Žiūrėdami į šį gražų paveiksliuką pasiruoškite: pateikiu jums krūvą demagoginio, propagandinio teksto. Visokie antipiratininkai mus moko, kaip kliedėti melus ir išsigalvojimus, tad kurdami jiems atsvarą, pateikiame savo demagogijas ir propagandą, kurioje yra ir tiek tiesos, tiek netiesos. Kuo labiau tikėti, spręsti jums.

- – - – - -

Šį šeštadienį, 12 h, Kudirkos aikštėje – sankcionuotas mitingas prieš ACTA sutartį ir nekompetencijos pilnus mūsų valdininkus ir politikus. Jei patinka internetas, privalai ateiti.

- – - – - -

Ką tik, atrodo vakar, visas internetas praūžė ir ypač sėkmingai užprotestavo SOPA/PIPA įstatymą iš JAV, grasinusį interneto laisvei. O gi atsitiko taip, kad viskas tuo nesibaigė – Europoje (ir dalyje kito pasaulio) atsirado tos pačios krypties, bet ne ką mažiau pavojingas žaidėjas, kurio pagrindinė stiprybė – mūsų valdininkų ir parlamentarų neišmanymas ir tinginystė. Tad vėl grįžtame prie protestų.

Lyrinis nukrypimas: gal pasijuoksite iš tokio mano poetiško palyginimo, bet noriu paklausti, ką reikia naudoti norint išvalyti kalkes iš elektrinio virdulio vidaus? O gi ne ką kitą, bet actą. Šio sulyginimo prasmę suprasite jau tuoj pat.

Tik prieš tai noriu žmonių kalba paaiškinti, kas ta ACTA sutartis. Internete, taip pat ir lietuviškame, vaikšto tonos informacijos apie šią sutartį, video įrašai po 6 ir daugiau minučių, todėl dauguma žmonių tiesiog tingi skaityti arba apskritai nesupranta, apie ką kalbama. Jei norite pseudo-mokslinio tikrų sąmokslo teorijų nagrinėjimo (ilgame kaip gyvenimas įraše), skaitykite žiurkėno Rokiškio analizę. Aš tuoj viską paaiškinsiu žmonių kalba. Prisipažinsiu – pats iki galo nesu susipažinęs su ACTA ir galiu vietomis neteisingai ją interpretuoti. Apie ACTA šiuo metu vaikšto tokie kiekiai informacijos, jog paprasčiausiai nerandu laiko tai informacijai apdoroti. Galiu būti daug ką praleidęs, bet bendrą supratimą turiu. Tik nepykite, jei paaiškinsiu ne visai tiksliai – ACTA sutarties tekstas yra viena didelė painiava, todėl jis sukelia daugybę interpretacijų.

Šis įrašas susideda iš keturių dalių:
1. Apie ACTA sutartį ir kai kurias jos sukeliamas grėsmes
2. Tautos balsas veikia
3. Piratavimas čia ne į temą
4. Ką gali nuveikti tu

1. Apie ACTA sutartį ir kai kurias jos sukeliamas grėsmes

Kaip jūs jaustumėtės, jei staiga sužinotumėte, jog mūsų valstybėje (o kartu ir visoje Europoje) ilgus metus slapta (!) buvo kuriama įstatyminė sutartis, kuri numato, kad visą lietuvišką žiniasklaidą galima parduoti KGBistams, paksininkams ir uspaskiniams, kad jie galėtų laisvai su ja daryti beleką ir skleisti belekokias demagogijas visais valstybinės (ir ne tik) žiniasklaidos kanalais? Kaip sureaguotumėte, jei sužinotumėte, kad sutartį ruošė ne valdininkai, o tie patys KGBistai, paksininkai ir uspaskiniai, o mūsų valdžia su ja aklai sutiko, ir ją netgi jau pasirašė? Tikriausiai užpyktumėte. Tai štai taip jau atsitiko – tik ne su žiniasklaida, o su ne ką mažesnės svarbos sritimis. Ypač – internetu. Įvairiausio tipo lobistai ir komerciniai magnatai, kartu su tokiomis pasaulyje paplitusiomis komedijomis kaip LANVA, paruošė ACTA sutartį, numatančią daugybę visokiausių tarptautinių priemonių kovai prieš klastojimą, autorystės vagystes ir, tarkime, prieš piratavimą.

ACTA yra „tarptautinė prekybos sutartis kovai su klastojimu“. Skamba labai gerai. Iš esmės ši sutartis turėtų būti teigiamas dalykas – kova prieš produktų klastojimą ir pagalba prekės ženklams apsaugoti savo tapatumą ir gaminius. Geriau išmanantys įstatymus nusijuoks – ė, taigi ir taip šie dalykai jau daromi. Tai kas per sutartis? Štai čia ir yra tas kabliukas, kurio niekas nesugeba paaiškinti – kam taip įnirtingai stumiama sutartis, kurios punktai jau ir taip vykdomi įvairiais įstatymais? Žmonių kalba atsakysiu paprastai – stumiama tam, kad lobistinės organizacijos galėtų tiesiogine to žodžio prasme valdyti internetą ir jo srautus. Galima būtų tuo apsiriboti, bet ši sutartis, deja, palies ne tik internetą, bet ir daugybę kitų sričių.

Kodėl ACTA sutartis yra pavojinga

! Prieš skaitydami atkreipkite dėmesį, jog dalis čia pateikiamų grėsmių yra kraštutinės ir, tikriausiai, niekada nebūtų įgyvendintos. Kitaip sakant, kai kur grėsmės labai išpučiamos. Bet jei žiūrėtume iš faktinės pusės, šioms grėsmėms ACTA suteikia galimybę, o tokio precendento atsiradimas yra faktinis pavojus asmens laisvei ir privatumui.

– Šis įstatymas paverčia asmenis nusikaltėliais asmeninėje jų erdvėje. Populiariausias šiuo metu naudojamas pavyzdys yra „recepto atvejis“: kulinarijos studijoje išmokstate patentuotą šefo receptą. Jei grįžtate namo ir pagal tą receptą pagaminate vakarienę savo žmonai/vyrui – jūs abu tampate nusikaltėliais. Niekas jūsų nebaus, tačiau kriminalizuoti visus žmonės yra paprasčiausia kvaila. Jei sakote, kad viskas čia OK, tai šį dalyką atsiminkite, kai kitą kartą su visais dainuosite „Su gimimo diena“ – ši melodija yra patentuota, todėl kaskart ją sudainuodami, atliekate autorinių teisių pažeidimą. Malonu gyventi tarp nusikaltėlių?

– Šis įstatymas padaro internetą nesaugų. ACTA komitetui pareikalavus, interneto tiekėjas gali stebėti jūsų asmeninius duomenis ir perduoti juos atitinkamoms institucijoms. Tad jeigu slapčia mėgstate žiūrėti soft-porno, dėka ACTA apie savo pomėgį greitai galite žinoti nebe vien jūs. Negalvodami apie seksualinius slaptus poreikius, nepamirškime ir susirašinėjimo su draugais, privačių nuotraukų siuntimo ar slapto e-dienoraščio rašymo.

– Šis įstatymas kelia grėsmę pigesnių vaistų gamybai ir pigesnio, ūkininkų maisto pasiūlai. Apie vaistus iki šiol ne visai supratau, todėl tokį dalyką reiktų skaityti pas minėtą Rokiškį. Bet dėl ūkininkavimo: įsivaizduokite, kad turite mėgstamą ūkininką, iš kurio perkate daržoves. Jei paaiškėja, kad ūkininkas augina daržoves iš kažikokių kažkaip patentuotų sėklų, jam gali duoti per galvą. Neberandu kur, bet toks pavyzdys Europoje jau atsitiko. Man nelabai suprantama, kaip augalas gali būti patentuojamas, todėl čia įžvelgiu kažikokius korporatyvinių kliedesių padarinius.

– ACTAi nesvarbu, kad esi nekaltas. Įsivaizduokite, kad jūsų vaikas, tiesiog net nesusimąstydamas apie tai, į youtube įkelia kavinėje nufilmuotą video, kuriame su draugais daro vaikiškas nesąmones. Atsitinka taip, jog video fone skamba kavinėje leidžiama radijo stotis, grojanti autorinių teisių saugomą kūrinį. Bam, jūsų vaikas – nusikaltėlis ir jeigu turite didelių priešų ACTA komitete arba lobistų tarpe, tokie asmenys nepraleis progos pasinaudoti galimybe jūsų šeimą sutrinti į mėšlą. Šis atvejis – kraštutinis, tačiau teoriškai įmanomas, jei ACTA įsigalios. Kaip ir SOPA aveju, jums gali baigtis blogai, jei nepagalvoję su gitara sugrosite kokią saugomą dainą ir įkelsite savo video į internetą.

Be to, ACTA galimai prieštarauja Lietuvos Konstitucijai ir kriminalizuoja civilinius nusikaltimus mėgindama tokiais būdais sudaryti įspūdį, jog bet kokio lygio ar tipo kopijavimas arba piratavimas yra didžiuuuulis nusikaltimas visai žmonijai.

– ACTA piniginės naudos neatneš niekam. Išskyrus pačias lobistines organizacijas. Muzikantai, kūrėjai, menininkai, mokslininkai ir kiti tų pinigų niekada nematys, nes kaip ir dabartiniu AGATA atveju, iš visų surinktų mokesčių autorius pasiekia tik mažytė dalis. Kino ir muzikos industrija naudos irgi turės nedaug – visų pirma, piratavimo ACTA nesumažins, o visų antra, piratai lygiai taip pat perka albumus ir eina į kiną, ko pasekoje muzikos ir kino vartojimas praktiškai nepasikeis. Nes tie, kurie piratauja ir neperka, ir toliau nepirks net negalėdami piratauti. Reikia įrodymų? Vos ne kiekvienas torrentų portalas yra išleidęs po tyrimuką iš apklausų, kurios rodo, jog „pirataujantys vartotojai“ yra „daug perkantys vartotojai“. Tik suteik patogų būdą pirkti, ir pardavimai dar labiau padidės.

