Šiandien atsiminiau, kad viešai taip ir nepaskelbiau, kodėl likau bedarbiu. Tikriausiai to daryti nenorėjau, nes tuo metu visiškai netraukė prisidėti prie tos visos bandos, kuri pylė visas srutas ant valdžios (dirbančios tik mėnesį) ir dėl visko kaltino tik juos. Ir dėl didelių mokesčių, ir dėl bankrotų, ir dėl pinigų nebuvimo, tikriausiai net dėl to, kad prisiėmus 63 paskolas turtui, kurio esi nevertas ir tau jo nereikia, labai sunku jas apmokėti… Nenorėjau būti vienas iš tų, kurie niekada nepamąsto, ką galima būtų daryti kitaip, o ne kur ieškoti atpirkimo ožio.

Tačiau atėjo laikas paburbėti ir man, nes šiandien pagaliau gavau atsakymą iš darbo biržos. Kadangi valstybės dėka likau bedarbis, norėjau dar truputį iš jų pagyventi – kelis mėnesius paplėšti bedarbio pašalpą. Tačiau sužinojau, kad dirbantys pagal individualios veiklos pažymą, nėra draudžiami nedarbo draudimu ir mano 2,5 metų stažas yra niekas. Tuščia vieta.

Taigi, dabar įsivaizduokite situaciją, kaip nuo šių metų pradžios gyvena individualistai:

Darbo niekur nėra, bedarbių daugėja. Žmogus sugalvoja verstis individualia veikla ir taip sukurti darbo vietą. Už šią darbo vietą niekam nereikia mokėti, jos niekam nereikia paruošti ar kitaip leisti pinigų. Žmogus pats susikurią darbo vietą už savo pinigus, t.y. naudoja savo elektrą, naudoja savo kompiuterį, automobilį t.t. Be to, kad žmogus toks geras ir naudoja savo turtą, žmogus dirba kiek tik išgali. O dirbdamas kiek tik išgali, labai nuvargsta. Tada nuvargęs jis eina į visokias inspekcijas ir sodras ir ten palieka lygiai pusę (šiais metais trečdalį, 2010 – beveik pusę, 2011 daugiau nei pusę) savo uždirbtų pinigų – ketvirtadalį pusę trečdalio vieniems, ketvirtadalį pusę trečdalio kitiems. Atidavęs tiek pinigų, žmogus visai susinervija ir suserga. Tada eina į polikliniką ar ligoninę – bet ten jo niekas nenori priimti! Žmogus nustebęs – kas čia per dyvai, juk sveikatos draudimą moku, o manęs niekas priimti nenori! Tada sirgdamas eina per visokias instancijas ir pusę dienos vargsta, kol pagaliau priverčia daktariūkščius jį gydyti. Ir daktariūkščiai net neatsiprašo dėl savo įstatymų neišmanymo. Vėliau žmogus nebepakelia tokio gyvenimo tempo ir nusprendžia, kad nebeišgali dirbti, o galbūt ir darbo galimybė dingsta – tampa bedarbiu. Nueina žmogus į darbo biržą užsiregistuoti, kad galėtų nors truputį pragyventi iš bedarbio pašalpos ir kad galbūt susirastų lengvesnį ir racionaliau apmokestintą darbą, tačiau gauna tik špygą – nei darbo jam duoda, nei bedarbio pašalpos. Juk jis vertėsi individualia veikla – ir nemokėjo mokesčių kaip visi!

Taigi, tokia istorija. Dar netgi gražesnė, nei yra iš tikrųjų. Mano ne visiškai tokia, bet panaši – pasikeitus įstatymams, kai vietoj 23-26% mokesčių užkrovė 50% (tiek buvo, pakeitė į 32% pereinamąjį laikotarpį), paprasčiausiai nebeapsimokėjo dirbti. Šimtai žmonių nutraukė individualią veiklą. Stengiuosi dėl viso balagano mūsų valstybės nekaltinti, nes dėl krizės kalta ne mūsų valdžia, o dabartinė vyriausybė tikrai nori mums padėti (gal kartais ir kreivais įstatymais, bet ką darysi, visi darom klaidų). Tačiau negaliu nepapykti, kai asmenims, kurie patys sukuria darbo vietą, dirba individualiai ir taip didina pinigų apyvartą valstybėje (pavyzdžiui, aš tuos pinigus net iš užsienio gaudavau, o ne iš Lietuvos), jiems užkraunami tokie mokesčiai, kad net dirbantys pagal darbo sutartį tampa laimingiausi… O turėtų būti atvirkščiai. Liūdna, kad mūsuose nevertinami individualistai ir juos bandoma išnaikinti žiauriausiais būdais – nepakeliamais mokesčiais. Nesupranta visokie šemetos, kad visas pasaulis stovi ant patentininkų ir individualistų – pavyzdžiui, Kanadoj, jei uždirbi iki 100 tūkst., net nelabai reikia jų deklaruoti – vis tiek valstybė žino, kad tuos pinigus išleisi ir jie pateks į apyvartą, o ne bus kažkur užslėpti. Juk kartais daug svarbiau yra apyvarta, o ne mokesčiai – kaip ir dabar turėtų būti, kad išvengtume krizės, bet daug kas to nesupranta. Mokesčius didina, akcizus krauna, o ant apyvartos visiems nusispjaut.

Ir dar nepamirškime juokingiausio fakto – ari, dirbi, moki žiaurius, praktiškai dvigubai didesnius nei pagal darbo sutartį mokesčius, o tavęs net nedraudžia nedarbo draudimu… Isterinis juokas gali sukilti :) Tu tiesiog neegzistuoji ir tavęs niekam nereikia :)

Štai todėl nuo naujų metų mano tinklaraštyje atsirado antraštė „Sutinku gauti atlyginimą vokelyje“. Turėtų jau greit ir dingti, nes pabodo :) Ir visiškai šios frazės nesigėdyjau, nors mano motina bandė didelį moralą atskaityti. Paprasčiausiai buvo taip pikta, toks nusivylimas sukilo, kad net nenoriu prisiminti – tada ir nusprendžiau, kad spjoviau aš ant valstybės, kuriai kas metus sąžiningai palikdavau po didžiulę krūvą pinigų, ir dabar stengsiuosi gyventi tik dėl savęs. Kad išgyvenčiau. Šešėlinė ekonomika yra jėga.

O bet tačiau, baigdamas noriu pasakyti, kad vis tiek į viską žiūriu teigiamai. Spjoviau ant visokių krizių, ant sunkesnio gyvenimo – niekada jis nebuvo pasakiškas, todėl nesunku buvo pradėti labiau taupyti ir pirkti mažiau nereikalingo šlamšto. Jei neprisipirkai butų/automobilių/kompiuterių ir kito šlamšto prisiimdamas krūvą paskolų, tai gyventi labai sunku nebus. O jei neturėjai saiko ir uždirbdamas vidutinį atlyginimą bandei gyventi kaip turtuolis ir bandei vaizduoti apsiperdusį buržujų – pats kaltas. O tokių pseudo-turtuolių Lietuvoje apstu. Dauguma jų dabar ir kūkčioja, kad nebeišgali susimokėti savo juokingų paskolų. Įpratome per gerai gyventi, brangieji – dabar išmoksime gyventi normaliai!

P.S.: visai neblogas tinklaraščio Auksinė varpa (puikus pavadinimas :) ) straipsnelis apie krizę, minimalų atlyginimą ir kitus absurdus. Daug tiesos.