutės. Kitas pliusas – labai neblogai supažindinta su pagr. personažu iki išgeriant pirmą tabletę. Tada aiškiai matosi visas pasikeitimas. Dar yra visokių smulkių pliusų, bet nesiplėsiu – apie gerus filmus nėra ką daug šnekėti, juos reikia žiūrėti.

Pirmoje filmo pusėje galvojau – negi tai bus filmas, po kurio visokie narko-skeptikai sakys „hmmm, šitas narkotikas visai neblogas – nors visgi ir narkotikas, bet šiek tiek pateisinamas“. Bet siužetas sukėlė dviprasmiškų minčių. Manau ne man vienam. Labai gerai buvo apibūdinta šio filmo reklamoje – narkotikas, kurio trokšta visas pasaulis. Priskaičiuokite ir mane! Gaila, kad yra šalutinis poveikis… Reziumuojant, vertinu filmą labai neblogai, yra keletas minusiukų, bet siužetas ir veiksmas – jėga. Linksmas ir dar labai įdomus mokslinės fantastikos bajavykas „su mintimi“. Verta.

• •

LIETUVIAI VIS DAR PAVARO:
Knygnešys (2011) – lietuviškas 36 minučių filmas. Puikiai ir profesionaliai nufilmuotas, labai neblogai suvaidintas. Siužetas… na, šiek tiek neišvystytas, bet visai nieko. Smagus toks, gali pretenduoti į komedijos vardą. Iš tiesų pažiūrėjus tokius lietuvių filmus, kuriuos su ne per dideliu biudžetu sukūrė jauni kūrėjai ir visokie mėgėjai, galima drąsiai šaukti, kad lietuviškam kinui dar ne visiška mirtis. Ką jau turim, tai matyt operatorius – na tikrai gražiai filmuoja, visuose lietuviškuose filmuose geriausias darbas būna operatorių :) Aktoriai… Na, mūsiškiams aktoriams skirta teatre vaidinti, bet gal kaip nors prasimuš.

Šis filmas dar svarbus tuo, jog tai yra pirmasis Lietuvoje filmas, oficialiai platinamas per Linkomaniją. Nors toks faktas ir juokingai skamba, tačiau galima spėti, jog kažkokią įtaką „piratų reikaluose“ jis padarys. Bet nieko apie tai prognozuoti nenoriu, nes tai išties tik pirmieji kūdikėlio žingsniai.

Jei nematėte šio trumpo neblogo kūrinio – būtinai pažiūrėkite. Smagu matyti lietuviškus „kaimiečius“, pasijuokti iš žandarų ir šiaip pasižiūrėti į lietuviškus vaizdus. Kai jį pažiūrėjau, džiaugiausi, jog jauni kūrėjai sukūrė gražesnį ir geresnį filmą už daugybę lietuviškų senųjų „grandų“. Su tokiais potencialais dabar telieka laukti normalaus finansavimo. Ir tuomet lietuviško kino pramonė pradės greičiau vystytis. Rekomenduoju. Filmą galite atsisiųsti iš Linkomanijos arba iš filmo svetainės.

• •

Source Code (2011) – patiko Mr. Nobody? Patiko Donnie Darko (beje, ir aktorius tas pats)? Patiks ir šitas. Minimų dviejų filmų nepralenkia, tačiau yra nedaug prastesnis ir pakankamai mistiškas. Filmas apie kareivį, kuris vis atsibunda kito žmogaus kūne ir turi išsiaiškinti, kas vyksta. O vyksta viskas alternatyvioje realybėje, kurioje… toliau nebepasakosiu, kad neatskleisčiau įdomumo. Siužetas iš pradžių atrodo painiai, bet vėliau darosi vis aiškesnis. Filmas įtemptas, įdomus, nenuspėjamas (nors saldoką pabaigą galima nuspėti). Siužetas, galima sakyti, originalus, nors šiek tiek primena Deja Vu. Tačiau Deja Vu jau buvo visiškai iščiustytas holivudinis bajavykas, o šiame dar išlaikyta šiokia tokia mistika. Nors su meilėmis ir seilėmis šiek tiek perspausta :)

Nors paminėjau Mr. Nobody ir Donnie Darko, iš tiesų šis filmas nuo jų skiriasi vienu esminiu dalyku – čia viskas išaiškinama ir nėra palikta jokios erdvės teorijoms ir pamąstymams. Galima galvoti apie gražius siužeto paradoksus, tačiau jie visiškai neesminiai. Anuose dviejuose filmuose paradoksai, alternatyvios realybės ir sunkiai paaiškinami siužeto vingiai labai svarbūs. Kai kurie jų taip ir liko neišaiškinti, ir dėl to pasitaikė žiūrovų, kurie galėjo iki nusibodėjimo užsidiskutuoti, kokia gi ten buvo užslėpta prasmė. Šiame filme viskas išaiškinama ir užsibaigia gan paprastai. Netgi sakyčiau užsibaigia labai lėkštai. Tačiau tas lėkštumas tik labai nežymiai susilpnina filmą. Apibendrinant, filmas man visai patiko, tikrai buvo įdomu ir visiškai nenuobodu. Rekomenduoju. Geras mistinis nedidelio veiksmo filmas. Ačiū Holivudui, kad kartais dar vis sukuria filmų, kuriuos žiūrint nors kurį laiką tenka pasukti galvelę. Taip įdomiau. Tik kitą sykį – daugiau paslapties. Taip įsimins daug ilgesniam laikui.

• •

Definitely Maybe (2008) – norite tobulos, neapsakomai saldžios, neišpasakytai romantiškos ir jausmingai verksmingos meilės istorijos su lašeliu komedijos? Jaaa, pataikėte čia. Žinote, kartais visus rimtus, nerimtus, sproginėjančius ar kokius šlamštiškus filmus reikia praskiesti ir neblogai susuktomis romantinėmis komedijomis-dramomis. Tai ir surizikavom :) Kaip didysis holivudiškų moteriškų (feministės, neužpykite) filmų skeptikas, buvau didžiai nustebintas. Šis filmas gražumu toli gražu nelenkia kokio nors nerealiai nuoširdaus The Notebook, tačiau nenukrenta į sąrašo apačią. Man visai patiko. Istorija apie išsiskyrusį tėvą, kuris savo dukrai papasakoja istoriją apie savo merginas ir jos mamos paiešką. Viskas über gražu, sailėta, romantiška. Ašarą spaudžia „ant kiekvieno kampo“. O pabaiga tokia, kad saldžiau būtų tik pasinardinus į ištirpdytų bonbonkių vonią. Bet visa tai subalansuota taip, jog tokio žanro filmų krūvoje, šis filmas iškyla gan aukštai. Buvau apie jį kažką girdėjęs, bet apsimečiau kurčiu, nes tokius filmus dažnai blokuoju. Dabar reikės nebe taip atsainiai žiūrėti į panašias nuogirdas. Šis filmas labai tinka savaitgalio vakarui. Aišku, jeigu esate forever alone vienišius arba prisiekęs geekas, tai gal nežiūrėkite… Bet porelėms tai bus pats tas. Kaip ten sakydavo per kažkurią reklamą? Subalansuota moterims, bet tinka ir vyrams. Tiksliai pasakyta.

Into Eternity (2010) - pažiūrėjau šį dokumentinį filmą be jokios reakcijos. Asmeniškai man jokių emocijų nesukėlė. Išsamus pasakojimas apie atominių atliekų laidojimą ir kas bus ateityje. Jei domitės atomine energija, šis filmas turėtų būti labai įdomus – tai tikrai informatyvi dokumentika apie saugyklas ir kaip ten kas veikia, kaip jos statomos ar projektuojamos, kaip saugomos. Nufilmuota visai gražiai, čia tikrai ne tokia dokumentika, kur operatoriui rankos nuolat dreba. Ir šiaip, pamačius tokius filmus, kartais ramiau pasidaro, kad radioaktyvios atliekos kai kur visai saugiai laikomos. Nereiškiu jokios nuomonės apie filmą, nes jo tema mane tiesiog nelabai domina.

Rio (2011) – o kiek daug vilčių buvo įdėta! Taip tikėjomės pažiūrėti smagų Ice Age ir Robots režisieriaus Carlos Saldanha darbą. Taip norėjau dar vieno išskirtinio animacinio šedevriuko! Bet… labai nusivyliau. Buvo tik du geri dalykai šiame filme – įgarsinantys aktoriai ir animacija. Visa kita – visiškai nuobodu. Toks įspūdis, kad kūrėjai surinko visus per pastaruosius dešimt metų išleistus animacinius pilnametražius filmus, juos peržiūrėjo ir iš jų dalių suklijavo šitą filmą. Tiek Madagaskaras, tiek Ice Age, truputis Toy Story, dalis to paties Robots, betrūko Monstrų biuro. Visiškai nuobodu. O jau tos kelios dainos filme… Atvirai pasakius, praėjus 20-čiai minučių – užmigau. Niekaip nenulaikiau akių. Teko žiūrėti antrą sykį, ir dėl to nebuvau labai patenkintas. Pilnametražius animacinius filmus paprastai skirstau į tris grupes: nerealūs – kur rekomenduotini visiems; geri – rekomenduotini šeimoms su vaikais ir šiaip animacijos mėgėjams; neypatingi – vaikams patiks, patys nežiūrėkite. Tai šis – trečios grupės apačioje, nes netgi vaikams turėtų būti nuobodus. Nerekomenduoju. Yra geresnių animacinių filmų. Šis nejuokingas, be cinkelio, be nuotaikos ir labai toks dirbtinis. Gaila, nes papūgos personažas žadėjo būti labai įdomus – bet dabar liko labai kukliai išpildytas. Todėl visiškai nuvertinu šį filmą ir liūdnu veidu palydžiu jį į neįdomių filmų kapinyną. P.S.: gal kas žiūrėjo dubliuotą? Yra gi vilties, kad lietuviškas dubliažas pagerina situaciją. Kartais lietuviai gerų juokelių prigalvoja :)

National Geographic: Earth Making of a Planet (2010) – čia iš tų filmų, kuris visas padarytas kompiuteriu su labai labai prastais vaizdais ir efektais :) Apie Žemę ir jos atsiradimą. Kai kurie „faktai“ filme paremti tik hipotezėmis ir spėliojimais. Bet vis tiek įdomu pasižiūrėti tokias NG serijas, prisiminti mokykloje išmoktus dalykus ir pasinaudoti proga išmokti naujų. Man visai patiko, nors šis filmas tikrai nėra pats geriausias NG kūrinys ar apskritai kūrinys apie Žemę, jos atsiradimą ir gyvybės išsivystymą. Bet kas kelis metus po tokį verta pažiūrėti – atgaminamos žinios, todėl nors porą mėnesių gali jaustis protingesnis :) Daugiau neturiu ką pasakyti – ką gi pasakysi apie neilgą filmą, skirtą televizijos eteriui užkišti.

Battle: Los Angeles (2011) - į šį filmą mano reakcijos buvo tokios: pirmos 18 minučių, kai supažindinama su personažais – vėmiau į kibirą smegenų molekulėmis, baisus baisus mėšlas, kuris vėliau filme buvo visiškai nereikšmingas, nes žiūrovas net neprisiminė, kas ten apie kokį personažą buvo sakyta. Tada 20 minučių – wow wow, čia geras – puikus veiksmas, geras filmas, stiprus bajavykas apie ateivius. Strategija, pasišaudymai, kieti ateiviukai ir t.t. Ir tuomet – likusios visos filmo minutės, kurioms bėgant vertinimo rodiklis krito vis žemyn, žemyn, žemyyyyn… Visiškai prasto lygio vaidyba (kaip ir per pirmas 10 minučių, bet tada dar nebuvo atsibodusi), siužeto vingiai keliantys nervus, logikos klaidos – vis dažniau gadinančios vaizdą. Dar nepamirškime to, kad nufilmuota taip, jog atrodo, kad operatorius (arba montažo genijus) serga epilepsija. Paskausta akis nuo to kvailo kameros šokčiojimo. Bet juokingiausia šiame filme man buvo tai, jog filmo pradžioje ateiviai buvo pateikti kaip žiauriai protingi strategai, tobulai pasiruošę mūšiui. Filmo pabaigoje, kai mūsų herojai herojiškai darbavosi, ateiviai pateikiami kaip visiški besmegeniai, nesugebantys apginti strategiškai svarbių pozicijų. Tai taip ir žiūri filmą su WTF išraiška veide ir galvoji „hm, gražūs efektai, bet kokį aš čia šlamštą žiūriu?“ O jau filmo pabaiga… Verkiau, nes į akis ištiško baisaus baisaus baisaus absurdo bomba :(

Efektai tikrai gražūs, kelios siužeto idėjos visai neblogos, bet visa tai paskęsta labai vidutiniškame filme. Labai neišskirtiniame. Jei norite efektų, pasišaudymų, dalinai įdomių pasilakstymų, tuomet žiūrėkite. Bet šiaip šiame filme nerasite to, kas absoliučiai privaloma bet kokio žanro filmui, norinčiam būti geru: įdomaus siužeto ir geros vaidybos. Čia to tiesiog nėra.

• •

Nokas (2010) – norvegams įdomus filmas. Istorija apie garsiausią banko apiplėšimą Norvegijoje. Sėkmingą. Kitiems žiūrovams – nemanau, kad labai įdomu. Bent man buvo nuobodoka. Toks labai vidutinis veiksmo filmas. Lygio maždaug kaip serialas „Kobra 11“, gal tik šiek tiek geriau. Tai nerekomenduoju žiūrėti, nebent greit važiuosite į Norvegiją ir norite savo žiniomis nustebinti pažįstamus norvegus. Ale, jiems dabar tikriausiai rūpi tik jų žudikas-psichopatas. Tai tikriausiai neužilgo ir apie jį  filmų sulauksime.

Insidious (2010) – paskaitantiems šituos kinoteatrus aišku, jog nesu didis siaubo filmų gerbėjas. Esu matęs keletą gerų, kurie šiek tiek įsiminė, bet tai buvo seniai. Šis didelio įspūdžio nepaliko. Pradžioje įtampa buvo keliama lyg ir neblogai, bet visos tos šeimos dramos šiek tiek gadino reikalą. Tiesiog pabodo. O vėliau, kai ir tėvelis prisijungė prie vaiko, pasidarė visai neįdomu. Per daug fantastikos pripynė, dalis jos buvo netgi labai juokinga (pavyzdžiui, neaiškus raudonas padaras). Vienu žodžiu, nors iš manęs nekoks siaubiakų žinovas, bet aš nerekomenduočiau ir tikrai antrą kartą nežiūrėsiu. Perspausta ir neįdomu.

Drive Angry (2011) - dar vienas Nicolas Cage fiasko. Aišku, nepamirškime to, kad fiasko jo karjeroje žymiai daugiau, nei pasisekimų. Tačiau net ir jo filmų sąraše reikia paieškoti panašaus šlamštelio. Šis filmas tai ir yra – mažas mažas šlamštelis, kurį mūsų šalies kino teatrai mėgsta, nes į tokius šlamštelius eina „rimti“ vaikinai vedini savo blondinėmis merginomis. Mašinų parodyt veda. Taip ir šiame filme – rimtas vaikinas ir blondinė mergina. Kuri, beje, nors ir pirmą kartą gyvenime mato ginklą, bet sugeba vos pažvelgusi per kelias sekundes sudėti kažkokį antikvarinį senovinį daugiavamzdį šautuvą. Lyg visą gyvenimą būtų surinkinėjusi ginklus. Nesąmonių šiame filme labai daug. Nors paskutinė susišaudymo scena visai išvaizdi ir juokinga, bet visas filmas – primenantis sunkias pagirias. Toks, kurio net nesinori prisiminti.

After.Life (2009) – mintis visai įdomi: avarijoje žūva mergina, bet iš tikrųjų ji išgyvena. Skamba paradoksaliai, bet iš tikrųjų čia tik truputis paslapties. Iš tiesų ją uždaręs išprotėjęs morgo darbuotojas, o jos vaikinas nesugeba jos surasti. Nelabai supratau šio filmo siužeto, tokia šiek tiek komplikuota nesąmonė. Išpildyta – prastai. Viso filmo neįveikiau – visai neužkabino. Tiek vaidyba, tiek siužeto vystymas. Nuobodokai viskas atrodė, labai dirbtinai. Tai ir spjoviau. Labai vidutiniškas filmas, labai vidutiniška vaidyba.

Megan is Missing (2011) - pamokanti istorija – 100 balų. Išpildymas – 2 balai. Istorija paremta tikrais faktais – dvi jaunos merginos, mėgstančios pažintis internetu, dingsta. Ir nebeatsiranda. Viena iš tų baisių ir liūdnų istorijų, kur visokie maniakai žudo vaikus. Tokias istorijas reikia rodyti jauniems žmonėms, kad jie visuomet apgalvotų riziką. Arba bent jau paaiškinti, kaip reikia apsisaugoti nuo tokių nelaimių. Tačiau jei norisi parodyti mokomojo pobūdžio filmą, tokio kaip šis geriau nerodyti. Jis žiauriai prastas. Mėgėjiškas blogąja prasme. Tiesiog yra labai blogai, kai rimtas filmas, turintis sukelti baimę, iš dalies atrodo šiek tiek juokingas dėl neprofesionalumo. Net nelabai suprantu, ar režisierius norėjo tiesiog pastatyti liūdną filmą su keliais „šokiruojančiais“ vaizdais, ar jis čia tiesiog įsivaizdavo darantis šviečiamąją veiklą. Aš pusantros valandos žiūrėti neištvėriau, nežinau kas ištvertų. Nors skaičiau atsiliepimų, kad jaunimui visai patiko. Bet vis tiek nerekomenduoju, čia vienas iš tų filmų, kurie net išpardavimo lentynose neatsiranda. Jais nebent spintas paremia.

SAVAIČIŲ DIDIS NUSIVYLYMAS:
Jackass 3.5 (2011) – viskas. Jackass era baigėsi. Prieš daugiau nei 3 mėnesius apie Jackass 3 filmą rašiau „Daug kas sako, kad tai geriausias iš jų filmų – aš tam neprieštarauju. Atrodo, kad originalumo jie dar turi, o humoro jausmo – iki valiai.“ Dabar taip nebemanau. Šis filmas – 3 filmui nepanaudota medžiaga. Arba kitaip sakant – prifilmavom daug šūdo, tai norim dar uždirbt šiek tiek pinigų. Labai nusivyliau. Šyptelėjau tik keliose vietose, buvo keli neblogi bajeriai. Bet šiaip visas filmas – nuobodybė, neįdomūs interviu, paverkšlenimai, neįdomios situacijos ir šiaip „ne jų stilius“. Jie net filmus susukdavo originalius, su gerais intarpais, įdomiais nusipezėjimais. O čia gavosi visiškas liūdesys. Ne, visgi geriau tegu Jackass nebesugrįžta ir garbingai pasitraukia į pensiją. Nes kol kas dar turi tokią galimybę. Jei išleis 4 filmą ir jis bus bent kiek panašus į šį – bus labai blogai. Arba bent jau tegu neleidžia papildomų, niekam neįdomių filmų iš nepanaudotų scenų. Dar tikiuosi, kad nesugalvos išleisti kokio nors „tribute“ filmo vienam iš saviškių, kuris būdamas girtas durnius didžiuliu greičiu nulėkė nuo kelio ir užsimušė (užmušdamas ir savo keleivį). Kitaip sakant, užtenka vyrai. Eikit į užtarnautą garbės pensiją. Pasaulį prajuokinot, dabar nebeliūdinkit.

|| 25-29 savaitės (2011) kinoteatras ||

SAVAIČIŲ DRAMA:
Black Swan (2011) – prieš pamatydamas šį filmą spėjau prisiklausyti daugybės komentarų apie jį: koks jis stiprus, užkabinantis, įdomus, neįprastas ir net šleikštulį sukeliantis filmas. Viskas, išskyrus paskutinį apibūdinimą – tiesa. Nors filmas tikrai rimtas ir ne „iš lengvųjų“, tačiau nesupratau, kodėl skaičiau tiek atsiliepimų, jog žmonės dengdavosi akis ar net išeidavo iš salės. Bet nurašysiu tokius dalykus į nesusipratimų pusę. Siužetas apie baleriną, kuri aukoja savo sveikatą ir asmeninį gyvenimą dėl šokio ir karjeros. Nors Natalie Portman nėra mano mėgstamiausia aktorė, bet turiu pripažinti – šį vaidmenį ji suvaidino tobulai. Neįsivaizduoju nei vienos kitos aktorės šiame šizofreniškame ir kartu droviame personaže. Nepaisant niūrios ir stiprios filmo nuotaikos, be Natalie Portman filmas būtų buvęs daug silpnesnis. Iš tiesų labai džiaugiuosi tokiais filmais, kurių siužeto tema man neįdomi, bet filmas vis tiek įtraukia (baletas, man asmeniškai, yra visiškai neįdomi sritis). Todėl filmas apie baletą mane domino mažiausiai. Pasirodo, nesvarbu kur vyksta filmo siužetas ir apie ką jis – daug svarbiau, kiek asmeniškumo ir personažų dramos įdedama į filmą. Labiausiai filme paveikia pagrindinio personažo drama, krizė, sunkumai ir dar šiek tiek neįprasta psichologinė būsena. Tikrai žiūrėkite šį filmą, bet pasiruoškite rimtai mistinei dramai. Filmas iškelia kelis didelius klausimus „Kodėl?“, tačiau nieko labai sudėtingo ar neišmąstomo čia nėra. Čia tiesiog geras kūrinys su geru siužetu – ir nėra jokių šlykštumų ar bjaurių scenų, kur reiktų užsidengti akis.