– Bus sutrikdytas startup’inis verslas ir inovacijos. Daugybė inovatyvių šių laikų interneto (ir fizinių) projektų gimė iš idėjų, sklandžiusių po internetą. Daugybė interneto projektų, šiuo metu skinančių laurus, kilo iš idėjų, generuojamų viešai. ACTA atveju, suklizmavus pirmosios idėjos sugalvotojui ir idėją užpatentavus, idėjos vystytojai gali netekti teisės idėją realizuoti ją tobulindami. Tokiu atveju, atsiradus inovatyviam skaitmeniniam projektui, gali būti sunku paleisti konkurencingą produktą – vien dėl idėjos apsaugojimo, toks bandymas gali būti palaikytas idėjos autorinių teisių kopijavimu.

– Gali būti nubaustas ir už paprasčiausią (savo) nuotrauką. Kaip kad atsitiko britų fotografui, kurio nuotrauka buvo pripažinta autorinių teisių pažeidimu, nes fotografas panaudojo panašią kito fotografo kompozicijos idėją.

– Ir kas blogiausia! Visus šiuos dalykus nuspręs ne mūsų ar Europos demokratiškai išrinkti parlamentarai ar kiti valdžiažmogiai. Šiuos visus dalykus nuspręs grupelė kostiumuotų lobistų, kurie turės teisę nurodyti valdžiai daryti tam tikrus veiksmus pagal šią sutartį. Pykstat ant Rubikono? Pykstat ant istorinių privatizacijų įvykių? Čia bus daug blogiau, nes lobistų komitetas tiesiogiai valdys mūsų valdininkus, o ne šiaip krapštys pinigus iš kišenių.

– Papildomas prizas: ACTA sutarčiai pilnai įsigaliojus, jūsų mylimas buržujus galimai sėstų cypėn, o kleckas.lt būtų uždaryta. Dėl to, kad šio įrašo viršuje panaudojau nuotrauką iš Keanu Reeves kažikokio filmo.

2. Tautos balsas veikia

Tai kas ten apie kalkes ir actą? Kas geriausiai išjudina užsisenėjusias kalkes virdulyje? Actas. Kas geriausiai išjudina užkalkėjusią, sustabarėjusią visuomenę? ACTA. Kad nesijuoktumėte iš sąskambio, lyrinį nukrypimą vainikuoju paveiksliuku:

Čia Europa. Čia sužymėti protestai prieš ACTA, vyksiantys jau šį šeštadienį. Vaikų žaidimai? Tuomet daug vaikų toje Europoje.

Ne veltui kalbu apie visuomenės išjudinimą. Kiekvienas didelis visuomenės pasipriešinimas valdžios sprendimams yra žiauriai gražu. Netgi kedofilija buvo gražu, kol tai neišaugo į kažkokį iškrypimą. Riaušės 2009 metais buvo iš dalies gražu, nors ir buvo tiesiog nupirktos runkelių ir marozų muštynės. Buvo ir kitų gražių atvejų, gaila, taip ir neiškilusių aukštai – gal pritrūko jėgų, o gal motyvacijos. ACTA sukėlė visuomenės pasipiktinimą, ko pasekoje buvo išjudinti užsistovėję ledai ir apie šią sutartį jau šneka visi politikai, visa žiniasklaida ir daugybė žmonių Lietuvoje.

Šįkart turime pavyzdį, kad Lietuvoje galime pavaryti taip pat, kaip JAV su SOPA/PIPA protestu. Viskas prasidėjo nuo mažos grupelės žmonių, kurie sukūrė mažą puslapėlį ir pradėjo šūkauti revoliucines idėjas. Skamba juokingai? Tik tų nedaugelio žmonių dėka apie ACTA ir visą situaciją sužinojo daugiau žmonių (vienas iš tų nedaugelio yra toks Skirtumas, kurio nieks neįvertina, bet jo indėlis informacijos plitime buvo didžiulis). O jau tada apie ACTA sužinojo ir visuomenės veikėjai. O tuomet – ir politikai. O tuomet – ir mūsų europarlamentarai. Besipriešinančių sutarčiai minioje jau nebe tik mažvaikiai noliferiai interneto gyventojai, čia jau yra ir rimtų šulų bei ištisų valstybių (Čekija, Slovakija, Lenkija, etc).

Dar prieš dvi savaites, kai Lietuvos genijai iš ŽŪM pasirašė šį ACTA dokumentą, Lietuvoje apie ACTA žinojo keli šimtai žmonių, o mūsų politikai, kurie turėtų būti už tai atsakingi, buvo visiški analfabetai šioje situacijoje. Vien tai, kad sutartį apie autorines teises ir internetą pasirašo Žemės ūkio ministerija, įrodo šios situacijos absurdiškumą. Tuo metu lenkai jau turėjo nemažą opoziciją, kuri vėliau pasiekė savo ir Lenkijoje ACTA sutarčiai jau prasčiau.  Situacija Lietuvoje atrodė beviltiška, bet vėlgi, keli žmonės pakeitė situaciją. Jei manote, kad visi naujienų portalai pradėjo rašyti apie ACTA šiaip sau, esate labai naivūs. Tai buvo įrodymas, jog tautos balsas visgi yra įdomus ir galingas. Ir net nesvarbu, kaip baigsis šis protestas, savo žodį tauta taria, o kiekvienas toks tarimas yra spyris politikams į užpakalį, kad nebesame miegančių runkelių tauta, su kuria galima daryti beleką.

Po dviejų savaičių darbo apie ACTA sutartį jau kalba visi. Visi rimti žiniasklaidos kanalai jau yra parašę bent po vieną straipsnį. Televizijos rodo reportažus. Radijo stotys transliuoja aptarimus. Pokalbių laidos apšneka ir domisi. Jaunimo organizacijų atstovai pasisako skeptiškai. Sąjungos taria svarų žodį. Šimašius taria dar svaresnį žodį. Europos parlamento atstovai nebežino ką daryti, nes dega užpakaliai. O Seime ACTA jau nebe ateivių terminas. Ir visa tai atsirado tikrai ne savaime. Neįmanoma nesižavėti tuo, jog aktyvūs žmonės visgi sugeba pakeisti reikalų tėkmę valstybiniu mastu.

3. Piratavimas čia ne į temą

Kaip jau patyrėme kituose tinklaraščiuose, antipiratininkų viešieji ryšiai veikia stipriai :) Jeigu ir čia atbėgs daug tokių juokingų žmogystų, tad galite nurimti, nes nesiruošiu klausytis jūsų kliedesių apie ACTA nekaltumą, piratavimą ir piratavimo nuostolius. Šiame įraše rašiau ne apie piratavimą, o apie grėsmę laisvam ir privačiam žmonių gyvenimui. Man jūsų nuomonė neįdomi dėl paprasčiausios priežasties – jūs kovojate prieš piratavimą, o ACTA piratavimui nepadarys jokios blogos įtakos. Tad šie du dalykai, logiškai mąstant, nesueina. Taigi, savo atlyginimą eikite atidirbti kitur.

Piratams ACTA neturėtų būti baisu. Kol jie turės protingą interneto tiekėją (o nors vienas toks atsiras visada). ACTA tekste yra esminis punktas: “1. Šiame Susitarime nėra nuostatų, kuriomis iš Šalies būtų reikalaujama atskleisti: [...] c) konfidencialią informaciją, kurios atskleidimas prieštarautų teisėtiems konkrečių viešųjų ar privačiųjų įmonių komerciniams interesams.” Jei interneto tiekėjas protingas, jis visada teisme galės apsiginti, kad privačios informacijos atskleidimas pakenks jo komercinius interesus, nes vartotojai paprasčiausiai bėgs iš jo pas kitą tiekėją. Ir vėl atsitiks taip pat, kaip atsitinka su visomis kovomis prieš piratavimą – piratai nukentės mažiausiai. Atrodo nerealu? Man atrodo realu, nes patys tiekėjai ACTA sutarties nemėgsta.

Kitas atvejis, jau tapęs taisykle: reikia nepamiršti, kad piratai visuomet randa būdų apeiti apribojimus. Todėl bet kokios ACTA sukeliamos represijos piratavimo atžvilgiu padarys tik momentinę naudą – praėjus savaitei, mėnesiui, bus atrastas ir plačiai paviešintas būdas, kaip piratauti toliau. Todėl vėl visos pastangos bus perniek, o tokios organizacijos kaip LANVA galės užsidėti pliusą ir parašyti „Dirbome, nepavyko. Bandysime dar kartą. Duokit dar pinigo.“

4. Ką gali nuveikti tu

Svarbiausia – ateik į mitingą šį šeštadienį. Jei solidariai paprotestavome prieš SOPA/PIPA, dabar jau nebėra laiko solidarumui – dabar jau mūsų pačių šiknos dega. Šį šeštadienį, 12 valandą, Kudirkos aikštėje. Būtinai nepamiršk, jog pagal LR įstatymus viešumoje negalima dengtis veido, todėl pareigūnui pareikalavus, nusiimk Fawkes’o kaukę arba kitą veido dangalą. Neprovokuokime nesąmonių – mitingas turi būti civilizuotas, kad lobistai neturėtų peno tolimesnėms diskusijoms.

Kiti galimi veiksmai:
Prisijunk prie Stop-ACTA Facebook puslapio.
Pasirašyk pasaulinę peticiją Avaaz svetainėje (apie Avaaz jau kokį pusmetį planuoja parašyti įrašą :) ).
Parašyk mūsų aliteratams politikams ir apšviesk juos dangiškąja mana.

|| apie ACTA sutartį žmonių kalba ||

Tik nėra dėl ko stresuoti. Nors gal ir yra. Buržujaus rašinėliai, solidarizuodamiesi su mylimais internetais, prisijungia prie 2012 m. sausio 18 dienos pasaulinio streiko prieš interneto cenzūrą. Konkrečiai prieš SOPA ir PIPA. Tai ne šiaip vaikiščių ar Paleckiuko lygio streikas – tai streikas, prie kurio jungiasi tokie interneto grand’ai kaip reddit.com, mozilla.org ir netgi wikipedia.com!

