1-4 savaitės (2011) kinoteatras

• 

Kaip reta sėkmingas mėnuo! Didžiulė krūva gerų filmų :) Beveik visi filmai aukščiau nei vidutiniški. Mėgaukitės:

SAVAIČIŲ MIELYBĖS:
Babies (2010) – man atrodo, filmų žiūrėtojų visuomenė šiais laikais labai sugadinta. Nes labai daug žmonių šį filmą vertina… vidutiniškai. Kai kurie garsūs kritikai šį filmą vertina… prastai. Tai gal eikite žiūrėti savo terminatorių ir negaiškite laiko? OK, juokauju :) Tiesiog pasirodė labai keista. Nes šis filmas – vienas geriausių dokumentinių filmų matytų per pastaruosius metus. Žiauriai geras. Žiauriai. Neapsakomai patiko. Žiūrėdamas jį galvojau: jis gali nepatikti arba vaikų nekenčiantiems, arba jaunuoliams terminatorių gerbėjams, arba snobams. Pasirodo, yra ir ne šioms žmonių grupėms priklausančių žiūrovų, kurie nesusižavėjo šiuo grožiu. Mano nuomone – šedevras. Žiauriai gražus filmas. Keturi skirtingi kūdikiai, keturi skirtingi jų auginimo būdai, kurių kiekvienas turi labai gerų, vaikui naudingų auginimo papročių, bet kiekvienas taip pat turi ir savų minusų. Ir tik tėvų reikalas nuspręsti, kas jų kūdikiui gerai (nebent tėvai yra durniai ir jiems tik per galvą su kovalda duot reikia, nes nesigaudo realybėje; bet dabar ne apie tai).

Mes su G. beveik kiekviename kadre krykštavom. Juokėmės, kai vaikai darydavo nesąmones, liūdėdavom, kai vaikai verkdavo, baisėjomės, kai amerikietė trankė mamą, bijojom, kai vyresnysis mongolas brolis paliko sesutę tarp gyvulių, pykom, kai japonė mergaitė po truputį augo įnoringa ir išlepinta višta, žvengėm, kai afrikietis bandė žįsti brolio bambą, žavėjomės afrikietės mamos ramybe ir t.t.t.t.t. Manau, kad šis filmas turėtų būti Nr. 1 pramoga besilaukiantiems tėvams – kad pamatytų, jog ir nesterili aplinka vaikui gali nekenkti, kad kartais reikia vaiko užgaidas ignoruoti (kad neišaugtų lepūnas), kad reikia labai atidžiai padalinti dėmesį vaikams ir kad auginimas nėra toks jau paprastas ir neatsakingas dalykas. Geresnės „mokomosios pramogos“ ir negalima būtų sugalvoti. Man įdomu, kiek žmonių baisėjosi, kaip purve auginami afrikiečiai vaikai? Apie tai galvodamas vis prisimenu, kaip baisiuosi vaikų auginimu visiškai sterilioje aplinkoje, kai užaugę jie turi daugybę alergijų, ligų ir silpną imunitetą bakterijoms.

Labai geras filmas. Labai rekomenduoju pažiūrėti. Visiškai ramus, lėtas. Nors ir labai lėtas, bet prabėga momentaliai :) Galėčiau žiūrėti ir žiūrėti ir žiūrėti ir žiūrėti ir žiūrėti.

•

SAVAIČIŲ GĖRIO DOZĖ:
Goodnight Mister Tom (1998) – tik britai gali sukurti pigų, televizinį filmą, kurį pažiūrėjęs gali jaustis labai nuoširdžiai gerai. Nors filmas ir prikimštas ypatingai saldaus gerumo, dažnai net neskoningo, tačiau tai kažkaip… artima. Ir tai nuteikia gerai. Pasakysiu banaliai – tokie filmai parodo, jog gėris pasaulyje dar egzistuoja :)) Iš tiesų šiek tiek juokinga, nes viename filme parodyta tiek visko daug: ir absoliutus gerumas, atsidavimas, pasiaukojimas, žmogaus atsivertimas į gerą net sunkiausiais momentais, meilė, prieraišumas, mandagumas – visos vertybės, kurias turėtų turėti kiekvienas žmogus. Tačiau šalia šių dalykų parodytas ir absoliutus blogis, neapykanta, žiaurus, neapibūdinamai žiaurus elgesys ir kitos šlykštynės.

