Lapkričio 20, 12:00 (Kroatijos, Austrijos, Lenkijos laiku), Rijeka
Maršrutas – Rijeka-Ilirska Bistrica-Ljubljana-Maribor-Graz-Wien-Znojmo-Brno-Katowice-Warszawa-Kaunas-Vilnius.
Atsižvelgęs į neseniai atrasto puslapio HitchWiki straipsnį, nusprendžiau iš Rijekos griebti traukinį iki Ilirska Bistrica. Kodėl? Žiema, mažai kas važiuoja ta kryptimi, kelias veda ir į Trieste, kur dauguma automobilių pasuka. Bijojau, kad pradžia bus nekokia – strigsiu. O ir Kroatijoj tranzuot nemėgstu :) Be to, pripratus prie Kroatijos kainų, 15 Lt už bilietą pasirodė labai mažai.
Traukinių sistema Kroatijoje – viena prasčiausių Europoje. Aišku, ko norėti, kai dar prieš tiek nedaug metų geležinkelius sprogdindavo, o traukinius bombarduodavo. Na, bet didelio diskomforto nepajaučiau – kajutėje buvau vienas, o kelionė užtruko 57 minutes. Kasoje per klaidą pasakė, kad kelionė užtruks 2h – pamatęs miestelį pro langą, puoliau grūsti išimtus daiktus į kuprinę, greit rengtis ir keiktis (kad tik nepravažiuočiau!). O nereikėjo – tam miestelyje slovėnai tikrina pasus, todėl galėjau ramiai susitvarkyti ir sulaukti pasieniečių, kurie nepatikėjo, kad tranzuosiu 1700 kilometrų namo :)
14:30, Ilirska Bistrica
Palaukus valandą, paima slovėnas iki Ljubljanos. Malonus vyras, neblogai šnekantis angliškai, taigi, jėgos lygios :) Įsėdęs sužinau, kad važiuoja 70 km už Ljubljanos, į miestelį Žalec. Pusę kelionės – pokalbiai apie klimato kaitą – jis ilgisi ryškių metų laikų ir gailisi, kad visi dabar suvienodėjo. Kitą pusę – pokalbiai apie krizę, ekonomiką ir pragyvenimo skirtumus Slovėnijoje ir Lietuvoje. Šiek tiek pakrizenu mintyse: Slovėnijoj kainos daug mažesnės nei Lietuvoje, komunaliniai mokesčiai, kaip supratau, tokie patys, tik va nekilnojamas turtas kainuoja nežmoniškai. Bet vis tiek – pragyventi galima lengviau, o jie visi verkšlena, kad minimalus slovėnų atlyginimas yra labai mažas ir juokingas… O juk tai tik 500 eurų… :) Dar papasakoja, kad kelias (E57), einantis pro Ljubljaną, yra vienas labiausiai apkrautų kelių Europoje – kasdien per jį pravažiuoja tūkstančiai sunkvežimių ir dar daugiau lengvųjų automobilių iš vakarų ir į juos. Apsidžiaugiu, kad pasirinkau gerą maršrutą (ale, vėliau pasirodė, kad už Vienos visas šis srautas labai neaiškiai išsisklaido).
16:20, Žalec
Tranzuoju išsukime į greitkelį, greit temsta. Sustoja keli, bet važiuoja tik kelias dešimtis kilometrų. Pasirodo dar pora tranzuotojų ir tuomet sustoja tik slovėniškai kalbantis slovėnas su mikroautobusiuku iki Maribor. Sutariam, kad paleis degalinėje prieš Maribor (nusprendžiau vengti didelių miestų, kadangi tai puikus greitkelis su daug sunkvežimių). Vienintelė frazė, kurią jis išgimdė per pusvalandį – „How do you do here Slovenia?“. Atsakiau kažką, bet abejoju, ar suprato… :)
18:15, priešais Maribor
Praleidęs trumpą, bet smagų laiką didžiulėje poilsio aikštelėje, pagaliau užmojuoju ir šypsena pagaunu slovėną su sunkvežimiu. Vėl niekaip nekalba, nė žodelio. „Sutariam“ iki Graz, nors po to su GPS pagalba paaiškina, kad važiuoja iki Vienos! Success! Nors prie Graz jis nori mane paleisti, bet šiaip ne taip išaiškinu, kad man reikia iki Vienos. Tad važiuojam toliau.