Apie SOPA, JAV kongreso mėginamą priimti interneto cenzūros įstatymą, galite pasiskaityti ir pažiūrėti čia. Trumpai sakant – šis įstatymas jau nebe torrentų ar piratavimo problema. Tai daug didesnis blogis, kuris leistų grupelei valdininkų ir verslininkų su visokiomis komisijomis valdyti visą internetą taip, kaip jie užsimano. Jei įsigaliotų šis įstatymas, gali būti cenzūruojama bet kas ir bet kaip. Ir tai ne tik JAV bėda, nes priėmus tokį įstatymą ten, netrukus jis atkeliautų ir visur kitur ir dar sukeltų rimtų išlikimo problemų krūvai svetainių, kurios mėgstamos ir Lietuvoje. Jei toks įstatymas įsigaliotų Lietuvoje, net neabejoju, jog Buržujaus rašinėliai būtų labai greitai užcenzūruoti ir niekas man nepadėtų. Čia tas pats, kaip koks nors prievaizdas su vėzdu stovėtų namuose/darbovietėje/kavinėje ir duotų per galvą kaskart, kai pasakytum ką nors negražaus ar vulgaraus, ar sudainuotum kokią Mikutavičiaus dainą garsiai. Geriausiai šio įstatymo pasekmes parodo šis paveiksliukas:

Taigi, rytoj Buržujaus rašinėliai bus „cenzūruoti“. Nenoriu, kad internetas būtų valdomas kaip kokia valstybinė įstaiga. Jei ne laisvas internetas, nebūtų įvykę dauguma pastarųjų metų svarbių pasaulio įvykių, ir galite ginčytis kiek norite, bet tai yra tiesa. Ir dar aš būčiau daug liūdnesnis… :|

Prisijunkite! Kaip streikuoti? Štai taip – SOPA strike (yra netgi WordPress plugin’as tam!)

P.S.: tik interneto aktyvumo dėka SOPA pirmaisiais svarstymais nebuvo priimta. Tad nemiegoti yra nežmoniškai svarbu, kad ir toliau turėtume laisvą internetą ir galėtume bent čia pezėti bei kliedėti į valias be jokių ribų.

|| rytoj Buržujaus rašinėliai nebeveiks ||

su naujaisiais ir ten visa kita.

|| sveikinu ||

Primygtinai rekomenduoju skirti 2 minutes savo laiko, abejingų neliks. Retai kada dalinuosi meilės istorijomis, bet šis 2 minučių užkabinantis gražus pasakojimas to vertas. Nedrąsi pradžia, pirmi prisilietimai, pirmas bučinys, laimė, pykčiai, liūdesys, džiaugsmas, pirmasis kraustymasis, baimės, giminės, kelionės ir galų gale noras susirišti visam likusiam gyvenimui.

Vaizdas, pateikimas, tobulai parinkta muzika ir ! nuotaika.

Grybštelėjo? Mane taip, nors nuo pat pradžių mačiau esmę. Užkabino kaip žiauriai gražiai nufilmuota ir pateikta meilės istorija, sužadinusi malonius prisiminimus iš savo gyvenimo.

Jau laikas: kam grožėtis puikiu video ir pamąstyti, o kam vaizduoti nejautruolį, iškelti skiauterę ir pradėti pilti mėšlo baseinus komentaruose. Tebūnie visi drąsūs.

|| jau laikas ||

Gerai nors tiek, kad smegenėlės susisuka ne visiems. Ir gerai, kad šįkart nereiks kalbėti apie mūsų valstybę ir jos valdžią – ne, dabar ne apie juos. Šįkart kalbėsime apie nieko nebestebinantį kraštą – JAV.

Toli gražu nesu JAV skeptikas – tai puikus kraštas, gražus, kuriame yra daugybė gerų dalykų. Bet kita vertus – ir daugybė absurdo. Tikriausiai daugelis esate girdėję apie jų taikomą „Nulinės tolerancijos“ seksualiniams iškrypėliams sistemą. Tai išties yra geras dalykas, tačiau iki to taško, kai sistema pradeda išsigimti. Ir kai šešiametis (taip, šešerių metų amžiaus) vaikas nubaudžiamas už… seksualinį užpuolimą.

Viskonsine, miestelyje Orange County, apie kurį net serialai statomi, šešiametis berniukas nuteistas už pirmo lygio seksualinį užpuolimą ir vidutinio sunkumo nusikaltimą. Kai berniukui sukaks 18, jis turės būti užregistruotas į seksualinių nusikaltėlių sąrašą, kuris yra vienas „juodžiausių“ sąrašų JAV.

Ką jis tokio baisaus padarė? Ogi… žaidė „daktarus“! Kas niekada nežaidėte „daktarų“, pakelkite ranką. Tai absoliučiai nekaltas ir nekenksmingas žaidimas. Aišku, savo draugų ar draugių niekada nesu nurenginėjęs, bet visiems visko pasitaiko. Minėtas berniukas kelis kartus prilietė (ar tai pliaukštelėjo) penkerių metų mergaitei per užpakalį ir už tai mergaitės tėvai pateikė ieškinį prieš jį ir jo tėvus. Ir nesvarbu, kad kartu žaidė ir vyresnis tos mergaitės brolis. Ir nesvarbu, kad teismo psichologai pateikė išvadą, jog tas berniukas dar yra elementariai per jaunas, kad suprastų, kas yra seksualumas. Ir nesvarbu, kad kiekvienam logiškai mąstančiam žmogui net nekiltų mintis tokią bylą atiduoti svarstymui, kai kaltinamojo vietoje matytumei mažą vaiką.

Aišku, viskas čia matyt yra daug paprasčiau. Mergaitės tėvas – kažikoks vietinės politikos gražulis ar mazuronis. Pateikė ne šiaip sau ieškinį – o ieškinį su šešiaženklės sumos reikalavimu už moralinius nuostolius. Tai tikriausiai ir bus ta nyki ir nuspėjama šio vaiko viešo kankinimo priežastis. Baisiausia tai, kad kažikokia vietinė teisėja Lisa Reiniker, atsakinga už šią bylą, nepasikliovė savo sveiku protu ir nepasiuntė mergaitės tėvų ten, kur net Džordžas Bušas nesiteiktų eiti. Čia man atrodo ir yra tas variantas, kai žmogus sėdi labai svarbiose, kitų likimą sprendžiančiose pareigose, ir tuomet pajaučia savo neribotą galią – arba išgelbėti, arba sugriauti kitų gyvenimą. Ir leidžia sau paeksperimentuoti.

Visa istorija čia. Dar ne pabaiga – pateiktas ieškinys prieš teisėją, tikėkimės juo kas nors bus pasiekta.

Labiausiai gaila berniuko. Teismo dokumentuose teigiama, jog dėl teismo ir tyrimo šiuo metu jis serga nerviniu išsekimu, depresija ir be perstojo verkia. Sveikinu sugriovus dar vieno vaiko gyvenimą, panele Amerika!

Kada tokie absurdai ateis pas mus? Jei manote, kad niekada, naiviai žiūrite į ateitį!

P.S.: dar juoko? 2006 metais, pasaulyje didžiausią idiotų koncentraciją turinčioje valstijoje Teksase, keturmetis (!!!) vaikas pašalintas iš mokyklos už tai, kad seksualiai priekabiavo prie mokytojos padėjėjos – kai apsikabino atsisveikinant, savo veidą priglaudė prie jos krūtų! Neįtikėtino pavojingumo nusikaltėlis, ar ne?..

|| kai svarbiose pareigose sėdintiems susisuka smegenėlės ||

Šį paveiksliuką skiriu mūsų mylimiems genijams Seimo rūmuose, kurie tikriausiai mano, jog matuoti metrą litrais arba hektarą skaidyti kilogramais yra visiškai normalu ir logiška.

Nesuprantantiems konteksto paminėsiu, jog matuoti „prabangą“ variklio galingumu, jachtos metrais arba orlaivio kilogramais yra lygiai tas pats, kas vertinti žmogų pagal jo pimpalo ilgį. Tai štai tokio lygio, mano kuklia nuomone, yra šio įstatymo projektas ir jo rangovų mąstymas.

P.S.: šiaip čia nieko pikto, nes tikriausiai gyvenime niekada neturėsiu tiek degalų ryjančio automobilio. Tiesiog vėl pasigendu elementarios logikos valstybės valdyme.

|| 1320 Lt mokesčių už 2000 Lt vertės turtą ||

Kažkada tėtė man pasakė: „Be aukštojo mokslo tu nieko gyvenime nepasieksi! Paminėsi mano žodį!“.

Menu tą žodį. Ir kikenu į kumštį galvodamas apie tai, jog lygiai už 1 paros skaitysiu pirmąją savo paskaitą visokiems studentams ir kitokiems prašalaičiams. Neturėdamas diplomo trololo!

„Paskaita“ tai pavadino „Komunikacijos fakulteto Informacijos dienų 2011“ organizatoriai – aš tai labiau pavadinčiau „internetų pabrowsinimas gyvai“. Nerijus (tas pats, lietuviškų memų šventovės lolz.lt vedlys), su kuriuo kartu skaitysim pranešimą, tai pavadintų „memų pardavimu“. Bet kaip bepavadinsi, nei vienas memas dėl to neliūdės.

Labai nemėgstu scenos, todėl šis organizatorių pasiūlymas buvo didelis spyris sau. Dar buvo ir džiaugsmas, nes kalbėsime apie mano labai mėgstamą dalyką: interneto memus ir jų prasmę. Todėl ir sutikau, nes kartu su Nerijumi turime viltį, jog po šios „paskaitos“ Lietuvoje atsiras nors keli šviežutėliai memų kūrėjai. Nes mums laikas į pencyją. Nes jau norisi vėl ko nors panašaus Utenos Friday arba į Zitą ir varškę. Nes jau pabodo štilis.

Kadangi išsikėlėme sau tokį kilnų švietėjišką tikslą, tai paskaitą pavadinome „Challenge Accepted!“. Buvome garbingai pridėti prie ID’11 lektorių nuotraukų galerijos, kurioje puikiai prisiderinome prie kolegų.

Štai tokiu grėsmingu vėzdu prieš renginį pasitiks jus Komunikacijos fakulteto studentai. Sakė reikalaus daugiau „Ežio“ pakuočių.

Kodėl pranešu likus iki renginio tik parai? Kad negalėtumėte susiplanuoti ir ateiti, ko pasekoje pripildyta auditorija sudarytų mums su Nerijum įspūdį, kad „čia dabar labai svarbiai turim pakalbėt“. Nes juk kalbėsim apie varškę, liūdną Keanu Reeves’ą, pedomeškį „TV Antenoje“ ir prisikėlusį Brazauską, taigi apie rimtumą negali būti jokios kalbos.