P.S.: per šį filmą Latvijoje buvo nušautas vienas žiūrovas, per garsiai valgęs spragėsius. Na kad ir koks įtemptas filmas būtų, šaudyti žmonių nereikėtų… Nors aš vis dar prisimenu, kai kine mėginom žiūrėti The Fighter – tuomet aš vienam piliečiui norėjau nurauti galvą, užkimšti burną ir įmesti ją į vienutę už 3 garso izoliacijos sluoksnių. Išties, rimtų filmų kino teatruose žiūrėti tiesiog negalima.

• •

SAVAIČIŲ ANIMACIJA:
Howl’s Moving Castle (2004) – kiek esu čia gyręs anime žanro filmų, dauguma jų – japonų režisieriaus ir rašytojo Hayao Miyazaki. Ši ypatingai įdomi ir fantazijų pilna pasaka – taip pat jo kūrinys. Niekada nežinojau, kaip vertinti ir komentuoti anime filmus. Manau, kad nekomentuosiu ir šįkart. Ilgą laiką buvau anime skeptikas, kol manęs neprivertė pažiūrėti kelių gerų kūrinių. Ir užsikabinau. Visiškai. Pasakysiu, kad tai vienas iš tų animacinių filmų, kuriuos privaloma pamatyti. Įspūdingų fantazijų istorija, labai gražiai nupiešti vaizdai, lyg super gera vaikystės pasakų knyga. Patartina, tikrai verta ir ypač rekomenduotina! Jau netgi galėčiau sudaryti sąrašą, kokius anime filmus turi pamatyti kiekvienas save vadinantis „kino mėgėju“. Šis filmas tikrai būtų arti sąrašo viršaus.

SAVAIČIŲ MUZIKINĖ GRUPĖ:
Beastie Boys – Fight For Your Right (Revisited) - Beastie Boys ne tik išleido naują albumą, bet ir nustebino jo pristatymu – trumpametražiu pusės valandos filmu su krūva komikų ir kitokių aktorių. Filmas buvo patalpintas youtubėje, visų džiaugsmui. Šis muzikinis klipas-filmas labai puikiai primena, kas yra Beastie Boys, ir ką jie gero nuveikė per 3 dešimtmečius. Geriausia šiame filme, savaime suprantama, muzika. Ir dar tai, jog surinkta garbinga krūva gerų ir ne tokių gerų aktorių. Visada smagu matyti žinomus aktorius netradiciniuose projektuose, suvaidinančius nereikšmingus praeivius ar kitus personažus. Kažkodėl man labai patinka tie aktoriai, kurie sutinka daryti tokius juokelius ir nusifilmuoti visokiuose trumpuose epizoduose. Sudaro tokį įspūdį, kad yra linksmi, mėgsta nesąmones ir nedirba vien dėl pinigų (nes už tokius vaidmenis dažniausiai niekas nemoka). Paskutiniai tokie labai įsiminę vaidmenys buvo „I’m f***ing Matt Damon/Benn Affleck“ (jei nesuprantate, naudokite tetą Googlę). Siūlau šį muzikinį klipą-filmą pažiūrėti – paspaudžiant ant nuorodos aukščiau. Nuteikia maloniai. Jei kada nors klausėte Beastie Boys muzikos (ir nebūtinai buvote didūs gerbėjai) – pažiūrėkite būtinai. Jei nekenčiate kvailų formų humoro, geriau nežiūrėkite, gali nepatikti.

The Kids Are All Right (2010) – jeigu norite labai neblogo filmo apie žmonių santykius, šeimas, vaikus, meilę, santykių problemas ir panašius dalykus – šis filmas jums kaip tik. Labai smagi ir paprasta drama apie šeimą su dviem vaikais, kurie tyčia-netyčia atranda savo artimą giminę. Nuo pat filmo pradžios galima pastebėti daugybę paralelių su savo ar kitų šeimomis – problemos su vaikais, lygiai tie patys klausimai, kurių klausdavo mūsų tėvai, paauglystė, draugai, tėvų nesutarimai ir ginčai dėl smulkmenų. Ir dar ta iki paskutinio kaulelio pažįstama scena, kur tėvai klausia, ar tikrai verta susidėti su tavo geriausiu draugu, nes jis atrodo toks keistas, neišauklėtas ir neaiškus… Cha, kaip artima tai pasirodė :) Aišku, visgi didžiausią įspūdį paliko viena scena – per vakarienę, kai viskas kokiai minutei nutyla ir rodomas išraiškingas, šoką patiriantis veidas – žiūrėdami filmą suprasite apie ką kalbu. Na, bet nekalbant apie scenas, filmas tikrai kokybiškas ir vertas žiūrėjimo. Jokio dirbtinumo, jokių išsigalvojimų – kasdieniai, visame pasaulyje vykstantys santykiai. Tikri santykiai, tikroje šeimoje. Jie pateikti visai įdomiai, sveiko humoro irgi netrūksta, todėl filmas neturėtų prailgti. Tiesa, pamiršau paminėti gan svarbų faktą – filmas – apie dviejų homoseksualių moterų šeimą. Pažiūrėkite.

Hubble (2010) – apie Hubble teleskopą tikriausiai daug kas esate girdėję. Jei ne šis teleskopas, mūsų visatos pažinimas būtų daug kartų kuklesnis. Neturėtume tų įspūdingai gražių tolimų visatų ir žvaigždžių nuotraukų. Taigi todėl užsimaniau pažiūrėti vaizdinę šio teleskopo istoriją. Tam puikiai tiko IMAX kino teatrams kurtas 43 minučių filmas. Vaizdai – fantastiški, kompiuterinė grafika – puiki, viskas labai gražiai nufilmuota ir sumontuota. Toks nedidelis meno kūrinys. Vienintelis labai blogas dalykas šiame filme – pasakotojas. Tekstą skaito ne kas kitas, o Leonardo DiCaprio. Ir tai daro labai labai prastai. Aktorius jis daug geresnis nei pasakotojas. Bet nepaisant jo nerimto balso, visa kita šiame filme – puiku. Tikrai verta pažiūrėti, ypač jei nežinote, kas per daiktas tas Hubble, ir kodėl jam reikėjo „akinių“. Tik man, asmeniškai, visuomet žiūrint tokius filmus, pasidaro labai liūdna – kokio dydžio yra visata ir kiek daug visko niekada gyvenime nesužinosime ir nepamatysime… Eh.

Rabbit Hole (2010) – žmonės, kurie sako, kad svetimo skausmo nebūna, matyt žiūri labai mažai filmų. Nes filmai yra viena iš tų meno rūšių, kurioje kitų skausmą perduoti bene lengviausia. Tokių filmų buvo daug – vieni geresni, kiti prastesni, bet visi palieka kažkokį jausmą. Bent trumpalaikį jausmą, jog esi laimingas, kad taip nenutiko tau ir kad žiauriai nenorėtum, jog nutiktų. Šis filmas palieka stiprų jausmą. Nors jis šiek tiek „holivudinis“ – turiu omenyje – iščiustytas, išblizgintas, tobulai sukirptas ir t.t., bet tą jausmą vis tiek turi. Kartais dėl to išblizginimo ir dirbtinų siužeto vingių sunku įsijausti į personažų dramą. Bet kūrėjai savo pasiekė – sukūrė liūdną filmą apie dviejų žmonių skausmą, kurį jie išgyvena kartu, bet visiškai skirtingai. Žiūrėdamas tokius filmus nenorom pradedu galvoti, kaip tai išgyvenčiau aš? Ir niekada nenoriu to sužinoti. Tokie filmai iš tiesų yra geri dėl to, jog parodo, kad viską galima pergyventi. Ir nors „kiekvienam savo“, bet kartais tavo bėdos yra tikrai juokingos ir nereikšmingos palyginus su tokių žmonių nelaimėmis.

Šis filmas ypatingai nenuliūdins, jis pastatytas taip, jog labiau sudomina, o ne liūdina. Bet žiūrint tikrai nepralinksmėsite. Nors filme bandoma parodyti, jog pabaiga bus laiminga, bet iš tiesų tos laimingos pabaigos taip ir nesulaukiama. Aišku, kaip pažiūrėsi – vieniems gali atrodyti, kad tai laiminga pabaiga ir viskas bus gerai, bet man pasirodė, kad kančia tęsis toliau. Verta pažiūrėti šį filmą vien dėl to, jog pajaustum žmonių išgyvenimus. Jei labai nemėgstate išblizgintų ir labai ramių (be jokio veiksmo) holivudinių liūdnų dramų, tuomet gali ir nepatikti ar net suerzinti. Man visai patiko. Antrą kartą nežiūrėčiau, bet kaip stiprumo turinčią dramą – rekomenduočiau.

• •

Anchorman: The Legend of Ron Burgundy (2004) – Will Ferrell ir Steve Carell viename filme? Ooo, taip. Štai ir turime visai neblogą absurdiško humoro komediją. Jiems net vaidinti nereikia, kad filmas būtų savaime juokingas :) Aišku, galėjo kūrėjai mestelėti dar ir juodo humoro, būtų visai gerai. Bet juodam humorui pritrūko smarvės, nepavyko išspausti visko iki paskutinio lašo. Smarvės filme pritrūko daug kur, su tokiai aktoriais buvo galima padaryti daug geriau. Bet tikriausiai kaltę galima suversti režisieriui, kuris šį filmą statė kaip savo debiutą, o vėliau geresnio filmo taip ir nebesukūrė. Todėl jaučiama, kad nenorėdamas rizikuoti, režisierius pasirinko šiek tiek saugesnį kelią – labiau masėms suprantamą humoro lygį, o ne kokį visiškai keistą, skirtą nuprotėjusio humoro mėgėjams. Galutinis produktas – vidutiniškas, bet visai juokingas, kvailai žavus, priverčiantis pakikenti iš nesąmoningų scenų filmas apie žinių vedėjus. Steve Carell savo vaidmenį atlieka puikiai – bene geriausias personažas. Apsimesti idiotu jis tikrai sugeba to-bu-lai. Drąsiai galima jį pavadinti labiausiai įsiminusiu šio filmo personažu.

Tiesą sakant, iš šiomis savaitėmis žiūrėtų komedijų, ši man, matyt, geriausia. Varžosi tik su Tucker & Dale filmu. Pažiūrėjus iš kitos pusės, situacija šiek tiek liūdna: ši komedija tikrai nėra pati juokingiausia, o jei per porą savaičių peržiūrėjęs 6 tokio žanro filmus atiduodu titulus jam… Tai reiškia, su komedijomis Holivude tikrai prastai. Pasiilgau europietiško humoro, pavyzdžiui, kokio gero prancūzų ar britų filmo. Gaila, bet nėra jų daug, todėl tenka žiūrėti tokias komedijas ir apskritai džiaugtis, kad dar yra bent iš ko pasijuokti. Nes nepamirškime, jog 95% Holivude pagaminamų komedijų yra žemesnio lygio nei „Amerikietiški pyragai“… Tokia realybė. Apibendrinant, šis filmas yra balansas. Balansuoja tarp labai prasto lygio komedijų, kurių niekam nepatarčiau žiūrėti dėl jų lėkštumo, ir tarp gerų komedijų, kurios tikrai prajuokina ir pagerina nuotaiką. Vieniems patiks, kitiems ne, bet šitas linksmas absurdo kūrinėlis – visai geras laiko praleidimo būdas po darbų. Su spragėsiais, gėrimais ir nerūpestingai išvertus pilvą.

• •

Tucker & Dale vs Evil (2010) – pats laikas buvo padaryti komediją pagal visokius siaubo filmus kaip „The Hills Have Eyes“ ir pan., kur siužetas visada tas pats: į mišką papramogauti atvažiuoja jaunimėlis, miške gyvena psichai, kurie visą jaunimėlį išskerdžia. Taip ir atsitiko, turime tokio tipo komediją. Skirtumas tik tas, jog šio filmo herojai, miške gyvenantys du kvaileliai kaimiečiai – labai geri ir nekalti žmonės. O toliau viskas pagal planą: ant baslių patys pasimaunantys jaunuoliai, į medienos smulkintuvą šokančios blondinės, kitokie absurdai, daug kraujo, mėsų ir t.t. Siužetas, matyt, tuo ir originalus, jog tie du kaimiečiai atsiranda ne vietoje ir ne laiku. Nors jaunimėliui jie atrodo kaip serijiniai žudikai, iš tikrųjų jiems tiesiog nesiseka. Filmui įpusėjus tos kvailos situacijos šiek tiek atsibosta (nes tiesiog pradeda kartotis jų mintis), tačiau bendro filmo vaizdo tai nesugadina. Filmo nuotaiką dažnai pataiso tie du kvaileliai, kurių pokalbiai dažniausiai sukeldavo šypseną – aktoriai parinkti labai taikliai ir savo vaidmenis atliko kokybiškai. Filmas nėra kažkuo stebuklingas, bet norint smagiai kvailos komedijos – tikrai galima žiūrėti. Palyginus su dauguma paskutiniu metu matytų komedijų, ši tikrai nebloga. Rekomenduotina kaip komedija linksmam vakarui.

The Good, The Bad and The Ugly (1966) – kad visi vesternų mėgėjai žinotų, nuo seno buvau didis vesternų skeptikas ir baisus nemėgėjas. Tad neteiskite manęs. Buvau matęs įvairių vesternų epizodiškai – daugiausiai per televizorių, kai dar jį žiūrėdavau. Aišku, visai patiko šių laikų vesternas – 3:10 to Yumma, taip pat labai laukiu True Grit. Bet šie du filmai į senuosius vesternus net nepanašūs. Mano nuomone, jie šimtą kartų geresni. Na bet kadangi apsimetam kino mėgėjais, prisivertėme pažiūrėti vieną garsiausių (bene garsiausią?) vesterną. Visą. Ir, deja, pataikėme ant išplėstos versijos, tad teko šį filmą žiūrėti visas 3 valandas… Ir tikrai nesužavėjo.

Niekada nesuprasiu, kodėl tiek daug žmonių taip vertina vesternus. Man tai labai nuobodūs filmai. Aišku, yra to žavesio, „pagavau“ jį: šio filmo muzika puiki ir tikrai priverčia kažką pajausti, kai ją girdint rodomos didžiulės prerijos ir toli jojantys keli raiteliai. Tikrai gražu. Tačiau garsiosios vesternų susišaudymo scenos, pavyzdžiui, paskutinė scena šiame filme… Kam tos 4 minutės akių rodymo stambiu planu? Ar tai turėtų sukelti įtampą? Jei kažką sukėlė, tai nebent juoką. Štai tokios smulkmenos mane ir erzina.

Prieš skaitant toliau, rekomenduoju pažiūrėti garsiojo garso takelio pergrojimą ukulelėmis:

Dabar ir aš žinosiu, iš kokio filmo šitas kūrinys ir galėsiu jį užtarnautai švilpauti :)

Labai gerai išsireiškė G., puiki mintis: vesternų nereikia vertinti kaip kitokio žanro filmų – juk nelyginame komedijos su siaubo filmu. Aš šiai minčiai pritariu, tačiau vis tiek turiu kažkokią filmų kartelę. O vesternai tos kartelės neperžengia. Vaidyba paprastai būna prasta arba net tragiška, siužetas – nuobodžiai tęsiamas, be jokios įtampos. Susidaro toks jausmas, kad šį filmą reikia žiūrėti prigėrus kaktusų degtinės – gal tuomet jis atrodytų greitesnis. Kad visi vesternus statė pergėrę kaktusų degtinės, tai net galiu lažintis – neįtikinsit atvirkščiai :) Apie logikos klaidas ir kitką nesiplėsiu, nes apie tokias filmo klaidas neverta kalbėti, tai nebūtų esmė. Bet pagrindinė mano mintis būtų tokia: viena didžiausių pasaulyje (taip, pasaulyje) filmų vertinimo problema yra ta, jog žmonės labai vangiai kritikuoja seną kiną. Niekas nenori kritikuoti 1940-1980 metais pastatytų filmų, nes „juk tai klasika“! Ir tai yra labai blogai – tarp senų filmų yra neapsakomų šedevrų (Kubrick’o repertuaras), ir yra absoliutaus šlamšto (pavyzdžiui, 95% tų laikų santykių komedijų). Tik kažkodėl daugybė žmonių bijo ką nors sakyti apie tuos iš šlamšto kategorijos, todėl arba tyli, arba melagingai giria.

Na, bet pripažinsiu – kad ir kaip nemėgčiau vesternų, tačiau šis – visai žiūrimas. Bent susipažinimui. Nesigailiu, kad jį pažiūrėjau, nes buvo +- įdomu, geras patyrimas. O taip pat galiu užsidėti pliusiuką sąraše. Bet kadangi norime būti sąžiningi ir apsimetame, kad žiūrime įvairų kiną, vėliau susiruošėme pažiūrėti ir kitą garsų vesterną:

For a Few Dollars More (1965) – net nežinau, ar šis buvo įdomesnis. Kad kvailesnis – tai tikrai. Veiksmo jame buvo lyg ir daugiau, siužetą bandė vystyti, bet galutinis produktas – visiška nesąmonė. Tokia dirbtina ir nuobodi istorija, jog vos įveikėme. Jei norite išbandyti kokį seną vesterną, geriau žiūrėkite anksčiau minėtą. Šis daug prastesnis.

Šio bandymo žiūrėti vesternus išeiga labai paprasta: pažiūrėję šiuos du garsius vesternus, kurie turėtų būti visų laikų vesternų švyturys, mes abu draugiškai nusprendėme: daugiau jokių vesternų. Visiškai jokių. Gaila gaišti laiką. Šis senobinis žanras – ne mums. Žiūrėsime tik nebent naujo stiliaus a la vesternus. Taškas padėtas. Dabar galite teisti.

