Oras toks bjaurus, kad net nekišdamas nosies iš namų sugebėjau peršalti. Vėl. Vitaminų ir sporto trūksta :)
Mėnesio archyvas: 2008 Kovas
ANTIPREMIJA 2008
Kadangi sukuosi vertimų pasaulyje, labai smagu paskaityti vertimų perliukus. Apie Antipremiją: Siekdama atkreipti leidėjų ir skaitytojų dėmesį į vertimo kokybę ir vertėjo darbą, ginti literatūros vertėjo profesijos prestižą, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2007 m. įsteigė Antipremiją už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą ir gerų leidybos tradicijų nepaisymą per pastaruosius 3 metus: už nevykusius grožinės ir humanitarinės literatūros vertimus (už originalo iškraipymą, prastą lietuvių kalbą, aklą sekimą kitu to kūrinio vertimu), už vertėjo autorinių teisių pažeidimą (vertėjo pavardės neminėjimą, vertimų kartotinius leidimus be sutarties etc.), už netikusį redagavimą.
Negaliu į savo tinklaraštį neįsidėti labiausiai, mano nuomone, nusipelniusios vertėjos:
9. Audronė Mulevičiūtė už „Alma litteros“ palaimintą vertimų plejadą, įteisinusią vertimo absurdų žanrą.
Pažvelgus į šios jaunos vertėjos darbų sąrašą (11 knygų per 3 metus), būtų galima visus kitus, vyresnius, nors ir labiau patyrusius, net premijuotus, bet nežinia kodėl vis tiek tik vieną ar dvi knygas per metus sugebančius išversti vertėjus išleisti į pensiją. Juk išaugo leidėjų išsvajota nauja, šiuolaikinė vertėjų karta, įstengianti dirbti antžmogišku greičiu, mokanti bent kelias kalbas (šiuo atveju – italų, ispanų ir katalonų). Ir sukūrusi naują, savitą kalbą.
Štai keli tos naujos kalbos pavyzdžiai iš Audronės Mulevičiūtės verstos M. Mazzantini knygos „Nejudėk“ (redaktorė Beata Gervickaitė. Alma littera, 2005):
Ji sėdėjo prieš šviesą, neužteko išsipešusių plaukų kuokšto jos atsikišusiai, palyginti su visu veidu, surinktu į grimasą, vagoje tarp nosies ir lūpdažiu padidintu lūpų, kaktai uždengti.
Sekiau tą liūdesį juodu šešėlyje esančiu kaklo taku iki kaulų, kur atšoko krūtys.
Iškepė savo vištų kiaušinių kiaušinienės, išplovė ir išlygino mano marškinius, o dabar drebėjo, kol ją bučiavau, kol sukau jos nugarą.
Kambarinė išeina su kibiru valymo priemonių ir susukta patalyne po pažastimi. Kita moteris su jos kvapu ir jos naktiniais, nusirengianti prieš kitą vyrą, ir ji mylisi, ir jos viduriai sukasi.
Degtinė grąžino man stačiokišką galvą.
Neatsakau, nes mano lūpos jau tupi ant jos kojų.
Atsiklaupęs patryniau veidą į tamsą.
Dėmėti žandai, ant dantų suspaustos lūpos.
Ištiesė ranką virš staktos, bet raktas nukrito jai į plaukus. Kol ji krapštėsi po galvą, prilipau prie sienos.
Balsas skambėjo tvirtai, kaip ir jos burna be lūpdažių.
Pastumiu jos žandikaulius, lašinu į ausį. Mano seilės nubėga jos nugara, kol judu jos kaulų krepšyje tarsi grobuonis užgrobtame lizde.
Gilios, suprakaitavę nuo grimo akys.
Gramatikos ir stiliaus nevaržoma vertėjos vaizduotė paprasčiausią sakinį paverčia poetinių parafrazių gelme, iš kurios nelengva iškilti ir patyrusiam žodžių gėrovui. Užuot vertusi, jog herojus savaitgaliais nesiskuto, A. Mulevičiūtė verčia barzda savaitgaliais augo laisvai; užuot pasitenkinusi kukliu prozišku jis atsikosėjo, taisydamas balsą, ji sutaurina sakinį iki pakeitė balso toną, išvalė jį nuo skreplių.
Visą straipsnį galite rasti štai čia: http://www.llvs.lt/?item=272&lang=lt. Gerų vertimų!
kovas? pavasaris?