Jei iš tiesų, tai maloniai lauksime. Bet būsime supratingi, jei viršininkas jums neleis pasiimti laisvadienio.

|| pirmą kartą eisiu į paskaitą – challenge accepted! ||

Šiame įraše – informacija ir pasakojimas apie kelionę į Maroko dykumą Erg Chebbi (prie Merzougos) ir kalnus Dades Gorge bei Todra Gorge. Jei ieškote bendros informacijos apie keliones po Maroko miestus, jums pasitarnaus prieš trejus metus mano parašyti informaciniai įrašai -  3 dalis ir 4 dalis (informaciją palaipsniui atnaujinu). O jei ieškote informacijos būtent apie patirtį Maroko dykumoje ir kalnuose – pataikėte čia. Malonaus skaitymo! :)

Kai šiemet lankėmės Maroke, tris dienas paskyrėm užsakomajai kelionei į dykumą ir kalnus. Šią idėją mums mestelėjo vienas linksmas žmogus, kuris davė marokiečių agentūros „Nature Dream“, užsiimančios tokiomis kelionėmis, kontaktus. Sakė, su jais linksma. Neapgavo :) Nors agentūros pavadinimas mums, „kūrybingiems“ europiečiams, skamba gan juokingai, bet nereikia apsigauti. Pavadinimas gal per daug tiesmukiškai ir neorginaliai apibūdina tai, kokias keliones jie iš tiesų suorganizuoja. Informacija apie jų kelionių ypatumus ir kainas – šio įrašo apačioje.

Tai buvo įspūdingas potyris, artima pažintis su šalimi ne tik vizualiai, bet ir iš kultūrinės pusės. Pamatėme tai, ką matydavome tik kino filmuose. Pabuvome ten, kas anksčiau atrodydavo pasaulio kraštas. Supratome daug įvairiausių dalykų apie kultūrinius skirtumus. Apie tai šiame įraše ir papasakosiu. Kadangi žinau, kaip nuobodu yra, kai kiti žmonės rodo peizažų, kalnų, horizontų nuotraukas iš savo kelionių, stengiausi tokių nuotraukų nenaudoti, daugumą jų sumečiau į įrašo pabaigą. Vis tiek nuotraukomis niekada neperteiksi tų vaizdų, ką matai akimis. Kai po kelionės atsidariau visas nuotraukas, net susijuokiau – kelionėje tie visi vaizdai atimdavo žadą, o nuotraukose… atrodė kaip eiliniai kalnai ar nuobodžios palmių oazės :)

Ir kas liūdniausia, neperteiksiu čia tekstu to, ką ten patyrėme. Dalis įvykių užsimiršta, dalis lieka kažkur giliai: kaip patyrimas, o ne atsiminimas. Tokius dalykus reikia patirti, o ne apie juos kalbėti. Todėl, kad ir kaip būtų liūdna, bet šis įrašas apibūdins tik kokį penktadalį to, ką ten išgyvenome.

Na, bet apie viską nuo pradžių.

Atvykę į Ouarzazate labai džiaugiamės, kad kelionė prasideda nakvyne puikiame viešbutyje Les Jardins, bene geriausiame viešbutyje per mūsų kelionę, kur pažai nešiojo mūsų lagaminus ir dėl to privertė mane jaustis labai nepatogiai (nemėgstu tokių buržujiškų dalykų). Buvome pavargę, todėl patogus viešbutis ir dušas „be priekaištų“ mus labai pradžiugino.

Kitos dienos ankstų rytą mūsų jau laukė vairuotojas Achmedas su savo puikiu, kelerių metų senumo Toyota visureigiu. Prieš viską reikia dar paminėti, kad prieš kelionę labai įnirtingai derėjome kelionės kainą. Išsiderėjome neblogai, smulkmenų nepasakosiu, tačiau spėjome, jog dėl nuleistos kainos gavome paprastesnę paslaugą – pavyzdžiui, mūsų vairuotojas nekalbėjo angliškai :) Mokėjo pasakyti tik OK, Good ir Very night vietoje Very nice :) Pradžioje buvo kažkaip keista, tačiau jau po kelių važiavimo valandų supratome, kad tai nemažas privalumas – mums nereikia su juo bendrauti, jam su mumis, mes sau, jis sau. Laisvai tarpusavyje kalbėjom lietuviškai ir nejautėme jokios sąžinės graužaties :) Apie objektus mums pasakoti nereikėjo – buvome visko pasiskaitę, todėl dėl informacijos stokos nepergyvenome. Arba užteko gestų kalbos ir to, ką matėme prieš akis.

Pagal programą pajudėjom link Skoura oazės – didžiulio palmių miško, garsaus savo kasbomis (kasbah).

Visos kelionės metu nuolat kur nors stodavome: pasižiūrėti peizažų, kalnynų, oazių ar šiaip gražių dalykų. Šioje nuotraukoje matyti pirmas mūsų sustojimas. Gal buvome apsimiegoję, tačiau šis sustojimas sukėlė tokį didelį klaustuką „tai ar čia visą kelionę tokius dalykus rodys?“, nes vaizdinys ne tik kad nepadarė jokio įspūdžio, bet buvo netgi nuobodokas – kelios palmės, ežerėlis ir didžiulės plynės. Bet kadangi paprastai nesam pesimistai, nusiteikėm, kad gal čia tik kelionės pradžia. Ir buvome teisūs :)

Po pusvalandžio privažiavome Skoura gyvenvietę/oazę, kur vaizdas pasidarė šiek tiek įdomesnis. Skoura garsi tuo, jog čia tarp palmių labirintų stūkso daugybė kasbų – iš molio mišinio pastatytų tvirtovių, kurių dalis išlikusios nuo 18-19 amžiaus. Važiuojant duobėtu keliu pirmą sykį supratome šios kelionės su visureigiu privalumą – su paprastu automobiliu čia niekaip nepravažiuotum. Važiavom labirintais ir kas minutę pamatydavom vis kitą didelę kasbą – didžioji jų dalis jau yra ir griūva, nes jų tiesiog niekas neprižiūri. Kad kasba nenyktų, jos sienas atnaujinti reikia 4-5 kartus per metus. Tokiam, anksčiau karo metu sunkiai įveikiamam pastatui, užtenka tik 30-ies metų, kad jis visiškai sunyktų.

Vairuotojas atvežė mus prie garsiausios ir vienos iš seniausių Maroko kasbos Kasbah Amahidil – vietos pasididžiavimas, kuriame filmuota daugybė Holivudo ir šiaip didelių filmų (paskutinis tokių – Hanna, kurį tik grįžę iš Maroko su džiaugsmu pasižiūrėjome). Ten vietoje sumokėjom po 10 dirhamų už įėjimą ir papildomų 50 DH gidui – šioje kasboje gyvenančiam jos statytojų palikuoniui. Jis mums viską aprodė, smulkiai papasakojo ir tikrai rekomenduoju nepagailėti tų 50 DH už jo pasakojimus. Aukščiau nuotraukoje – ne kokie nors kasbos rakandai – tai tik dekoracijos iš dar vieno filmo, kurį filmavo dieną iki mums atvykstant. Mums pasisekė, nes ne tik pamatėm vieną iš seniausių molinių Maroko tvirtovių, bet ir prisižiūrėjom dirbtinai sukurtos autentikos – rakandų, turgaus elementų, vištų ir pan.

Beje, visiems būna įdomu, kaip gi atrodo tie jų moliniai namai iš vidaus ir ką jie su jais gali padaryti. Tai pasirodo, ribų nėra. Šioje nuotraukoje – restoranas, esantis tokioje molinėje tvirtovėje. Šitas restoranas tęsiasi per tris didžiulius aukštus, dar turi ir terasą ir yra labai jaukiai ir tvirtai atrodantis pastatas. Įėjus į vidų net nepatikėtum, jog tai ne mūrinis namas. Be to, švarus ir visiškai normalus pastatas.

Vėliau buvo ne toks įdomus kelionės etapas, nes reikėjo pervažiuoti didelį kelio gabalą, kur nebuvo nieko išskirtinai gražaus. Važiavome ir pro rožių slėnį (kaip mes spėjome, labiau erškėtrožių), tačiau sezonas būna pavasarį, todėl nieko gražaus nepamatėme. Atkreipiau dėmesį į tai, kad visur – ant sienų, baldų, šaligatvių ir uolų, pilna šių ženklų, kaip vietinės šaškių lentos kairėje. Tiksliai nežinau šio ženklo reikšmės, bet vietiniai jį apibūdina kaip „Berberų ženklą“.

Berberai – čiabuviai Maroko gyventojai, gyvenę Maroke dar iki ateinant arabams. Sakoma (o ir patiriama gyvai), jog berberai dažnai būna daug mandagesni, kultūringesni ir mažiau linkę sukčiauti. Kalbama, jog šiuo metu Maroke ypatingai stiprėja berberų savimonė ir netgi patys arabai, jei bando tave užkalbinti ar apgauti, nuolat teigia, jog jie – berberai.

.

Apskritai ši trijų dienų kelionė buvo absoliutus kultūrinis pažinimas. Kaip ir sakiau, matėme dalykus, kuriuos anksčiau matydavome tik filmuose. Žiūrint į šias nuotraukas prisimenu, jog gyvūnai automobiliuose ir krovinių gabenimas kartu su žmonėmis stebino tik pirmosiomis dienomis. Vėliau prie tokių dalykų pripranti. O ši kelionė buvo unikali tuo, jog pamatėme daug daugiau įdomybių, nei per visas kitas 2,5 savaitės Maroke. Vairuotojas pavežiodavo po tokius kaimelius, jog ištempę žandikaulius žiūrėdavome pro langą ir jautėmės labai siurrealistiškai. Buvome tokiuose kaimuose, kur žmonės tikriausiai gyvenime nėra matę kompiuterio ar net televizoriaus.

Ar pamenate filmuose ar dokumentinėse laidose matytus vaizdus, kai pro kokį nors mažą kaimelį važiuoja turistai ir juos apipuola vaikai? Tik šioje kelionėje supratau, koks tai yra keistas jausmas. Vienu metu ir kažkaip nemalonu, kad esi daug turtingesnis už juos ir gyveni šimtą kartų patogiau, bet iš kitos pusės, stebiesi, kokie jie yra laimingi ir paprasti žmonės. Žiūrėjau į tuos visus supuolančius vaikus ir žavėjausi jų paprastumu – jiems nereikia milijono žaislų ar žaidimų, jie susiranda ką veikti visiškoje nuobodybėje! Mes aplink matydavome tik plynes, tuščius laukus ir akmenis. Tačiau nematėm nei vieno nuobodžiaujančio vaiko – arba jie žaidžia futbolą su kokiu nors pradurtu kamuoliu, ar tampo akmenis ir stato ką nors, ar galų gale sėdi ir vienas kitam paišo nesąmones vytele ant žemės. Aišku, reikia nepamiršti, kad turistas šiems visiems vaikams – pinigų maišas. Dauguma jų lėkdavo iš paskos ir šaukdavo „une dirham, mesjė, madam!“. Važiavimas per tokius nuošalius kaimelius buvo ypač įdomus potyris – pasijausti tikrų tikriausiu ateiviu kitų žemėje.