• •

Wedding Crashers (2005) – na, tikriausiai dar yra nemačiusių šio filmo, ypač jei neturite televizoriaus. Daug nepraradote. Šį filmą jau 15 kartų parodė įvairios televizijos sekmadienio vakarais. Romantinė komedija su gražuoliukais aktoriais ir krūva intrigų. Viskas pateikiama naiviai, paprastai ir, tarkime, juokingai. Juokingumas – suktas dalykas. Kai manęs paprašo rekomenduoti komediją, visada pasimetu. Nes komedijų juokingumas žmogui netgi nepriklauso nuo jo humoro jausmo. Kažkada žiūrėjau kvailą rusišką komediją apie burtininką, ir man visai patiko, nors rusiškas humoras man visiškai nepatinka :) Vienu žodžiu, šio filmo tikrai niekam nerekomenduočiau, tačiau žinau, kad bus nemažai žmonių, kuriems jis patiks. Dėl to, kad tai vienas iš tų lengvų filmų, per kuriuos galima išjungti smegenis ir ilsėtis. Tokių čia esu aprašęs daugybę – tinkami vakarams, kai žiauriai norisi pailsėti, bet nesinori miegoti. Tačiau yra tikrai daug geresnių komedijų, kurias labiau rekomenduočiau. Tiesą sakant, negaliu meluoti – šis filmas man nepasirodė labai prastas. Bet tik žiūrint iš tos varpinės, kurioje visiškai nekreipiamas dėmesys į išliekamąją vertę.

Unstoppable (2010) – didžiulis žiovulys. Denzelis Washingtonas gelbsti pasaulį. Pradėjęs galvoti, ką čia parašyti apie šį filmą, nenumaldomai nusižiovavau. Didelis traukinys be vairuotojo, lekia didžiuliu greičiu ir jau grasina susprogdinti pusę miesto. Sako, kad įtempto siužeto filmas; yra tos įtampos, yra siužeto, bet jis visas toks nuobodžiai pasikartojantis, lyg paimtas iš scenaristų mokyklos vadovėlio. Labai vidutinis filmas. Ar žiūrėti, nepatarsiu, nes aš džiaugčiausi nepažiūrėjęs. Bet žinau, kad norintiems „bajavyko be gilios minties“, šis filmas gal ir susikramtys. Gal.

Due Date (2010) – prasidėjo filmas visai intriguojančiai, atrodė bus kažkas gero. Visgi – garsus aktorius cinikas Robert Downey Jr. ir vis labiau tobulėjantis nupušėlis Zach Galifianakis. Aktoriai personažams parinkti tikrai tobulai. Geriau atitaikyti ir negalėjo. O bet tačiau… Kuo toliau, tuo labiau filmas ritosi žemyn. Po truputį darėsi nuobodžia, nelabai išskirtine dviejų žmonių kelionės istorija. Kiek tokių filmų apie keliones per visą JAV pridaryta? Ir visi jie vienodi. Šitas nedaug nuo jų nutolo – keliauja, pykstasi, avarijos, pinigų stygius, muštynės, miegas nepatogiose vietose, dušas tualetų kriauklėse ir t.t. Nuobodu. Dar kai viskas nusirita iki visiškai nejuokingų ir žemo lygio muštynių su neįgaliuoju, pradedi abejoti, kokio velnio šitą filmą žiūri. Kvailas humoras yra gerai, bet ir jis turi būti įdomus (arba jis turi būti toks akivaizdžiai kvailas, kaip Tucker & Dale filme). Kai viskas pereina į tokias nesąmones kaip policijos automobilių vagystės ar kava iš tam tikrų ingredientų… Štai tada aš dedu daugtaškį ir sakau, sorry, čia nesąmonė. Originalumo čia nerasta. Man šis filmas nepatiko, jis yra žiauriai nuobodus ir nė kiek neišsskiriantis iš daugybės road-trip komedijų. Jau geriau „Hangover 2“ pamėginti.

Men Behind The Sun (1988) ir Martyrs (2008) – rašau apie šiuos filmus kartu, nes abu jie – psichologiniai siaubiakai. Pasakysiu drąsiai, bet jie neverti jūsų ekrano. Nebent esate didis siaubiakų gerbėjas, tuomet atvirkščiai. Man – nepatiko. Apie juos man užsiminė komentatoriai po įrašu apie vieną neseniai žiūrėtą „išskirtinį“ kūrinėlį. Pirmas filmas, apie „saulės žmones“, tai senas senas ir nuobodokas psichologinis filmas, bandantis šokiruoti žmones ne šiais laikais tradicinėm kraujaškom ar trykštančiom smegenimis, o kraupių scenų sukelta baime ir pasišlykštėjimu. Filmas apie Antrojo pasaulinio karo metu japonų įsteigtą medicinos centrą, kuriame buvo kuriami biologiniai ginklai ir išbandomi ant „jūros kiaulyčių“ – kinų, korėjiečių, rusų ir kt. Jeigu mėgstate žiūrėti, kaip ramiu veidu, labai tikroviškai žmonėms nudiriama oda arba skystu azotu sušaldytos jų rankos suskaldomos plaktuku, tuomet šis filmas kaip tik jums.

Antrasis filmas, apie kankinius, yra panašesnis į tuos šiuolaikinius filmus, kur kokiam nors rūsyje kankinami žmonės, šaudomi nekalti vaikai, traiškomos smegenys, o kraujo spalvos skysčio sunaudojama tiek, kad padengiami visi aplink esantys aktoriai ir visos pastato sienos ir grindys. Šis filmas šiek tiek skiriasi nuo tų visų prasto lygio siaubiakų „jaunuoliai išvarė į mišką, juos ten išskerdė kaimiečiai“. Šiame filme irgi labiau stengiamasi pagąsdinti psichologiškai, įvaryti kažkokį nejaukų siaubą. Bet nelabai ir pavyksta. Intriga vis tiek kuriama standartiškai – šaudynės, kažkas išgyvena, bando pabėgti, klykiančios haliucinacijos ir nelaiminga pabaiga. Yra šiame filme įdomių minčių, yra net kažkoks įdomesnis siužetas paskutines 10 minučių, bet kad pasiektumėte tas 10 minučių, turite pražiūrėti pusantros valandos bereikšmių žudynių, idiotiškų kraujaškų, šiaip visokių šlykštynių ir dar trumpą gabalėlį kvailo siužeto. Taigi, sakyčiau, neverta. Tikrai yra ką įdomiau pažiūrėti. Na, nebent žiūrite tik siaubiakus ir tokie filmai – jūsų kabliukas. Tada ir kabėkite ant to kabliuko, bet aš prie jūsų nesikabinsiu.

• •

Zack and Miri Make a Porno (2008) – labai prastas, labai baisus ir visai nejuokingas filmas. Lėkšta komedija. Tikėjausi daugiau. O jiems gavosi šnipštas. Nepatariu jokiais atvejais.

SAVAIČIŲ „JAU ATSIBODO“:
Justin Bieber: Never Say Never (2011) - 10 minučių. Galima ištverti 10 minučių. Žiūrint namuose. Jei būtumėte žiūrėję kine, būtų ilgiau. Aš visgi gailiuosi, kad pamiršau nueiti į premjerą. Arnoldas užfiksavo tą įspūdingą dalyką, kas ten dėjosi:

O filmas… Apie talentingą berniuką, iš kurio padarė produktą, o dabar išleido filmą apie tai, koks jis nuostabus ir kaip puikiai dainuoja ir daro šou. Daug koncertų, daug asmeninio gyvenimo, daug subinlaižių, daug pinigų darytojų. Jau išėjo ir knyga. Kito ir nebuvo galima tikėtis, pop muzika, šių laikų Bitlai, viskas normos ribose. Nors ir šiek tiek baisu :) Bet tašės su Bieberiu iki šiol iš nieko dovanų taip ir negavau! Kiek reikės laukti? :)

Viena frazė iš filmo patiko ir gerai apibūdino visą Bieber’io reikalą: The hardest thing for a kid to understand is that he’s a working man now. Bet, kaip patys suprantate, filmo žiūrėti jokiu būdu neverta.

• •

SAVAIČIŲ FILMAS TIEMS, KURIE APIE GERĄ KINĄ ŽINO MAŽAI (nepykite už tiesmuką išsireiškimą):
Fast Five (Fast & Furious 5) (2011) – buvom juokingai nusiteikę ir niekaip neišsirinkom į kokį filmą eiti. Tai apimti juoko pasirinkome šį. Be kita ko IMDB.com vertinimas (7,6) nuteikė visai pozityviai, bet dar pasitikrinau ir Rotten Tomatoes vertinimą, kuris buvo dar aukštesnis. Šis pasitikrinimas man dar kartą įrodė, jog buvau teisus ginčydamasis su visais, kurie sakydavo „IMDB nesąmonė, RT daugybę kartų geriau“. Nes šitas filmas yra visiškas, absoliutus, totalus, neapsakomas šūdas.

Dar buvau pasiskaitęs visokių komentarų, jog tai geriausia iš visų F&F dalių, jog pagaliau šis filmas peržengė į naują etapą ir buvo sukurtas įspūdingas veiksmo filmas, nė kiek nepanašus į ankstesnius, kvailesnius filmus. Tai štai su tokia nuotaika šio filmo žiūrėti ir ėjau. O nuėjęs jau viduryje filmo sakiau: What whaaaat??? Negalėjau patikėti, koks absurdas yra šis filmas. Galima būtų vardinti visas šio filmo silpnaprotiškas vietas, bet aš net nežinau nuo ko pradėti! Aišku, didžiausią įspūdį tikriausiai paliko tas seifo tampymas po miestą: įsivaizduokite, du automobiliai, sveriantys max po 2 tonas, už dviejų paprastų lynų tampo milžinišką storo plieno seifą, prikrautą pinigų. Sveriantį, matyt, keliskart daugiau nei abu automobiliai. Tas seifas nesukelia automobiliams jokių problemų! Automobiliai nebuksuoja, nėra mėtomi į šonus, nors seifas kliūva visur, trankosi, išgriauna kažkokį banko pastatą ir daužosi į kitus automobilius. Tie du tempiantys automobiliai net netrūkteli… Taip, daug kas pasakys „ko čia žiūri į fiziką, čia gi bajavykas“. Tiesa, aš pats kartais pateisinu fizikos nepaisymą bajavykuose, jei padaroma visokių smagybių. Bet ne tokio lygio fizikos nepaisymą… Galėjo bent jau kokiomis tanketėmis tą seifą tampyti. Apskritai tame filme absurdų – kas dvi minutės. Ten vien iš absurdų suklijuotas filmas. Pusę filmo prasėdėjau su facepalm‘u, kol G. iš manęs vis juokėsi ir kaip Simpsonų herojus Nelsonas sakė „HA HA!“.

Išsėdėjau visą filmą. Išėjau taip keikdamasis, kad net prieky einantys žiūrovai atsisukdavo. Tikrai seniai nebuvau matęs tokio žemo lygio žmonių durninimo. Visgi Fast & Furious išlaikė savo frančizės taisykles ir pateikė dar vieną lygiai tiek pat silpnaprotišką filmą. Toks įspūdis, kad siužetą parašė penktokai. Vartokite atsakingai – didelė supykinimo rizika.

• •

Dar žiūrom:
15-18 savaitės (2011) kinoteatras;
9-14 savaitės (2011) kinoteatras.

|| 19-24 savaitės (2011) kinoteatras ||

SAVAIČIŲ FILMAS:
The King’s Speech (2010) – puikus filmas, puikūs aktoriai, puikus siužetas, puiki vieno žmogaus nelaimių ir laimių istorija. Filmas apie Didžiosios Britanijos istoriją (apie kurią beveik nieko nežinau), apie dabartinės karalienės tėvą karalių Džordžą VI. Viskas su juo buvo gerai, išskyrus mažą smulkmenėlę – jis mikčiojo. Apie tai ir filmas, kurio siužetas paremtas tikrais faktais ir atpasakojimais. Filmas sukirptas labai gražiai. Tikra graži autentika, gražūs vaizdai, atmosfera, pagauta nuotaika. Aktoriai – profesionalūs, įtraukiantys į filmą ir nepaleidžiantys iki pabaigos, tikri grandai, kurių vaidybos net nedrįsčiau kritikuoti. Atlikimas buvo nepriekaištingas. Colin Firth, pagrindinio vaidmens atlikėjas, man niekada neatrodė labai rimtas aktorius, tačiau po šio filmo visiškai pakeičiau nuomonę. Taip stipriai suvaidinti mikčiojantį žmogų – tikrai sunkus uždavinys. Kai kuriose filmo vietose tas jo mikčiojimas net kėlė tikrą gailestį – galvojau, kaip sunku turėtų būti žmogui, kokia desperacija, kai privalai kalbėti normaliai, bet nepavyksta. Ir jis tai perteikė ypač gerai. Tiesiog tobulai atliktas vaidmuo, be abejo, įvertintas krūva prestižinių apdovanojimų – kurių jis tikrai nusipelnė. Tos 2 valandos pasakojimo apie vieną žmogų prabėgo labai greitai ir lengvai. Ne tik kad sužinojau istoriją apie tai, kaip mikčiojantis karalius tapo vienu svarbiausią D. Britanijos oratoriumi karo metu, bet dar ir apturėjau puikią pramogą žiūrėdamas smagų filmą su geru humoro gabalėliu. Filmas tinka tiek norintiems rimto istorinio filmo, tiek norintiems lengvo pobūdžio pramogos. Tiesiog manau, kad šis filmas subalansuotas įvairiai publikai – dėl profesionalumo jis patiks rimtesnei publikai, o dėl savo „lengvumo“ – paprastesnius filmus mėgstančiai publikai. Tikrai siūlau pasižiūrėti.

SAVAIČIŲ PRAMOGA NEBE VAIKAMS:
Harry Potter And The Deathly Hallows: Part 1 (2010) – tai filmas, kuris buvo paskutinė riba, dėl kurios Hario Poterio filmus drąsiai galima vadinti suaugusiųjų filmais. Tikrai ne vaikams. Šiurpus, baisus, nevilties pilnas filmas. Niekur nebeliko to vaikiškumo, kuris visose knygose išliko. Bet tai nereiškia, kad kažkas blogai. Kaip tik – super turbo gerai! Filmas žiauriai patiko. Labai. Taip gailėjausi, kad iki liepos vidurio reikės laukti antros (ir, deja, paskutinės) dalies. Iš tiesų buvau Poterio knygų gerbėjas nuo tada, kai perskaičiau pirmosios knygos pirmąjį skyrių. Iki šiol manau, jog tai viena iš geriausių pasakų. Išpildyta iki galo. Daug kas sako, kad per daug ištęsta – bet aš, asmeniškai, norėčiau, kad būtų dar 7 knygos. Skaityčiau su malonumu. Na, bet čia apie filmą. O filmas – bene tobuliausias iš visų. Tamsus, niūrus, labai gerai atspindintis knygos nuotaiką. Neviltis ir baimė. Ties muzika, efektais, aplinka padirbėta taip puikiai, kad negali atsižiūrėti. Aišku, Hario Poterio filmai turi vieną didžiulę blogybę ir nesugeba jos niekaip atsikratyti – tragišką vaidybą. Visiškai tragišką. Kai kurie vyresni aktoriai vaidina gerai, tačiau patys trys herojai… Košmaras. Jų vaidyba tokia šūdina, kad dažnai net nervas ima, kodėl jie gadina filmą :) Bet tenka nusispjauti ir toliau mėgautis puikios knygos puikia ekranizacija. Žiauriai laukiu antros dalies. Ir labai gaila, kad paskutinės. Taigi, rekomenduoju pažiūrėti. Ne vien dėl to, jog dar vienas filmas apie Poterį, bet ir dėl to, jog tikrai kokybiškas ir labai profesionaliai pastatytas. Kaip Haris Poteris nuo pasiskraidymų šluotomis perėjo prie rimtų kovų, taip ir ekranizacijos nuo vaikiškų pasakų išaugo į rimtus fantastinius filmus. Ir dar labai su vizualiai labai gražiais vaizdais. Rekomenduoju. Bet pasikartosiu – tai jau filmas nebe vaikams. Ypač netinka mažiesiems.

The Social Network (2010) – cha, tik dabar pastebėjau, jog nieko nesu parašęs apie šį Feisbukinį kūrinį. Pažiūrėjom visai netikėtai, kelios dienos po premjeros, o po seanso kažkaip pamiršau jį užfiksuoti čia. Tai jau bus prabėgę beveik pusė metų, tačiau kažką vis tiek prisimenu. Bent tai, kad filmas visai neblogas. Tikėjausi daug prastesnio kūrinio (kaip nesitikėsi, kai filmas statomas pagal šiek tiek pagražintus ir perdirbtus Facebook istorijos faktus). Kai eini į filmą tikėdamasis šlamštelio ir gauni daaaug geriau, tuomet produktą nenorom vertini netgi per gerai. Kas geriausia šiame filme, tai pagrindinio aktoriaus, Jesse Eisenberg vaidyba. Jis vežė visą filmą. Toks tobulas moksliuko vaidmuo. Beje, įdomus faktas – nors šis aktorius paprastai vaidina juokingus paauglius, tačiau jam, pasirodo, 27-eri metai :) Grįžtant prie filmo, scenos sukarpytos labai gražiai. Muzika parinkta puikiai, visų aktorių vaidyba įtikino – vien ko verti dvyniai, kurie, pasirodo, buvo vienas aktorius. Talentingas aktorius, sakyčiau. Dėl siužeto, tai net buvo gaila, jog žinojau kai kuriuos faktus, t.y. žinojau, kad dalykai filme pagražinti arba išsigalvoti. Tačiau labai patiko ir tikrų faktų puiki integracija ir „sudraminimas“ – iš nuobodžios istorijos (faktų, atsiliepimų ir gandų kratinio) filmo komanda, pasitelkdama vaizduotę, sukūrė labai neblogą, intrigų pilną filmą. Pakeistum kelis pavadinimus, sudarytum įspūdį, jog filmas ne apie garsų socialinį tinklą – ir būtų labai įdomus ir gerai pastatytas filmas apie jaunus verslininkus.

Šiame filme yra daug išskirtinių ir ypač gerų scenų. Tokių trumpų, bet įsimenančių. Tai ir užkabina. Vien ko verta pirmoji scena (išsiskyrimo), kuri per tokį trumpą laiką sugeba taip išsamiai ir aiškiai supažindinti žiūrovą su pagrindiniu personažu ir jo būdo bruožais. Galbūt net niekur taip nesu matęs. Ne veltui šią sceną filmavo 99 kartus.

Verta pažiūrėti, juk tai filmas apie vieną įspūdingiausių ir didžiausių šio šimtmečio išradimų, kuris gan žymiai pakeitė žmoniją ir jos elgesį bei įpročius. Galima tai stengtis bet kaip neigti, tačiau Facebook padarė didžiulę įtaką kultūrai, pramogoms, laisvalaikiui ir apskritai žmonių gyvenimo būdui. Bet: patariu šį filmą žiūrėti ne kaip tinklalapio, kuris suvalgo begalę mūsų laiko ir smegenų, istoriją, o kaip kokybišką filmą apie idėjas, verslą, pinigus ir santykius. Tikrai rekomenduoju.

