.
Gėris PRIEŠ Blogį. Ar gėris abiejuose? :)

SAVAIČIŲ GROŽIS:
Where The Wild Things Are (2009) – ar buvot kada užpykę ant filmo? Aš ant šio užpykau. Bais susinervinau, kai jis pasibaigė. Ta 101 minutė prabėgo kaip 20, ir visiškai nemeluoju. Nežinau kodėl, bet šitas filmas mane užbūrė nuo pat pirmos sekundės. Nuo pat pradžių susigyvenau su berniuku, pergyvenau kartu su juo, susinervinau, kai sugriuvo jo sniego pilis, bėgau su juo kartu tolyn nuo namų ir vėliau grįžau atgal. Fantastiškai gražus filmas. Ne, ne gražus, o neapsakomai nuoširdus ir sukeliantis labai malonų jausmą viduje. Sukėlė panašius jausmus kaip Son of Rambow. Užuojautą su liūdesiu, bet ir džiugesį, jog net nelaimingi vaikai moka linksmintis. Šis sugeba susikurti sau didžiulį gražų pasaulį su nerealiomis asmenybėmis meškinų kailiuose. Net neapsisprendžiu, kuris iš jų patiko labiausiai – tikriausiai bulius :) Apie filmo gražumą net nėra ką kalbėti – jei mėgstate ypatingai gražias pasakas ir nuoširdžius filmus – nerkite. Nepasigailėsite. Šitas filmas yra gerų jausmų bedugnė. Net neturiu žodžių, koks jis nuostabus. Apsiseilėsiu net!

James Gandolfini (Soprano) balsas erzino tik pradžioje – vėliau pripratau :) Nesuprantu, kodėl tokiam gražiam filmui buvo parinktas tokio baisaus personažo (Soprano) balsas. Gal todėl, jog režisierius, Spike Jonze, kaip bebūtų keista, prieš šį filmą nieko panašaus nenuveikė, o dirbo tik su tokiomis laidomis kaip Jackass ir įvairiais riedlentininkais (Fully Flared) bei muzikos grupėmis. Niekaip nesuprantu, kaip jis sugebėjo taip persikūnyti ir sukurti visiškai su jo ankstesniais darbais nederantį kūrinį? Beje, pažiūrėję filmą, nepamirškite filmo garso takelio – jį jau išsiuntinėjau visiems draugams. Imkite ir jūs (ir tai bus pirmoji nelegalaus torrento nuoroda mano tinklaraštyje) :) Tai toks gražus darbas, toks nuotaikingas albumas, jog klausau jau ketvirta diena be sustojimo, ir visiškai neatsibosta. Kiekvieną kartą puikiai pakelia nuotaiką. Nuostabus filmas, dar nuostabesnis albumas. Tikiuosi, kad tokių filmų ateityje dar bus. Gražiau gyventi, ir tiek.

SAVAIČIŲ ORGAZMAS:
Inglourious Basterds (2009) – neapsakomas malonumas kiekvieną filmo minutę. Gal Tarantino paskutiniu metu ir buvo paklydęs į populiaresnį holivudinį stilių (kuris man vis tiek ypač patiko), tačiau dabar su didžiuliu trenksmu grįžo į senąsias, Pulp Fiction vėžes. Ir tai visiškai veža. Juokiausi, kai linkomanijoje paskaičiau komentarus apie šį filmą. Paaugliai vaikai purkštavo, kad filmas prastas ir nuobodus, „vien tik plepa ir dar vokiškai“. Pažiūrėjus filmą šie komentarai sukelia daug juoko, kadangi Tarantino vėl sugrįžo prie to, ką moka tobuliausiai – ilgų, ilgų, labai ilgų dialogų ir inteligentiškų ginčų scenų, kuriose veiksmo nėra, dialogai vystomi labai lėtai nepamirštant puikios vaidybos ir nuotaikų perteikimo, ir įtampa tose scenose išlaikoma ypatingai stipri. Nei vieną filmo minutę nesugebėjau atsipalaiduoti – kartais dėl juoko, kartais dėl scenos įtampos. Tradicinė Tarantino vizitinė kortelė – scena, kai visi nutaiko vieni į kitus ginklus, didelio žavesio nesukėlė, tačiau tai visiškai nesvarbu. Bet kurios filmo scenos finalas buvo visiškai puikus, scenos užbaigiamos labai laiku ir absoliučiai niekas šiame filme neatrodė pigiai.