Kol sesuo svaigsta, kaip jai patinka Kovas, ir kol Dina tikrai myli savo gyvenimą, aš dvėstu nuo šito šlykštoko pavasario ir jo oro. Nors paskutiniai vakarais einu miegoti apie 23h, bet iš lovos jau antra savaitė sugebu išsiversti tik kokią 13-14h. Po velnių. Tada visas apsnūdęs ir susinervinęs bandau kažką nuveikti, paskaitinėti. Po to iki vėlaus vakaro tenka dirbti.
O jau dirbasi kaip nuostabiai! Fantastišku turbo greičiu. Visomis dienomis apsnūdęs, kūną vos pajudinu. Dažnai vėdinu kambarį, nes stiprus šildymas, kai už lango drėgna ir vėsoka – labai blogai. Kaulus maudžia kasdien. Taip ir jaučiu, kaip mane veikia visokie atmosferos slėgiai, bla bla bla, whatever. Negaliu pakęst tokio oro ir tokio metų laiko. Darbo daug, reikaliukų milijonas, tinklaraštis stovi, o sveikatos yra tik skaipu su kuo nors paplepėt.
Šitas mėnuo yra fek. Nepykit, jei tinklaraštis kuriam laikui nutils.
vaizdai nepigiam įvaizdžiui
Tokį šūkį po kiekvienu laišku įterpia viena tokia įmonėlė, vardu “Matton images”. Tai puslapis, kuriame galima nusipirkti nuotraukų – pradedant gamtos vaizdais, baigiant verslo žmonių portretais. Kadangi pats pradedu dalyvauti microstock‘ų veikloje, susidomėjau ir šiuo puslapiu. Pirmas prajuokinęs dalykas tai buvo kainos – už vieną nuotrauką pusantro tūkstančio litų? Na būtų gerai, jei dar ta nuotrauka būtų kokybiška… Tačiau pusę nuotraukų šiame stock’e – eilinės, buitinės, nekokybiškos nuotraukos, kurių kompozicija – apverktina. Patys panaršykite :) Taip ir neradau informacijos, ar tiek pinigų sumoki tik už nuotraukos naudojimą, ar už teises į ją. Jeigu tik už naudojimą – juoksiuosi labai, nes daug geresnių nuotraukų naudojimui galima gauti už porą dolerių.
Taigi, rašau šiai įmonei laišką su vienu sakiniu: “Sveiki, ar jūsų puslapyje yra galimybė pardavinėti savo nuotraukas?”
Gaunu atsakymą, kuriame gan išsamiai paaiškinama, kokie reikalavimai, kokių vaizdų jiems reikia ir patvirtinama, kad iš anksto pasiūlymų jie neatmeta. Keista, puslapyje apie tai neužsimenama nė žodžiu. Kvepia kažkuo nešvariu.
Toliau, paklausiu jų: “Koks procentas nuo pardavimo sumos tenka fotografui?” Ir gaunų atsakymą, jau nuo kito asmens: “Hm.. O ar labiau norėtumet 90% nuo 10 litų ar 10% nuo 1000 Litų? :) Gal dar ką plačiau apie save ir savo nuotraukas papasakokit?” (atsakymas su ta šypsena!). Ar aš klausiau ko nors apie procentinį palyginimą? Kiek_aniek_tiek_nuo_aniek? Iškart įmonės lygis mano akyse krenta, nes mano klausimai buvo dalykiški, o jų atsakymai… Kaip čia pasakius… Net maximos kasininkės rimčiau atrodo.
Tai jiems ir atrašau: “Aš nesakau, ko labiau norėčiau, o domiuosi jūsų puslapio teikiamomis galimybėmis.”
Tada staiga sulaukiu skambučio. Į nepažįstamus numerius dažniausiai neatsiliepinėju iš pirmo karto. Prisimenu, kad laiško paraše yra telefonas. Ir tada gaunu laišką: “Parašykit, kai galėsit kalbėti telefonu, perskambinsiu.”
Be komentarų…
Tai manęs neprajuokino, o kaip tik, kažkaip sunervino. Nesu aš profesionalus fotografas ir tokiu nesijaučiu, todėl ne man reiktų kritikuoti. Tačiau toks vadybininko bendravimo lygis mažų mažiausiai yra prastas. Vien kreipmasis paskutiniame laiške – “parašyKIT” – aš rašydamas oficialų laišką naudočiau šiek tiek mandagesnę formą. O ir atsakymas klausimu į klausimą (apie procentus) – tai yra labai neprofesionalu, o šypsenėles tokiame pokalbyje – kvaila.