• •

The Chronicles of Narnia: The Voyage of the Dawn Treader (2010) – nesu skaitęs knygų apie Narniją. Žmonės sako, jog šie filmai sudirbo knygose pasakojamą istoriją. Nors pirmi du filmai man buvo pusėtinai neblogi, tačiau dėl šio neprieštarausiu – įsivaizduoju, jog knygos istoriją jis tikrai turėtų sugadinti. Visų pirma, kaip neskaičiusiam knygų, buvo visiškai neaišku, kas ten kur vyksta ir koks jų tikslas. Kažkoks bardakas siužete, kai pusę filmo buvo sunku suprasti kas ką veikia ir kodėl. O antra – jei ne naujasis berniukas (Justas), kurio vaidmenį atliko puikus britų aktorius Will Poulter, išgarsėjęs su puikiu vaidmeniu filme Son Of Rambow, Narnija būtų netekusi daug šarmo. Pagrindiniai herojai vaidino tragiškai (kaip ir pirmose dalyse), nuo mergaitės vaidybos apskritai vimdė. Istorija buvo pasakojama labai padrikai ir nuobodokai, vienu žodžiu, džiaugiausi, kad filmas  – tik pusantros valandos trukmės. Nors visokie kompiuteriniai gyviai palakstė ir atrodė gražiai, tačiau tai neatperka visų kitų prastų sudedamųjų dalių. Nerekomenduoju, yra tikrai geresnių pasakų ekranizacijų. Nėra tragiška, bet yra tikrai geresnių.

Miss March (2009) – du šventai gyvenantys jaunuoliai vienas kitą labai myli ir susitaria pirmą kartą pasimylėti per išleistuvių vakarą. Deja, vaikinas patenka į komą, o po ketverių metų atsibudęs sužino, kad jo šventoji mergina – Playboy zuikutis. Pradžia gal ir neblogai skamba (jei mėgstate idiotiškas komedijas). Bet žinokit, kokia šūdina pabaiga… Vienintelis ausį užkabinantis faktas yra tas, jog šiame filme pats Pleibojaus vadas nusifilmavo. Jam bile šitas filmas labai patiko. Bet kadangi visos jo scenos jau buvo nufilmuotos su kitu aktoriumi, o jis pats ant viršaus tik užklijuotas (kažkodėl scenų neperfilmavo), ta jo vaidyba atrodo tragiškai ir nenatūraliai. Aj, nors ką aš čia postringauju. Šlamštiškas filmas ir viskas. Tik sugaišau laiką.

The Human Centipede: First Sequence (2009) – ačiū ‘Pasišiaušusiam’, kad komentaruose paminėjo šį filmą. Nerekomendavo žiūrėti, bet paminėjo. Tai aš irgi nerekomenduosiu, bet paminėsiu. Filmas yra labai prastai pastatytas kūrinėlis apie psichopatą, kuris susiuvo tris žmones vieną prie kito. Ir ne bet kaip – burnas prisiuvo prie išangių, kad pirmo suvartotas maistas išlįstų tik trečiam. Tai tikriausiai jau ir supratote, kad tai dar viena eilinė šlykštynė su visiškai idiotišku siužetu ir bandymu šokiruoti. Šokiruot nešokiravo, bet pasirodė kaip labai „prasto skonio“ filmas. Beje, dėkoju ‘Pasišiaušusiam’ todėl, jog filmą pažiūrėjau kaip tik prieš pat naujo South Park sezono pradžią. Jei ne šis filmas, būčiau nesupratęs pirmos sezono serijos :) Ir dar užmačiau, kad statys antrą šio filmo dalį. Kaip netikėta…

• •

P.S.: nustebote, kodėl tiek mažai filmų kinoteatre? Taip jau susiklostė :) Deja, kitą mėnesį bus panašiai. Yra kitų prioritetų, visgi svarbesnių.

|| 15-18 savaitės (2011) kinoteatras ||

SAVAIČIŲ VISO GYVENIMO GAMTOS DOKUMENTIKA:
Planet Earth (2006) – pamenu vaikystėje savaitgalio rytais per pigesnius kanalus buvo rodomi dokumentiniai filmai apie gyvūnijos pasaulį. Būdavo ten visokių sulėtintų ir stambiu planu nufilmuotų vaizdų, kaip liūtai užpuola savo auką, kaip tūkstančiai paukščių išskrenda į šiltus kraštus, o visokie ožiai mušasi dėl patelių. Bet niekada ta dokumentika man nekabino akies ir nekėlė susidomėjimo. Pažiūrėdavau penkias minutes ir eidavau skaityti knygų. Taip niekada gamtos dokumentika nesusidomėjau, kol pernai netyčia nepataikiau (net neatsimenu kaip) užlipti ant šių, 2006 metais išleistų 11 serijų apie gamtą. Ir likau ABSOLIUČIAI apstulbintas.

Išnaudodami visas įmanomas naujausių technologijų galimybes, šio filmo kūrėjai peržengė visas gamtos dokumentikos ribas. Kitas dalykas – toks jausmas, jog šiuos vaizdus filmavo ir klijavo tikras menininkas. Neįsivaizduoju, kiek kadrų reikėjo padaryti, kad pagaliau pavyktų visi tie tobuli, nuostabūs, nepakartojami, įspūdingi, fantastiški vaizdai, esantys šiose 10-yje valandų. Ah. Aš net nežinau ką rašyti – sustingau prie klaviatūros ir nerandu žodžių. Sunku kažką pasakyti, kai esi visiškai apžavėtas. Vaizdai šiuose filmuose – nematyti, nesuvokiami, fantastiški. Pasakotojas pasako daug įdomių dalykų, o jo balsas lyg tobulai pritaikytas šiems filmams. Tačiau bet kokie jo žodžiai nublanksta prieš tai, ką operatoriai užfiksavo ir montuotojai sudėliojo. Kartais nufilmuoti vaizdai atrodo visiškai netikri, sukurti kompiuteriu, nerealūs. Kartais matydamas filmavimo būdą, techniką (ne fizinę, o meninę), negalėjau suprasti, kaip viskas buvo nufilmuota. Viename kadre net nesugebėjau suvokti, kokia įranga buvo naudota ir nesuvokiau iki šiol. Nemažai vaizdų buvo nufilmuoti taip įspūdingai, kad iki šiol dar nebuvau matęs tokiu būdu nufilmuotos gamtos. Visi kiti vaizdai, nors ir įprasti, tačiau buvo nufilmuoti naudojant super kokybišką įrangą; tikriausiai dėl to šios serijos ir atrodo išskirtinės, nes tokios kokybės dokumentiniuose filmuose dar neteko matyti. Atvirai pasakysiu, nenorėjau, kad serijos baigtųsi. Noriu dar tokių penkiasdešimties, kad galėčiau žiūrėti ilgai ilgai. Šias 11 serijų žiūrėjome beveik metus – taupėm, mėgavomės. Kiekviena serija padarydavo didžiulį įspūdį.

Absoliučiai rekomenduoju ir netgi liepiu pažiūrėti. Gaila, bet jei gerai nesuprantate British-English dialekto, bus sunku suprasti tekstą. Tačiau užteks ir vaizdų :) Tik jokiu būdu nežiūrėkite amerikietiškos versijos, kurią įgarsino Vaiduoklių medžiotojų draugė. Visgi David Attenborough turi tobulai tokiam žanrui pritaikytą balsą, todėl patariu žiūrėti tik jo įgarsintas serijas. Fantastiškas kūrinys. Privalomas. Pažiūrėkite pirmas 10 minučių ir užsikabinsite. Tai vienas iš tų kūrinių, kur be galo nori atsidėkoti kūrėjams kokiais nors gražiais būdais. Bet kadangi gražūs būdai nelabai įmanomi, teliks standartiškai užsisakyti patį produktą.

Ant viršelio užrašyta: „as you’ve never seen it before“ (kaip dar niekada jos nematėte). Tai yra labai tiksliai šį šedevrą apibūdinantis sakinys.

••

SAVAIČIŲ SEILIONĖ:
Hachiko: A Dogs Story (2009) – šitas filmas yra tobulas detektorius, kiek sentimentalumo turi kiekvienas :) Ir kiek pasiduoda paperkami visokiomis papirkimo formomis. Turiu omenyje tai, kad mane visiškai papirko ši labai labai saldžiai suvaidinta istorija apie šeimininką ir jo šunį, kuris kantriai laukė savo šeimininko devynerius (!!!) metus. Istorija paremta tikrais faktais. Tikrasis Hachiko gimė 1923 metais Japonijoje ir po dviejų metų, mirus jo šeimininkui, nepaliovė jo laukti. Dabar Japonijos mieste Odetoje, toje pačioje vietoje, kur Hachiko laukė savo šeimininko iki mirties, stovi bronzinė statula. Iš tiesų ši istorija sukirbina kažką viduje kiekvieną kartą apie ją išgirdus. Devynerius metus… Žiūrint šį filmą ir apskritai mąstant apie šį šunį, taip ir tegalvoji, jog žmogaus didžiausia svajonė yra turėti tokį draugą, tokį augintinį. Iki filmo apie šį šunį buvau girdėjęs tik viena ausim, tai net nežinojau, kokioje šalyje gyveno šis stebuklas. Tai ant Holivudo šiek tiek pykstu – dėl to, kad filmą geriau pirktų, jie pastatė jį su tipiniais holivudiškais aktoriais ir žiauriu žiauriu žiauriu žiauriu saldumu. Taip, filmas yra nepakeliamai saldus ir iščiustytas. Bet nepaisant to baisaus saldumo, negalėjau nuo jo atitraukti akių. Verta filmą pažiūrėti dėl to, jog tai daug geriau už kokį Wikipedios straipsnio paskaitymą. Vis tiek kažkiek realybės filme pateikiama, vis tiek, nors ir labai gražiomis ir graudžiomis formomis, parodoma tikra šuns ištikimybė. Paskutinės 10 minučių tai išvis tokios šleikščiai graudžios, bet negali susilaikyti neliūdėjęs ir nebraukęs ašaros. Tie prakeikti holivudiniai režisieriai turi sugebėjimų papirkti žiūrovus. Ir nors juokinga, bet man visiškai ne gėda, kad šitas filmas mane papirko. Nors pradedu kartotis, na bet neapsakomai graži istorija. Tikrai rekomenduoju pažiūrėti. Ypač su antra puse. Dviese maloniau, jaukiau ir filmas toks… šeimyniškas. Tikriausiai geriausia iki šiol matyta holivudinė seilionė.

SAVAIČIŲ ŽVENGAS:
Jackass 3 (2010) – kai jau atrodo, kad Jackass vyrukai išsisėmė… Jie deda dar vieną raundą :) Super! Patiko labai. Praėjus valandai jau buvo pasidarę šiek tiek nuobodžiau, tačiau viskas OK! Įkalbėjau ir G. žiūrėti kartu, nors ji sakė, kad jai Jackass nepatinka. Pasirodo – patinka, nes pusę filmo pražvengė garsiau už mane. Kitą pusę prasipiktino, kad jie nuolatos žiaukčioja ir vemia :) Jackass fanams net neturiu nieko sakyti, o neturintiems jokių emocijų apie šiuos piliečius – kviečiu pažiūrėti bent pirmą pusę filmo. Daug kas sako, kad tai geriausias iš jų filmų – aš tam neprieštarauju. Atrodo, kad originalumo jie dar turi, o humoro jausmo – iki valiai. Vien ko vertas bajeris su reaktyviniu lėktuvu ar milžinišku delnu… :) Kažkada sakiau, jog žiauriai norėčiau turėti tokią chebrą. Po šio filmo pagalvojau, kad tikriausiai negalėčiau su tokiais ramiai gyventi, na bet vis tiek turėtų būti visai smagu. Po antro Jackass filmo sakiau „jėga, viso, vyrukai“, po šio filmo sakiau „plyz, grįžkit dar su vienu filmu“. Tikrai patiko. Krūva originalių, niekur kitur nesutinkamų bajerių. Aišku, nemažai jų labai žiaurūs. Bet kuo žiauriau, tuo linksmiau. Juk save, o ne mane jie žaloja. Šimtas karmos taškų, rekomenduoju.

Never Let Me Go (2010) – nesugalvoju, kaip apibūdinti šį filmą. Įsivaizduokime, kad tai alternatyvus pasaulis, kuriame viskas beveik taip pat, kaip šiame. Tie patys žmonės, tos pačios vietovės, ta pati visuomenė. Tik sveikatos sistema išsivysčiusi šiek tiek kitaip, o humaniškumo principai yra šiek tiek pakitę. Nors filmas apie paprastus žmonių santykius, meilę ir liūdesį, bet pažiūrėjęs negalėjau nustot galvoti apie alternatyvų pasaulį. Taip atsitinka, kai japonų knygą ekranizuoja britai. Ir tai yra žiauriai gerai.

Filmas prasideda kaip kelių draugų paprastas gyvenimas internatinėje mokykloje. Kai jie užauga, supranta, kad jų laukia visiškai kitokia ateitis, nei jie norėtų. Žiūrovui irgi ateina suvokimas, kurį apibūdinsiu vienu trumpiniu: WTF. Jau tik filmui įpusėjus siužetas priverčia susimąstyti apie humaniškumą ir požiūrį į gyvybę. Ar visi esame lygiaverčiai ir turime tuos pačius jausmus? Čia tik vienas iš pagrindinių klausimų, kylančių pažiūrėjus šį filmą. Spėju, kad kiekvieną žmogų šis filmas turėtų paveikti labai skirtingai. Kiti gali jo išvis nesuprasti ir galvoti „meh, neįdomu“. Mane paveikė stipriai. Tikriausiai dėl to, jog filmas padarytas labai profesionaliai, siužetas sudėliotas nuostabiai (pradžioj filmo galvoji apie vieną, o po to siužetas absoliučiai persimaino), o aktoriai – vis labiau tobulėjantys jauni britų talentai. Įsivaizduoju, kad daug kur galima surasti panašumų su šiuo pasauliu, tai kas dabar vyksta pas mus, bet visa tai bus tik nereikšmingos diskusijos. Nes tokių situacijų, kaip filme, dabartiniame pasaulyje nėra. Bent legaliai.

Labai rekomenduoju pažiūrėti šį žiauriai liūdną filmą. Jausmų kibiras, ir tikrai ne teigiamų jausmų. Tikras kino šedevras, iš visų pusių. Filmas, po kurio pagalvoji „blemba, kaip gerai, kad tikrame pasaulyje dar turime sveiko proto“.

••

The Fighter (2010) – apie šį filmą savo subjektyviai objektyvios nuomonės neparašysiu. Tai buvo filmas, kuris padėjo paskutinį tašką ir nulašino paskutinį lašą į kino teatrų nekentimo taurę. O atsitiko taip, kad prie mūsų atsisėdo labai stipriai kompleksuotas „prasimušęs pardavimų vadybininkas“ su plius-minus išvaizdžia mergina. Matėsi, jog žmogui labai trūksta pasitikėjimo savimi, todėl tai kompensuoti jis bandė VISĄ LAIKĄ BE PERSTOJO KOMENTUODAMAS KIEKVIENĄ KRUSTELĖJIMĄ EKRANE. Nutilo tik per sekso sceną, kur net nebuvo sekso. Jis kalbėjo absoliučiai visą laiką, nutildavo daugiausiai 10-čiai sekundžių. Pasakydavo ką nors ale juokingo ir žvalgydavosi į šonus, ar aplinkiniai reaguoja. Neištvėrę po pirmų 15 minučių persėdom toli nuo jo, tačiau visa filmo pradžia jau buvo prarasta… Nekenčiu tokių žmonių. Jį girdėjom netgi persėdę į tolimiausią salės kampą. Nesuprantu, ko tokie žmonės eina į kiną? Tai buvo paskutinis filmas, po kurio pasakiau: „daugiau jokių rimtų filmų kino teatre“. Užtenka. Viskas.

Mėginome kažkiek žiūrėti filmą, vietomis pavyko šiek tiek susikaupti, tačiau po pradinio erzelio nieko gero nesigavo. Mačiau tik tiek, jog filmas tikrai geras. Christian Bale tikrai ne veltui gavo padorią krūvelę apdovanojimų už savo vaidmenį – jis dar kartą įrodė, kad yra super talentingas aktorius. Ne tik svorio metime ir priaugime, tačiau ir vaidyboje, atsidavime vaidmeniui. Amy Adams irgi neatsiliko, savo vaidmeniu įtikino. Kiek teko skaityti, režisierius turėjo problemų dirbti su tokia aktorių komanda. Kur neturėsi, kai Christian Bale yra vienas didžiausių kakariekuotojų (suprask, gaidžiukų) holivude – su juo visi turi problemų dirbti :) Bet nepaisant to, darbas atliktas puikiai ir filmas atrodė tikrai neblogai. Visiškai nemėgstu bokso ar panašaus „sporto“ (nemanau, kad snukių daužymas yra sportas), bet filmą tikrai žadu pažiūrėti dar kartą. Kada nors. Ir tada galėsiu parašyti normalius pamąstymus. Nes dabar galvoje plaukioja tik tas nepilnavertiškas, gražiu kostiumu apsirengęs vyras, kuris tą naktį (sprendžiant iš merginos veido pasibaigus filmui) tikrai nieko negavo :))

••

In The Loop (2009) - o viskas prasidėjo nuo televizijos šou, kuris labai panašus į „The Office“. Ir štai gimė šis filmas – nepriekaištinga britiška komedija apie britų politiką. Ką geriausiai moka britai? Pasišaipyti iš savęs. Įsivaizduokite Lietuvoje išleidžiamą filmą, kuriame Lietuvos politikai pavaizduojami kaip nepraustaburniai, korumpuoti, melagingi ir veidmainiai sukčiai, kuriems terūpi savo interesai. Kaip sureaguotų lietuviški politikai? Keltų skandalus ir piktintųsi tokiais išsišokimais. O kaip pasielgė britai? Jie buvo taip suinteresuoti susitikti aktorius, kurie vaidina juos pačius, jog nemažai filmo scenų iš tiesų nufilmuoti tikrame D. Britanijos Ministro Pirmininko biure. Britiško humoro galia.

Pats filmas turėtų būti tobulai juokingas britams arba bent jau jų politika besidomintiems. Tačiau turėtų tikti ir kitiems. Aš pats britų politika nesidomiu, tačiau filmą sužiūrėjau labai patenkintas. Netgi supratau viską, aišku ko čia nesuprasti – siužetas (o gal tikrovė) apie artėjančius karinius veiksmus, Pirmininkas karo nori, o yra svarbių politikų, kurie to nenori, ir netyčia išleidžia antį į viešumą. Visas filmas apie tai, kaip šios viešųjų ryšių problemos bandomos išspręsti. Jas sprendžia labai charizmatiški personažai, kurių iškalba net sunku patikėti. Garbinu filmo rašytojus, nes tokių išsireiškimų seniai neteko girdėti :)) Keiksmažodžių, aišku, apstu, tačiau kai jie įpinami į tobulus apvarymus ar nusišnekėjimus, viskas gaunasi labai gerai.