21:15, 41 km iki Vienos, „Shell“ degalinė
Taip, „Shell“ degalinė, 41 km prieš Vieną, E59 kelias. Shell is Hell. Niekada čia nelipkite. Užkeikta ir prakeikta vieta. Problema tame, kad ši degalinė yra nuošaliau nuo greitkelio – todėl čia stoja nebent tie sunkvežimių vairuotojai, kurie turi ilsėtis 48h. Sutikau ir lietuvių, ale, dar dvi dienas jų laukti nesinorėjo. Apie lengvąsias net nėra ką kalbėti – jos čia nevažiuoja. Bėda paprasta – už vieno kilometro link Vienos yra erdvi ir didžiulė poilsio aikštelė su degaline ir restoranu. Visi, važiuojantys per šalį, stoja ten. Aišku, čia stodavo važiuojančių į Vieną. Tačiau naktį į Vieną trenktis nenorėjau – kol būčiau iš miesto nusigavęs į reikiamą greitkelį, būčiau pražuvęs. Bent taip maniau. Eh. Niekada gyvenime nenoriu grįžti į tą degalinę. Gerai nors tiek, kad darbuotojai pasirodė nepikti – leido būti degalinės viduje, nes išeit į lauką ir pasiklausti man reikdavo tik kokius du kartus per valandą – tik tiek automobilių pasirodydavo šioje skylėje. Ir kas blogiausia, lauke užėjo labai drėgnas ir šaltas rūkas. O ir nugarą pradėjo skaudėti. Ir dar policijos sulaukėm – užblokavo vokiečių sunkvežimio vairuotojo kortelę, todėl vargšas negalėjo susimokėti už įsipiltus degalus.
Siūlė kažkas į Bratislavą. Tačiau atsisakiau. Kodėl? Ogi debilavoti Slovakijos politikai nusprendė nuo šios vasaros uždrausti tranzavimą Slovakijoje. Supykdė žiauriai. Vairuotojas gali gauti 100 eurų baudą, jei paims tranzuotoją. Štai tau ir puiki ES šalis. 2004 metais buvau Slovakijoje – labai puiki ir maloni šalis tranzavimui, vairuotojai ima net neprašyti. O dabar… Teko vengti Slovakijos, nes bijojau strigti. Su G. bandėm suvokti, kodėl valdžia taip pasielgė – ir sugalvojom mintį, jog tikriausiai visas viešasis transportas Slovakijoje yra valstybinis ir jie nenori prarasti potencialių keleivių. Todėl daro tokias nesąmones.
2 valandą nakties neištvėriau. Su kukliomis vokiečių kalbos žiniomis pasiklausiau darbuotojos, ar dieną čia didesnis srautas ir ar būna važiuojančių į Lenkiją. Buvau patikintas, kad apstu automobilių į Lenkiją. Tuo metu jau keikiausi, kad nesutikau važiuoti į Vieną su kuriuo nors iš pasiūliusių vairuotojų. Todėl spjoviau ir nuėjau miegoti. Vieta buvo gan dėkinga – didžiulis krūmynas ant kalno tarp greitkelio ir degalinės aikštelės. Įlindau į tankmę, įsitaisiau po dideliu ąžuolu (su miniatiūriniais lapeliais) ir šiltai užmigau. O tankmė ryte pasirodė ne tokia jau ir tanki:
Lapkričio 21, 08:00, ta pati degalinė
Nuotaika geresnė, juk pamiegojau :) Daiktai nuo rūko ir rasos šiek tiek sudrėko, bet nieko baisaus. Nuotaika sugedo, kai pamačiau, kad bemiegant išvažiavo visi ten buvę lietuvių, estų ir lenkų sunkvežimiai. O darbuotojos tikinimai, kad dieną daugiau automobilių… Na, gal keliais ir daugiau. Po dviejų valandų prasikeikiu. Gerai, kad nors nešalta ir nelyja. Dar po dviejų – pasiuntu. O 13 valandą, kai jau kliedėjau filosofines nesąmones ir paukščiai krūmuose pradėjo su manim kalbėtis, pamačiau toliau sustojusį sunkvežimį be jokių užrašų. Iškart suveikė sąmonė, kad dažnai lietuviai važinėja be jokių užrašų. Nutipenau, pasukau prie numerio – vuolia, lietuvis! Pasisveikinau, jis, aišku, nustebo, ir labai nenoromis sako „Na lipk, ką jau bl*t čia su tavim darysi…“ Greit sakses!