Turėjome kažkada pasiekit Dades Gorge, bet jau seniai buvome pasimetę, kurioje kalnų rajono dalyje esame, nes važiavome mažais keliukais, kur anei jokio ženklo. Matėme tokių gražių vaizdų, jog nesupratome, ar čia jau garsūs Dades Gorge, ar dar ne. Ir tada, jau įpusėjus dienai, mes pagaliau gavome užtvirtinimą sau, jog šią kelionę pasirinkome ne veltui – vairuotojas mus išvežė į tikrą off-road‘ą (arba lietuviškai – bekelę). Programoje buvo įrašyta, „kad geriau pajustumėte kraštovaizdį, jūsų laukia kelionė bekele“, tačiau mes įsivaizdavome, kad pasivažinėjimas prie kasbų ir po kaimelius tai ir bus. Klydome. Važiavome nepažymėtu keliu, kuris, žiūrint pro langą, net nebuvo panašus į kelią. Knygoje-gide rašoma, jog tos vietos, kuriomis mes važiavome, pavasarį paprastai būna upės. Visą laiką riedėjome pirmu-antru bėgiu, ropojome uolomis, didžiulio slėnio viduriu, ir per tą valandą ropojimo prisižiūrėjome tiek vaizdinių, kad jokia nuotrauka jų neperteiks… Kalnų didybė, ir tiek.

Bevažiuojant vidury kalnų slėnio, vidury niekieno žemės, kur dešimtis kilometrų aplink nė gyvos dvasios, mus atvežė prie tikrų marokiečių klajoklių namų. Nuotraukos šone matyti įėjimas į olą – ten jie ir gyvena. Kelių kvadratinių metrų patalpėlė uoloje, kurioje ir miegamasis, ir virtuvė ir tvartas gyvuliams. Sąlygos košmariškos, bet kadangi dujos pas juos labai pigios – patogumų šiek tiek yra. Ten atvykę pasijautėme ypač nemaloniai – prie savo „urvelio“ stovėjo varganai atrodanti mergina ir laukė, ką mes nuspręsime. Mums vairuotojas pasiūlė užeiti pas ją į svečius ir išgerti arbatos, bet abu su G. kažkaip per akimirksnį pasakėm, kad nenorime. Tikrai ne dėl higienos ar pan. Tiesiog pasijautėme pobjauriai, lyg „baltašikniai turistai“, kuriuos atvežė pasižiūrėti, kaip vargingai gyvena žmonės. Nenorėjom dar labiau įsiveržti pas žmogų į privačią erdvę, nors ir žinojom, kad ji yra informuota apie atvykimą, kad mes esam tikrai ne pirmieji taip atvežami ir kad po arbatos ji vis tiek tikėtųsi (ir gautų) iš mūsų arbatpinigių. Gan greit susipakavom save į transporto priemonę ir pasakėm vairuotojui „OK, very night, go“.

Po ilgo kratymosi bekele išlindus į asfaltuotą kelią, mus pasitiko štai tokie vaizdai. Nesitikėkite, kad nuotrauka realistiška – nors Dades Gorge kalnai yra ypač spalvoti ir gražūs, ten tikrai nėra tokių ryškių spalvų, kaip šioje nuotraukoje. Spalvos ten daug blankesnės, dulkinos. Tačiau vaizdai ir įspūdis – šimtą kartų stipresnis nei nuotraukoje. Jei su Photošopu ir gali paryškinti spalvas, niekaip nesugebėsi pridėti įspūdžio, kurį tau gyvai perteikia akys.

Į kelionę buvome pasiėmę kryžiažodžių ir sudoku. Kai važiuodavome paprastu transportu tarp miestų, paprastai juos atsiversdavome, nes šalies vaizdų jau buvome atsižiūrėję. Šioje kelionėje taip ir neteko kryžiažodžių išsitraukti, nes negalėjome atitraukti akių nuo lango. Nors, tiesą sakant, važiuodami trečią dieną į viską jau žiūrėjome gan apatiškai – kai dvi dienas apturi didžiausius įspūdžius ir pamatai gyvenime nematytų dalykų, tai trečią dieną tie visi gražūs kalnai ir slėniai jau tiesiog nebetelpa į galvą. Tokia ši kelionė ir buvo – įspūdžių tiek, kad užtektų keliems kartams.

Čia mūsų vairuotojas Achmedas rodo humoro jausmą ir savo draugišką būdą – befotografuojant apsimeta, jog tranzuoja. Iš tiesų tai su juo buvo visai smagu. Netgi nekreipėm dėmesio į tai, kad ir jis mėgino iš mūsų darytis pelną. Kaip ir įprasta marokiečiams, pakeliui nuveždavo į kokią parduotuvę, kažką arabiškai greit sukalbėdavo su pardavėju ir tada siūlydavo viską pirkti :) Gaila buvo matyti jo nusivylimą, kai mes visiškai nieko nepirkome nei vienoje parduotuvėje :) Bet kaip ir sakiau – malonus, paprastas žmogus. Su savais pričiūdais, bet tikrai nieko blogo.

Atvykę į Todra Gorges, pirmos nakvynės vietą, buvome galutinai „pribaigti“, kai pamatėme, kokiame viešbutyje gyvensime. Čia nepaminėjau, kad iki šio atvykimo mes dar pravažiavome aibę įspūdingų vietų ir pamatėme nesuskaičiuojamą kiekį nenufotografuojamų reginių. Na, o nakvynės vieta – Dar Ayour – mažas viešbutukas prie Todra Gorges kalnų, buvo tikra fantastika. Prižiūrimas tuzino ypač draugiškų, linksmų jaunų berberų; šalia palmių oazės, prie tarpeklio su upe, su tobula terasa ant stogo, o šalia ant kito stogo gyvena avys, nakčiai uždaromos senomis automobilio durelėmis. Tiek vietovė, tiek patys berberai sudaro labai ypatingą atmosferą. Naktį – visiška tyla ir ramybė. Puikiai tinka piršlyboms! :) Didelis pasisekimas mūsų nakvynės metu – visi viešbučio gyventojai 21 valandą ėjo miegučio, todėl terasoje buvome visiškai vieni. Dabar taip tik ir norisi sugrįžti…

Čia Achmedas vėl pokštauja ir pozuoja prieš išvykstant Merzouga miestelio link, į dykumą. Čia jis mus atvedė į daržus ir sodus šalia Dar Ayour viešbučio. Dabar, po atostogų, man kartais kyla klausimas, ar be jo iniciatyvos būtume pamatę tiek daug. Jis mus nuvesdavo ar sustodavo prie tokių vietelių, kurios tikrai neįtrauktos į jokią programą. Tikriausiai tos vietos jam atrodė gražios, todėl ir norėdavo parodyti, kad tik būtume kuo labiau patenkinti. Ir ačiū jam už tai :)

Toks pats „neprograminis“ sustojimas buvo ir čia. Achmedas staiga kirto per stabdžius ir atsisukęs rodo pirštu ir sako „Photo?“. Ir ačiū jam! Čia – vietinė skalbykla. O taip pat ir moterų socializacijos vieta. Kadangi šiuose kraštuose vanduo – nebloga prabanga, tokių skalbyklų vis vienoj-kitoj vietoj užmatydavome. Be skalbyklų dar stebėdavom kraštovaizdį – labai aiškiai matosi, kuriais tarpekliais iš kalnų teka vanduo, nes ten – žaliausios vietos. Beje, knygoje-gide griežtai patariama šiuose kraštuose ne tik negerti vietinio vandens, tačiau ir nebraidžioti upėse ir ežerėliuose. Šiuose vandenyse gyvena anokie tai parazitai, per žmogaus odą įlendantys į organizmą. Būta turistų susirgimo atvejų, todėl verta pasisaugoti.

Tiesa, dar vienas įdomus kultūrinis pažinimas – žmonės, sėdintys niekur. Ir taip pasitaikydavo nuolat. Įsivaizduokite – važiuojate tuščiomis plynėmis, kur anei jokios gyvybės ir šalia jokio miestelio ar kaimelio. Ir staiga, už kokio kilometro nuo kelio, ant penkių kilometrų spinduliu vienintelio akmens sėdi žmogus. Pradžioje tai atrodė komiška, bet vėliau pasidarė labai įdomu. Kodėl jie ten sėdi, iš kur atsirado ir ką ten veikia – taip ir nesužinojome.

Kai jau nebesigaudėme, kuriame Maroko gale esame, Achmedas vėlgi pravedė mums pažintinę pamokėlę be žodžių ir sustojo prie niekuo neišsiskiriančių nedidelio miestelio vartų. Čia nuotraukoje – ne koridorius ir ne rūsys. Čia – gatvelė tarp pastatų. Atrodo nejauku ir labai tamsu, tačiau didžiausias tokios statybos privalumas – kai bet kokiame medžio šešėlyje yra apie 30 laipsnių karščio, šiose gatvelėse – ne daugiau 20. Pasivaikščiojome, pažiūrėjome kaip gyvena žmonės ir važiavome toliau.