Puikus politikos virtuvės atvaizdavimas ir kritiškai pašaipus požiūris į ją. Kaip ir sakiau, taip sugebėtų tik britai. Jie tai atliko puikiai ir išleido labai įdomų ir subtilų filmą. Juk politinės komedijos – vienas sunkiausių žanrų ir retam filmui pavyko pakilti aukščiau vidutinio lygio. Šis tikrai pakilo. Rekomenduoju. Jei tobulai nemokate angliškai, ieškokite titrų, padės sugaudyti frazes. Tik nežiūrėkite vertimo, nes filmas praras visą žavesį :)

••

Tangled (2010) – dar viena animacinė pasaka visai šeimai. Apie pagrobtą princesę, įkalintą bokšte, didvyrį neprincą, na ir šiaip visokias pasakų smagybes. Dar vienas iš tų „gerai perkamų“ ir gražiai nupieštų animacinių filmų. Ne veltui tokius filmus vadina šeimos filmais, nes tik žiūrint visai šeimai turėtų būti ypač smagu. Nors iš tiesų kritikos turiu. Kai žiūrėdamas filmą suvoki, kad be poros personažų filmas būtų visiškai prastas, pagalvoji, kad kažkas blogai. O blogybių daug. Vien filmo pradžia, t.y. supažindinimas su princese, jau tokia nuobodybė, kad net sunku žiūrėti. Dainavimas irgi… Labai prastai, toks neskanus ir lėkštas . Lyg klausytum kokios pop žvaigždelės. Vėliau situacija pasitaisė, ypač kai pasirodė žirgas-skalikas. Tikriausiai jis visą filmą ir išgelbėjo. Vikingai irgi buvo įspūdingi, bet jų buvo tiesiog per mažai. Išimkite vikingus, žirgą ir driežiuką iš filmo ir turėsite žiauriai nuobodų ir saldų filmą, prastesnį už daugumą animacinių kūrinių. Tai toks pamąstymas. Šiaip žiūrėti tikrai galima, ypač nuo tada, kai prasideda „veiksmas“. Daug smagių bajeriukų, nuobodaus padainavimo, saldžių meilės scenų ir, kaipgi be jos, laiminga pabaiga. Dar ir „Utenos“ alaus reklamą pamatyti galima :)))

Nanny McPhee (2005) ir Nanny McPhee and the Big Bang (Nanny McPhee Returns) (2010) – puikūs filmai visai šeimai! Dar puikesni filmai vaikams. Tikrai rodyčiau saviškiams. Apie neklaužadas vaikus, nusibaigusią motiną/tėvą ir iš niekur atsiradusią baisią baisią auklę McPhee. Kuri su kiekviena vaikų išmokta pamoka tampa vis gražesnė. Na, tokia smagi pasakaitė, labai gražiai susukta. Primena vaikystės knygas. Antroji dalis man patiko labiau, nes buvo kažkokia smagesnė, ne tokia banali (nes pirmojoje pabaiga tai banalumo viršūnė). Bet šiaip abi dalys geros ir teigiamos. Apskritai, tai vieni iš tų filmų, kurie turi būti rodomi vaikams vietoj visokių betmenų ir transformerių. Daug daugiau pamokų galima išmokti iš tokių filmų. Bet jeigu jau esate visiškai išaugę iš vaikiškų pasakų ir apskritai vaikystės, šie filmai gali pasirodyti nuobodūs. Todėl pataupykite kokiam žiemos rytui, kai jau turėsite vaikų, nenorėsite keltis iš lovos – galėsite labai smagiai pažiūrėti visi kartu. Tokie filmai tam ir skirti. Pakelia nuotaiką, suteikia gerų emocijų ir šiaip geras ir neįpareigojantis laiko praleidimo būdas. Įdomu, kada pats išaugsiu iš tokių filmų? :)

Public Enemies (2009) – prabangiai atrodantis vidutinis filmas. Apie vieną garsiausių JAV bankų plėšikų John Dillinger, kurio veidą atstovauja puikus aktorius Johnny Depp. Gaila, bet jo aktorystės sugebėjimams nebuvo leista atsiskleisti, nes visas filmas atrodo lyg „apribotas“ ir labai greitai susuktas. Aišku, mintis apie greitą susukimą skamba tikrai juokingai, kai vien paskutinė pašaudymo scena buvo filmuojama… 220 kartų :) Tačiau žiūrint filmą neapleidžia mintis, jog viskas padaryta kažkaip ribotai, skubiai ir kuo paprasčiau. Čia kalbu apie siužetą. Nors jis ir visai įdomus, tačiau visą tai galima pasiskaityti Wikipedijoj. Kas tikrai atrodo ne paprastai ar ribotai, tai kostiumai, automobiliai ir visa aplinka. Kalbu apie tai, jog siužeto metai – 1930, todėl sukurti gerą autentiką labai sunku. Žinote, kai būna tokių filmų, kai atrodo viskas autentiška, sena, o staiga ekrane pamatai naujovišką Coca-Cola buteliuką, kokių tais laikais dar negamino. Tai šis filmas ne iš tokių. Sugebėjau pastebėti tik vieną minusą – tai super greičiu lakstantys automobiliai. Tačiau daugiau negaliu priekaištauti, nes autentikos įspūdį sudarė labai gerą. Vien dėl to tikrai verta pažiūrėti šį filmą. Operatoriaus darbas visai neblogas, nors „kameros vaizdas“ tikrai netradicinis. Nežinau, kokia technologija buvo tam naudota, bet toks vaizdas gan retai sutinkamas. Toks, kur viskas atrodo truputį nenatūraliai, lyg būtų filmuojama su pažangesne buitine kamera. Tik jokiu būdu nesakau, jog buvo kažkas blogai – ne, tikrai nėra kuo labai skųstis. Be to, gal tai toks režisieriaus sprendimas. Apskritai filmą tikrai galima žiūrėti, neblogas veiksmo ir dramų filmas apie garsius nusikaltėlius. Filmas nenuobodus, turi visai neblogus personažus, o aktoriai neblogai atlieka savo darbą. Galima žiūrėti, nors būta ir geriau.

P.S.: Johnny Depp kaip visada „parodo klasę“: kadangi filmavimo metu kažkoks 11-metis berniukas pasakė jam, jog norėtų turėti tokią skrybėlę kaip jo, Johnny, baigęs filmavimus, savo skrybėlę jam nusiuntė paštu :) Tai dar vienas puikus jo draugiškumas per pastaruosius metus – paskutinis buvo tada, kai jis atsakė į mažos mergaitės laišką ir jos prašymu apsilankė pas ją mokykloje. Iškart iš „Karibų piratų“ filmavimo :)

••

Tron: Legacy (2010) – meh. Prieš metus svaigau sužinojęs, jog garso takelį šiam filmui darys Daft Punk. Atrodė, kad tai bus kažkas neįtikėtino. Kai gruodį pasirodė garso takelis, su didžiu džiaugsmu jį įsijungiau. Ir tuomet pasigirdo pirmasis meh. Na takelis toks neblogas, bet be filmo – visiškai nesiklauso. Todėl visai apsidžiaugiau, kai šiandien pamačiau, jog filme muzika visai dera ir vietomis labai gerai skamba. Šiame senojo kvailojo Tron (1982) tęsinyje tėra du geri dalykai, kurių liežuvis nesiverčia vadinti prastais – tai efektai (kartu su kostiumais ir aplinka) ir garso takelis. Na gerai, dar veiksmo scenos tokios visai neblogos, tačiau jos pasimeta tarp daugybės nuobodžių dialogų ir banalių pasimylavimų. Ir visa kita taip nuvilia, kad net liūdna. Tiek tikėjausi, tiek vilčių sudėta, o iš tiesų čia visiškai lėkštas ir verksmingas bajavykas, kur vietomis net vimdo nuo netikroviškų perdėtų jausmų. Kartais ir juoką sukelia, ypač kai personažai elgiasi visiškai nelogiškai ir nenatūraliai. Nors rašydamas apie pirmąjį Troną gailėjausi jį pažiūrėjęs, arba tiksliau pasakius, juokiausi iš jo, turėjau omenyje siužetą (nes efektų tada nebuvo ką žiūrėt). Tai iš šio filmo galėčiau taip pat pasijuokti – iš tokios visai originalios idėjos padaryti tokią baisią holivudo klišę… Baisumėlis!

Beje, kur tikrai buvau nustebintas, tai jauno Flynn’o (Jeff Bridges) ir Clu veido kompiuterine grafika. „Jaunai atrodantis“ aktoriaus veidas buvo sukurtas tik su kompiuterine grafika. Mane nustebino kokybė, tikroviškumas. Nors ir matėsi, kad veidas kompiuterinis, bet iki kokio lygio ištobulintas! Aišku, kurį laiką mąsčiau, kodėl jie tiesiog nepanaudojo jauninančio grimo, kurio galimybės puikiai parodytos daugybėje Holivudo filmų? Bet tai nelabai svarbu. Rodos tik ką tik turėjome Beowulf (2007), kuriame kompiuteriniai veidai buvo tragiškai blogi, o dabar jau turime puikiai išdirbtą produktą. Čia didžiulis pliusas.

Linkiu šį filmą pažiūrėti tik efektų mėgėjams. Visiems kitiems – tikrai yra geresnių filmų. Šis fantastinis filmas bus vienas iš tų, kurių po 10 metų niekas neprisimins. Nes jis eilinis. Jo laukia tas pats, kas ir pirmtako – niekam nebus įdomus. Jis originalus tik tuo, ką pasiėmė iš pirmojo filmo, ką šiek tiek perspalvino ir paryškino linijas. Viskas. Palakstymo motociklais ir pasidaužymo galima pamatyti bet kuriame šiuolaikiniame filme, skiriasi tik spalvos ir apranga. Gaila, kai visai išvaizdžiai atrodantį darbą sugadina jo išvirtę supuvę viduriai. Na, bet nors Daft Punk’ų paklausiau ir juos pačius pamačiau.

••

A Serbian Film (Srpski film) (2010) – nežinau, kaip aprašyti šį filmą. Praėjo jau beveik mėnuo nuo jo peržiūros, ir tik per prievartą sėdau prie šio aprašymo. Tai buvo vienintelis filmas mano gyvenime (tikrai, nemeluoju, vienintelis), po kurio jaučiausi taip šūdinai. Dar nei vienas filmas nesuteikė tiek šlykščių minčių ir taip nesugadino nuotaikos ne vienai dienai. Reikėjo savaitės, kad apsiprasčiau su šiuo filmu ir išmąstyčiau ką nors blaivaus apie jį. Iš pat pradžių noriu pasakyti – nežiūrėkite šio filmo. Aišku, toks pasakymas tikrai sudomina ir paskatina pažiūrėti, tačiau noriu paaiškinti, kodėl šio filmo žiūrėti neverta. Vienu sakiniu: paprasčiausiai visiškai nieko neprarasite šio filmo nepamatę.

Būna tokių prastų filmų, kur pasižiūri ir supranti, kad ką tik pažiūrėjai šlamštą. Tai šis filmas net toks nėra. Pažiūrėjęs tuos šlamštus vis tiek iš jų kažką gauni – kažkokį suvokimą, kas kine gerai, o kas blogai. Tuo tarpu šis filmas yra toks, kur tikrai nieko, visiškai nieko neprarasite jo nepamatę. Kinematografiniu atžvilgiu jis nėra blogas, bet jis neturi nieko savyje, ką būtų verta išlaikyti sąmonėje ar kas turi prasmę suvokimo lavinimui. Šis filmas turi vienintelį tikslą ir tegu neskiedžia visokie kino žinovai, kad filmas turi kitų tikslų. Vienintelis jo tikslas yra šokiruoti. Jokios meninės prasmės (nors operatoriaus darbas puikus), jokios psichologinės prasmės, nieko. Vienintelis dalykas, dėl ko buvo sukurtas filmas, tai žiūrovų šokiravimas. Jeigu norite žiūrėti šūdo upę apie moterų, vaikų ir lavonų prievartavimą ir žudymą, tai žiūrėkite. Jūsų pasirinkimas. Aš perspėjau.

Tačiau yra tokių, kuriems mano nuomonė apie šį filmą įdomi, tad pasistengsiu ją aprašyti. Filmas apie pornografijos žvaigždę (vyrą), kuriam pasiūlomas paslaptingas ir keistas pasiūlymas. Bet labai gerai apmokamas. Jis, aišku, sutinka, ir taip įsivelia į iškrypimų ir šlykštynių vingrybes, iš kurių kelio atgal nebėra. Tiek apie siužetą. Filmas pričiumpa žiūrovą tiesiai „už kiaušinių“: pradžioje rodomos kažkiek seksualios scenos, galima smalsiai stebėti tas scenas, netgi pradeda kilti fantazijos, viskas atrodo labai įdomiai. Paimama aktuali ir privati tema – seksas, kai žmogus tampa praktiškai pažeidžiamiausiu savo gyvenime. Tačiau pirma filmo pusė labai kažko blogo neparodo. Todėl jautiesi atsipalaidavęs, galvoji, kad tos scenos visai nieko, per kurias netgi galima pajausti kažkokį minimalų susijaudinimą. Ir tada tokiam žiūrovui įspiriama tiesiai į kiaušinius ir sukeliamas dvigubas šleikštumas – ir dėl pačios scenos šlykštumo, ir dėl to, kad jis atsivėrė sekso temai ir mėgavosi su seksu susijusiais dalykais filme. Ir tada pasijunti tikrai kaltas – kaip galėjai galvoti, mėgautis ar grožėtis sekso dalykais filme, kai tie dalykai staiga tampa tokie šlykštūs. Tas šlykštumas sukeliamas žiauriausiu būdu – visiškai subjaurojant sekso aktą. Suteikiant aktui tokį šlykštų beprasmišką elgesį nesveikais vaizdiniais, jog… Net sunku apibūdinti. Aišku suprantama, kad šlykščiais vaizdiniais niekas nesimėgavo. Tačiau čia ir yra filmo žiaurumas – nors žiūrovas mėgavosi plius-minus normaliais vaizdiniais, jie labai stipriai susiejami su šlykščiais, ir todėl viskas atrodo lyg viena visuma. Todėl nevalingas kaltės jausmas atsiranda nenorom – tai ir yra didžiausias filmo baisumas, vienas stipriausių poveikių. Visa antra filmo pusė yra tokie sekso akto iškreipimai, jog kartais net pagalvoji, kokia turi būti žmonių fantazija, kad tokius dalykus sugalvotų? Ir apskritai, ar tai dar vis vadinama seksu? Nes visas tolimesnis elgesys ir vaizdiniai yra visiška beprasmybė ir nesuvokiamas dalykas. Dažniausias klausimas filme buvo ne kodėl personažai taip elgiasi, o kodėl kažkam reikėjo tokį siužetą sukurti?

Filme paliečiamos jautriausios temos, labiausiai paveikiančios bet kokį šeimą ir vaikų turintį arba jų norintį žmogų. Nesvarbu, ar vyrą, ar moterį. Lyg sapnuotum baisiausią košmarą gyvenime. Galbūt filmas vyrus turėtų paveikti labiau. Mane paveikė ypatingai, tikslą jie pasiekė. Iš tiesų pažiūrėjęs filmą suvoki, kokį šūdą gali padaryti karas. Kalbu apie Serbiją. Juk tai žiauriai karo sužalota šalis ir žmonės. Tai puikiai psichologiškai atsiskleidžia šiame filme – joks nepaveiktos psichikos žmogus negalėtų sukurti tokio „humoro“ filmo. Taip, supratote gerai – parašiau „humoro“. Kaip skelbiama daugybėje šaltinių, čia toks serbų humoras. Serbai sukūrė filmą, kuriame atskleidžiamas juodas jų tautos humoras. Iš tiesų, galvodamas blaiviai, galiu suprasti, kas turima omenyje – paskutinė scena apie lavonų prievartavimą iš tiesų yra stiprus juodas humoras. Tačiau po viso filmo tai jau būna visiškai nebejuokinga.

Kodėl kažkam reikėjo tokį siužetą sukurti? Galima spėlioti, jog režisierius norėjo kažką įrodyti savo šaliai ar visam pasauliui. Bet iš tiesų nieko neįrodė. Šis filmas yra absoliučiai beprasmis. Jei nori sukurti kažką įrodančio, turi sukurti prasmę. Kas nors pasakys, gal režisierius ir norėjo parodyti tą beprasmybę? Aš manau, kad ne. Jie tiesiog sukūrė šlykštų, šokiruojantį, netoleruotiną, pyktį keliantį beprasmį filmą. Tiesiog. Tiesiog ėmė ir kūrė negalvodami apie nieką. Mano tokia nuomonė. Nekeliu šio filmo į kinoteatrų apačią – kaip matote, po juo yra dar keli prastesni filmai. Negaliu paaiškinti šio reitingavimo, nes suvokiu, jog filmas yra išskirtinis ir iš dalies nėra blogas, tačiau tuo pat metu jis yra visiškas šūdas ir labai blogas psichologinis mėšlas. Toks, be kurio šiame pasaulyje nieko blogiau nebūtų. Toks tuščias.

Žinau, kad šis „aprašymas“ neatskleidžia nė pusės to, kas sukosi ar sukasi mano galvoje. Apie tokį dalyką sunku susisteminti mintis, nes jas sisteminant ima siaubas. Be to, jau praėjo beveik mėnuo, o visą tą laiką aš tik stengiuosi filmą užmiršti. Neabejoju, kad bus tokių, kurie pasakys „ką čia myžčioji, eilinis filmas, nieko baisaus“. Tai tokiems tik palinkėsiu ir toliau vaizduoti kietuolius ir abejingus. Man tokia poza neįdomi.

••

If I Want To Whistle I Whistle (Eu cand vreau sa fluier, fluier) (2010) – čia geras pavyzdys, kai filmo viršelis visiškai sutrikdo. Pagalvojau, kad bus filmas apie meilę, pasirodo ten pavaizduota visai ne meilė :) Rumunų filmas apie pataisos kolonijos gyventoją, kuriam liko kelios dienos kalėti, tačiau jis praranda sveiką protą ir pradeda išsidirbinėti. Iš tiesų filmas visiškai neužkabino. Neįtikino nei vaidyba, nei pats filmas. Visų pirma personažo elgesys atrodė ne visai logiškas, nes dėl ne visai baisaus dalyko jis pradėjo savęs nebevaldyti. Visų antra, ta pataisos kolonija kažkokia… nebaisi. Nors gal Rumunijoj jos tokios? :) Pamenu, lietuviai yra pastatę kažkokį filmą apie pataisos koloniją. Tai jame pasimato visas „gražumas“, neapykanta, vienas kito engimas. O čia toks gan švelnus filmas apie liūdną vaikiną. Laimėjo filmas keletą neblogų apdovanojimų, bet aš manyčiau, kad yra daug geresnių europietiško kino pavyzdžių. Daug daug geresnių. Arba čia aš išpuikęs nuo visokių Adam’s Apples arba 4 Months, 3 Weeks, 2 Days. Nemačiau šiame filme ir tos žadėtos įtampos, ir tų įsimintinų scenų. Tikrai nenustebino, žiauresnių vaizdų galime kasdien per žinias prisižiūrėti. O išgyvenimai – neįtikino. Vidutinis filmas. Prisiekusiems Europos kino garbintojams aišku patiks, bet aš leisiu sau šįkart pabūti snobu :)

The Green Hornet (2011) – šiame filme – keletas juokingų bajerių ir kelios kovos scenos, kur įdomūs efektai susimaišę su šlakeliu absurdo. Daugiau nežinau, ar yra čia kažkas įdomaus. Aišku, susižiūrėjo gan greit ir paprastai (gal dėl to, kad labai nuobodžias vietas prasukau), tačiau neduodu šitam filmui nė vieno pliuso. Lyg kažkuo originaliu kvepėjo, tačiau tas kvapelis labai greit išsisklaidė. Nepamatysite nieko labai užkabinančio. Nepatariu žiūrėti, nors jei kada nors, kokį sekmadienį, plaunant indus pamatyčiau per TV3 – žiūrėčiau. Čia toks televizinis šlamštelis, kuris kartais visai susižiūri (bet labai retai). Seth Rogen po truputį tampa vedliu tokių filmų, kuriuos verta apeiti iš tolo.