Jis dar turėjo daryti 45 minučių pertrauką, bet į vidų priėmė. Pradėjo kalbėt nesustodamas. Netgi pasiūlė valgyt, kadangi sau virėsi dešreles. Supratau, kad žmogus tikrai pasiilgęs kažkam lietuviškai išsikalbėti. Pasirodo, jis buvo strigęs Italijoje savaitę, kadangi įvyko kažkokia klaida ir vėlavo jo krovinys. Nuvežtų mane iki Lietuvos, bet turės Lenkijoje pamiegoti. Pažadėjo iki Katowice. Ir tada prasidėjo 8 valandų išsamus bendravimas ir plepėjimas visomis įmanomomis temomis :)
21:00, Myslowice (prie Katowice)
Mano draugui lietuviui reikėjo stoti miegoti 9h, todėl teko lipt į tą šaltį. Sutarėm, kad jeigu man nepavyks nieko susistabdyti iki ryto (jis planavo keltis 5:30), jis mane vėl paims. Aš buvau tikras, kad jau nebepasimatysime, kol nepamačiau, kas čia per degalinė… Ou jė. Dykuma. Stepės. Transporto jokio. Visiškai lenkiškas kaimas nežinioje. O ir sunkvežimiai nevažiavo – jei nori tranzuoti sunkvežimius, tranzuok darbo dienomis. Eh.
Tuomet pasirodė čigonai… Tikri rumunai. Iš pradžių sunerimau, po to spjoviau. Tada vienas man pabandė parduoti žiedą, atsakiau paprastai – „No money“. Tuomet jo brolis, normaliai atrodantis ir kostiumu apsirengęs 18-metis, užkalbino mane. Pradėjom kalbėti. Jis spėjo, o aš ir nepaneigiau, kad aš esu keliautojas ir keliauju be pinigų, be vietos ir bele kur. Neneigiau to, nes nesijaučiau saugus (nes jų buvo kokie 6, o aš tik vienas). Tuomet jis pasiūlė man nupirkti arbatos, nenorėjau, be įkalbėjo. Ir tik įpusėjęs ją gerti staiga persigandau – o jei primaišė kokių miltelių? Jei staiga užmigsiu ir atsibusiu be daiktų? Tuomet supratau, kad esu sušiktų stereotipų sugadintas žmogus. Pati čigonų šeima pasirodė gan pasiturinti, keliaujanti po pasaulį. Patys save laikė tikrais čigonais ir tuo didžiavosi. Nežinau, ar tas jaunuolis bandė parodyti savo puikias geografijos žinias, ar tiesą kalbėjo – bet išvardijo visas Europos šalis, nes jose buvo, o taip pat sakėsi buvęs Vilniuje. Tebūnie. Kramtydamas jo pasiūlytą Dirol galvojau, ar jau nusiraminti, ar vis dar saugotis jų. Tuomet jaunuolis dėjo paskutinį štrichą – atėjo, įkišo į rankas 10 zlotų ir išrėžė kalbą, kaip jam patinka tokie keliautojai kaip aš, kaip jam nesunku man padėti, kad galėčiau nusipirkti arbatos ir kaip jam smagu su manim susipažinus. Atsikalbinėjau, nes išmaldos neprašau, bet jis primygtinai prašė pinigus paimti. Tai ir paėmiau, nes zlotų išsikeitęs neturėjau, o laukė ilga naktelė. O kad visi rumunai būtų tokie…
Lygiai vidurnaktį supratau, kad čia ką nors pagauti beviltiška, todėl patraukiau į šalia esančią hamburgerinę. Ten prasėdėjau 5 valandas. Arbata buvo šlykšti, kaip ir rūbų kvapas iš ten išėjus. Iš nuobodulio pasiėmęs atlasą kaliau visą Europos geografiją – kadangi ją neypatingai nuostabiai žinau. Vėliau mokiausi sostines, žaidžiau žaidimus telefone (Strip Bowling – mano mėgstamiausias :)) ) ir keikiausi, kad nepasiėmiau kryžiažodžių. Be to, spėjau ir nusnaust.