Būtinai paprašykite, kad jus nuvežtų į fosilijų ir mineralų muziejų. Nesu tikras, kiek jų yra, bet mes buvome Brahim Tahiri & Brothers muziejuje-parduotuvėje, kur apie fosilijas sužinojome viską. Malonūs šeimininkai ir puiki ekspozicija, eksponuojama lyg tai būtų koks bulvių maišas :) Jei rimtai, tai vietiniai visiškai nevertina to, ką turi. Kitaip sakant, kai turi daug – nebevertini. Maroko teritorijoje prieš amžius amžinuosius plytėjo vandenynas, kuriam slūgstant susidarė įvairiausios uolienos su fosilijomis. Šiame muziejuje eksponuojama begalė puikiai išsilaikiusių fosilijų. Jos eksponuojamos be priežiūros, gali čiupinėti iki valiai. Aišku, nečiupinėjome, tačiau vis tiek stebėjomės, kiek daug įvairiausių egzempliorių čia saugoma (kokių aš gyvenime nesu matęs), ir kaip atsainiai jie į tai žiūri. Kas per dinozauro galva nuotraukoje aukščiau? Kaip paaiškino šeimininkas, šita galva – dirbtinė, tačiau dantys joje – tikri, t.y. iškastos fosilijos. Ir tai – vienas iš kelių pilnų dantų komplektų pasaulyje. Kiek tame tiesos – nežinau, bet juokiausi, kaip tai eksponuojama: galėjau ramiausiai išsirauti kokį dantį iš šios galvos ir parsivežti namo. Niekas nė nebūtų pastebėjęs :)

Kadangi labai susidomėjau ta dinozauro galva, šeimininkas parodė savo darbo vietą muziejaus galiniame kieme. Kaip jis papasakojo, čia guli dinozauro suakmenėjęs kaulas. Tvirtinti to negaliu, bet dydis pasako viską. Ir vaizdas dar sykį pasako, kaip atsainiai jie žiūri į tokius išskirtinius egzempliorius – numestas ant kartoninių dėžių, verandoj, saulės atokaitoj, neprižiūrimas. Bet koks šuo gali nusitempti :)

Muziejaus gale – parduotuvėlė. Iš akmenų su fosilijomis jie daro viską – stalviršius, vyno laikyklas, fontanėlius. Indus, pelenines, pakabukus, papuošalus. Nuo A iki Z. Po parduotuvės kilo tik viena mintis – fosilijos jiems tas pats, kaip mums gintaras – gal ir gražu, bet atsibodę.

Kadangi buvome taip susižavėję tais prieš 400 milijonų metų gyvenusiais padarėliais ir sraigėmis, Achmedas sustojo vaizdingoje vietovėje, kur pakvietė užsilipti ant uolos. Užsilipom ir tada pažvelgėm po kojomis. O po kojomis – vėl fosilijos :) Štai tada ir supratome, kiek jų šioje šalyje. Pasivaikščiojom ten penkias minutes ir spėjom pasirankioti tikrų tikriausių 400 mln. metų senumo sraigių ir akmenukų su suakmenėjusiomis kirmėlėmis iš fantastinių filmų. Nors važiuok su plaktuku ir kaltu ir krauk viską į bagažinę :)

Na ir galų gale popiet atvykome prie Erg Chebbi dykumos, keliasdešimt kilometrų nuo Erfoud miestelio. Mūsų jau laukė nauja transporto priemonė – kupranugariai, kurių vienas pasirodė labai draugiškas ir puolė su G. bučiuotis :)

Kad neprisigalvotumėte visokiausių „ekspektacijų“, galiu nuteikti, kad pasijodinėjimas kupranugariais čia labai „parodinis“. Joji daugiausiai valandą, tave nuveda puskilometrį į dykumą ant aukštos kopos, pasodina ir kviečia palaukti saulėlydžio. Aišku, tai yra tikrai gražu ir neįprasta, bet mes tikėjomės daugiau laukinio pasijodinėjimo :) Bet, aišku, galima pirktis 2-3 dienų kelionę į dykumą – tada jau tikrai pavedžioja po tuščias bekraštes kopas ir pagyveni autentiškose gyvenvietėse tarp smėlio kalnų.

Kadangi saulėlydžiai – ne mūsų hobis, mes mandagiai atsiprašėm mūsų vadeliotojo ir pasišalinome į šoną padurniuoti. Kaip dori lietuviai, kurie neturi normalių kopų (o ta vienintelė Naglio kopa yra tokia vargana ir saugoma, kad baigia išnykti), pirmiausia ką padarėme, tai pradėjome vartytis nuo kelių dešimčių metrų aukščio kopų. Po to – ir nuo jų šokinėti. Jau po kelių minučių rūbai ir plaukai buvo pilni smėlio, o iš toli matėme miražą, kaip berberai sėdi žiūrėdami į mus ir sukioja pirštus prie smilkinio.

O čia vadeliotojas berberas, kuris, užsidėjęs mūsų akinius, prisistatė kaip Alibaba Michael Jackson. Tą vakarą dar kartą įsitikinome, kuo berberai skiriasi nuo arabų. Kai nusileido saulė ir jau buvo laikas joti atgal, jis pasisodino mus ant savo patiesaliuko ir išdėliojo prekes: akmenukus, indelius iš akmens, statulėles. Mums, aišku, viso to šūdelio nereikėjo, tai net neplanavom pirkti. Tai jį labai nuliūdino :) Tačiau jis buvo toks malonus, jog jau anksčiau buvom nusprendę duoti jam arbatos – 50 DH. Kai jam paaiškinom, kad nieko nepirksim, bet va – tau ačiū ir pinigų, jis jų atsisakė. Berberiška garbė neleidžia :) Galų gale, kai nepavyko įpiršti jam pinigų, jis įkišo į rankas akmeninį kupranugariuką, už kurį prieš tai prašė keturiskart daugiau, ir paėmė tuos 50 DH. Aš net neabejoju, kad jam net ir toks sandėris apsimokėjo, tačiau man labai patiko tai, jog jis dėl savigarbos pinigų šiaip nepaėmė.

Ir tuo mūsų pasilakstymas po dykumas baigėsi. Pagal programą turėjome būti nuvežti į Erfoud pavakarieniauti ir parvežti atgal į dykumą. Turėjome nakvoti klajoklių palapinėse ant sulankstomų lovelių ir pamatyti berberų pasirodymą – ale pramogą turistams. Bevažiuojant į Erfoud užsukome į mažytį kaimelį netoliese. Ir patekome į pasaulį, kur retas turistas patenka, todėl pradžioje buvome gerokai pasimetę. Gaila, bet visam tam vaizdui perteikti yra tik viena, telefonu daryta nuotrauka:

Buvo daugybė žmonių gatvelėje. Didžiulis klegesys. Kai atvykome, aplink mus supuolė krūva vaikų. Visur palei gatves sėdėjo daugybė žmonių ir bendravo arba dainavo. Viskas vyko tamsoje. Elektra? Nameliuose ji buvo, bet „gatvių“ apšvietimu ten tikrai niekas nesirūpina :)

Vėliau paaiškėjo, kad kažkokiam svarbiam kaimelio vyrui gimė dukra. Visi aplinkiniai kaimai buvo sukviesti į šventę, todėl ir vyko toks bruzdesys. Į vieną namelį rinkosi to vyro draugai ir giminės, bet mūsų ten neįleido – gal dėl to, kad turistai, o gal dėl to, kad vienas iš mūsų – moteris. Tačiau mums užteko ir to, ką matėme gatvėje. Vėliau mus nuvedė į kitą namelį ir ten pasodino gražiausiame svečių kambaryje. Nereikia minėti, kad tas svečių kambarys atrodė tragiškai varganai, bet sėdėti ant kelių kilimų ir pagalvių buvo visai patogu. Taigi, ten mums pasiūlė nebegrįžti į dykumas, pavakarieniauti čia (šeimininkas vaišina) ir vėliau nakvoti „kažkur“. Mes labai maloniai sutikome, nes buvome apakinti „once-in-a-lifetime“ patirties – patekome į kaimelį, į šventę, į kokią galime daugiau niekada nebepatekti. Be to labai greit supratome, kad mūsų vairuotojas būtų tūkstantį kartų dėkingas, jei galėtų čia likti su savo chebra ir jam nereiktų nakčia mūsų vežti dešimtis kilometrų atgal į dykumas. Mes Lietuvoje palapinėse miegam daugybę kartų per metus, tai tokia čia mums atrakcija ir bebūtų :)

Kol laukėm vakarienės, vėl išėjome į gatvę. Stovėjom, klausėmės, žiūrėjom. Kai šeimininkas pamatė, kad žiūrim, atvarė mašiną prie gatvelės ir įjungė šviesas. Pasikvietė mus ir sako, štai, fotkinkit :)) Vėl pasijautėm kaip baltašikniai turistai, tačiau greit nusiraminom, nes atsiradusi šviesa gatvelę iškart pagyvino ir paskatino veiksmą. Ką jaunimas veikia per tokias šventes? Ogi plikomis rankomis padega ir mėto kažkokius angliukus vietoj fejerverkų, arba suaugusių ir draugų akivaizdoje šoka vilionių šokius:

Kaip mums po kelionės paaiškino vienas padavėjas, išgirdęs kaip telefone žiūriu šį video, šis tradicinis ir senas berberų žaidimas yra skirtas flirtavimui ir viliojimui. Merginos užsidengia galvas skraistėmis ir seka vaikinų balsus. Kaip sakė padavėjas, šio žaidimo dėka jo tėvas pasipiršo jo motinai :)

Taigi, tik praėjus kelioms dienoms ir susigulėjus įspūdžiams prisiminėme, kaip mus nustebino šis patyrimas ir kaip buvo įdomu pamatyti turizmo nepaliestą ir natūralią mažo kaimelio gyvenimo tėkmę. Niekad nepamiršiu, kaip apsidžiaugdavo kelerių metų vaikigaliai, kai paspausdavau jiems ranką – susigėsdavo, staigiai išsišiepdavo ir nulėkdavo pas mamą laimingai šaukdami. O po minutės vėl grįždavo, antro raundo. Nepamiršiu, kaip atnešė valgyti didžiulį tadžiną su kuskusu, o tada susizgribo, kad neturi jokių įrankių. Kol mes ramiai, kaip normalūs žmonės, kaip jie visi, pradėjom valgyti rankomis, šeimininkas dešimt minučių ieškojo šakutės :)) Aišku, visapusiškas kultūrinis pažinimas turi savų minusų – nuo nehigienos pratrydom kaip reikalas, tačiau tai mums nė kiek nesugadino kelionės įspūdžių.

Su nakvyne, tiesą sakant, pasijautėm šiek tiek apgauti, bet buvom per daug pavargę, kad nervintumėmės. Be to, kelios valandos kaimelyje prieš tai atpirko bet kokius smulkius neaiškumus. Iš tiesų net džiaugėmės, kad nereiks miegoti tame kaimelyje, baisiuose kambariuose, kur laksto pusės delno didumo tarakonai. Mus nuvežė į kažkieno butą Erfout miestelyje ir ten paguldė gražiame kambaryje ant sofos. Patys šeimininkai su mūsų vairuotoju išlėkė tūsintis ir džiaugtis vaiko gimimu :)) Mes per kelias minutes smigom, o ryte atsibudom puikiai pailsėję. Ir pasiruošę naujai dienai.