Funny People (2009) – pusę šio filmo galvojau: „ei, žmonės, juk apie antrą galą galima daug geresnių bajerių prigalvoti…“ Taip ir yra su šiuo filmu. Daug bajerių apie antrą galą, ir jie praktiškai visi nejuokingi. Ir apskritai labai nejuokingas filmas. Apie visiškai nejuokingus žmones. Neatitinka savo pavadinimo. Gal juokingumas čia tame, jog pagrindiniai Holivudo kvailų vaidmenų atlikėjai bando vaidinti plius-minus rimtus vaidmenis? Gal. Tačiau nieko gero nesuvaidina, nes viskas gaunasi labai lėkštai. O dar ir filmas trunka dvi su puse valandos… Filmas, beje, atrodo lyg suklijuotas iš trijų dalių. Jau atrodo, kad baigsis, jau galvoji „įveikėm“, o tada šast ir prasideda naujas siužeto posūkis. Nors ir tie posūkiai tokie… nuobodoki. Jei tai būtų buvęs pusantros valandos filmas, gal dar būčiau ir geriau vertinęs. Tačiau dabar tikrai nepatariu žiūrėti, nes šis filmas paprasčiausiai nuobodus. Ir visiškai nejuokingas, nors priskirtas komedijos žanrui. Žiūrėti galima tik visiškai neturint ką veikti arba jei tai pasaulyje likęs vienintelis filmas. Tikrai yra geresnių laiko praleidimo būdų.

|| 9-14 savaitės (2011) kinoteatras ||

SAVAIČIŲ FILMAS:
The Consequences of Love (Le conseguenze dell’amore) (2004) – apibūdinsiu šį filmą kaip labai inteligentišką. Nuostabūs, dėmesį prikaustantys monologai, fantastiškos pauzės vaidyboje, nutylėjimai, sustingimo akimirkos. Puikus operatoriaus darbas. Puikus garso takelis ir jo montažas. Dabar pripažįstu, Toni Servillo yra įspūdingas italų aktorius. Jo vaidyba sukelia kažkokį pasigerėjimą – ta povyza, rimtumas, šaltas veidas, o jau iškalba ir tonacija… Filmas labai įdomiu siužetu. Pasakojimas pradedamas nuo vienišo vyro monologo. Pagrindinis personažas, tas vienišas vyras, iš pradžių sukelia daugiau klausimų, nei kokio nors supratimo. Iš tiesų nepasakosiu nieko apie šio filmo siužetą, nes didžiausias malonumas jį žiūrėti nieko apie jį nežinant. Net nežinant apskritai apie ką filmas. Pats filmas mainosi daug kartų, nuo paprasčiausių pamąstymų, dramų, iki bajavykinio lygio scenų. Kiekviena scena padaryta nepriekaištingai. Labai patiko garso takelio pritaikymas – lyg ir nedera prie filmo stiliaus, tačiau tas nesuderinamumas tėra tik iliuzija. Nėra ką pasakoti, kai negaliu atskleisti nė gabalėlio siužeto. Todėl rekomenduoju būtinai pasižiūrėti, negaištant laiko. Labai kokybiškas darbas, vertas kiekvienos sugaištos minutės. (Ačiū Pauliui Rymeikiui už rekomendaciją.)

SAVAIČIŲ GYVENIMAI:
Amores Perros (2000) – verčiamas kaip „Love’s a Bitch“ ir puikiai atitinka tokį pavadinimą. Liūdna drama apie daugybės žmonių gyvenimus, kurie susieina viename lemtingame taške, tačiau daugiau niekada nesusitinka. Visas veiksmas vyksta Meksiko mieste – meksikiečiai dar kartą spjauna savo kaimynams iš aukščiau ir sukuria fantastiško stiprumo dramą, paliekančią žmogų daugybėje apmąstymų. Toks įspūdis, jog filmas suklijuotas iš visai skirtingų trijų filmų – ir kiekvienas iš jų būtų labai geras ir be kitų. Būna pavyzdžių (Australia), kai toks suklijavimas yra labai prastas sprendimas, tačiau ne šį kartą. Šį kartą viskas susisieja, gražiai sugula vienas šalia kito ir neleidžia nuobodžiauti ir atitraukti akių. Beveik dvi su puse valandos žiauraus ir netikėto gyvenimo, kuris, atrodytų, turėtų būti paprastas ir neiššaukiantis. Daug kas lygina šį filmą su geruoju Crash (2004), kai kas dar su Babel (2006), dviem didžiulį įspūdį palikusiais filmais, tačiau visi šie filmai yra unikalūs ir panašūs tik savo nuotaika: gyvenimo netikėtais posūkiais, ramiu liūdesiu, nenoru susitaikyti su atsiradusiais sunkumais. Filmas stiprus psichologiškai. Labai gražus. Vienas iš tų, kurie priverčia pamąstyti apie savo gyvenimą. Rekomenduoju visomis keturiomis – 2,5 valandos tikro kinematografijos meno.

The Illusionist (L’illusionniste) (2010) – pamenate nuostabiausią pasaulyje animaciją The Triplets of Belleville? Jei nepamenate, dar kartą primygtinai reikalauju pažiūrėti. Meno šedevras. O čia – to paties režisieriaus Sylvain Chomet ir dalies tų pačių komandos narių darbas. Irgi toks pats nuostabiai gražus, išskirtinai nupieštas. Tiesiog neapibūdinamas. Žiauriai mėgstu tokią natūralią, šiltą animaciją. Visiškai ramus, lėtas filmas apie dviejų žmonių pažintį ir visiškai skirtingus gyvenimus. Jei nemėgstate holivudiškos animacijos, nebijokite, čia jos nėra. Personažai tikroviški, nuoširdūs, neperspausti. Ranka piešti vaizdiniai labai gražiai gula vienas šalia kito ir kartais negali atsidžiaugti, kaip puikiai viskas suklijuota. Labai gražu, 10 balų, daugiau nekomentuosiu, tik rekomenduosiu pažiūrėti.

Princess Mononoke (1997) – kuo mane žavi japonų anime, jog iš pirmo žvilgsnio tai būna gan paprasta pasaka, apie kokį nors paprastą pilietį. O tada prasideda visiška šyza… Mane žavi visa ta fantazija, tos pasakiškos būtybės, kurias jie sugeba įtraukti į pasakojimo pasaulį, lyg tai egzistuotų ir mūsų pasaulyje. Šis filmas apie žmonių ir miško dvasių kovą. Daug tiesios jame yra – apie tai, kaip žmonės naikina gamtą, kaip niokoja miškus. Nors tokių fantastinių būtybių realiame pasaulyje nėra, tačiau galima surasti daug alegorijų. Daug pasakoti apie tokį filmą nereikia – tai animacija, kurią turi pamatyti kiekvienas gero kino mėgėjas. Anksčiau buvau anime skeptikas, kol manęs neprivertė pažiūrėti kelių rekomenduotų filmų. Taip ir atslinko mano susižavėjimas :) Šis filmas susižavėjimą tik sustiprino. Gražu ir labai įdomu.

The Troll Hunter (Trolljegeren) (2010) – trololo lolo lolo! Kiekvienas save gerbiantis interneto trolis turi pažiūrėti šį filmą! Norvegų humoras – į trasą! Pseudo-dokumentinis filmas (kai vaizduojama, jog filmuojama dokumentika, nors visiems aišku, kad ne) apie kelis filmų gamintojus, kurie surandą keistą dėdulę ir su juo pradeda medžioti tikrų tikriausius trolius :) Trololo. Ką aš galiu daugiau pasakyti? Tai, kad filmas tikrai žiūrėtinas! Tai, kad norvegai pastatė labai juokingą ir unikalų filmą. Tie troliai tokie… charizmatiški. Nors trolių grafika vietomis prastai padaryta, bet tai nublanksta prieš pačių trolių išvaizdą – lyg iš pasakų knygų išlindę. Apskritai, tiek režisieriaus, tiek grafikos kūrėjų fantazija superinė. Nenuvylė nė trupučio. Trolių garsai – irgi tobuli, vien dėl jų norėtųsi tokį filmą pažiūrėti kine. Ir dar trolių medžiotoją vaidinantis aktorius – įspūdingas. Sutikęs tokį gatvėje pagalvočiau, kad jis iš tikrųjų medžioja tokius trololo gyvius :) Tikrai rekomenduoju šį puikų norvegų filmą. Vienas geresnių pseudo-dokumentikos kūrinių, šimtą kartų pralenkiantis daugumą savo pirmtakų. P.S.: dėka filmo sužinojau žiauriai gerą metal-hardcore grupę Kvelertak. Superinis energijos užtaisas.

Boogie Nights (1997) – kai žiūrint filmą užsinori krutinti užpakalį pagal skambantį ritmą, reiškia viskas gerai :) Filmo pavadinimas puikiai atitinka patį filmą – gal tik dar nepatrukdytų žodis „disco“. Dabar klausau garso takelį ir linguoju :) Siužetas apie 1970-1980 pornografijos industriją. Apie pačią industriją filme pasakojama nedaug, gal tik kaip keitėsi žiūrovų pomėgiai ir patys filmai. Filme pasakojama apie toje industrijoje besisukančius žmones ir apie pagrindinį personažą – „nuostabų, nerealų ir nepakartojamą“ žvaigždūną dideliu peniu. Vakarėliai, pramogos, seksas, narkotikai, degradavimas labai žemyn ir atsitiesimas. Spalvotas, linksmas, išskirtinis ir užkabinantis filmas. Tad jeigu kas nors bijote net paties žodžio „porno“ ar raudonuojate ekrane pamatę beveik nuogus žmones, tai filmo jokiu būdu nežiūrėkite. Tie, kas į tokį žodį ir nuogybes nekreipia dėmesio, matys smagų filmą su daug neblogų ir juokingų scenų. Toks nuotaikingas kūrinys, nors ir apie kontraversišką subjektą. Nuteikia smagiai, pamoko nevartot kokso, elgtis gražiai ir gyventi linksmai :)

Red (2010) – šį filmą galima skirti į dvi dalis: 1 – anbelyvibli nereali prajuokinanti komedija su fantastišku supažindinimu su personažais; 2 – paprastas holivudinis bajavykas su gražiomis pasišaudymo scenomis ir kai kur neblogais bajeriukais. Tiesą kalbant, pamatęs šio filmo anonsą, žiauriai užsinorėjau jį pamatyti ir tikėjausi daug geriau ir daugiau. Tikrai nesakau, kad filmas prastas! Oj ne, jam iki tokio dar toli :) Tai puiki komedija labai geram laikui praleidimui. Tobulas filmas pramogai. Tačiau antra filmo pusė man nelabai įtiko, kadangi pasidarė toks eilinis bajavykas, kur daug šaudo ir gudriai visus apgaudinėja. Žinote, būna ir gudriau, todėl tikriausiai nepatiko. Bet šiaip nesiskundžiu. Prabėgo momentaliai. Kaip gi neprabėgs, kai filme apstu gerų juokelių tiesiai iš Bruce Willis, Morgan Freeman ir John Malkovich lūpų :) O Willis’as dar nepaseno – jo scena, kai jis išlipa iš besisukančio automobilio ir ima šaudyti – wawavyva kaip susileidau! Žiauriai gražiai padaryta, nors ir netikroviška. Šiaip vertinčiau filmą tikrai neblogai, puiki veiksmo komedija. Be baimės sakau, kad žiūrėti galima. Yra keletas nuobodesnių vietų, bet jos nelabai pagadina bendrą vaizdą. Smagus filmas paprastam vakarui.

Kramer vs. Kramer (1979) – na gi reikėjo pasižiūrėti filmą, kurį daugybę kartų cituoja kituose filmuose :) Tai ir pasižiūrėjom. Citatų neišsirankiojom, bet visai pasimėgavom geru, tvirtu, įdomiu filmu. Gaila, kad dalis jo buvo gan liūdna, ypač teismo procesai ir visokie skausmai, bet, kaip sako, realus pasaulis būna dar žiauresnis. Jei kas nematėte, filmas apie išsiskyrusius tėvus, tėvo vargus auginant vaiką, o vėliau pykčius su buvusia žmona dėl vaiko auginimo. Filmas įdomus tuo, jog gėrio-blogio pusės filme gan aiškios (savaime norisi palaikyti tėvą), tačiau bandoma apsukti viską 180 laipsnių ir parodyti, kad gal motina teisesnė? Tačiau visas motinos teisumas pagrindžiamas tik motiniško instinkto egzistavimu. Gal tai rodiklis JAV teismų sistemoje, tačiau žmogiškumo sampratoje – nemanau. Iš tiesų tai dar vienas neblogas filmas, padedantis susipažinti su JAV teismų sistema. Kas gražiau pakalbės, tas laimės. Ji mums atrodo gan idiotiška, bet iš kitos pusės – mūsiškė yra tokia biurokratinė ir lengvai paperkama, jog irgi turi krūvą minusų. Su kažkuo esame kalbėję, kokį būtų galima išvesti „aukso viduriuką“, bet taip nieko doro ir nesugalvojom. Ne teisininkai esame, galima tik pasvajoti ir papezėti. Anyway, nuklydau: filmas labai gražus, jausmingas, prikaustantis dėmesį dėl suaugusių žmonių išgyvenimų. Jaučiamas kažkoks „artumas“. Nors labai juokingai atrodo pradinis tėvo nesusitvarkymas su vaiku, bet tolimesnis pasiaukojimas ir santykių pagerėjimas  – labai gražu :) Būtinai pažiūrėkite. Senas, geras filmas.

Solo con tu pareja (Love in the Time of Hysteria) (1991) – kelis neblogus filmus pastačiusio meksikiečio režisieriaus Alfonso Cuaron puikus filmas. Nors pavadinimas verčiamas „Tik su savo partneriu“, bet angliškai rinkai pritaikytas pavadinimas daug tikslesnis. Isterija, isterikai, ir labai mažai meilės. Komedija apie vyriškį, kuris miega su belekiek moterų ir nejaučia dėl to jokių problemų. Naudojasi moterimis kaip daiktais ir, kaip ir turi būti, vieną kartą gauna labai stiprų kerštingą atlygį. Tai tikrai nebloga komedija apie lakstymą tarp kelių ekscentriškų moterų, kuriozus, visokias kvailystes. Nors tokie pasakojimai skaityti daugybėje romanų ir matyti daugybėje komedijų, tačiau ši visai smagiai susižiūrėjo. Tikriausiai dėl to, jog aktoriai, išsireikšiu, labai atsipalaidavę ir sukuria labai smagią nuotaiką. Netgi laimingas finalas išskirtinis – turėtų būti visiškai nuobodus savo banalumu, tačiau visokios smulkmenos, kaip, pavyzdžiui, girti japonai, labai pataiso situaciją ir net priverčia pakikenti. Tikrai galima žiūrėti, smagus kvailas filmas apie kvailas ir juokingas situacijas.

Rare Exports Inc. (2003) ir The Official Rare Exports Inc. Safety Instructions (2005) – trumpametražiai suomių filmai apie kelis didvyrius, medžiojančius didžiausią blogį pasaulyje – Kalėdų Senius žudikus. Susukti labai smagiai ir juokingai, ir juos lengvai galima rasti youtubėje. Seniai aišku, kad šiauriečiai turi humoro jausmą, o šitie du kūriniai įrodo, kad dar ir labai subtilų ir neblogą :) Nėra ką daugiau kalbėt išskyrus vieną naujieną (man tai buvo naujiena) – šie trumpametražiai filmai susilaukė sėkmės ir pernai pasirodė pilnas filmas! Kūrėjai susilaukė dėmesio ir jiems pavyko gauti pinigo pilnam filmui. Reikės būtinai pažiūrėt ir tuomet parašysiu komentarą. Bet kol kas tikrai siūlau pažiūrėti tuos du trumpesnius. Smagūs.

127 Hours (2010) – iškart užbėgsiu ir iškart prisipažinsiu: man, asmeniškai, labai vidutinis filmas. Kažkas aukščiau vidutinio lygio buvo James Franco vaidyba. Bet irgi ne stebuklas. Manęs šis filmas tiesiog neužkabino, nors kritikai ir leipsta, koks nuostabus filmas. Tikra istorija apie visokį laipiotoją po uolynus ir kalnus – Aron Ralston, kuriam vieną dieną akmuo prispaudė ranką. Prabuvęs šimtą valandų, draskydamasis, daužydamasis, kankindamasis, galų gale buvo laimingai išgelbėtas. Vienas šio filmo pliusas yra – nesikoncentruojama į svarbiausią įvykį pabaigoje, nekuriama intriga, ir tai neblogai pavyksta. Kai filmo siužetas žinomas iš anksto, dažniausiai labai sunku būna sukurti kokybišką filmą. Šįkart pavyko ir už tai galiu pagirti. Tačiau bendrai pažiūrėjus – vidutinis lygis. Gražu, įdomu, labai didelis nuobodulys neėmė, tačiau… trūko kabliuko. Palyginus šį filmą su kitu „vieno aktoriaus filmu“, nuostabiu šedevru Into The Wild, staiga net nebesinori lyginti, nes pastarasis yra daug pakopų aukščiau. Gal šis filmas man nepasirodė įspūdingas dėl to, jog tokios istorijos kine dažnos? Šlapimo vartojimas, virvės, laipiojimas, nelaimės kalnuose ir panašūs dalykai tikrai dažnai vartojami įvairiausiuose nelaimių filmuose. Šio filmo tvirtumą palaikė tik vienas faktas – jog filmas paremtas tikra istorija. Tačiau jei to fakto nežinočiau? Tikriausiai žiūrėti būtų buvę nuobodžiau. Na bet filmą galite žiūrėti, viskas padaryta gražiai, juk režisierius Danny Boyle pagarsėjęs kaip estetiškų filmų su ypač gražiais vaizdiniais darytojas. Tačiau siužetas, kaip daugumoje jo paskutinių filmų, neišdirbtas iki galo. Visada trūksta kažkokių klijų, suklijuojančių viską į gerą vientisą kūrinį. Tų klijų nebuvimas paverčia šiuos filmus tik vidutiniais.

Closer (2004) – santykiai, santykiai, santykiai. Daug nesuprantamų santykių tarp vyrų ir moterų, kurie man tokie tolimi… Nesakau, kad nenatūralūs, kad tokių nebūna. Manau dar ir kaip būna. Tačiau ne mano pasaulyje – visos tos problemos, kurių prisikuria šio filmo personažai, man kažkaip labai tolimos. Pats filmas neįsiminė. Išskyrus kelias smagias vietas, nepaliko tokio įspūdžio, kad po filmo dar ilgai apie jį mąstytum, prisimintum ištraukas. Praėjus savaitei net neprisimenu pusės scenų. Bet nėra prastas filmas – susižiūri lengvai, neužtrunka. Be to ir personažai geri – vienu metu ir visiškai įprasti, tačiau kitą akimirką – netradiciniai, išskirtiniai, keistai besielgiantys ir sudominantys savo asmenybėmis. Aktoriai paprasti, be priekaištų, vietomis net labai įdomiai atlieka vaidmenis, viskas nufilmuota gražiai, vienu žodžiu, toks paprastas ir ramus filmas, skirtas atpalaiduoti smegenis žiūrint į kitų žmonių juokingas santykių problemas.

The Messenger (2009) – filmas, prasidėjęs kaip tikriausiai vienos iš liūdniausių profesijų pasakojimas – apie kareivius, kurie praneša žuvusių kareivių artimiesiems apie jų žūtį. Pirmas filmo trečdalis prikaustė prie ekrano ir leido pajausti tą baisią, baisią emociją, kurią patiria žmonės sužinoję tokias naujienas. Vaidybą šioje vietoje visi atliko puikiai, įtikinamai. Buvo gaila stebėti artimuosius, tiek pat buvo gaila stebėti kareivukus, kuriems per smegeninę kala toks nuolatinis darbas. Man irgi kaltų. Jau geriau matyti lavonus, negu kasdien dirbti tokį darbą. Amerikos karinių „pasiekimų“ šiame filme niekas nešlovina. Beveik apie tai net nekalba, išskyrus tai, kad parodo, kokia visgi baisi yra ta karinė sistema. Visur tik statistiniai vienetai, žingsniai pagal protokolą, sisteminimas, visiškai nusispjaunant ant paties asmens.