Lapkričio 22, 06:00
Pajudam. Su tuo pačiu vairuotoju. Jau bendraujam lyg seni pažįstami :) Daug iš jo sužinojau. Pripasakojo įvairių atsitikimų, nuotykių, kur pavojingiausios vietos sunkvežimių vairuotojams, kaip jam siūlė parduoti krovinį kartu su sunkvežimiu mafijai. Tiesą sakant, visą bendravimą su juo laikau gan turiningu, nors keiksmažodžių ir visko keikimo buvo apsčiai. Tačiau išgirdau ir įdomių istorijų, ir smagiai paplepėjau. Jei važiuosite su sunkvežimiu per Lenkiją link Lietuvos, tikrai sužinosite apie legendomis ir keiksmažodžiais apipintą 50 kelią. Kadangi sunkvežimiams per Varšuvą važiuoti draudžiama, jie turi sukti per aplinkelį. O aplinkelis – šūdinas kaimo keliukas. Gerai, kad dabar jį šiek tiek patvarkė – pasakojo, jog anksčiau sunkvežimiai prasilenkdavo kabindami veidrodėlius ir dažnas jų likdavo be galinio matomumo. O ką jau kalbėti, kai koks lenkas su dviračiu važiuoja per kelią ir nė neketina pasitraukti šalikelėn. Klausiau pasakojimų apie tai, kaip naktimis čia nutrenkiami girti lenkai, tačiau nestojama ir maunama kuo toliau (pačiam vairuotojui teko tik vienam iššokusiam lenkui ranką trinktelt). Ir tikėjau šiais jo pasakojimais, nes šio kelio pakelėse kryžių… šimtai. Tikrai. Sėdėjau ir galvojau – o ką daryti žmonėms, jei reikia pasiekti kokį kaimą? Ir nekalti nei žmonės, trukdantys sunkvežimiams, nei pastarųjų vairuotojai, visiškai netyčia užkabindami kokį zigzaguojantį dieduką ar iššokusį girtuoklį. Kaltint čia galima tik jų valdžią, kad jiems visiškai nusišvilpt ir jie net nesiruošia platinti šio kelio. Ir dar pasiunčia visą milžinišką sunkvežimių srautą per jį. O platinti kelią įmanoma, nes aplink – eilinis miškas. Durniai, ir tiek.
Be daugybės pasakojimų apie jo keliones, apie 50 kelią, be milijono keiksmažodžių ir negirdėtų man žodžių, dar paplepėdavom apie Lietuvą. Šiuo klausimu – keistas žmogus. Prie sovietų jam buvo geriau, dabar viskas Lietuvoje blogai. Na taip, sunku toj Lietuvoj dabar, bet juk ne viskas čia taip tragiška. Labai jam neprieštaravau, kai jis vėmė ant visų politikų ir visko iš eilės – tranzuodamas stengiuosi kardinaliai neprieštarauti vairuotojams, o geriau tiesiog nutyliu. Nuo jo skyriausi paprastu dalyku – visada stengiuosi kuo mažiau burbėti ir piktintis gyvenimu. Sunku kartais (užpraeitas įrašas tai įrodė), bet burbėjimas reikalų nepataisys. Tačiau apskritai kelionė su juo buvo visai maloni. Mielai nuvažiuočiau į Varėną susitikt su juo ir išgert po bokalą :) Visgi, žmogus nuvežė mane virš 1000 km :)
Beje, jei tranzuodami ruošiatės gaudyti sunkvežimius, jūsų dėmesiui:
* Daugiausia sunkvežimių važiuoja darbo dienomis. Paprastai vairuotojai daro „savaitinius“ – penkias dienas varo pamiegodami tik po 8h, bet užtat tuomet privalo ilsėtis 48 valandas – ir tai dažniausiai būna savaitgaliai. Būna, kurie nedaro „savaitinių“ – dirba po 9 h, miega po 11, tuomet nereikia stoti tai ilgai pertraukai.
* Jei lekiat į vakarų Europą – tranzuokite savaitės pradžioje. Į tokias šalis dažniausiai pajudama tokiu metu.
* Darbo grafikas – 4,5 darbo – 45 min poilsio – 4,5 darbo – 45 min poilsio – likęs darbo valandų skaičius iki miego – 8h (arba 11) miego.
* Kartais pasitaiko skubančių namo – tokie apgaudinėja aparatus ir varo nemiegodami. Sėkmė tokį pagaut.
