Visgi pavyko šią vasarą paatostogauti, o atostogos neužsibaigė rožančių lietumi Lenkijos vakaruose grojant puikesnėms nei puikioms grupėms. Toliau seks keli ne visai esminiai pastebėjimai apie besikeičiančią Lietuvą ir ne tik:
1. Anykščiai klesti.
Tvenkiasi juodi dievulio debesys virš Anykščių vyno gamyklos
Palangos prekeiviai verkia, kad turistų srautai sumažėjo, ir niekas nebeperka jų gruzino šūdelio vertų kiniškų plastmasinių nesąmonių. Na taip, srautai tikrai mažesni, bet nereikėjo priprasti prie 2009-2010 krizinių metų, kai visi varguoliai ir pusiau varguoliai atostogavo tik Lietuvoje, t.y. tik Palangoje.
Tuo tarpu situacija ne tokia ir bloga. Štai Anykščiai klesti. Labai smagu kasmet pamatyti, kaip vis labiau gražėja mūsų šalies mažutis miestelis, kurio ketvirtadalį ploto užima vyno gamykla ir kuris dėl kažinkokių priežasčių save pasivadino kurortu. Šiais metais šis miestas nustebino turistų gausa – neseniai atidarytas Bažnyčios bokštas nu0lat lankomas, ant vasaros rogių kalnelio – dešimčių žmonių eilės, o gražesnėse turistinėse vietose galima užmatyti kitų rasių turistų ir netgi pilnutėlių užsieniečių autobusų. Labai gerai.
2. Pasiskraidymas Formule-3
Rodau drąsos kumštį, kuris yra kodinis ženklas, kad dar neprikroviau į kelnes
Apturėjome laimę išbandyti pramogą, kurios gyvenime nebūčiau sugalvojęs nuveikti. Laisvalaikiodovanos.lt visai pablūdo ir pakvietė išbandyti 10 kilometrų pasivažinėjimą… formule. Nemuno žiedo trasoje. Aišku, tai ne Formulė-1, nes mes net trasų tokiems bolidams neturime. Tačiau truputį prikrauti kelnes pakako ir Formulės-3.
Mandagumas reikalauja aprašyti, koks ten jausmas, tačiau jau visą savaitę mėginu sugalvoti vaizdingus žodžius tam jausmui apsakyti. 210 km/h išvystomas greitis nėra stebuklas – Kaunas-Klaipėda greitkelyje su kibiriuku VW Polo teko važiuoti 185 km/h – vairuotojas būtų spaudęs daugiau, bet kibiriukas nepajėgė. Formulės greitis veikia kitaip – kai per kelias sekundes nuo 0 km/h įsibėgėji iki 150 km/h, akys išsiplečia, o kūnas taip įsitempia, kad pamiršti kvėpuoti. Tas pats ir su stabdymu – kai nuo 200 km/h per kelias sekundes sulėtėji iki 50 km/h, tuo metu atrodo, kad vairuotojui keliais nugarą pradursi. Nemuno žiedo trasa dėkinga tuo, jog joje apstu posūkių, o tai reiškia galingą makalavimąsi su super galinga mašina. Nesveikai išrėžiami posūkiai, malonus greitis, nugarą kaitinantis karštas degalų bakas ir minimalistinis automobilis – toks, kad ranka galėtum asfaltą braukti (ir po to kviestis greitąją surankioti tau pirštų galiukų).
Vienintelis, milžiniškas šios pramogos minusas – 10 kilometrų. Tai yra lygiai 3 ratai. Atrodo, pakankamai, bet tie trys ratai pralekia net nespėjus įsijausti ir dar nenustojus bijoti, kad ką nors pamesi, nulėks batas ar keliu įsiremsi į vairuotoją. Nemėgstu didelio greičio, bet šitas pasilakstymas buvo f*cking awesome. Norėčiau pakartoti dar 15 kartų, nes tokio galingumo automobilyje palakstyti gali ne kasdien.
Jei manote, kad čia nepadoriai įkyri reklama, tai nieko nesuprantate ir geriau eikite pralėkite 200 km/h, kad vėjas galvą prapūstų. Reklamuoti manęs neprašė, bet už tokį malonumą galėčiau net banerį įsidėti (ko šiaip niekada nedariau ir neplanuoju daryti). Be to, ši pramogėlė melejoną pinigų kainuoja, o manęs jokie buožės juk neskaito (tik Užkalnis). Jei rimtai, tai rekomenduoju. Informacija – čia. Važiavimai, kaip suprantu, vyksta ribotai ir šia savižudiška pramoga bus galima pasimėgauti tik rugsėjo 30. Nepamirškit parašiuto stabdymui :)
3. Kuršių Neriją puola dvasios varguoliai, durnių durniai vaikai ir šiaip masės.
Kažkada iš visiškai ramaus ir tobulo Nidos paplūdimio atsitiko štai kas:
Čia problema ne baras, kaip sureagavo vienas mano kolega. Čia problema scena, jūrą perrėkianti muzika ir pripučiami mėsos kombinato briedai.