Ir tuomet filmas pasidarė nuobodus. Viskas peršoko į šiek tiek romantinę-ilgesingą-pusiau liūdną temą, kuri nebepapirko taip, kaip pirmasis trečdalis. Susidarė toks jausmas, jog kažkas sukūrė neblogą scenarijaus idėją, bet nesugebėjo ištobulinti idėjos iki galo. Todėl pradėjo klijuoti viską gabalėliais, kūrė papildomas situacijas, kurios filme buvo visiškai nereikalingos ir personažams nesuteikė jokio stiprumo.  Bet nepaisant šių nelabai reikalingų siužeto posūkių ir kitų smulkmenų, filmą galima žiūrėti. Toks neblogas paprasto kareivio savijautos paanalizavimas, vietomis perspaustas, tačiau gražiai pateiktas. Na ir banalu, bet tai dar vienas filmas į daržą, jog karas tik žaloja žmones ir neatneša nieko gero. Kuo šitas daržas bus didesnis, tuo bus tik geriau.

The Iron Giant (1999) – smagi animacinė istorija vaikams apie berniuko ir didžiulio roboto draugystę. Šįkart tikrai vaikams – šis filmas nepanašus į Pixar kuriamus filmus šeimai, kadangi suaugusiems šį filmą žiūrėti turėtų būti nuobodoka. Bent mums buvo. Trūko kažkokios atmosferos, prie kurios mus pripratino (ir išlepino) Pixar filmai. Bet vaikams turėtų tikti puikiai – draugystė, liūdesys, vėl laimė, dar visokiausi jausmai ir mažos gyvenimiškos pamokėlės. Toks klišių pilnas, bet sveikai mokomasis veiksmo animacinis filmas. Savo vaikams rodyčiau. Bet tik vieną kartą.

Faster (2010) – nuliūdino mane šitas filmas, labai nuliūdino. Nors jau seniai mačiau, kad pagrindinį vaidmenį atlieka labai juokingas aktorius-raumenatorius Dwayne Johnson, bet vis tiek dėl siužeto tikėjausi, kad bus neblogas bajavykas. Uoj ne, tikrai ne. Tikrai ne. Siužetas nors ir galėtų būti įdomus, bet visiškai supaprastintas statistiniam kvailų bajavykų mėgėjui. Apie vaidyba tai net nekalbėsiu, nes traukydavo mėšlungis žiūrint į perspaustą liūdesį ar rimtumą veide aktoriaus, kuris suraukdamas veidą atrodo labai juokingai. Raumenys nesueina :) O jau kokios frazės, kokios iškalbos… Beje, dar labai prastas garso takelis – visą filmą kažkoks įkyrus foninis dramatiškas garsas. O dramos nėra, nes viską nuspėti galima nuo pat pradžių. Ypač lengva nuspėti personažo veiksmus, nes viskas sukurta pagal holivudinių bajavykų klišes. Ir dar kažkoks ne į temą samdomas žudikas, kurio siužete visiškai nereikėjo. Na trumpai sakant, tikrai neverta žiūrėti. Kartais mėgstu kvailus bajavykus, bet tikrai ne tokius – kuriuos bando pateikti kaip labai rimtus filmus, o iš tiesų nieko ten rimto.

|| 5-8 savaitės (2011) kinoteatras ||

Kaip reta sėkmingas mėnuo! Didžiulė krūva gerų filmų :) Beveik visi filmai aukščiau nei vidutiniški. Mėgaukitės:

SAVAIČIŲ MIELYBĖS:
Babies (2010) – man atrodo, filmų žiūrėtojų visuomenė šiais laikais labai sugadinta. Nes labai daug žmonių šį filmą vertina… vidutiniškai. Kai kurie garsūs kritikai šį filmą vertina… prastai. Tai gal eikite žiūrėti savo terminatorių ir negaiškite laiko? OK, juokauju :) Tiesiog pasirodė labai keista. Nes šis filmas – vienas geriausių dokumentinių filmų matytų per pastaruosius metus. Žiauriai geras. Žiauriai. Neapsakomai patiko. Žiūrėdamas jį galvojau: jis gali nepatikti arba vaikų nekenčiantiems, arba jaunuoliams terminatorių gerbėjams, arba snobams. Pasirodo, yra ir ne šioms žmonių grupėms priklausančių žiūrovų, kurie nesusižavėjo šiuo grožiu. Mano nuomone – šedevras. Žiauriai gražus filmas. Keturi skirtingi kūdikiai, keturi skirtingi jų auginimo būdai, kurių kiekvienas turi labai gerų, vaikui naudingų auginimo papročių, bet kiekvienas taip pat turi ir savų minusų. Ir tik tėvų reikalas nuspręsti, kas jų kūdikiui gerai (nebent tėvai yra durniai ir jiems tik per galvą su kovalda duot reikia, nes nesigaudo realybėje; bet dabar ne apie tai).

Mes su G. beveik kiekviename kadre krykštavom. Juokėmės, kai vaikai darydavo nesąmones, liūdėdavom, kai vaikai verkdavo, baisėjomės, kai amerikietė trankė mamą, bijojom, kai vyresnysis mongolas brolis paliko sesutę tarp gyvulių, pykom, kai japonė mergaitė po truputį augo įnoringa ir išlepinta višta, žvengėm, kai afrikietis bandė žįsti brolio bambą, žavėjomės afrikietės mamos ramybe ir t.t.t.t.t. Manau, kad šis filmas turėtų būti Nr. 1 pramoga besilaukiantiems tėvams – kad pamatytų, jog ir nesterili aplinka vaikui gali nekenkti, kad kartais reikia vaiko užgaidas ignoruoti (kad neišaugtų lepūnas), kad reikia labai atidžiai padalinti dėmesį vaikams ir kad auginimas nėra toks jau paprastas ir neatsakingas dalykas. Geresnės „mokomosios pramogos“ ir negalima būtų sugalvoti. Man įdomu, kiek žmonių baisėjosi, kaip purve auginami afrikiečiai vaikai? Apie tai galvodamas vis prisimenu, kaip baisiuosi vaikų auginimu visiškai sterilioje aplinkoje, kai užaugę jie turi daugybę alergijų, ligų ir silpną imunitetą bakterijoms.

Labai geras filmas. Labai rekomenduoju pažiūrėti. Visiškai ramus, lėtas. Nors ir labai lėtas, bet prabėga momentaliai :) Galėčiau žiūrėti ir žiūrėti ir žiūrėti ir žiūrėti ir žiūrėti.

•

SAVAIČIŲ GĖRIO DOZĖ:
Goodnight Mister Tom (1998) – tik britai gali sukurti pigų, televizinį filmą, kurį pažiūrėjęs gali jaustis labai nuoširdžiai gerai. Nors filmas ir prikimštas ypatingai saldaus gerumo, dažnai net neskoningo, tačiau tai kažkaip… artima. Ir tai nuteikia gerai. Pasakysiu banaliai – tokie filmai parodo, jog gėris pasaulyje dar egzistuoja :)) Iš tiesų šiek tiek juokinga, nes viename filme parodyta tiek visko daug: ir absoliutus gerumas, atsidavimas, pasiaukojimas, žmogaus atsivertimas į gerą net sunkiausiais momentais, meilė, prieraišumas, mandagumas – visos vertybės, kurias turėtų turėti kiekvienas žmogus. Tačiau šalia šių dalykų parodytas ir absoliutus blogis, neapykanta, žiaurus, neapibūdinamai žiaurus elgesys ir kitos šlykštynės.

Giliai viduje man šis filmas man ypatingai patiko dėl to, jog absoliutų gerumą parodo personažas, kurio religiniu tikėjimu galima stipriai abejoti; tuo tarpu absoliutų blogį parodo giliai religingas, dėl religijos išprotėjęs personažas. Nesijuokite – tokia situacija labai dažnai sutinkama realiame pasaulyje.

Tai istorija apie berniuką, kuris karo metu išsiunčiamas į ramesnį kaimą, kur neturėtų kilti bombardavimo pavojus. Berniukas atsitiktinai patenka pas seną vyrą, vienišių, kuris iš pradžių yra labai nepatenkintas berniuko apsireiškimu. Tačiau vėliau viskas pradeda rutuliotis gražesne linkme. Šitas filmas patiks toli gražu ne kiekvienam. Persaldinto gerumo šiame filme apstu, jis lyg šydas, kokiu „aptraukta“ pati kino juosta (toks senumo efektas). Iš tiesų mane net nustebino, kad likau tokios geros nuomonės apie šį filmą. Pačioje pradžioje galvojau, kad užmigsiu. Filmo pradžia buvo panaši į per televiziją savaitgalio rytais rodomus filmus, kurių niekas nežiūri. Bet likau labai patenkintas. Nenoriu daugiau nieko pasakoti, tiesiog noriu rekomenduoti. Perdėm nenatūralus filmas, bet sukeliantis daugybę teigiamų emocijų. Sentimentalus, jautrus ir pripildytas kitų natūralių jausmų, kurie dažnai nepatinka šiuolaikiniams žiūrovams. Bet aš labai rekomenduočiau.

•

SAVAIČIŲ KELIONĖ IR GYVENIMO ISTORIJA:
The Motorcycle Diaries (Diarios de motocicleta) (2004) – šitą filmą kažkada seniai seniai nusipirkau DVD diske, bet taip ir numečiau į spintą. Niekaip neprisiverčiau pažiūrėti. Gal ir gerai, kad išlaukiau – anksčiau neturėjau susiformavusio tvirto kinematografijos skonio, tai galbūt filmas nebūtų patikęs. Pradedu suprasti, kad P. Amerikos filmų industrijos kūriniai – mano vieni mėgstamiausių. Kiekvienas pažiūrėtas tų šalių filmas užkabina, kažkuo sudomina, pasirodo išskirtinis. Gal todėl, kad rodomi visiškai svetimi, nematyti kraštai? Nežinau. Šiame filme tų kraštų galima pamatyti apsčiai. Filmas apie Che Guevaros jaunystę ir jo kelionę, pakeitusią jį visam laikui. Po šios kelionės jis ir tapo tuo, apie kurį žino visas pasaulis (arba bent apsimeta, kad žino). Tiesa, filmas šiek tiek dramatizuotas, pagražintas ir kitaip pritaikytas kino ekranui. Daug visokios dramos, jausmų. Tačiau niekada nesužinosim, ar taip nebuvo tikrame pasaulyje. Dažnai filmuose kaip tik jausmai supaprastinami, drama sumažinama, tik panaudojamos tam tikros priemonės scenos sureikšminimui. Šis filmas – labai natūralus. Toks jausmas, kad jame filmuoti žmonės iš tiesų egzistavo, kad iš tiesų taip gyveno. Aš net neabejoju, kad atvaizduoti to meto ypatumai, žmonių sunkumai, nelaimės. O galbūt visi pavaizduoti dalykai buvo net baisesni, kad privertė žmogų (Che Guevarą) iš paprasto žmogaus tapti revoliucionieriumi, paaukojusiu savo asmeninį gyvenimą vardan įsitikinimų.

Vis miniu Che Guevarą, bet noriu patikinti, kad filme jo revoliucinės asmenybės mažai. Jei net nebūčiau paskaitęs, jog filmas apie jį, nebūčiau supratęs. Tai tiesiog istorija apie du keliaujančius žmones, kurių kelionė labai įdomi. Tokia išskirtinė istorija, kaip ir pats filmas. Gavęs dėkingą krūvą apdovanojimų. Tikrai verta žiūrėti, nes padeda susipažinti su tuo laikmečiu, su tais kraštais, be to parodo ir atsidavimo ir humaniškumo pavyzdį. Neaišku, kiek to humaniškumo turėjo pats Che Guevara, bet man ir neįdomu. Man įdomu tai, kad filmas tikrai geras ir nesigailiu nė minutės, praleistos jį žiūrint. Buvo įdomu. Kažkuo labai giliai užkabinantis filmas.

Artimiausiu metu – dvigubas filmas apie revoliucionieriaus Che Guevaros gyvenimą – Che. Laukiu nesulaukiu.

•

SAVAIČIŲ IŠGYVENIMAI:
I Am Sam (2001) – nerealūs aktoriai, visi iki vieno! Nerealūs personažai, visi iki vieno! Visiškai nustebinęs filmas. Nors jame aptariama problema tikrai opi – ar gali psichiškai atsilikę žmonės auginti vaikus – tačiau apie ją daug negalvojau. Netgi neturiu nuomonės, kiekvienas atvejis – išskirtinis. Kaip ir šiame filme. Autizmu sergantis vyras lieka vienišas su kūdikiu, ir tuomet atsiranda nuostabioji, JAV labai stipriai veikianti vaikų apsauga. Galėtų dalį savo perdėto veikimo padovanoti Lietuvai – pas mus ta apsauga visiškai neveikia. Taigi, filmas apie autistą, puikiai auginantį savo dukrelę. Dukra laiminga, visi laimingi, o tuomet atsiranda vienintelis blogas dalykas – į asmeninį žmogaus gyvenimą įsiveržia valstybinė įstaiga. Ir šiame siužeto posūkyje aš įžvelgiau tokį ryškų simbolizmą… Juk nuolatos valstybė kišasi į asmeninius žmonių dalykus. Aš suprasčiau, jei tai mergaitei būtų kažkas blogai, jį būtų blogai auginama. Bet šiuo atveju (istorija filme) yra visiškai kitokia – viskas ten buvo gerai. O tada atėjo valstybė ir pamėgino sugriauti žmonių gyvenimus. Ir kiek kartų taip būna? Bijau, kad daug dažniau, nei tada, kai iš tiesų padeda.

Filmas apie jausmus, meilę, tėvo kovą už teisę auginti savo dukrą, kurią ilgai ir sėkmingai augino. Filmas, parodantis kad ir psichiškai išskirtiniai žmonės yra normalūs, smagūs ir gali būti pilnaverčiai visuomenės nariai. Aišku, realiame pasaulyje tokių mažai, tačiau niekada negalima nurašyti visų. O dabar realybėje nurašomi visi. Kartais užtenka pasakyti, jog sergi depresija, kad į tave pradėtų žiūrėti kaip į nesveiką ir pavojingą asmenį. O tokie filmai prašviesina pasaulį. Suteikia kažkokių vilčių. Parodo kažkokį žmogiškumą, kurį taip dažnai norisi matyti televizijoje ir kine, tačiau retai kada randi.

Vaidyba, jau minėjau, puiki. Puikiai atlikti vaidmenys, tiek pagrindiniai, tiek smulkieji. Pagrindinio vaidmens aktorius ilgai stebėjo ir bendravo su autistais ir gilinosi į jų judesius, artikuliaciją. Gal todėl puikiai savo vaidmenį ir atliko. Siužetas – labai gražus, tiek liūdnas, tiek linksmas, užkabinantis. Vienas malonumas tokius filmus žiūrėti. Tikrai rekomenduoju šią gražią istoriją.

•

Once (2006) – tai vienas iš tų filmų, kuris dar suteikia kažkiek vilties, kad kine natūralumas ir paprastumas vis dar vertinami. Filmas apie du muzikantus, vos sugebančius išgyventi – be normalaus darbo, be pinigų. Filmas – nufilmuotas paprastomis, vos ne buitinėmis kameromis, apie visiškai kasdienius žmones, pilnas paprastų žmogiškų jausmų. Aktoriai – visiškai ne-aktoriai, paprasti žmogeliai. Filmas iki tokio lygio natūralus ir artimas realybėje, jog filmuojant pirmąją sceną buvo sužalotas aktorius, vaidinęs vagį – buvo filmuojama iš toli, todėl žmonės nematė kamerų; „vagišiui“ bandant apvogti muzikantą, vienas iš praeivių įspyrė vagišiui-aktoriui į klyną :) Gaila, kad to neparodė filme :)

Tikriausiai niekas iš kūrėjų nesitikėjo tokios sėkmės, tuo labiau patys aktoriai. Suvaidinę vos ne pirmame savo filme, jie oplia! ir laimėjo Oskarą už geriausią dainą. Ką dar kalbėti apie krūvelę kitų padorių apdovanojimų už muziką ir ne tik. Garso takelis tikrai neblogas – filme jis skamba nuostabiai.  Filmas uždirbo 130 kartų (!!!) daugiau, negu kainavo jo pastatymas. Net sunku patikėti. Pats filmas lyg jame pasakojama istorija – nuo paprastumo, link sėkmės.

Verta pažiūrėti filmą dėl ten esančių jausmų. Kad suvoktumėm, jog tokie žmonės gyvena aplink mus. Gal meilės-seilės tame filme ir šiek tiek per daug, bet jausmai – tikroviški. Ir istorija labai graži. Ir muzika puiki. Ir apskritai malonus filmas. Tikrai vertas pažiūrėjimo. Kad galbūt surastumėte save, gal nors kokį panašumą į savo patyrimus. Telieka pasidžiaugti, kad tokie filmai vis dar vertinami, ir vis dar kuriami.

•

Dark City (1998) -  tamsus, niūrus ir paslaptingas. Išskirtinė filmo atmosfera, kurios dėka niekaip nesugalvoju filmo, į kurį šis kūrinys būtų panašus. Įsivaizduoju, jog dabar šio filmo siužetas nėra toks stiprus, koks buvo prieš 12 metų, tačiau originalumo ir dabar pakanka. Filmas, vėlgi, fantastinis su labai stipriais mistikos elementais. Apie ateivius, jų eksperimentus su žmonija ir vieną filmo herojų, nepasiduodantį ateiviams. Kyla klausimas, ar Matricos kūrėjai, kurdami siužetą, nebuvo neseniai pažiūrėję šio filmo :) Labai lėtas, bet įtraukiantis filmas su neblogai užsuktu siužetu. Verta žiūrėti. Vien dėl tos niūrios ir nejaukios atmosferos.

Mesrine: Killer Instinct (2008) ir Mesrine: Public Enemy #1 (2008) – dvigubas filmas apie garsų 1960-1970 metų Prancūzijos gangsterį Jacques Mesrine. Rimtas, brangus ir labai kokybiškas filmas su geriausiais prancūzų aktoriais. Labai įdomi istorija, kaip gan paprastas žmogus tampa garsiausiu nusikaltėliu šalyje – sukčiauja, žudo, bėga iš kalėjimų. Atlikdamas nusikaltimus, sugeba išprovokuoti ir gerus dalykus – pabėgęs iš kalėjimo ir vėliau jį užpuolęs, priviliojo į tą kalėjimą komisiją, kuri nustatė, kad kaliniai laikomi nehumaniškomis sąlygomis ir su jais žiauriai elgiamasi. Kalėjimas buvo uždarytas. Siužetas puikus, sudomina labai. Pažiūrėję pirmą dalį nedelsdami griebėm ir antrą. Tikrai profesionalus filmas. Vincent Cassel atliko daugiau nei super gerą vaidmenį – gal galima vadinti geriausiu jo vaidmeniu? Galbūt. Dar vienas geras ir įdomus filmas pagal tikrus faktus. Vertas pažiūrėti, nors ir apie blogą asmenį. Kažkokių vertybių nerasite, tačiau kartais reikia ir tokių filmų. Svarbu, kad būtų įdomūs ir gerai pastatyti.

Serenity (2005) – labai įtraukiantis, smagus, geras veiksmo fantastinis filmas. Pastatytas kokybiškai, siužetas geras, viskas padaryta tikrai neblogai. Toks geras geras holivudinis fantastinis filmas. Daug pasišaudymų, pasiskraidymų, įvairių planetų, kosminių laivų ir pan. Neturiu daug ką pasakyti – tiesiog tobulas kūrinys fantastikos mėgėjams. Stipriai lenkia krūvą garsesnių savo žanro kūrinių. Jei norite 100% gero holivudo – pirmyn.

Corpse Bride (2005) – apie Tim Burton nieko sakyti nereikia, šis menininkas žinomas visiems. O tai dar vienas jo animacinis šedevras su tikromis lėlėmis ir dekoracijomis. Jo gerbėjai jau tikriausiai šį filmą matė. Jei dar nesate gerbėja (-as), pats laikas tapti. Ir žiūrėti visus filmus iš eilės. Aš sau leidžiu pasimėgauti, ir visų iškart nežiūriu – vis po vieną, kitą, kad ilgiau malonumas išliktų :) Tad ir nekomentuosiu šio filmo. Tai meno kūrinys, animacinio kino šedevras, vienas iš puikių Tim Burton filmų. Sunku būtų išskirti, kuris iš jo filmų geresnis, nes visi jie savotiškai genialūs. Jei nematėte – pirmyn žiūrėti.