Kadangi 3 dienų kelionėje yra laiko viskam, Achmedas negailėjo vaizdinių ir vežiojo visur, kur tik galima. Aukščiau nuotraukoje – vaikščiojome po labai gražų sodą, kur pastebėjome, kaip gudriai surenkamos datulės – dar joms neprinokus užmaunami drobiniai maišai ir taip datulės nenukrenta ir neišsipurvina.

Tačiau dienai bėgant jau buvome visiškai perpildyti įspūdžių ir dalį laiko abejingai žiūrėjome pro langą. Kažkurią akimirką net pagalvojau, kad gal tos trys dienos – per daug? Kalnai jau nebestebino, uolos – tokios pačios, o visi vaizdiniai, prie kurių sustodavome, atrodė vienodi. Bet tik po to supratau, kad tai tik tarpinės stotelės – juk jokia šalis nėra ištisai graži – turi būti ir neįdomūs pravažiuojami plotai. Tą supratau, kai vairuotojas vėl parodė savo visureigio sugebėjimus ir pasuko į uolingą kelią per Drâa Valley.

Važiuojant per Draa slėnį atsigavo mūsų smegenys ir atsirado dar truputis vietos įspūdžiams. Šios vietos unikalumas – ne tik iš abiejų pusių vaizdą spaudžiantys kalnai ar visur išdygstančios palmių giraitės, bet ir visame slėnyje išsimėtę maži kaimeliai. Dar sykį šioje kelionė pamatėm unikalų kraštovaizdį, kur žmonės gyvena visiškai asketiškai ir paprastai – ir jiems, atrodo, nieko daugiau ir nereikia. Žiūrėdamas pro langą pagalvojau – įdomu, ar jie kada nors susimasto apie tai, kokio grožio vietovėje stovi jų namai? Aišku, įprasta kad ilgainiui grožio pradedi nebematyti. Bet mums, gyvenantiems visai kitokiame krašte, žiūrint į tą slėnį buvo sunku nesistebėti kiekvienu jo kilometru.

Ir tai nebuvo gražių vaizdų pabaiga, bet jau toliau mums nebeužteko jėgų. Smegenys perkaito. Link Ouarzazate važiavome pro Tizi n’Tinififft kelią per kalnus, tačiau besižvalgydami į įspūdingo grožio kalnus jau nebereiškėme tokių susižavėjimo šūksnių kaip anksčiau. Tiesiog sėdėjome ir grožėjomės. Maroko kalnai ir kalniukai įspūdingi tuo, kad čia pamatysi įvairiausių formų ir sandaros uolienų – ir plokščių, ir išsidėsčiusių sluoksniais, ir nugludintų apvalių, ir birių lyg smėlis ir kietų kaip Alpės.

Ir paskutinė nuotrauka, tai kontrastas, kurį kelionės pabaigoje pamatėme prie pat Ouarzazate:

Šiukšlės. Taip, Maroke šiukšlės visur bado akis ir gadina vaizdą, tačiau šiam reginiui neprilygo niekas. Fotografuota pro langą, todėl vaizdas neryškus. Aš pusiau juokaudamas, pusiau rimtai spėjau, kad čia įvyko maišelius gabenusio sunkvežimio avarija. Nes vaizdas buvo toks tragiškas, jog net pats vairuotojas nusistebėjo. Kelių kilometrų spindulių šitas kalnas ir visa aplinka buvo padengta plastikiniais maišeliais, nešiojamais vėjo. Gražios vietovės, negražiai darantys gyventojai. Buvo šiek tiek gaila.

Na ir jei dar jūsų neįtikinau, kad vaizdų kelionėje prisižiūrėsite visam gyvenimui, paklijavau kelis peizažus (kurie visiems taip įgrisę ir iš visų kelionių atrodo vienodai):

(paspaudus dędęnasi)

Tai tiek. Kaip ir sakiau, atrodo galima papasakoti daug, bet kai pradedi pasakoti, supranti, jog daugybė įvykių ir įspūdžių šioje kelionėje – patyriminiai. Svarbiausia, kad tai buvo tobula atgaiva po varginančių didžiųjų Maroko miestų.

„Nature Dream“ organizuojama kelionė susideda iš: nakvynė prieš kelionę puikiame viešbutyje „Les Jardins“ (arba galima rinktis pigesnį variantą) trys dienos kelionės (su nakvyne kalnuose ir dykumoje), ir tuomet vėl nakvynė viešbutyje „Les Jardins“. Mes rinkomės tokią kelionę, nes norėjome Maroką „patirti“ pilnai. Jei spaudžia laikas, galite rinktis 2 dienų kelionę arba bet kaip modifikuoti kelionės taškus. Su jais galima susitarti ką tik nori. Kadangi čia jau berberų kraštas, vietiniams čia vienas malonumas pradžiuginti visokius turistus savo šalies grožiu, todėl jie stengsis prisiderinti prie jūsų. Rekomenduoju rinktis 3 dienų kelionę – girdėjau ir skaičiau, jog 2 dienų ne visai užtenka, kad pamatytum viską, ką gali.

Jų svetainė: „Nature Dream“ (jei nemokat prancūziškai, naudokite Google Translate).
Kontaktinis el. paštas: contactnaturedream@gmail.com
Kainos: jas galima rasti jų svetainėje. Kaip ir visam Maroke – derybinės :) Kiek teko ieškoti kainų, tai jos įvairiose įmonėse varijuodavo nuo 120 iki 700 eurų. Už ką mokėti 700 ar 500, aš nesuprantu. Kelionės už 120 nesirinkome todėl, jog arba ten prastas maršrutas, arba važiuojama ne visureigiais, todėl nepamatai daugumos įdomių dalykų. Mums šis variantas tiko, nes buvo pats tas viduriukas – visureigis, bet kaina pakenčiama. Jei kontaktuodami dar pasakysite, jog esate nuo Mykolo iš Lietuvos, jums turėtų lengviau numušti kainelę :)
Vairuotojas: jei norite keliaudami turėti anglakalbį vairuotoją, būtinai tai pasakykite užsisakydami kelionę.
Avansas: jie paprastai prašo avanso, bet tai vėlgi derėjimosi reikalas. Jei esate sąžiningi žmonės, viską suderėsite :)
Ir dar: būtinai išsiaiškinkite viską, kas jums priklauso už sutartą sumą. Pasižiūrėkite ar yra maitinimas, ar nakvynės visos ir pan. Už gėrimus (tame tarpe ir nealkoholinius gėrimus pietų ar vakarienės metu) visada reikia susimokėti patiems. Ir nepamirškite, kad čia – Marokas – trečio pasaulio šalis – čia visuomet būna įvairių smulkių nesklandumų, todėl reikia būti atlaidesniems. Nebūkite buržujais ir nesipiktinkite dėl kiekvieno šūdelioko.
Nepamirškite: visur šypsotis ir nebūti šikniais. Ten berberų kraštas, ten žmonės – draugiški :)

Ir galiausiai ačiū Mohammad’ui ir jo padėjėjai Naima’i, pasitikusiems mus Ouarzazatėje su arbata ir saldainiais ir suorganizavusiems šią kelionę. Ačiū jiems ir Achmedui už ilgam įsiminusius įspūdžius ir sugebėjimą parodyti gražiąją Maroko dalį. Taškas.

|| kelionė į Maroko dykumą ir kalnus ||

Panaudojau šiam įrašui iliustraciją iš seno savo įrašo apie W. de Brouwer pranešimą, kuriame buvo teigiama, jog knyga niekada neprilygs kompiuteriniam žaidimui ar televizoriui. Tame įraše, kurį visiems vis primenu, piktinausi tokiais pareiškimais ir iki šiol nekeisčiau nei vienos pasakytos savo minties. Ši iliustracija tobulai apibūdina tai, ką manau apie knygas ir jų skaitymą, ypač vaikystėje.

Taigi, su pasigerėjimu noriu pristatyti šį svečio įrašą apie skaitymą. Ne tik knygų. Teksto autorius – nepažįstamas, atsitiktinai atrastas žmogus Liudvikas Andriulis, kurio Google+ profilyje tokių skaitinių kaip šis – apstu. Jei šiuo metu dirbate, atsargiai – skaitant Liudviko Andriulio pasakojimus ir istorijas galima prarasti visą darbo dieną :) Drįstu teigti, kad tai kol kas vienas įdomiausių Google+ profilių.

Tekstas neredaguotas.

• • • • • • • •

Žmones, sakančius „negalima skaityti valgant“, reikia izoliuoti nuo visuomenės.

Nudžiungu, kai prie vakarienės stalo vyresnėlis ateina su knygute rankoje – valgys ir skaitys.

Skaityti galima, reikia visada, visur, kai tik turi minutę. As visada ir visur skaitau – ėsdamas, šikdamas, skrisdamas, dirbdamas, atostogaudamas – turiu minutę – skaitau. Skrisdamas niekada nežiūriu filmų ir nesiklausau muzikos – tai būtų švento laiko, skirto skaitymui, švaistymas. Kaip, pavyzdžiui, vairavimas – siaubingai nuobodus užsiėmimas, nes vairuodamas negaliu skaityti. Laukiu naršyklės ant priekinio lango, vairavimas taps įdomesniu.

Kai neturiu ką skaityti, skaitau bet ką – etiketes, reklamas, instrukcijas, informacinius vaistu lapelius, kai visai blogai, ir net popierius ant McDonalds padėklo du kart perskaitytas – skaitau net nesuprantama kalba parašytus tekstus. Esu priklausomas nuo skaitymo.

Priklausomybę nuo skaitymo turi ugdyti tėvai, mano tėvai tai sėkmingai padarė savo pavydžiu bei pagarba skaitančiam zmogui (pas mus labiau gerbiamas tik miegantis žmogus – miegas iš vis šventas). Ne dirbantis, ne ravintis, ne obliuojantis, ne besitvarkantis – skaitantis yra šventasis.
Gal esu girdėjęs pro – forma mamos burbtelėjimą, kad skaityti valgant negražu, bet nenuoširdų, nes ir pati skaito valgydama, ir tėvas, ir aš. Skaityti, žodžiu, šventa.