Aš esu iš tų, kurie nuvažiuoja į mišką, ir niekaip nesupranta, kokio velnio žmonės atvažiavę į mišką visu garsu užsileidžia muziką. Na nesuprantu ir viskas, jau daug kas bandė paaiškinti, bet joks argumentas man nesuveikė. Kuršių Neriją visuomet laikiau tokia turistine vieta, kuri šiek tiek panaši į nuošalų mišką urbanistiniuose maršrutuose (spėju, ne daug kas supras, ką noriu pasakyti). Kuršių Nerija visada buvo „ramybės sala“. Savaime suprantama, kad tokiose vietose turistų daugėja ir daugės, ir kaip bebūtų liūdna, pagrindinis traukos taškas – Nida – po penkerių metų taps antra Palanga ir ten bus neįmanoma gyventi. Paminėsite mano žodį. Tačiau tokius dalykus galima pateisinti/pakęsti, jei tik turistai bus pakenčiami, bet neįmanoma nesinervinti dėl šių (skambėsiu piktai, na bet nepakenčiu gamtos niokotojų ir neišauklėtų šiknių):
- Prie kiekvienos stovėjimo aikštelės – krūvos šikpopierių miške. Bet taip plačiai ir daug. Aišku, blogai kad savivaldybė nepasirūpina šikanais, bet šikniai galėtų ir kokį krūmą pakelt ir ten popierius sumest.
- Debilai ir debilų vaikai Naglių rezervate. Vos tik draudžiamasis ženklas – ten visur pripėduota. Vos tik gražesnė kopa – būtinai užbėgta ant jos pasifotografuoti. Toks jausmas, kad visi tie lakstytojai yra absoliutūs besmegeniai, kuriems draudžiamasis ženklas ar tvora reiškia atvirkštinį variantą. Įdomu, ar jie ir namie daro viską atvirkščiai, t.y. virtuvėj šika, o tualete valgo? Nesuprantu mąstymo.
- Šiknagalviai, tingintys leistis nuo Parnidžio kopos laiptais, todėl bėgantys ja žemyn. Pro mus praskriejo du tokie fekaliniai baltarusiai/rusai, kad vos susilaikiau nepranešęs policijai ir nepasekęs jų, kol pareigūnai pasirodytų. Rodyčiau pirštu ir juokčiausi. Dabar gailiuosi, kad to nepadariau. Jei gerai pamenu, už gamtos paminklo niokojimą Lietuvoje galioja tūkstantinės baudos.
- Lėbautojai, bumčiko leidėjai ir kitokia fauna, nesuvokianti, kad čia yra kurortas. Ku-ror-tas. Ramybės zona, kur niekam jūsų BMW kolonėlių galingumas neįdomus, o vėlyvos nakties dainos grįžtant girtam iš paplūdimio įdomios tik jums pačiam.
Iš kitos pusės, apie ką svarsčiau sėdėdamas ant Parnidžio kopos ir žiūrėdamas, kaip besmegeniai tėvai su savo būsimais besmegeniais vaikais BŪTINAI peržengia tvoreles ir atžymėtas vietas, kad tik nusifotografuotų kuo arčiau kopos krašto, tai gal ir nieko baisaus tas gamtos paminklų niokojimas. Visiškai puiku, kad stengiamės juos saugoti ir ilgiau išlaikyti nesunaikintus, tačiau negalima atmesti fakto, jog pati gamta ir fauna tuos pačius gamtos paminklus sėkmingai niokoja be mūsų pagalbos. Gyvūnai irgi pridirba nesąmonių, o kokie nors gaisrai ar vėtros – išgriauna viską taip, jog žmonės per 10 metų nesugebės nė pusės tiek padaryti. Naglių kopos labai puikiai saugomos – žmonėms prieiti duotas tik koks 1/20 ruoželis ir kol žmonės užlipa iki viršaus, jau nebeturi jėgų eiti griauti tolimesnių kopų – taip jos išlieka nepaliestos. Deja, kitur neapsaugota ir žmogaus įtaka yra neišvengiama. Tačiau gal ir nereikia dėl to taip pergyventi, kai suvoki, jog prieš daugybę tūkstantmečių čia vis tiek visur buvo didelis, vienodas ledo luitas ir kažkada bus kažkas panašaus.
Juodkrantės švyturys – beveik niekieno nelankomas, neturistinis, griežtai tik techninį darbą atliekantis objektas vidury miškų. 368 kartus gražesnis už Nidos švyturį, o nakties metu – suteikiantis siurrealistinį jausmą, lyg būtum patekęs į užburtą mišką.
Poilsiui visada lieka sunkiau prieinamos (patogumų prasme) vietos – Juodkrantė, Preila. Juodkrantė perpildyta, bet viskas joje ramu – jos apimtys, gyvenamųjų vietų skaičius ir aptarnavimo galimybės jau išnaudojamos maksimaliai ir daugiau šaršalo ten kažin ar bus. Preila apskritai rojus – ten tam tikru atžvilgiu yra per daug nyku, kad tūsintojai važiuotų daryti triukšmą. Tik lieka esminis klausimas – ar neužšiks visų miškų aplinkui?