Todėl man susidaro paprastas įspūdis, kad įmonei sekasi prastai, nuotraukų jie neparduoda ir šiaip nėra super sėkmingas projektas. Kad jie dirba jau 5 metus – man tai nesako nieko. Jei metai būtų sėkmingi, jie gal būtų išmokę bendrauti su klientais? :) Be to, tas puolimas iškart tvirtinti, kad jų 10% yra geriau, nei kiti 90% – labai prastai atrodo. Ir dar nepamirškime to, kad ši įmonė mandagiai neatsakė į mano klausimą, o puolė man skambinti (ne darbo valandomis), kai aš parašiau paskutinį savo laišką.
Išvedžiau gal ir kvailą teoriją, bet tuo man irgi kvepia: kodėl jie taip puolė mane verbuoti ir nenorėjo manęs paleisti, kai net nežinojo, ar aš geras fotografas, ar koks vaikiščias? Mano spėjimas toks: užsienyje esantis įmonės centrinis filialas, kuris atsakingas už visas šias šalis, kiekvienai atstovybei moka tam tikrą procentą nuo jų šalyje surastų fotografų pardavimų. Paprastai tariant, tai reiškia, kad šie vadybininkai gautų tam tikrą procentą nuo mano parduotų nuotraukų. Tarkim, aš gaučiau 10%, o jie gautų kokius 20%. Visa kita centriniam filialui. Todėl jie taip ir puolė skambinti ir primygtinai reikalauti mano nuotraukų. Nes jiems tai pakvipo papildomais nubyrančiais centais :) Viskas paprasta. Bet visgi prasčiausias jų poelgis buvo kitų stock’ų žeminimas sakant, kad jų procentas geresnis, nei kitų. Jei iš tiesų, tai iš stock’ų, kuriuose kaina yra iki 15$ už nuotrauką, fotografai uždirba daug daugiau.
Taigi, sėkmės turintiems reikalų su šia įmone ir besikuriantiems tikrai brangoką įvaizdį :) Tačiau jei norite tikrai kokybiškų nuotraukų, kurias renkasi daugybė reklamos agentūrų ir žurnalų, apsilankykite čia ir čia. Ten jūsų tikrai neapgaus.
5-9 savaitės kinoteatras
Kadangi su drauge pradėjom žiūrėti Sopranus, tai filmų visiškai sumažėjo. O ir darbo dabar turiu begales, tai kinoteatrui palikau tik kelias valandas per savaitę. Bet nieko tokio, kada nors atsigriebsim, nes filmų eilėje – daug :) Taigi, šįkart iš karto už kelias savaites:
SAVAIČIŲ FILMAS:
I am Legend (2007) – eiktusau, kaip man patinka filmai apie apleistus didmiesčius, žlugusias valstybes arba išnykusį pasaulį! Ir šiaip, kai kurie Will Smith filmai – labai geri. Šitas irgi – super fantastiškai labai geras ir įdomus. Dar vienas perliukas apie masines ligas ir žmonių išnykimą.
Vaizdai – fantastiški. Be proto norėčiau pasivaikščioti po tokį miestą. Visi gyvūnų pasirodymai, jų medžioklė – super! Pati istorija tai įdomi, tik pabaiga truputį nepatiko. Man nepatinka, kai filmuose herojai pasirenka “padėtį, iš kurios yra išeitis”. O jie spjauna į tą išeitį ir vaidina didvyrius. Bet atmetus šį gan dirbtiną filmo vingį – filmas be priekaištų. Tiksliau sakant, visas filmas buvo nepriekaištingai geras iki tos vietos, kai pasirodė ta moteris (moterys daug ką gadina :) ). Aišku, šis filmas yra tokio tipo, kad daug kam jis visiškai nepatiks ir atrodys kvailas, o daug kam jis labai patiks. Aš ir mano draugė esam prie antrųjų, nes filmas paliko labai gerą įspūdį ir visiškai neprailgo. Nors ir girdėjau daugybę blogų atsiliepimų, daug žmonių juokiasi iš šito filmo, tačiau man jis lygiai taip pat patinka. Ir prastas jis tikrai nėra.
