Kalėdos – stebuklų ir šventų avelių metas, tad ir aš turiu kuo pralinksminti savo skaitytojus. Nors visi dovanomis jau apsidalino, tačiau aš, ištaikęs laisvą minutę, noriu paskelbti dar vieną konkursą!
Tema – panaši, tačiau prizas – įdomesnis fizine išraiška. Prizas yra 5 elektroninės knygos egzemplioriai. Pralošinėsiu Sauliaus Rimkaus romaną „Gomora.LT“ su labai akį kabinančiu viršeliu, ant kurio labai skaniai atrodanti šiknytė :)
Kadangi knyga apie kunigą, kuris gyvena nekunigišką, šėtono vaikio gyvenimą, tai ir konkurso užduotis su tuo susijusi. Prašysiu iki sausio 1 d. komentaruose trumpai parašyti (su lietuviškais rašmenimis) apie jūsų sutiktą įsimintiniausią kunigą ar vienuolį (-ę). Pageidautina su jo (-s) vardu/pavarde. Gali būti geras žmogus, gali būti bjaurus žmogus, lauksiu įvairių nuomonių. Penkis nugalėtojus išrinks papirkta ir bjauri komisija :) Nugalėtojai bus paskelbti naujais metais, po šiuo įrašu.
P.S.: Kad būtų lengviau sugalvoti, ką rašyti, galiu pradėti pats:
Negatyvas: Alfonsas Svarinskas, anksčiau lygtais ir gynęs Lietuvą bei buvęs normalus; dabar yra senatvinio marazmo auka; persipildęs egocentriška neapykanta visiems nesimeldžiantiems, visiems kitaip gyvenantiems; skleidžiantis neapykantą ir pyktį į visas puses ir besistengiantis sukiršinti visuomenę savo idiotiškais pasisakymais; šiaip ne visai sveiko mąstymo žmogus.
Pozityvas: Antanas Saulaitis – kunigas, kurį laikau pirmiausia žmogumi, o tik po to profesijos atstovu; tai toks žmogus, kuriam pasirodžius patalpoje, pati patalpa prisipildo neaiškios ramybės ir gerumo, kurį Saulaitis skleidžia. Įspūdingas ir niekad nepamirštamas žmogus, juokingai pasakojantis apie savo keliones po džiungles, apie savo romanus su moterimis ir apie tai, kaip kišenėse slepia nuorūkas. Iš tiesų jam turėčiau dėkoti už daugybę gerų gyvenimo pamokų.
REDAGUOJU 2011-01-02:
Tvarkingai konkursėlį laimėjo BimbirBimbir, Marius, Paulius, benamis ir Gonzo. Jūsų el. paštukus perduosiu autoriui, su jumis susisieks :)
- įrašų prenumerata (RSS)
- prenumerata el. paštu
Čia gal nevisai apie kunigą, na be vistiek panašiai. Man stipriai įsiminė mano krikštynos. Buvo man 19 metų, draugai nusprendė kad reikia man krikštytis, nuėjom į Bernardinų bažnyčia trise: aš, mano krikštatėvis ir mano krikštamotė (abu maždaug 2 metais už mane vyresni). Į kunigo “ofisą” jie įėjo pirmi, o aš už jų. Ir sako jie “Mes dėl krikštynų atėjom”. Kunigas visas nušvito, nužvelgė mano krikštamotę ir klausia “Tai kada vaikelis į šį pasaulį ateina?”. Mano krikštatėviai nesutriko, sako “Tai kad vaikelis jau čia”, prasiskyrė į šalis, o ten aš stoviu. Visi tuo metu ofise buvę kunigai ir vienuolės lūžo iš juoko. Na paskui aišku man reikėjo skaityti bibliją, mokytis Dievo įsakymų ir t.t. Ir po to atėjo pačios krikštynos. Žvakės neturėjau, todėl kunigas man davė vieną iš zakristijos. Sako “Čia tau ne kokia paprasta žvakė iš autolafkės, čia iš Bernardinų bažnyčios”. Toliau kunigas stovi prieš altorių pasakoja kaip čia tas aliejus kuriuo man kaktą patepė yra karalių aliejus, kuriuo karalius tepdavo, o aš šypsausi, nes truputį juokinga. Neesu labai tikintis, ar kažką, tai kažkaip juokingai kartais visos tos ceremonijos atrodo. Kunigas tuomet sako “Stovi tu čia ir juokiesi. O pažiūrėsim kaip po penkių metų bus, gal ateisi ir vienuoliu tapsi. Man irgi taip pat buvo, juokiasi, o žiūrėk kur dabar esu.”