Giliai viduje man šis filmas man ypatingai patiko dėl to, jog absoliutų gerumą parodo personažas, kurio religiniu tikėjimu galima stipriai abejoti; tuo tarpu absoliutų blogį parodo giliai religingas, dėl religijos išprotėjęs personažas. Nesijuokite – tokia situacija labai dažnai sutinkama realiame pasaulyje.

Tai istorija apie berniuką, kuris karo metu išsiunčiamas į ramesnį kaimą, kur neturėtų kilti bombardavimo pavojus. Berniukas atsitiktinai patenka pas seną vyrą, vienišių, kuris iš pradžių yra labai nepatenkintas berniuko apsireiškimu. Tačiau vėliau viskas pradeda rutuliotis gražesne linkme. Šitas filmas patiks toli gražu ne kiekvienam. Persaldinto gerumo šiame filme apstu, jis lyg šydas, kokiu „aptraukta“ pati kino juosta (toks senumo efektas). Iš tiesų mane net nustebino, kad likau tokios geros nuomonės apie šį filmą. Pačioje pradžioje galvojau, kad užmigsiu. Filmo pradžia buvo panaši į per televiziją savaitgalio rytais rodomus filmus, kurių niekas nežiūri. Bet likau labai patenkintas. Nenoriu daugiau nieko pasakoti, tiesiog noriu rekomenduoti. Perdėm nenatūralus filmas, bet sukeliantis daugybę teigiamų emocijų. Sentimentalus, jautrus ir pripildytas kitų natūralių jausmų, kurie dažnai nepatinka šiuolaikiniams žiūrovams. Bet aš labai rekomenduočiau.

•

SAVAIČIŲ KELIONĖ IR GYVENIMO ISTORIJA:
The Motorcycle Diaries (Diarios de motocicleta) (2004) – šitą filmą kažkada seniai seniai nusipirkau DVD diske, bet taip ir numečiau į spintą. Niekaip neprisiverčiau pažiūrėti. Gal ir gerai, kad išlaukiau – anksčiau neturėjau susiformavusio tvirto kinematografijos skonio, tai galbūt filmas nebūtų patikęs. Pradedu suprasti, kad P. Amerikos filmų industrijos kūriniai – mano vieni mėgstamiausių. Kiekvienas pažiūrėtas tų šalių filmas užkabina, kažkuo sudomina, pasirodo išskirtinis. Gal todėl, kad rodomi visiškai svetimi, nematyti kraštai? Nežinau. Šiame filme tų kraštų galima pamatyti apsčiai. Filmas apie Che Guevaros jaunystę ir jo kelionę, pakeitusią jį visam laikui. Po šios kelionės jis ir tapo tuo, apie kurį žino visas pasaulis (arba bent apsimeta, kad žino). Tiesa, filmas šiek tiek dramatizuotas, pagražintas ir kitaip pritaikytas kino ekranui. Daug visokios dramos, jausmų. Tačiau niekada nesužinosim, ar taip nebuvo tikrame pasaulyje. Dažnai filmuose kaip tik jausmai supaprastinami, drama sumažinama, tik panaudojamos tam tikros priemonės scenos sureikšminimui. Šis filmas – labai natūralus. Toks jausmas, kad jame filmuoti žmonės iš tiesų egzistavo, kad iš tiesų taip gyveno. Aš net neabejoju, kad atvaizduoti to meto ypatumai, žmonių sunkumai, nelaimės. O galbūt visi pavaizduoti dalykai buvo net baisesni, kad privertė žmogų (Che Guevarą) iš paprasto žmogaus tapti revoliucionieriumi, paaukojusiu savo asmeninį gyvenimą vardan įsitikinimų.

Vis miniu Che Guevarą, bet noriu patikinti, kad filme jo revoliucinės asmenybės mažai. Jei net nebūčiau paskaitęs, jog filmas apie jį, nebūčiau supratęs. Tai tiesiog istorija apie du keliaujančius žmones, kurių kelionė labai įdomi. Tokia išskirtinė istorija, kaip ir pats filmas. Gavęs dėkingą krūvą apdovanojimų. Tikrai verta žiūrėti, nes padeda susipažinti su tuo laikmečiu, su tais kraštais, be to parodo ir atsidavimo ir humaniškumo pavyzdį. Neaišku, kiek to humaniškumo turėjo pats Che Guevara, bet man ir neįdomu. Man įdomu tai, kad filmas tikrai geras ir nesigailiu nė minutės, praleistos jį žiūrint. Buvo įdomu. Kažkuo labai giliai užkabinantis filmas.

Artimiausiu metu – dvigubas filmas apie revoliucionieriaus Che Guevaros gyvenimą – Che. Laukiu nesulaukiu.