* Europoje praktiškai visi sunkvežimiai turi greičio ribotuvą – 90 km/h. Greičiau nejudėsite, nebent pataikysite pas skubantį vairuotoją ir jis žais su magnetukais, kurie sustabdo visokius dantračius technikoje :)
* Prie Lietuvos sienos klausytis jų radijo pokalbių – smagybė :) Fantastiškų istorijų prisiklausiau :)
* Ir svarbiausia: kai ieškote lietuviškų sunkvežimių pagal numerį, žiūrėkite į PRIEKINĮ NUMERĮ, o ne PRIEKABOS GALINĮ numerį. Ši klaida man tikriausiai kainavo nemažai nervų strigus – daugiausiai žiūrėjau į priekabų numerius, o dažnai pasitaiko, kad lietuvių sunkvežimiai tempia, pavyzdžiui, italų arba prancūzų priekabas.
16:30 (Lietuvos laiku), pasienis, Budzisko.
Kaskart pasiekęs Lietuvą, labai apsidžiaugiu ir nusiraminu. Jau toks juokingas atstumas lieka, kad jokių nervų ar neramumų. Visada po ilgos kelionės nežinau, kaip parodyti dėkingumą vairuotojui. Bet nuoširdaus „ačiū“ visada užtenka :) Vėliau bandau tranzuoti, tačiau temsta ir niekas manęs nemato. Todėl spjaunu, nueinu į kavinę, už turėtus litus nusiperku arbatos, sulčių ir čipsų (puikus maistas!), mėgaujuosi, žiūriu idiotišką laidą su Petručkevičium ir apie nieką negalvoju. Ir dar suprantu, kad visi Lietuvoj kaip psichai išprotėję dėl kiaulių gripo, lyg tai būtų pasaulio pabaiga.
18:30
Pasirodo lietuvis su 7 automobiliais ant priekabos. Dar niekad nebuvau važiavęs su tokio tipo sunkvežimiu, tad tingiai atsistoju ir nueinu pasiklaust. Tiesiai į Vilnių. Sėdu, jis pašneka su žmona apie kiaulių gripą. Tuomet plepam, jis irgi nori išsikalbėti – mėnesį dirbo, nematė šeimos. Ir kaip jie taip gali? Tingiai parvažiuojam į Vilnių. Dar spėju sužinoti, kad važinėja su gan senu sunkvežimiu. Sako, „Aj, va jau antrą milijoną suka“. Man taip akys ir išsiplėtė – antrą milijoną kilometrų? Pasirodo, tai yra įmanoma :)
21:00, Vilnius
Paleidžia Kirtimų Lukoil’e. Mane gelbsti Eglė (ačiū!!!) – prigriebia visą nusibaigusį ir nebeturintį jėgų ir nugabena į Makdonaldą (nesijuokit, tokia tradicija). O vėliau – dušas, lova, švarūs rūbai ir padorus šildymas.
1750 kilometrų. 57 valandos bendro laiko. 45 valandos tranzavimo (be miego). Traukinys+vėl 5 automobiliai (vienas dukart). Vidutinis greitis – 39 km/h. Šį tranzavimą laikau žiauriai nesėkmingu, nes taip strigęs dar niekada nebuvau (neskaitant 12 valandų šiltos vasaros dienos Klaipėdoje, po Jūros šventės, kai kelyje stovėjo keli šimtai tranzuotojų). Supratau dar tai, kad žiemą (vėlyvą rudenį) tranzuoti yra neįdomu, nuobodu ir šiaip nieko gero. Vasarą daug įdomiau, gamta gražesnė, žmonių daugiau, visi laimingesni, o ir komforto lygis daug aukštesnis. Žiemą daug kas bijo tave imt, nes ilgai prabuvęs šaltyje atrodai kaip koks alkoholikas – visas užtinęs ir raudonas. Todėl paprasta mano išvada – jei nebus labai didžio reikalo, žiemą ar vėlyvą rudenį nebetranzuosiu. Tokiais atvejais teikiu pirmenybę pramogoms, o ne išbandymams. Nors neneigsiu, buvo įdomu ir malonu :)
Tu esi kūl bičas ir kūl keliauninkas. Va.
Jėga, bet pati to nedaryčiau. :) Be to kažkaip galvoju, kad merginai vienai nesaugu. O apie tai, kad duoda “babkių” tranzuotojams jau ne vieną kartą girdėjau. Mano brolis tranzavo į Švedijos pietus. Strigo kažkokiame kaime šlykščiu oru ir tada vienai moteriškei jo pagailo, davė pinigų autobuso bilietui, kurie ten yra be proto brangūs. Sakė, kad maždaug davė apie 100 Lt. Kad ir kaip atsikalbinėjo, teko važiuoti jam autobusu.