Tai va tas kunigas ir paliko man didžiausią įspūdį.
Negatyvas: Amžinatilsį mažo miestelio Akmenės rajone kunigas, labai laukdavo vaikų (paauglių) išpažinties. Pirma mano pažintis/išpažintis su tuo kunigu buvo tokia: Oficiali dalis kaip priklauso pagal surašytą tam tikroj knygelėj instrukciją. Pabaigai pasakau, kad daugiau neatsimenu. Kunigėlis – O su pimpaliuku žaidi? Aš – Ką?? Kunigėlis – Ar mėgsti paišdykauti su savo organu? Aš – Kaip??.. Nee… Kunigėlis – Ar nepatampai, kai niekas nemato? Aš – Ne, ne. Ką jūs. Kunigėlis – Žinok vaikeli, Dievulis viską mato. Jei žaidi su savo pimpaliuku, turi prisipažint, nes melavimas yra didelė nuodemė. Aš – Sakiau, kad NE, nežaidžiu.
Kunigėlis subarmatuoja savo dalį instrukcijų, aš grįžtu prie altoriaus visas bombordavas ir girdžiu, kaip davatkos šnabždasi…
Nors sako, kad apie mirusius gerai arba nieko, bet mūsų rajone buvo toks kunigas, kurį visi mylėjo, visiems jis buvo geras, draugiškas, tikrai šviesus žmogus, bet va, mirtis nei šiokia nei tokia – rado nuogą tarpdury, prisismaugusį. Išvada – netyčinis užsidusinimas, bandant lytiškai pasitenkinti… Pavardė redakcijai žinoma.
Gretimoje parapijoje buvo kitas kunigas, kurio pavardės net nepamenu, nes jį visi vadino tiesiog Antanuku. Nors mūsų šeima niekad nebuvo labai religinga, net į Velykų mišias neidavom, net jei tai mūsų krašte ir būdavo visiška privalomybė, bet Antanuką kartais šiaip aplankydavom. Jis labai mylėjo gyvūnus, o mano tėtis yra veterinaras, tai jie galėdavo ilgai diskutuot apie šunis ir kates :) o kartą jis pasikvietė mus pas save ir padovanojo mažą vokiečių aviganiuką!!!! Buvo labai smagu. Kiek paskutiniu metu žinojau, Antanukas buvo patekęs į sudėtingą automobilio avariją, kur patyrė daugybę sunkių sužalojimų, tačiau pasveiko ir dabar jam viskas yra gerai, o dirba jis kažkur Kauno rajone.
paantrinsiu Pauliui – jeigu niekas nesupyks, Kaunas Lietuvos širdis
Kažkada pažinojau kunigą. Šiaip tai visai zjbs buvo – ten ir tas visas ale jaunimo mišias darydavo ir šiaip nestokojo iškalbos. Kažkada buvau nuėjęs į jo rengiamas mišias, tai įsiminė tokie žodžiai “gerai, kad atėjot, o ne namuose bambą išvertę gulit ir cola geriat”. Na maždaug taip. Dargi ir apie davatkas gerai atsiliepė, kad iš anų tik tiek, kad bažnyčioje radiatorius šildo. Toks teigiamas požiūris.
Aišku, geriausias daiktas, jog šis kunigėlis turėjo pamokas keliose mokyklos, todėl vieną tokią nuogirdą teko girdėt. Atėjo tasai kunigėlis į savo pamoką, pasakoja, jog va jam daktarai nustatė prostatos vėžį ir daktarai pasiūlė jam “patampyti”. O esmė tokia, kad jis atsisakęs tokios “pagalbos” bei pasiūlęs ir klasėje sėdintiems mokiniams “būti stipriems prieš velnio gundymus”.