Ugdyti skaitymo kulturą savo vaikams esu pasiruošęs bet kokia kaina. Skaitymas yra ir bus prioritetu prieš bet kokį kitą užsiėmimą.

Vaikai gali nesitvarkyti žaislų, nevalgyti, nesiprausti, nesportuoti, galu gale nedaryti matematikos namų darbų (iš vis ji nereikalinga gyvenime) – jei tik skaito. Skaitymu galės išsisukti nu visko, ir nudaušiu bet kurį, drįstanti atitraukti vaiką nuo šio švento, neliečiamo proceso. Geriau tegu nemoka peiliu naudotis ir viską valgo šaukštu ar rankomis (išmoks tą peilį), bet iki gyvenimo galo tegu per savaitę bent vieną knygą perskaito, o nuo 8 iki 18 metų – vieną kas dvi dienas mažiausiai.

Sakysite, perlenkiu, vienpusišką auklėjimą programuoju. Nė velnio. Skaitymas ir apsiskaitymas tiesiogiai koreliuoja su žmogaus sėkme gyvenime. Tiksliau, koreliuoja ne apsiskaitymas, o neapsiskaitymas – apsiskaitęs žmogus nebūtinai bus labiau sėkmingas, bet neapsiskaitęs tikrai turės mažiau galimybių ir sėkmės tikimybės. 99% zmoniu, kuriuos pažįstu, ir kuriems sekasi, buvo, yra ir bus išprotėję dėl skaitymo, skaitantys dažnai, daug, o ypač daug skaitę vaikystėje ir paauglystėje. Pažįstu tik vieną vienintelį žmogų, kuris neskaitė ir neskaito knygu, bet jam sekasi. (Sekasi jam dėl neįtikėtinai stiprios, tiesiog unikalios charizmos).

Garbinti skaitymą ypač svarbu šiais smagiais laikais, kai yra tiek daug linksmų alternatyvų – filmų, kompiuterinių žaidimų (žaidimai irgi puiki ugdymo priemonė, bet netraukia iki skaitymo), etc.

Pažįstu žmonių, sakančių, kad interneto ir kompiuterinių žaidimų kombinacija pakankama šiuolaikinio žmogaus ugdymui, ir suteikia įgūdžių, kurių knygos duoti negali.

Sutinku ne visiškai. Aš taip pat sunkiai įsivaizduoju vaiko ugdymą be šimtų valandų multiplayer geimuose, kur išmokstama komandinio darbo, organizacijos, bendro sunkių tikslų siekimo, individualaus sunkių tikslų siekimo, koncentracijos, gebėjimo daryti vieną dalyką daug laiko, pratinama užsiimti pasikartojančiomis užduotimis, bendravimo su įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir kultūros žmonėmis, bei daugybės kitų naudingų socialinių įgūdžių. Joks kiemas ir jokie sporto būreliai (nekalbu apie fizinės kultūros nereikalingumą – sportuoti reikia) nepateiks tokio intensyvaus socialinio kurso, kaip multiplayer žaidimai, ypač MMORPG. Ir socialiniai tinklai gerai – geriau iš namų tegu ganguose dalyvauja ir kitus trolina, nei gatvėje tai darytų. Apie internetą iš vis nereikia kalbėti – jau šiandien tai vienas svarbių vaikų pramogų įrankių, tapsiąs ir pagrindiniu mokymosi, pažinimo įrankiu. Internetas taps neatsiejama aplinkos dalimi, kitaip ir negali būti, jei nori auginti žmogų, kuris nežiūrės šokių dešimtuko, nes jam bus neįdomu.

Visa tai yra gerai, bet tik skaitydamas knygas gali išmokti vieno pagrindinių, vieno svarbiausių įgūdžių – pasakoti (narrative). Taip pat tai yra vienintelis būdas gerai išmokti kalbą – ar gimtąją, ar užsienio (gerai nemokant gimtosios, neįmanoma gerai išmokti užsienio kalbos).

Narrative (pasakojimas) yra vienas esminių įgūdžių ir pagrindų sėkmei – tai yra mokėjimas pasakyti, ką nori pasakyti, mokėjimas aiškiai suformuluoti ir tiksliai išreikšti mintį. Jokios techninės, matematinės, net motorinės (pvz. meistriškas grojimas smuiku) žinios nėra tiek svarbios, kaip pasakojimo įgūdžiai.

Kuo mano vaikai beužsiimtų – ar būtų inžinieriai, ar DJ Tokijuje, žaliais plaukais pasidabinę, ar agurkais prekiautų – mokėjimas suformuluoti ir papasakoti istoriją (sau ar kitiems) visada bus viena pagrindinių veiklos sėkmes sąlygų, tiek pat, ar net svarbesnė už technines inžinieriaus žinias, smuikininko meistriškumą, ar auginamų agurkų kokybę. Mat tik pasakojimo įgūdžių dėka inžinierius gali sau suformuluoti, ir kitiems papasakoti, ir galu gale įgyvendinti savo super idėją. Be pasakojimo įgūdžių toks inžinierius tik darys techninį darbą, kur užduotis ir viziją sugalvoja kiti. Tai tinka beveik bet kuriai veiklai – aš mąsčiau, ar reikia pasakojimo įgūdžių Rostropovičiui, ir nusprendžiau, kad jie būtini vien tam, kad Rostropovičius savo gyvenimo kelyje gebėtų suformuluoti ir po truputėlį statyti pasakojimą, legendą apie save, legendą, pagrįstą meistriškais įgūdžiais ir neabejotinu talentu.

Tik daug skaitant galima išmokti gerai rašyti. Mokėti rašyti yra taip pat svarbu, kaip mokėti kalbėti. Matau daugybę žmonių, kurie kankinasi, kai reikia parašyti ilgesnį laišką, struktūruotai dėstantį minti ir sprendžiantį sudėtingą problemą. Jau nekalbu apie kančias, kurias žmonės patiria, kai jiems tenka rašyti ilgesnį dokumentą, prezentaciją, kalbą ar CV. Daugybė gabių, įgūdžių ir žiniu turinčių žmonių neatsiskleidžia, nes nemoka sklandžiai kalbėti, sklandžiai rašyti, dažnai – nei kalbėti, nei rašyti. Taip nei jie patys nesuvokia savo galimybių, nei, juolab, geba atskleisti jas kitiems. Pasakoti, rašyti, kalbėti nemokantis žmogus turi socialinę negalią, kurią, norint, kad sektųsi, tenka kompensuoti daugiau ir sunkiau dirbant, o tai labai apsunkina kelią.

Išnaša 1: Žmogaus sėkmę apibrėžiu kaip gebėjimą itin gerai, super gerai, top 5% daryti kokį nors visuomenėje paklausų dalyką.

Išnaša 2: Tik nedejuokite man čia raudų apie nuostabius socialinius įgūdžius, ugdomus kieme su draugais. Sovietinių daugiabučių kiemai ir krepšinio aikštelės nenuilstamai ir kokybiškai ugdo vieną jokių socialiniųš įgūdžių neturinčių begalvių kartą po kitos. Socialinius įgūdžius ugdo ne kiemas, o gera mokykla ir gera biblioteka namie.

• • • • • • • •

Nori parašyti svečio įrašą vienam-kitam tūkstantėliui skaitytojų? Kreipkis mykolas@kleckas.lt, susitarsime!

|| Žmones, sakančius „negalima skaityti valgant“, reikia izoliuoti nuo visuomenės (svečio įrašas #02) ||

Turiu ir aš vieną akmenuką į šią banalią ir pabodusią, visur nagrinėtą temą. Jau seniai esu girdėjęs, kad SEB – didelių klientų bankas, o Swedbank – mažų, paprastų mirtingųjų, kaip dauguma mūsų. Tai paskutinis įvykis tik patvirtino taisyklę.

Iš bankomato Maroke išsiėmėme pinigų ir abiejuose bankuose kažkodėl nuskaičiavo po dvigubą sumą. Pinigus grąžino. Kaip tai darė Swedbank:

Kiek nuskaičiavo, tiek ir grąžino. Spėju, kad savo kaštais padengė keitimo metu atsiradusį valiutos konvertavimo skirtumą ir, mylėdami savo brangų klientą, jam pilnai viską grąžino. Visam nesusipratimui išspręsti jiems prireikė 3-4 darbo dienų.

Kaip tai darė SEB:

Grąžinti sumai jiems prireikė 8 darbo dienų. Grąžino ne visą sumą – kaip gi bankas gali sau leisti iš savo kišenės padengti valiutos keitimo sąnaudas, kai klientas gi pats nevėkšla – nemoka išsiimti pinigų iš bankomato. Nepaisant to, kad grąžino nepilną sumą, dar ir nenorėjo grąžinti mokesčio už pinigų išėmimą. Parašiau pretenziją. Tik kelios dienos po pretenzijos mokestį grąžino. Bendra grąžinimo trukmė – 14 darbo dienų. Well done, SEB banke, well done…

REDAGUOJU (lapkričio 9 d.): hadrian komentaro dėka buvau priverstas pasidomėti giliau. Swedbank nepadengė konvertavimo kaštų iš savo kišenės, nes jų nebuvo. SEB – nenusuko. Spalio 17 d. krito Maroko valiutos kursas, todėl ir atsirado tas skirtumas, ko pasekoje po 11 dienų man buvo pervesta mažesnė suma. Taigi, nors SEB ir nekaltas dėl mažesnės grąžintos sumos, bet aptarnavimo mokestį vis tiek mėgino nusukti! Ir dar dirbo lėtokai – į kontekstą įtraukiant tai, kad iš Maroko jiems skambinau ir prašiau kreiptis į Maroko banką ir išspręsti problemą – bet nieko nebuvo padaryta. Tad kaltinimų neatsiimu :)

Ir taip aš tapau atsidavusiu Swedbank vartotoju. Nežinau, ar tie valiutos keitimo dydžiai priklauso nuo banko sutarčių, ar tai lemia visokie „povandeniniai reikalai“, ar dar kas nors, bet man tai ir neįdomu. Esu paprastas vartotojas ir mėgaujuosi, kai su manim elgiasi maloniai ir mane lepina. Ir labai nemėgstu, kai reikia rašyti pretenzijas dėl kelių litų atgavimo.

|| Kodėl Swedbank yra geriau už SEB ||