4. Idėja nac. parkams dėl šiukšlių. Ateičiai. Kai būsiu koks senas supezęs girininkas.
Kažkas papasakojo, kaip buvo padaryta kažkur užsieniuose: už surinktus šiukšlių maišus surinkimo punktuose buvo mokamas simbolinis mokestis. Tuščius maišus duodavo įvažiuojant. Šiukšlių sumažėjo perpus, o vėliau ir beveik išnyko apskritai. Tokia nebrangi kampanija ne tik paskatintų susimąstyti šiukšlinant, bet dar ir suveiktų psichologiškai, kad sumetęs viską į maišą, gausi atlygį (ir pasitenkinimą savimi). Juk bet kokiam žmogui svarbu būti įvertintam. 1 Lt už maišą daugeliui būtų pakankamas įvertinimas numalšinti ego. Tai pagelbėtų ir tada, kai šiukšlinama dėl užsimiršimo.
Beje, žinote kaip miškininkai Lietuvoje išsprendė šiukšlinimo problemą prie ežerų (bent Asvejos regioniniame taip padarė)? O gi išnaikino visas prie poilsiaviečių įrengtas šiukšliadėžes. Nepaliko nė vienos. Sakė, jog šiukšlių sumažėjo dviem trečdaliais.
aš visą vaikystę ir paauglystę kasmet su tėvais važiuodavau į Preilą. prisimenu ją kaip būtent kaip “ramybės salelę”. dvi parduotuvės, lariokas ir žvejų triobos. gražu, tylu, kvepia, kanda skruzdės. o paskui Sabonis ten pastatė kotedžus (nelegaliai net beroc) ir aš irgi manau, kad jei ne po 5, tai po 10 metų nebeliks nei tokios Nidos, nei tokios Preilos, nei tokios Pervalkos. bet ko čia murmėt, po kokių 50 metų man rodos ir taip jūra viską praris.
beje, praeitą žiemą buvom nuvažiavę keliom dienom į Nidą. ir vėl pajutau tą vaikystės grožį, tylą, kvapą, tik skruzdžių nebuvo. Nida fantastiškai graži žiemos švenčių metu, kaip miestelis iš pasakos, filmuko. medžiai su lemputėm išpuošti, žiba viskas, o žmonių vaikšto kokie 4. visoj Nidoj.
taigi įmanoma vis dar kažką surankiot, tik man labiausiai gaila, kad savo vaikam jau nebeparodysiu to, ką pati matydavau.
Teko būti Nidoj ir visoj Nerijoj žiemos metu, nieko geriau negalima įsivaizduoti, visiška tiesa :) Ten net žiema daug lengvesnė ir malonesnė.
Mes šiemet buvom Pervalkoj. Su vaiku tai visiškai tobula vieta.
Labai dėkui už įkvepiantį ir teisingą reportažą. Anykščiuose dar neteko lankytis, bet matau, kad reikia būtinai. Ir Nidą, kol dar tebėra, reiktų pamatyt :-)
Asvejoj gal ir pramušė tosk variantas, kad panaikinus šiukšliadėžes sumažėjo šiukšlių, bet va pažiūrėjus šiaip miškuose ir paežerėse, t.y., tose vietose, kur ir taip niekada nebuvo šiukšliadėžių, tai liūdnas vaizdelis. Kartais išmėtyta ir palikta, kartais – sukrauta į šiukšlių maišus, bet vistiek palikta… Retai žmonės viską išsiveža.
Juventino,
tai Asvejoj tų šiukšlių liko kalnai, bet jų kiekis daug mažesnis ir lengviau sutvarkomas. Kad žmonės yra nemąstantys padarai, tai čia faktas – man labiausiai nesuvokiama, kai daužo butelius ten, kur vis tiek po kelių savaičių grįžta maudytis. Šiukšlinimo problema, manau, išnyks anksčiausiai po 15-20 metų, nes žmonės “auga” lėtai.
Situacijai pataisyti visada yra tokie kaip mes – kurie ne tik savo nemėto, bet dar ir aplink surenka :)
..tik norėjau pranešt, kad esi paminėtas žurnale “Ji”. aš net nusiskanavau tą dalį, pasidinau ir atsispausdinau ant A5 formato. dabar jis kabo ant mano kambario sienos. žmonėms, pamačiusiems plakatą, maloniai paaiškinu, kad esu pažįstamas su garsiu žmogumi.
Man kilo du klausimai:
1. Kodėl tu skaitai žurnalą “Ji”??? :))
2. Kas gi čia taip mane įvertino? Jau atsiskenavau :)
mama ligoninėj buvo, prašė nupirkt tą žurnalą.
Sveiks,
suprantu nerimą dėl Nerijos, bet bent jau trumpalaikė išeitis yra – varyk ne sezono metu. Gerai nutaikius orą pavasarį jau būna pakankamai šilta (tik jūra šalta) vietų nebrangiai (sąlyginai) apsistoti yra, “tūsovčikų” nėra. ir balagano beveik nėra. pagūglink “pajūrio džiaugsmai” jei yra noro – treti metai važiuojam sportiškai poilsiaut ir nė kart nesigailėjau