Man on Fire (2004) – Denzel Washington yra toks aktorius, kuris visuose filmuose vaidina identiškai. Keičiasi tik jo atliekami veiksmai, bet ir tai retai. Dažniausiai šaudosi, gaudosi, gyja, pyksta, keršija ir vėl šaudosi. Neįsivaizduoju jo vaidmens, kur jis nebėgtų atkišęs pištaleto. Pats filmas pastatytas gan gražiai, žiūrimas, maloniai atpalaiduoja po sunkios dienos. Pergyveni kartu su personažais, norisi, kad blogiukai kentėtų ir būtų visi pagauti. Norisi laimingos pabaigos. Norisi, kad filmas būtų šieeek tiek trumpesnis. Nes dabar tos 2,5 h prailgo. Pusę valandos žiūrovas pažindinamas su personažu, tačiau galų gale supranti, kad nebuvo ten ko pažindinti – įprastas personažas, nusivylęs gyvenimu dėl kokio nors išgyvenimo, atsiveriantis nekaltam vaikui, atiduodantis visą save vardan kitų gerumo. Tai štai su tokiu personažu filmas ir buvo kuriamas. Ar tai įdomu, priklauso nuo kiekvieno skonio. Filmas neišsiskiria iš daugybės panašių, neblogai pastatytų filmų. Pamenu, jog tokių žiūrėjau dešimtis, tačiau net neprisimenu jų pavadinimų. Taip bus ir su šiuo – jau dabar miglotai prisimenu kai kurias scenas. Bet tą akimirką, kai žiūrėjom, buvo gerai – atpalaidavo, ramiai praleidom vakarą, pakovojom mintyse už teisybę. O taip pat šiek tiek susipažinom su Meksikos kasdienybe, grobiamų žmonių skaičiumi ir eilinį sykį pasitvirtinančiu faktu, kad visur korupcija, korupcija, korupcija. Galima žiūrėti, gražus filmas, pusėtini personažai, neblogas siužetas.

Dawn of the Dead (2004) – vienas geriausių filmų apie zombius? Gali būti :) Apie zombius pristatyta daugybė šlamšto, pigaus šūdelio ir pan. O šis – visai neblogas. Privalomas pažiūrėti prieš žiūrint Shaun of the Dead. Į kolekciją Zombieland. Jei atsitiko taip, kad matėte du pastaruosius, būtinai pažiūrėkite ir šį. Čia labiau ne komedija, o tikras zombiškas siaubiakas, bet yra ir iš ko pasijuokti. Daugiau neturiu ką pridurti, geras kraujaškinis zombių filmas.

The Mechanic (2011) – aš kaip slaptas kvailų bajavykų gerbėjas (puikus dalykas pravalyt smegenims), visada džiaugiuosi, kai pasirodo Jason Statham (išskyrus kelis atvejus, kai filmai buvo žiauriai prasti). Džiaugiausi ir šįkart, nes šiuo metu geriausias mušeika Holivude, šokantis tikrą snukiadaužišką baletą, man visada patinka savo puikiai nufilmuotomis ir gražiai sustyguotomis muštynėmis. Kartais būna tokių filmų, kuriuos verta pažiūrėti tik dėl jo šokių, o ne dėl siužeto ar pan. (pavyzdžiui, trečiasis Transporter). Na, bet kad ir kaip būtų liūdna, savo talento šiame filme jis neatskleidė. Elgėsi šiek tiek ramiau, mušėsi nedaug, ale vis tiek parodė keletą neblogų siurpriziukų. Pats filmas tai toks pusėtinas, bet neblogas. Žinot, kaip būna, kai žiūri filmą ir galvoji: juk visa tai jau seniai rodyta ir prigalvota kituose filmuose, tačiau kažkas visgi yra originalaus, gražiai sugalvoto, įdomaus. Taip ir su šiuo filmu – jis toks pseudo-originalus. Jeigu mėgstate bajavykus, tai būtina pasižiūrėti. Jei mėgstate veiksmo filmus su siužetu – irgi galima žiūrėti. Siužetas tikrai neblogai sulipdytas, vientisas, neperspaustas. Ir dar pabaiga visai smagi. O personažų frazės ir kitokie pasisakymai – verti atskiros knygos, tai tikriausiai geriausias filmo kabliukas. Tikrai. (P.S.: smagiausias dalykas buvo stebėti šio filmo žiūrovus – tai buvo vien tik porelės. Vyrai susidomėję žiūrėjo, o filmo viduryje jų moterys jau pradėjo nuobodžiauti – kalbino, žiovavo, erzino savo antras puses :) Dar kartą pasidžiaugiau savo antra puse – jai šis filmas buvo netgi įdomesnis, nei man :)) )

Manhattan (1979) - nors Woody Allen filmus labai mėgstu, bet šio neįveikiau. Tvirtas personažas, tvirtas charakteris, charizmos yra, siužetas – standartiškai geras, bet neįveikiau. Gal pritrūko skambesnių išsireiškimų ir pasisakymų. Gal jau persižiūrėjau visuomet_tokių_pačių_Woody_personažų. Gal tądien buvo neįdomu nagrinėti žmonių santykius. Visiškai pritariu, kad filmas toks pats geras, kaip kiti jo filmai apie vyrų-moterų santykius ir savęs ieškojimą ilguose ilguose monologuose ir pašnekesiuose. Toks ir šis, niekuo nesiskiriantis nuo kitų jo pusės filmų – daug daug kalbų. Kalbos įdomios, tačiau šįkart neužkabino. Bet pažiūrėti galima. Pasinagrinėti, pamatyti panašumų į savo gyvenimą. Kaip visada jo filmuose :)

Legend Of The Guardians (2010) – kai išgirdau, kad Zack Snyder, vieno geriausių visų laikų filmo 300 režisierius, stato animacinį filmą, pagalvojau, kad bus kažkas nerealaus. Tobulai estetiški ir gražūs vaizdai, o dar padaryti neribotomis kompiuterinėmis galimybėmis – turėtų būti kažkas neapsakomo. Įsijungiau – ir totaliai nusivyliau. Šitam režisieriui skirta statyti tik filmus suaugusiems – kur yra kraujaškų, žudynių ar šiaip gražių vaizdų. Tikrai ne filmus vaikams, tuo labiau animacinius. Buvo keletas scenų, kuriose matėsi režisieriaus stilius – bet labai nežymiai. Juokingiausia tai, kad gyvai filmuotame filme yra daug gražesnių, nerealiai atrodančių vaizdų nei šiame, kompiuteriais kurtame. Apie siužetą net nenoriu kalbėti – labai nuobodu. Nežinau, koks vaikas galėtų ištverti šį filmą. Pradžia labai nebloga ir įdomi, bet kuo toliau, tuo labiau viskas sunuobodėja. Nuo garso takelio galima susivemti. Nesuvokiamai nesiderinantis su vaizdu. Trumpai sakant – labai prastai. Gražūs vaizdai, puiki kompiuterinė grafika, tikrai nepigiai atrodantis filmas – bet jam daug ko trūko. Nemanau, kad ir vaikams labai patiks. Saviškiams – nerodysiu. Toks visiškai vidutinis.

I Love You Man (2009) – filmas iš tų, kur nufilmuotas holivudiniu standartu, scenų išdėstymas ir filmavimo būdas – kaip visad. Viskas steriliai gražiai suklijuota. Personažų santykiai – juokingai nenatūralūs, siužetas – pilnas stereotipų ir tų pačių pasakojimo elementų, kaip krūvoje kitų holivudinių filmų. Bet nieko blogo! Svarbu, kad būtų nors truputį originalu ir nors minutę juokinga. Taip ir su šiuo filmu. Jis tikrai toks, kuris atsidurtų 350-oje vietoje tarp mano rekomenduojamų filmų. Tačiau jame yra ir smagių vietų. Pasakojimas apie vyruką, kuris neturi jokio geriausio draugo ir išsiruošia į tokio paiešką. Randa, susidraugauja, išsidirbinėja, tūsinasi ir pan. Apie tai visas filmas. Nepamirškime visiškai lėkštos pabaigos, kurią šiek tiek pralinksmina personažų dialogas. Nežinau net kaip išsireikšti apie šį filmą. Jis tūkstantį kartų geriau už bet kokį Meet The Fockers, bet tūkstantį kartų blogiau už kokį nors Stranger Than Fiction. Tad rinktis jums – nerekomenduoju, bet tikrai nėra blogai. Toks lengvutis, smegenų nespaudžiantis. Liekamosios vertės neturintis :)

Easy A (2010) – dar vienas tipiškas stereotipinis holivudinis filmas. Nors ir atsibosta vartoti šią frazę, tačiau teks, kol nenustosiu tokių filmų žiūrėti :) American Pie buvo visų tokių filmų protėvis – vieni filmai buvo blogesni už jį, kiti evoliucionavo į geresnius, kaip kad ir šis. Šis – apie merginą, apie kurią mokykloje pasklinda gandai, jog ji prarado nekaltybę ir duodasi su visais. Situacija komiškai perdėta, nes realybėje tokio masto gandų sklidimo niekad nebūna. Tuo labiau pasekmių, kurios pavaizduotos filme. Na bet čia holivudas. Taigi ta mergina naudojasi savo padėtimi, daro komediją, kartais išties priverčia sukikenti. Galų gale – finalas, kur viskas išaiškėja ir viskas baigiasi romantiškai-lėkštai-gražiai. Tikrai nerekomenduočiau žiūrėti šio filmo, nes jis pilnas nuobodžių holivudinių klišių, tačiau jame galima rasti ir šiek tiek neblogų dalykų. Pavyzdžiui, kai kurie personažai: jos tėvai! Kaip mėgstu sakyti: užaugęs norėčiau būti toks :)) Neblogas ir jos mokytojo personažas. Toks macho-rimtas vyras. Apskritai, filmo tema visai nebloga – skatinanti paauglius (kuriems filmas skirtas) mažiau pasitikėti gandais ir juos skleisti. Skatinantis pamąstyti prieš kažką darant. Ir parodantis, kad ne viskas gražu, kas parodyta filmuose. Na bet o tačiau, šie smulkūs dalykėliai nepadaro filmo tokiu, kurį rekomenduočiau. Galima, jei neturite ką veikti, neskaitote mano kinoteatrų arba nenorite žiūrėti nieko verčiančio mąstyti. Nes šitas filmas smegenų bukinimui tinka puikiai :)

The Express (2008) – filmas apie pirmąjį juodaodį sportininką, laimėjusį prestižinį apdovanojimą, spaudusį ranką prezidentui ir šiaip pralaužusį rasizmo ledus. Vienas iš tų garsių žmonių, nutiesusių kelią rasizmo naikinimui. O geriausia tai daryti per sportą. Kiek yra tokių filmų, su labai panašiu siužetu? Daugybė. O palyginus filmavimo stilių, operatorių darbą, spalvas, vaidybą – skaičius patrigubėja. Toks jausmas, kad žiūri daug kartų matytą filmą. Vieną iš svarbių vaidmenų atlieka Dennis Quaid (kurį nuolatos maišau su Harrison Ford) – labai prastas aktorius. Visa tai padaro filmą labai nuspėjamu ir nuobodžiu. Neverta, neįdomu, matyta. Prie šio filmo labai dera TV3 garsintojo balsas – jis yra lyg kažkoks rodiklis, kad filmas skirtas lietuviškosioms televizijoms :) Tai reiškia, kad filmas yra visiškai vidutinis, bet rodomas geriausiu laiku ir pristatomas kaip legendinis arba kultinis :)) Sporto gerbėjams ar pigių melodramų mėgėjams gal ir patiks. Bet tikrai tokių bus nedaug.

13 (2010) – vienas iš bajavykų apie žaidimus su mirtimi. Šįkart rusiškos ruletės atmaina – daug dalyvių, ratukas, visi vieni į kitus šaudo. Lieka 2. Juokingiausia, kad filmo pradžioje pagrindinis veikėjas taip nuosekliai supažindinamas, jog net nekyla abejonių, jog jis per visą žaidimą su mirtimi turi likti gyvas – kitaip filmo nebus. Tai nors žaidimo įtampa šiokia tokia ir jaučiasi, bet žiūrovui – absoliučiai aišku, kad mūsų draugas nebus nušautas. Apskritai, filmas tikrai nėra vienas geresnių. Toks… eilinis. Yra dalykų, kurie išskiria šį filmą iš kitų tokio tipo filmų, bet realybėje toks filmas negali būti įdomus, kai jau yra krūva tokių išleistų. Tik su šiek tiek kitokiais siužetais. Trumpai sakant, jokios intrigos. Nors aktorių šutvė visai smagi, bet nieko labai stipraus neišspausta. Laiką paaukoti galima tikrai vertingesniems filmams.

•••

Saw VII: The Final Chapter (2010) – prieš metus spėliojau 7 dalies siužetą. Kas juokingiausia – atspėjau! :) Tai darysiu prielaidą, kad atspėjau ir ateinančių dalių siužetus. Nes vadovaujantis logika, už metų turėtų pasirodyti Saw VIII – The Final Chapter Part Two, o dar po metų – Saw IX: The Final Final Chapter. Gal net Saw X: The Fucking Final Chapter. Tikriausiai tęsinius nustos kurti tik tada, kai dėka šių filmų atsiras toks pat psichopatas, kuris išžudys visus filmo aktorius filme rodomais būdais. Tiek ir tegaliu pasakyt apie šį filmą. Jaučiuosi praradęs dalelę savęs. Mano gyvenimas niekada nebebus toks pats.

SAVAIČIŲ MEH:
A History of Violence (2005) – skaitau kritikų ir žmonių atsiliepimus apie šį filmą ir negaliu atsistebėti. Bet gal ir galiu – tokių keistų išimčių kartais pasitaiko. Pasitaiko, jog visiškai prastas filmas įvertinamas visai neblogai. Blogiausias dalykas šiame filme – vaidyba. Ji prasta, labai labai labai prasta. Tokia prasta, jog ištvėrėm tik 25 minutes. Tada jungėm lauk. Likusią filmo dalį mačiau epizodais, bet vis tiek galėjau susidaryti nuomonę apie jį. O nuomonė – labai prasta. Išjungdami filmą juokėmės, kad visas siužetas maždaug ir aiškus. Pasirodo, neklydom nė per plauką. Bet grįžkim prie vaidybos – nors Viggo Mortensen nėra labai prastas aktorius, bet šiame filme jo vaidyba, kartu su kitų, buvo visiškai tragiška. Bet sakyčiau, kad čia labiau kaltas režisierius. Visos filmo pirmosios scenos tokios šleikščiai saldžios – tobula šeima, kur paauglys vaikas su tėvais bendrauja kaip su geriausiais draugais; tobulas vyras, mylintis žmoną, bendruomenės pažiba; žmona, kuri daro savo vyrui siurprizus, į kuriuos tas reaguoja kaip trylikametis pienburnis… Visos tos scenos skelbė tik vieną žinutę, kurią turėtų suprasti kiekvienas, matęs daugiau nei 50 filmų: šis filmas bus apie žiaurumus, šis pilietis apsimeta geru žmogeliu, o akivaizdžiai rodomas kryželis ant jo kaklo tik ir sako: tuoj čia bus kraujo. Juokingai saldi filmo pradžia, per daug idiliška, per daug kvaila ir neprofesionaliai padaryta, kad filmas būtų ko nors vertas kino istorijoje. O vėliau prasideda visokios nesąmonės, ale „suktas“ siužetas, kuris aiškus nuo pat pradžių. Tuomet viską vainikuoja pasirodęs Nr. 1 blogiukas. Jis pasirodo toks lėkštas, juokingas ir nebaisus, jog sukelia tik keistą jausmą, todėl visiškai nesupranti, kodėl šitą filmą apskritai kas nors žiūri. Tad užbaigdamas tik noriu pasakyti – tikrai neverta, nežiūrėkite. Tikrai.

SAVAIČIŲ VISIŠKAS NESUSIPRATIMAS:
Buried (2010) – tiesiai šviesiai. Neslėpsiu, jei net ką nors ir įžeisčiau: neįsivaizduoju, kaip toks absurdiškas šlamšto kratinys gali kam nors sukelti nors kokį žavesį. Nežinau net nuo ko pradėti. Šis filmas yra toks baisus absurdas ir nuobodus nelogiškumo kratinys, kad net neturiu žodžių. Galiu pradėti nuo to (nors nežinau, ar verta), kad bet kokie veiksmai filme kertasi su bet kokiais fizikiniais, biologiniais ar kitokiais elementariais faktais. Veikėjas pusantros valandos pakastame karste netaupydamas oro kvėpuoja, rėkia, nervinasi, daug juda. Nepaisant to, jis dar dažnai ir žiebtuvėlį panaudoja. Nepaisant to, jis dar ir laužą sukuria, kad nubaidytų gyvatę!!! Ir oro jam – nepritrūksta… Ir net nepanašu, kad deguonies apskritai būtų sumažėję… Man pritrūko žodžių, kai, visų pirma, pamačiau kažkokią kobrą, iš kažkur išlendančią giliai giliai žemėje. WTF??? O tada pritrūko žodžių, kai personažas sukūrė lauželį, kad ją nubaidytų… Ar reikia ieškoti kitų elementariosios logikos klaidų? Telefono ryšio? Atsiliepusiųjų elgesio? Personažo psichozės? Bombardavimo ir po to sekusių dalykų? Atleidimo dėl apsisaugojimo nuo išmokų? Teroristų youtube filmuko populiarumo? Šitas filmas toks idiotiškas, kad tikrai netveriu matydamas pagyras jam.

Filmas, kuriame nėra visiškai jokio veiksmo ir jis sukurtas ribotoje erdvėje, turėtų turėti kažkokią psichologinę prasmę, turėtų paveikti žiūrovą ne veiksmu, o pshicholiginėmis įmantrybėmis, arba kaip anglakalbiai mėgsta sakyti – „mindufuck’u“. Šiame filme to visiškai nėra. Jame nėra nei veiksmo, nei kažkokios psichologinės įtampos ar mindfuck’o. Nė per plauką. Šis filmas yra absoliutus nulis. Bet „didieji kritikai“ tik ir leipsta, koks tai puikus kūrinys. Juokinga yra tai, kad šitas pasistumdymas 2 metrų ilgio karste kainavo… beveik 2 milijonus dolerių. Neįtikėtina. Tikriausiai jų mobiliojo ryšio operatorius labai brangiai už požeminį ryšį paprašė. Bet net kaina nesvarbi, kai prieš nosį yra toks nelogiškas, kvailas, nuobodus ir liūdesį keliantis filmas, kuriame yra visos įmanomos kino pramonės blogybės. Visos. Tetrūko pigių pigių efektų, kad kokie žali žmogeliukai jam aplink galvą skraidytų. Būtų nė kiek nepamaišę.

Pamenate „Bleiro raganą“? Tuo metu, kai filmas tik pasirodė, irgi visokie „kritikai“ leipo, koks originalus ir puikus filmas. Praėjo kiek laiko, ir dabar Bleiro ragana yra pašaipų objektas – pateikiamas kaip idiotiško filmo pavyzdys. Tikiu, kad toks pats likimas nutiks ir šiam filmui. Nors galiu pasirodyti juokingai šnekantis, tačiau šitas filmas yra dar kvailesnis už Bleiro raganą. Ir daug mažiau originalesnis. Nuoširdžiai nesuprantu, kaip jis galėjo kam nors patikti.

Geros dienos visiems :)

|| 1-4 savaitės (2011) kinoteatras ||