Virgin Territory (2007) – gera tik pati filmo pradžia. Po to pasidaro visiškai neįdomu. O kai pažiūri penkias minutes ir pradedi žiovauti, tai toks įspūdis, kad žiūri labai neįdomų trumpametražį filmą. Nepaliko visiškai jokio įspūdžio.
The Cellar Door (2007) – o jau vaidyba, o scenos, o istorija! :) Jei norite daug juoko – žiūrėkite. Čia gi mažo biudžeto siaubiakas :) Žiūrėdamas šį filmą šypsojausi iki lubų – tiek jis juokingas. 95% kartų užrašas “Low Budget” – pasiteisina. Jis reiškia, kad filmas visiškai prastas ir nevertas niekieno laiko.
The Abandoned (2006) – vėl eilinė istorija apie apleistą namą, kuris slepia kokią nors baisią istoriją. Bla bla. O gale filmo ta istorija susiejama su pagrindiniais herojais. Nuobodybė.
Rambo IV (2008) – labai laukiu, kol pasirodys kinoteatre! Bet piratų dėka jau spėjau pamatyti. Pirmiausia, filme nepersistengta – kadangi Rambo jau senukas, tai jis ten ir nedaro super triukų. Bet pašaudo smagiai. Ir gerklę rankomis išplešia. Ir šiaip visas tas smurtas, kraujo taškymai, milijonas blogiečių, kurie krenta kaip musės bet vis tiek puola – veža! Labai geras ir daug juoko sukeliantis filmas :) Jeigu ruošiatės jį žiūrėti kaip rimtą veiksmo filmą – nežiūrėkit. Čia komedija, ne bajavykas! :)
30 Days of Night (2007) - dar vienas geras pavyzdys, kaip galima sugadinti visai neblogo komikso vardą. Tas pavyzdys paprastas – visiškai kvailas, juokingas ir košmariškai padarytas filmas. Na gerai, man vien komikso idėja, kad vampyrai turi savo kalbą, buvo juokinga. Tačiau iš to padaryti toookią nesąmonę, reikia sugebėjimų… Jau tokie juokingi tie vampyrai… Jau taip juokingai vaidina baisius… O ir grimas prastokas – tai pasikeičia veido formos, tai staiga trūksta kokios dalies. Aktorių vaidyba ir siužeto pateikimas – tragiškas. Iš veiksmo ir siaubo komikso padaryta meilės drama su juokingo siaubo priemaišomis.
Na gerai, gal ir per stipriai puolu. Tokio tipo filmai paprastai būna daug prastesni. Tačiau kitų filmų prastumas – ne pasiteisinimas. Pagal komiksą, kad ir visiškai neišsamų, galima padaryti labai fantastišką filmą (pavyzdys – 300). O pagal šį visai išsamų ir daug vietos fantazijai palikusį komiksą – gero filmo nepastatė. Pastatė tik dar vieną holivudinį šlamštą.
Repo Man (1984) – tokia klasika man patinka :) Kai policijos akademija sėdi vienoj vietoj, o robotas policininkas atrodo kaip konservų dėžutė, šis filmas labai tinka. Apie jaunuolį, kuris įsukamas į automobilių vagysčių biznį. Visų pirmą, tai jo kolegos labai gerai parinkti – firma, kurioje rasi visokių tipų žmonių. Tai labai gerai, nes filmas – nenuobodus. Labai superinis jų vartojamų ir parduotuvėse esančių prekių apipavidalinimas – viskas vienodame įpakavime, tik visur skiriasi pavadinimai – Milk, Beans, Ketchup ir t.t. Filme linksmybės prasideda tada, kai paaiškėja, kad vienos mašinos bagažinėje yra ateivis :) Ir veiksmas vystosi, kol išsivysto iki žaliai šviečiančios ir skraidančios mašinos :) Labai neblogas senojo kino paveizėjimas tingiam savaitgalio vakarui. Daug geriau už šlamštiškus senus filmus, kuriuos dažniausiai rodo televizijos.
The Christmas Miracle Of Jonathan Toomey (2007) – spėsiu, kad čia pasaka vaikams. Žanras – Family. Tikriausiai tai filmas visai šeimai… Bet kaip čia pasakius. Vaikai nuobodžiaus, o tėvai miegos. Filmo pradžia tai sudomina, bet po to prasideda didelės nuobodybės. Našlė su vaiku ir miestelio atsiskyrėlis. Ir dar drožinėja visokias Jėzaus ir avelių statulėles. Per daug saldus, dirbtinas, nuobodus ir šabloninis filmas. O dar ir pastatymas pigokas. Vienu žodžiu – prastai. Neverta žiūrėti nei tėvams, nei vaikams.
