Vienas svarbiausių Login pranešėjų, kuris ir atidarė konferenciją savo pranešimu, buvo Walter de Brouwer, save pristatantis tikru technologu. Visą jo pranešimo laiką ta mintis ir neapleido – šis žmogus tiesiog technologas ir į viską žiūri labai siaurai ir koncentruotai, todėl nenumato, kas gali vykti aplinkui. Walter de Brouwer yra labai įdomaus projekto „One Laptop Per Child“ pradininkas. Tai idėja, jog kiekvienas vaikas pasaulyje turi gauti po nešiojamąjį kompiuterį, kurie visi būtų vienodi (todėl niekas jų nevogtų), visi būtų sujungti į vieną tinklą (kad vaikai galėtų bendrauti) ir visi turėtų mokymosi ir lavinimosi programinę įrangą. Šis projektas man atrodo šiek tiek neįmanomas (bet labai gražus ir kilnus), bet šnekėsime dabar ne apie tai. Kalbėsime apie W. de Brouwer pranešimą.

Pranešimą jis pradėjo pasakojimu apie savo vaiką, kuris pats išmoko naudotis kompiuteriu, mobiliuoju telefonu, kuria muziką, kalbasi internetu ir daro visus tuos šiuolaikinius dalykus, apie kuriuos mūsų seneliai net iki šiol nesupranta. Tai tiesa – šiuolaikinių vaikų sugebėjimas įsijausti į techniką ir programinę įrangą yra neapsakomas, todėl W. de Brouwer svarstė: Ką daryti su šiuolaikiniais vaikais? Kaip juos išmokyti dalykų, kurie juos vėliau sustiprins ir pavers visaverčiais žmonėmis?

Pranešėjas tyloje nuspaudžia mygtuką ir ekrane pasirodo didžiulė skaidrė, kurioje – krūvelė užbrauktų knygų ir užrašas „Leiskite vaikams žaisti daugiau žaidimų (kompiuterinių)“. Štai tada ir prasideda tas mano apibūdintas koncentruotas ir labai siauras požiūris. Beje, skaidrės fone, po užrašais, matosi nuotraukos tokių žaidimų, kaip GTA ir Max Payne – kuriuose tik žudynės ir kraujas. Jam nė motais, kad tai žaloja, o ne ugdo vaikus. W. de Brouwer teigia, jog žaidimai už knygas yra geriau dėl:

1. Žaidimai yra 3 dimensijų ir su garsu, knygos tik vienos dimensijos. W. de Brouwer visiškai nepamąsto apie tai, jog knygos lavina fantaziją ir vaizduotę, o tos 3 žaidimų dimensijos dažniausiai nelavina nieko, tik agresiją ir pyktį.

2. Knygos izoliuoja vaikus nuo socialumo, o žaidimai yra bendradarbiavimo ir bendravimo varikliai. W. de Brouwer visiškai nemato realybės ir nesupranta, kad milijonai feisbuke sėdinčių ir Farmvilį žaidžiančių vaikų ne socializuojasi, o tik baigia nupušti nuo idiotiškų ir betikslių „bendradarbiavimo“ žaidimų.

3. Knygos nėra interaktyvios. Iš dalies jis teisus, interaktyvumas prideda savotiškų pliusų. Bet tik kol neslopina vaizduotės.

4. Knygą skaitai sėdėdamas arba gulėdamas, o žaidžiant žaidimus juda raumenys. Nežinau, kuo remiasi pranešėjas, tačiau visi gerai žinome, kokių stuburo problemų šiuolaikinis jaunimas turi dėl begalinio sėdėjimo prie kompiuterio.