Visą filmą meldžiausi, kad Tarantino išdrįstų „pakeisti istoriją“ ir sukurtų savo mums gerai žinomų istorinių įvykių versiją. Džiūgavau, kai supratau, kad taip ir bus. Nežinau, ar tai jo drąsa rizikuoti tokia slidžia tema, kai visas pasaulis vaikosi faktų ir kiekvieną klystantį režisierių karia ant šakos. Aišku, čia ir durniui aišku, jog filmas specialiai toks, tačiau nesupratingų žmonių dažnai pasitaiko. Tarantino nacių nekenčia tikriausiai tiek pat, kiek aš – tos tobulos nacių skerdimo scenos, tos nuostabios juodo ir žiauraus humoro scenos… Eh. Jei būčiau filmo apie Antrąjį Pasaulinį karą personažas, tikriausiai norėčiau šokti polką ant nacių lavonų. Nacių žudymas šiame filme buvo toks gražus! Dar filmas bais gražus savo kalbų įvairove. Aišku, jos tik keturios (plius papildomas Brad Pitt naudojamas dialektas), tačiau visos pateiktos visu savo tvirtumu. Vokiečių kalba tikriausiai dar nei viename filme neskambėjo taip gražiai. O perėjimas iš vietinės prancūzų kalbos į anglų – fantastiškas. Tikriausiai geriausias nei kada nors perėjimo problemos išsprendimas :)

Vaidyba. Brad Pitt mane dar kartą, dar vieną eilinį kartą visiškai nužudė. „Gorlomi – Arivederchi“ sceną galėčiau žiūrėti šimtus kartų ir jaučiuosi kaip jauna mergaitė, pirmą kartą pamačiusi pusnuogį Twilightą Edward Culleną. Spiegiau iš laimės. Brad Pitt pradeda pasižymėti (tiksliau, jau ryškiai pasižymėjo) kaip vienintelis aktorius holivude, sugebantis kalbėti bet kokiu amerikiečių dialektu. Jo sugebėjimai tokie unikalūs, jog sulyginus kelių jo filmų personažų kalbėjimo manieras, negali patikėt – jos visiškai skirtingos ir autentiškos. Kaip kažkuriame įraše jau minėjau ir minėsiu dar daug kartų – kuo toliau, tuo Pitt’as puikesnis. Visų aktorystės sugebėjimų (vaidybos, kalbos, ekspresijos, veido išraiškų) jam galėtų pavydėti bet kas. Tačiau šiame filme jis visgi nusileido vienam aktoriui – eiliniam ir tik šiek tiek žinomam vokiečių serialų aktoriui Christoph Waltz. Jei jis šiais metais negaus Oskaro už vaidybą – aš nebetikiu Oskarais (nors niekada ypatingai jais netikėjau, bet vis tiek jie yra gan neblogas rodiklis). Jo personažo neapibūdinsi – tai reikia išvysti. Scena prie stalo filmo pabaigoje („Uuuuh, that’s a bingo!“) – puikiausias filmą vainikuojantis dialogas. Ir apskritai, visame filme negalėjau atsistebėti tokio eilinio aktoriaus persikūnijimu. Tobulas vokiečių karininkas, sergantis sveiku pedantizmu, mėgstantis žudyti žydus ir apgaunantis visus savo veido išraiškomis bei manieromis. Ir dar, su labai smagiu humoro jausmu. Tobulai atliktas vaidmuo.

Ir apskritai, jei šių metų Oskarų išrinktas geriausias filmas bus koks Avatar, o ne šis filmas, visiškai supyksiu. Avatar – gražus ir malonus popsas. Čia gi, drąsiai sakau, puikiausias meno kūrinys. Man buvo gaila, jog jo trukmė tik 2,5 h. Buvo gaila, kai filmas baigėsi ir žinojau, kad tikrai žiūrėsiu jį dar kartą. Beje, pabaigoje tryniau rankas ir džiūgavau – kaip tik to ir tikėjausi. Puiki ir džiugi kerštinga antifašistinė pabaiga, kuri, labai gaila, bet nesipildė tikrovėje. O būtų buvę taip smagu! Būtinai privaloma žiūrėti, nelaukit nė minutės. Vienas geriausių 2009 metų filmų, be jokių konkurentų. Tarantino vėl įspyrė visiems į klyną.

SKAITYTI DAUGIAU »