Constantine (2005) – dar vienas filmas pagal komiksą (Hellblazer). Palyginus su aukščiau aprašytu, šis filmas – šedevras. Aišku, ir komiksas geriau vertinamas, tačiau ne į komiksą žiūrime. Čia tikriausiai tiktų pasakymas, kad geri aktoriai ir filmą geresnį padaro. Aišku, filmui daug ko trūksta, vietomis jis nuobodokas, istorija irgi labai nusaldinta – bet bendras vaizdas geras. Efektai nepriekaištingi, aktoriai parinkti puikiai – vien ko vertas šėtonas :) O gerietis, visą pasaulį kaip visada gelbstintis Keanu Reeves – labai gerai tinka šiam vaidmeniui ir puikiai jį atlieka. Taigi, mėgstantys gerus mistinius veiksmo filmus, komiksų ekranizacijas, gražias kovas, efektus ir fantastikos srities filmus – pirmyn, šitas filmas jums.
Derailed (2005) – na, filmo pradžia tai pasibaisėtina, nuobodi ir neįdomi, tačiau nuo nakties viešbutyje žiūrėti galima. Nuo tada ir prasideda įdomumas. Filmas apie vyrą, kuris traukiny susipažįsta su mergina, jie “šiek tiek” susimeta, viešbuty juos apiplėšia, o plėšikas po to dar juos terorizuoja. Bet ne viskas atrodo taip, kaip atrodo… Iš tiesų, tokią pabaigą nujaučiau, bet vis tiek nustebino. Kitaip sakant, istorija įdomi, scenarijus geras, bet pateikimas silpnokas. Filmas vakarui, kai tikrai nėra ką veikti :)
Elizabeth: The Golden Age (2007) - vėlgi, filmų tipas, kuris man nepatinka. Tačiau šįkart visai neblogai. Už kostiumus tai dešimt balų, už istorinių faktų pateikimą – irgi daug balų. Už visą kitą – nedaug balų. Neypatingai stebinantis, nelabai įsimenantis ir šiaip nuobodokas filmas. Daug kas man paprieštaraus, bet tokia jau ta mano nuomonė :)
Flawless (2007) – jeigu žiūrėsite šį filmą kompiuteryje ar per DVD, iškart sukite iki pusės. Nes pirma pusė, iki banko apiplėšinėjimo – na tokia nuobodybė! Tokia, kad tikriausiai išjungtumėte ir nežiūrėtumėte filmo toliau. O toliau visai įdomu. Aišku, apiplėšimo būdas ir kaip tai atlikta atspėjamas nuo pat pirmos minutės, tačiau filmas įdomus. Vien ko verta Michael Caine vaidyba – šis senukas dar labai gerai pavaro. Visada man patiko. O ir pabaiga visai teigiama – visgi, ką daryti su belekiek pinigų? Ką daryčiau su 44,6 milijardų dolerių, jei turėčiau Yahoo? Kur nors iškaišioti 1 milijardą dar sugebėčiau, bet 44? Neįmanoma :)
Good morning. Made in Lithuania – nesuprantu, kodėl reikia leisti visą DVD, jei jame yra tik 10 minučių filmas? O ir pats filmas gan prastas, nieko ypatingo nepasakantys. Filme pakalba Lietuvos kultūros atstovai ir dar parodomas miegantis vaikas. Filmas kurtas apie Lietuvą, tačiau jame aukštinamas Vilnius. Tendencijos.
Great World of Sound (2007) - filmas yra mažo biudžeto, todėl super efektų ar mažai kalbų jame nerasite. Kaip tik, šiame filme plepama labai daug. Nepatariu filmo žiūrėti, jei nesiruošiate kurti įrašų studijos arba jei mažai domitės muzika. Šis filmas yra apie muzikos užkulsius, kurie ne visada gražūs. Verta žiūrėti dėl to, kad galima sužinoti visai įdomių dalykėlių. Ir pamatyti, kaip žmonės nori aukoti viską, kad tik taptų žvaigždėmis.