5. Knygos skaitymas ramina, o žaidimai suteikia energijos. Aš neįsivaizduoju, kaip turėtų atrodyti užaugęs vaikas, kuris visą vaikystę gyveno energingai, nuolatos būdavo įsitempęs ir niekada neatsipalaiduodavo. Manau, kad tokiam vaikui su psichika būtų problemų. Galiu pasakyti iš savo patirties – kai naktį skaitau knygą, ją padėjęs jaučiuosi puikiai, net jei skaičiau 3 valandas. Jei žaidžiu žaidimą 3 valandas (labai kartais mėgstu pažaisti), jį išjungęs, jaučiuosi kaip apdujęs – akys pertemptos, galva sukasi, sunku užmigti. O jeigu tokia savijauta gyvenčiau kasdien? Išprotėčiau. O W. de Bouwer tai ir siūlo. Žmogaus fiziniam kūnui visada reikia pailsėti, o žaidimai dažniausiai vargina ir nesuteikia to poilsio, kurį suteikia knyga. Žaidimų išaugintas vaikas dažniau bus spirgantis, nesugebantis nusiraminti, neklusnus. Knyga išmoko vaiką ramybės, valios, išmoko sutelkti dėmesį.

6. Knygos stimuliuoja tik vieną pojūtį, o žaidimai – 6. Tam tikrai atvejais tai yra gerai, bet tai nereiškia, kad knygas reikia išmainyti į žaidimus. Juk tai visiškai skirtingi dalykai, todėl nereikia jų lyginti vieno su kitu.

Pranešėjas man atrodė kaip asmuo, linkęs į visiškai kitokius dalykus, kurie niekaip nepanašūs į ramų knygos skaitymą, įsitraukimą į vaizduotę ir visko užsimiršimą. Iš tiesų man buvo jo gaila – iš pranešimo supratau, jog jis niekada nebuvo paniręs į knygą taip, kad užmirštų pavalgyti ar miegoti. Ir joks žaidimas niekada nesuteiks vaikui tokio dvasinio peno, kokį suteikia knyga, kurioje tu gali „apsigyventi“. Neneigiu žaidimų naudos – tarkim strateginiai, loginiai žaidimai yra tikrai geras dalykas, mano vaikai tokius žais. Netgi visokie veiksmo žaidimai yra gerai, nes lavina reakciją, detalių įsisavinimą ir kitokius puikius dalykus. Tačiau joks žaidimas nelavina vaizduotės taip, kaip knyga. O be vaizduotės ir fantazijos – koks tai žmogus? Robotas, greičiau.

Tuomet W. de Brouwer pateikia dar vieną man nesuvokiamą skaidrę su užrašu „Leiskite vaikams žiūrėti daugiau televizorius“. Šią iššaukiančią mintį jis grindžia tuo, jog kam vaikui skaityti tą baisiai storą Hario Poterio knygą, jeigu yra filmas? Ir mane ši mintis vėl sutrikdė tuo, jog žmogus visiškai nesupranta, kaip nuostabiai veikia fantazija skaitant tokią knygą, kaip Haris Poteris. O filmas? Kas yra filmas? Kažkieno kito vaizduotės kūrinys, kurį vaikui tereikia įsisavinti ir nieko daugiau nemąstyti. Pranešėjas klausia „Ar girdėjote vaiką sakant, kad jam labiau patiko knyga, o ne filmas?“ ir išgirsta iš žiūrovų tik visišką tylą. Nes aš, asmeniškai, tokių pasakymų girdėjau daug. Televizoriaus tikslas yra žmones užliūliuoti, panardinti žmones į transą. Taip praplauti smegenis, kad žmonės priprastų prie tos tuščios galvos ir savaitėmis prasėdėtų prie ekrano. Mano nuomone, televizorių vaikams galima rodyti tik labai atrinkus, ką žiūrėti, nes niekaip neįsivaizduoju, kaip galėčiau leisti savo vaikams žiūrėti kokius nors Teletabius. Aš net nesuprantu, kaip galima sakyti, jog knygos yra blogis, o televizorius – būtinas dalykas. Walter de Brouwer man atrodo kaip žmogus iš kito pasaulio. Toks ateivis, kuris visiškai neturėjo vaikystės ir nesupranta, kad televizorius (ir dažnai kompiuteriniai žaidimai) yra smegenų žudikai, o ne lavintojai.