Į priekį tavo kelionė buvo sėkmingesnė, bet atgal įdomesnė (skaityti).
COOL :)
Ačiū už cool :)
O dėl pinigų, tai tikrai ne naujiena. Vokietijoj taip mėgsta vairuotojai daryt. Daug pažįstamų yra gavę pinigų, ar nors pavalgyt ir atsigert. Man, beje, per šią ir praeitą kelionę irgi maisto pripirko, tik vis pamirštu paminėt :)
10 balų! Ką čia 10, visas 11. Jaunystę priminė, tranzuojant Lenkijos ir Čekijos keliais.
O apie baną tranzuotojams Slovakijoje tik dabar sužinojau… Gaila.
Summa sumarum – rašom tamstai 10 su pliusu :)
Aš irgi pridedu savo dešimtuką :)
Na brolau, šauniai pakeliavai leisdamas bent mintimis prisiliesti prie vietų kuriose esu pabuvojęs.
Dėl keliones restekpa :) ne kiekvienas ryžtųsi taip keliaut :)
:)
Galėtumei būti autostopu keliavimo vedlys. Daugkam praverstų tokia informacija. Ypač tai kur negalima tranzuoti: pvz.: Italijoje. Neseniai sužinojau ir likau be galo nustebusi. :)
Italijoj “tipo” negalima. Anksčiau, kai buvo sienos, tai jei bandydavai tranzuot per sieną, pasieniečiai išvarydavo į traukinį. Dabar gi niekas ten nieko nedraudžia. Aišku, Italija yra viena iš sudėtingesnių šalių tranzavimui, nes patys italai nėra labai maloni tauta. Vienintelė šalis Europoje, dabar neleidžianti tranzuoti (tiksliau imti tranzuotojų) yra Slovakija. Daugelyje šalių pilna ženklų “No Autostop”, pats Kroatijoje pro tokį ėjau, tačiau jie labiau skirti žmonių atbaidymui neiti ant autostradų (autostradose negalima tranzuoti daugelyje šalių dėl nežmoniškų greičių). Tačiau degalinėse ir poilsio aikštelėse niekas tau neuždraus kelt piršto ar prašyt vairuotojų :)
aš tai dešimtuką sau rašau :D nors tas mcdonaldas bendram kontekste ir atrodo juokingai :)
Jaaa, tau visas dvidešimtukas už mano užpakalio gelbėjimą :)
aš nežinau kiek laiko lydžiausi iš šio sakinio “Kramtydamas jo pasiūlytą Dirol galvojau, ar jau nusiraminti..”. groteskas ir ne kitaip.
Žinau aš tą baisųjį 50 kelią ir donorus :D
Šiaip, tu esi tikrai trenktas, leistis į tokias keliones.
Meilė, viskas dėl meilės tavo bendravardei :)
Tik niekaip nepagaunu, kodėl groteskas?
taip taip, suprantu, kad dėl miailės, akcentuoji tai kiekvienai progai pasitaikius, bet vis tiek esi trenktas :D
o groteskas nes nu… įsivaizduoju, tu + nepatikli veido išraiška + arbata iš svetimo ROMO rankų + Dirol’as
nu nesveikai juokinga :D
Na tai ir vėl užakcentuot galiu – dėl to ir trenktas :))
O eiga buvo kitokia – dirolas – nepatikli veido išraiška – arbata – peršikimas – ir nusiraminimas :)
čystai, čia dar juokingeu :D būtų įdomu, jei ši istorijos dalis būtų išsiplėtus taip Dirolas-nepatikli veido išraiška – arbata – peršikimas – tikras peršikimas, nes arbata su klofelinu – buržujus, Rumunijos viešnamį alų pusnuogis į stalą paduoda :D :D
Jo, būtų įdomu pamatyt :)) O įdomu, į Dirolą klofelino galima primaišyt? :))
teoriškai tai taip. bet kas tuo užsiimtų ;]
Puikus aprašymas! Taip ir užsinorėjau tranzuoti. Reiks gal vasarą pabandyti.
sveiki.nuostabus tas tranzavimas,jau du metus gyvenu Keruako knyga ir jos idejom!!!!!! tranzuoju jau du metus. uz naujako iskart tranzuoju i Vokietija i BerIyna, jei yra norinciu. rasykit.as is ViIniaus dviese bus smagiau! +37064653817