Hostel 2 (2007) – šlykštus, debiliškas, absurdiškas filmas. kaip jiems po to košmarai nesisapnuoja? Neverta žiūrėti.
Cat Sitter Vol.2 – na kaip ir ne kinas, ne filmas. Tačiau televizinė pramoga katėms. Tai vaizdai ir garsai, kurie vadinami “katės aukle” – vaizdai, nuo kurių katės negali atsitraukti ir nenuobodžiaus, jei paliksite jas namie su įjungtu televizoriumi. Šiame DVD rasite valandos trukmės paukštukų vaizdus – rodoma daugybė paukštukų, jie čiulba, laksto, skraido. Atvirai pasakius, mano katės šie vaizdai visiškai nesudomino, todėl nesupratau, kaip šio DVD reklamoje katės taip susidomėjusios žiūri į televizorių. DVD dar galite rasti papildomų dalykėlių – pavyzdžiui, pieštą dūzgiantį vabalą, kuriuo mano katė susidomėjo tik tada, kai jos galvą prievarta atsukau į jį. Pasižiūrėjo pusę minutės ir nuėjo. Gal katė kalta :)) Patariu: jei jūsų katė susidomi šiais vaizdais ir šis DVD jai patinka – nepalikite katės be priežiūros, kai ji žiūrės šį DVD – rasite subraižytą televizorių :)
SAVAIČIŲ NESUSIPRATIMAS:
Atonement (2007) – nominuotas septyniems Oskarams. Už ką?? Gerai, kad nors nelaimėjo. Filmas visiška nesąmonė, tačiau atskiros scenos ir vaizdai labai gražūs. Filmo scenos labai prastai susietos, sunku suprasti kokiu laiku kas vyksta. Vienu žodžiu, tikrai nevertas grieko filmas, nebent norite pamatyti daug gražių atskirų scenų, gerą operatoriaus darbą ir jei norite išgirsti fantastišką garso takelį. Muzikos kompozitorius – nuostabiai dirbantis žmogus. Tokio gero takelio jau seniai negirdėjau – už jį oskarą tikrai galėtų duoti. Tačiau istorija labai prastai pasakojama. Aišku, gražiai parodyta, kaip skirtingomis akimis skirtingai suprantamas vaizdas, tačiau tai tik smulkmena. O kai filme labai daug detalių neatitikimo, daiktų, kokių tais laikais dar nebuvo ir panašių klaidų – tai nebėra smulkmena, tai prastas kūrinys. Labai daug kas neapgalvota. Negerai.
SAVAIČIŲ ŠLAMŠTAS:
Aliens vs Predator 2 (2007) – na, tokio šlamšto jau seniai neteko matyti. Net nėra ką rašyti apie šį filmą – fantastinis šūdas, dėl kurio neverta aukoti laiko. Jei norite filmą žiūrėti dėl efektų – neverta. Visos efektų scenos labai tamsios, naktį. Tikriausiai todėl, kad nereiktų dirbti prie kiekvienos smulkmenėlės. Filme yra viena labai gera pamoka – nežudyk bembių ir nemokyk savo vaikų jų žudyti – kitaip tave suvalgys ateivis :) Bet šiaip filmas eilinis – negražus vaikinas susižavi gražia mergina, jį pirmuša tos merginos vaikinas, tada ta mergina susideda su tuo negražiu vaikinu, o aplink juos pradeda griūti pasaulis ir vykti visokios kataklizmos. Gal filmas nuo kitų skiriasi tik tuo, kad žudomi buvo visi be gailesčio ir jokio grožio. Skerst, skerst, visus taip ir skerdžia. Labai juokino tai, kad tai dar vienas filmas, kuriame niekada nesibaigia artilerija – nors ir kiek bešaudytų, vis tiek kulkos nesibaigs. O ateivio kostiumas labai priminė kostiumą iš Crysis - tas tai smagu. Vienu žodžiu – komiksus, nors jie ir prasti, skaityti buvo daug įdomiau.
kaziuko mugė
Po ilgo ilgo laiko apsilankiau Kaziuko mugėje. Pasikeitimas milžiniškas… Dar kaip tik užvakar žiūrėjau vokiečių tarpukario dokumentiką apie Kaziuko mugę – kiek visko būdavo galima nusipirkti! Kokių daiktelių būdavo! O dabar kas? Šlamšto kasyklos!