Po šios skaidrės sėdėjau su baisia išraiška „Kas per š..?“, bet toliau klausiau pranešėjo. Mano susidaryta nuomonė pasitvirtino: W. de Brouwer sugalvoja gal ir neblogą idėją, tačiau visiškai nepamąsto apie šalutinį poveikį arba apie idėjos juodąją pusę. Nemąsto, kad tai, ką jis siūlo, gali neišeiti į gerą, o tik į labai blogą – vaikas gali atbukti, tapti daržove.

Kita skaidrė buvo gan protingas pasiūlymas, t.y. duoti vaikams išmaniuosius telefonus nuo pat vaikystės. Pritariu. Vaikas išnaudotų visas jo galimybes, tai būtų puikus šiuolaikinis žaislas jam, kuris būtų dar puikesnė įžanga į kompiuterių ir technikos pažinimą. Dar jis kalba apie garsios ir greitos muzikos įtaką ir pakalba apie kelis protingus dalykus, tačiau – vėlgi nepamąsto apie pašalinį poveikį. O tai yra paprasčiausias išprotėjimas. Neveltui žmonės kankinami greitais ritmais, šaižiais garsais ir panašiu triukšmu.

Tada pasipila pranešėjo pasiūlymai, kaip Vilnių padaryti pažangiu miestu. Tuo metu man jau sunku sekti jo pranešimą, nes galvoje sukasi daug prieštaringų minčių. W. de Brouwer siūlo surengti TEDx konferenciją – tokia jau rengiama, pažangumas nepadidėjo. Tada jis skelia savo geriausią pasiūlymą – atrakinti visus Wi-Fi tinklus – ir pagrindžia tai savo pamąstymais: „Aš susijęs su technologijomis beveik visą savo gyvenimą ir teoriškai išmanau hackingą (įsilaužimą), todėl nesuprantu, kodėl turėčiau samdyti 15 žmonių, kad įsilaužčiau į tavo kompiuterį ir sužinočiau tavo darbų sąrašą?“ Ir tai parodo, jog jis apie hackingą nieko nesupranta, nes įsilaužimas į neapsaugotą tinklą yra daug paprastesnis ir kiekvienas pienburnis (tikrai, kiekvienas) dabar tai gali padaryti. Po šio pareiškimo aš susikraunu daiktus ir nebeklausau jo, nes suprantu, kad žmogus visiškai nusišneka, nes nesigaudo situacijoje.

Idėja be pagrindo. Tai vyrauja jo pranešime, jo požiūryje. Sugalvojau puikią idėją, tačiau visiškai nepamąstau, kas su ja gali atsitikti. Naivus požiūris į žmones, naivus požiūris į pasaulį. Nelaikau žmogaus rimtu savo srities žinovu, jeigu jis neišanalizuoja srities, apie kurią kalba ir žiūri į ją labai vienpusiškai. Todėl, po šio Walter de Brouwer pranešimo, manau, jog jis visiškai nesusigaudo šiuolaikiniame pasaulyje arba visiškai nepasiruošė pranešimui ir šnekėjo bet ką. Daugiau į jo pranešimą tikrai neičiau – gaila laiko. Nors vieną auksinę frazę jis pasakė: „Viskas, kas turi ekraną, susijungs į bendrą tinklą“, ir tai yra visiška tiesa. Tačiau tuoj pat vėl viską sugadino ir pasakė visiškai vienpusišką kitą frazę: „Viskas, kas neturi ekrano, išnyks.“ Ir čia jis pasakė visiškai iš savo varpinės, neapmąstydamas, kad visas pasaulis nėra toks, koks jis. Aš jam neplojau, nes tikriausiai niekada tikros knygos (net jei ir naudosiu e-skaityklę) neiškeisiu į žaidimą ar televizorių.

Walter de Brouwer pranešimą galite (nors sakau, kad neverta) pasižiūrėti Youtubėje (apie 30 minučių, 5 dalys).