Pozityvas. Ir apskritai vienas šviesiausių 12-os klasės mokyklinių prisiminimų – Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos tikybos mokytoja, Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos Generalinė vyresnioji, sesuo Leonora Kasiulytė, kurią vadindavom tiesiog Vienuolyte. Buvo visiška ankstesnės tikybos mokytojos priešingybė, ir per jos pamokas lūždavom kaip per kokio George Carlino stand-up komedijas. Įsiminė, kaip sukdamasi ratu per galvą mėto į mus saldainius, kaip puola ant grindų ir šliauždama demonstruoja įvairių tikėjimų meldimosi ypatumus, pasipasakoja, kaip su kitom vienuolėm “įkala vynelio”, o ir sveikindavosi ji su mumis savotiškai – sušukdama “SHALOM!”. Vieną kartą su klasiokais susitikom ją maximoj, tai iš šalies turėjo būt neblogas vaizdas: stovim eilėje su alumi krepšiuose ir, būdami treninguoti ir skustom galvom, imam šūkauti „SHALOM!” ir glėbesčiuotis su vienuole, vienuoliškais rūbais. :)
Per kažkurią pamoką ji pasisakė, kad moko tikybos ir kitoj Panevėžio mokykloj, nuo seniau vadintoj „mergaičių gimnazija“, ir kad ten turi smagių vienuoliktokių klasę. Tai mes joms per pamokas pradėjom rašyti po bendrą laišką, įduodavom vienuolei, o ji kitą savaitę atnešdavo atsakymą. Vėliau keletas iš mūsų pradėjom gyvai bendrauti su keletu iš tų panų, vieną iš jų įsimylėjau :). Dar užstrigęs prisiminimas, kaip vėliau kažkurią dieną su jomis Vienuolytei padarėm siurprizą ir aplankėm namuose. Ji mums sumuštinių su sūriu padarė, grojo pianinu, o mes mišriu choru giesmę „Dieve, arčiau tavęs“ traukėm… (Ką tik susiradau tą melodiją youtubėj (http://www.youtube.com/watch?v=vDvlJ0xE5FM), dabar rašau, klausau ir šildausi prisiminimais :D ).
P.S. Truputėlį nusidėsiu ir paspaminsiu: gal ką domina Ričardo Dawkinso knyga „Dievo iliuzija“ leidyklos kainomis?
Gonzo, brūkštelk paulius beždžionėlė ambrazevicius taskelis lt :)
Tvarkingai konkursėlį laimėjo BimbirBimbir, Marius, Paulius, benamis ir Gonzo. Vidui pasiūlysiu nebent meilės :))
bebunant seminarijoj vis uzbegdavo i kambari mielas ir visu savotiskai mylimas kunigelis, meiliai griebdavo uz rankutes ir kaip balerina apvesdavo aplink save, butinai prasilenkiant uz nugaros iskisdamas savo uzpakaliuka. Meiliai snekindavo klierikus uz rankeles laikydamas ir i akutes ziuredamas. paskui Ukmergej uzmuse kazkokie paaugliukai ta miela kunigeli. Zinoma zinoma, tapo nepilnameciu bedieviu nusikalteliu auka. Tiesa, gal ir but netapes, jeigu porno tiems paaugliams nebutu rodes, bet kaip gi gali zmogus susilaikyti jaunimo gyvenimui neparuoses. O tie neivertino teisingai ir ziu kaip baiges. Liudna istorija. Nezinau tiesa, ar labai pamokanti.
Gonzo, tu šaunuolis! Perskaičiau tavo komentarus. Net nesitikėjau, kad kas be pykčio ir be nepamatuotos agresijos gali kalbėt apie vienuoles.
Pas mus bažnyčioje yra misionierius iš Argentinos – Domingo. Jį daaaug kas žino – tai tiesiog tas žmogus kuris visuomet mokės prakalbėti į širdį, kuris iki devinto prakaito su jaunimėliu žaidžia futbolą ir kepa fantastiškas picas…:)) Jo stovyklos jaunimui, vaikams Balsių malūne – nepakartojami įspūdžiai. …ir nuoširdi bendra malda.
O aš, va, sykį su klase buvom priversti eiti į kažkokias mišias bažnyčioje (Jonavoje). Aš netikinti, tad nemačiau didelio reikalo kelt kojos į bažnyčią. Pasilikau lauke. Pagalvojau – pavaikščiosiu aplink tą įstabų pastatą. Vaikščiojau sau ramiai, mąsčiau apie chemijos vidurkį ir šast(!) girdžiu piktą balsą. Maždaug: “kodėl ne bažnyčioje, vaikeli?” – atsisuku, žiūriu stovi kunigas (ar jo pagalbininkas) su kažkokiu aparatu rankose. Jis kad jį suka iš peties, dūmai tik rūksta…
Aš:”Neturiu ten ką veikt. Pagalvojau, kad grynas oras labiau į naudą”. Jis:”Nesupratau, vaikeli?”
Aš:”Na… Aš netikiu dievu.”
Jis:”Matai tuos konteinerius, anava, tau iš dešinės?”
Aš:”Taip, matau.”
Jis:”Tai žinok, jei netikėsi dievu ir nevaikščiosi į bažnyčią, tai savo gyvenimą baigsi ten.”
Hm… Tokie mano įspūdžiai.