Visų pirma, tai jie moka dideles sumas už vietą, todėl turi pardavinėti tokį šūdą, kurį žmonių masės perka. O dėl to atsitinka taip, kad autentiškų, gražių daiktų, kuriuos pardavinėdavo anksčiau, beveik nebėra. Ką aš šiandien mačiau:
* Žmones, einančius iš mugės ir besinešančius arba pintines (gražias) arba leopardines (!) pagalves. Nudebilėjimas.
* Kaziukas buvo žinomas kaip rankų darbo mugė – jei tų rankų darbo prekių ir likę, tai tik koks trečdalis.
* Prekių asortimentas visur vienodas. Yra tik kokie 5 skirtingų prekių tipai. Kas ketvirta prekyvietė – prekės kartojasi ir visur tas pats, vienodas šlamštas, tik kainos skirtingos.
* Galvojau nupirksiu draugei naminio alaus – neradau niekur. Ir išvis nieko beveik nebėra, radau tik dvi prekyvietes, kur prekiavo NAMUOSE keptais kepiniais.
* Kas ketvirtoje prekyvietėje – vien medus – daugiausiai prastas, vien iš cukraus, apdirbtas. Medaus manija.
Geriausia pabaigai: buvau užsukęs ir pas skautus, kurie neprekiavo, o visus vaišino arbata, sausainiais ir siūlė lesyklėlių paukščiams ir šiaip papuošalų. Viską siūlė nemokamai, tačiau stovėjo aukų dėžė, kur galima buvo paaukoti. Normalūs žmonės, susidomėję kokiu daiktu, paprastai ir paaukodavo. Bet ne tame esmė.
Geriausia buvo tai, ką pamačiau savo akimis prisijungęs prie jų, kai jau reikėjo viską skubiai išdalinti, nes pakavomės daiktus. Tu gali žmonėms rėkte išrėkti, kad viskas čia nemokamai, dar pakartoti, kad galite viską imti nemokamai, bet priėję ir apžiūrėję, jie užduoda klausimą: “O kiek kainuoja?”… Taip ir išsižiojau. Arba gali siūlyti kokį nors daiktą, žmogus susidomi, tu kiši jam jį į rankas ir sakai “Imkite, čia tikrai nemokamai”, o tada tas žmogus pasimeta ir nueina…
Žmonės NETIKI, kad yra nemokamų daiktų! Žmonės netiki, kad arbata galima pasivaišinti nemokamai, o kokį papuošaliuką arba gražią lesyklėlę galima pasiimti irgi nemokamai. Košmaras :)
Tai man buvo šokas. Ir praėjus visam pusdieniui vis tiek nesuvokiu – kas dėl to kaltas? Gyvenimo būdas? Pinigų poveikis? Nukomerciškėjusios Kaziuko mugės lankytojų nepasitikėjimas prekeiviais? Su šiom mintim ir einu miegoti. Labos! :)
Laida, kuri verčia išspausti ašarą
Televizija ABC turi ne tik Lost ir kitų gerų serialų – jie turi ir fantastiškai gerą laidą Extreme Makeover – Home Edition. Kaip geriausiai panaudoti televizijos (reklamos) pinigus? Jie tai daro puikiai – suteikia žmonėms pagalbą, kurios jiems tikrai reikia.
Daug kas iš tokių laidų juokiasi. Lygiai taip pat ir mano sesuo, kuri pamatė, kad kiekvieną savaitę žiūriu šitą laidą. Atėjo juokdamasi ir sakydama “Tu žiūri šitą šlamštą??” Kai paklausiau, kodėl tai yra šlamštas, ji atsakė “Taigi pažiūrėk ką jie padaro su jų namais!” Bet šią laidą žiūriu tikrai ne dėl namų išvaizdos, architektūros ir dizaino sprendimų. Šią laidą žiūriu dėl to, kad man patinka matyti, kaip padedama žmonėms.
Na taip, labai dažnai jie pastato tikrai šlykščius (mūsų supratimu) namus, prikimštus kičo, nesiderinančių daiktų ir nepatogaus šlamšto. Labai dažnai padaro nesąmoningus vaikų kambarius, kurie po poros metų turėtų greitai atsibosti. Ir šiaip pridaro daug mums nesuprantamų dalykų. Tačiau, koks skirtumas? Juk amerikiečiams visa tai patinka. Jiems patinka šlykščios svetainės, jiems patinka idiotiški vaikų kambariai, dirbtinės gėlės ir fontanėliai, plastmasiniai medžiai. Tai tegu ir džiaugiasi tuo. Man ši laida patinka tuo, kad tai viena iš tų retų laidų, kai jie tikrai padeda žmonėms, kuriems reikia pagalbos. Tai laida, kuri skatina bendruomenės gyvenimą, bendradarbiavimą ir pagalbą. Tai laida, kuri parodo, kad žmonės gali būti vieningi ir geranoriški.
Na ir kas, kad pusė emocijų laidoje yra dirbtinos. Na ir kas, kad jie perdėtai suasmenina daiktus ir juos garbina. Bet juk viskas dėl gero tiklso. O tų, kurie gauna dovanų sau namus, ašaros būna tikrai nesuvaidintos. Dažnai žiūrėdamas visokias laidas truputį pavydžiu dalyviams – pavyzdžiui, žiūrėdamas Pimp my Ride, dažnai pavydėdavau jiems automobilių, kuriuos padaro praktiškai iš nieko (aišku, kai neišsidirbinėdavo ir padarydavo normalius automobilius). Tačiau Extreme Makeover Home Edition – pirma laida, kurią žiūrėdamas visiškai nepavydžiu jos dalyviams, o už juos džiaugiuosi. Labai dažnai jie pasirenka tikrai nelaimingus žmones, kurie vos sukasi ir išgyvena. Jie pastato jiems namus, šiuolaikinius, tvarkingus, saugius, jie nuperka jiems automobilių, padovanoja krūvą žaislų, apmoka skolas, surenka pinigų koledžams. Galų gale išpildo vaikų svajones pamatyti savo mylimas muzikos/kino/etc žvaigždes, ko kitu atveju jie niekada negalėtų padaryti. Ir dėl ko jie visa tai daro? Dėl šou. Tai reiškia, kad televizija irgi gali daryti gerus darbus.
Kritikai sako daug ką, bet aš galiu ir atsakyti:
Jų pastatyti namai bjaurūs – kaip ir minėjau, tų kraštų gyventojams tai patinka, be to, laidos esmė ne namų dizainas.
Yra ir nelaimingesnių šeimų, kodėl joms nepadeda – tai ką, dabar išvis nieko nedaryti? Džiaukimės, kad jie padeda nors keliems žmonėms. O tie keli yra visos 113 šeimų. O tai yra vidutiniškai 450-500 žmonių.
Jie garbina buržujišką ir besaikį gyvenimo stilių – aš sakyčiau, kad jie tiesiog padaro patogius namus, kuriuose galima rasti visko, ko tik gali prireikti.
Iš žmonių nelaimių jie darosi sau pinigus – taip, o po to pusę tų pinigų išleidžia tam, kad padėtų kitiems nelaimingiems žmonėms. Daug geriau, nei darytis pinigus ir niekam nepadėti.
Viskas ten dirbtina, šypsenos netikros, o emocijos suvaidintos – na jau tikrai ne visos emocijos suvaidintos, ypač tų, kuriems statomi namai. Apie aplinkinius žmones, vedėjus, pašalinius darbininkus – taip, dažnai viskas suvaidinta, bet praktiškai visose televizijos laidose viskas suvaidinama ir yra dirbtina. Labai nesunku į tai nekreipti dėmesio.
Jie daro šou, susikviečia žmonės ir viską suvaidina – žmonės, kaimynai ir visokie aplinkiniai ateina patys. Aišku, iš viso to daromas šou, bet iš šio šou ir uždirbami pinigai namams. Todėl viskas pateisinama. Tačiau bedarydami šou, jie skatina padėti vienas kitam, jie reklamuoja tokias organizacijas kaip Better Community ir šiaip skatina gerumą.
Jei dar sugalvojate kritiką – parašykite komentare. Nors iš tiesų nesuvokiu, kodėl žmonės keikia dalykus, kurie yra geri. Juk pagalba žmonėms, kad ir kokiais būdais ji teikiama, niekada neturėtų būti peikiama. O kas juokingiausia, kad atsiranda tokių šeimų, kurioms pastato namus, bet jie vis tiek paduoda televiziją į teismą – už tai, kad nepadovanojo kiekvienam vaikui automobilio. Absurdas, o ne žmonės. Bet visko būna, visko reikia.
- įrašų prenumerata (RSS)
- prenumerata el. paštu
blevyzga