•

SAVAIČIŲ IŠGYVENIMAI:
I Am Sam (2001) – nerealūs aktoriai, visi iki vieno! Nerealūs personažai, visi iki vieno! Visiškai nustebinęs filmas. Nors jame aptariama problema tikrai opi – ar gali psichiškai atsilikę žmonės auginti vaikus – tačiau apie ją daug negalvojau. Netgi neturiu nuomonės, kiekvienas atvejis – išskirtinis. Kaip ir šiame filme. Autizmu sergantis vyras lieka vienišas su kūdikiu, ir tuomet atsiranda nuostabioji, JAV labai stipriai veikianti vaikų apsauga. Galėtų dalį savo perdėto veikimo padovanoti Lietuvai – pas mus ta apsauga visiškai neveikia. Taigi, filmas apie autistą, puikiai auginantį savo dukrelę. Dukra laiminga, visi laimingi, o tuomet atsiranda vienintelis blogas dalykas – į asmeninį žmogaus gyvenimą įsiveržia valstybinė įstaiga. Ir šiame siužeto posūkyje aš įžvelgiau tokį ryškų simbolizmą… Juk nuolatos valstybė kišasi į asmeninius žmonių dalykus. Aš suprasčiau, jei tai mergaitei būtų kažkas blogai, jį būtų blogai auginama. Bet šiuo atveju (istorija filme) yra visiškai kitokia – viskas ten buvo gerai. O tada atėjo valstybė ir pamėgino sugriauti žmonių gyvenimus. Ir kiek kartų taip būna? Bijau, kad daug dažniau, nei tada, kai iš tiesų padeda.

Filmas apie jausmus, meilę, tėvo kovą už teisę auginti savo dukrą, kurią ilgai ir sėkmingai augino. Filmas, parodantis kad ir psichiškai išskirtiniai žmonės yra normalūs, smagūs ir gali būti pilnaverčiai visuomenės nariai. Aišku, realiame pasaulyje tokių mažai, tačiau niekada negalima nurašyti visų. O dabar realybėje nurašomi visi. Kartais užtenka pasakyti, jog sergi depresija, kad į tave pradėtų žiūrėti kaip į nesveiką ir pavojingą asmenį. O tokie filmai prašviesina pasaulį. Suteikia kažkokių vilčių. Parodo kažkokį žmogiškumą, kurį taip dažnai norisi matyti televizijoje ir kine, tačiau retai kada randi.

Vaidyba, jau minėjau, puiki. Puikiai atlikti vaidmenys, tiek pagrindiniai, tiek smulkieji. Pagrindinio vaidmens aktorius ilgai stebėjo ir bendravo su autistais ir gilinosi į jų judesius, artikuliaciją. Gal todėl puikiai savo vaidmenį ir atliko. Siužetas – labai gražus, tiek liūdnas, tiek linksmas, užkabinantis. Vienas malonumas tokius filmus žiūrėti. Tikrai rekomenduoju šią gražią istoriją.

•

Once (2006) – tai vienas iš tų filmų, kuris dar suteikia kažkiek vilties, kad kine natūralumas ir paprastumas vis dar vertinami. Filmas apie du muzikantus, vos sugebančius išgyventi – be normalaus darbo, be pinigų. Filmas – nufilmuotas paprastomis, vos ne buitinėmis kameromis, apie visiškai kasdienius žmones, pilnas paprastų žmogiškų jausmų. Aktoriai – visiškai ne-aktoriai, paprasti žmogeliai. Filmas iki tokio lygio natūralus ir artimas realybėje, jog filmuojant pirmąją sceną buvo sužalotas aktorius, vaidinęs vagį – buvo filmuojama iš toli, todėl žmonės nematė kamerų; „vagišiui“ bandant apvogti muzikantą, vienas iš praeivių įspyrė vagišiui-aktoriui į klyną :) Gaila, kad to neparodė filme :)

Tikriausiai niekas iš kūrėjų nesitikėjo tokios sėkmės, tuo labiau patys aktoriai. Suvaidinę vos ne pirmame savo filme, jie oplia! ir laimėjo Oskarą už geriausią dainą. Ką dar kalbėti apie krūvelę kitų padorių apdovanojimų už muziką ir ne tik. Garso takelis tikrai neblogas – filme jis skamba nuostabiai.  Filmas uždirbo 130 kartų (!!!) daugiau, negu kainavo jo pastatymas. Net sunku patikėti. Pats filmas lyg jame pasakojama istorija – nuo paprastumo, link sėkmės.

Verta pažiūrėti filmą dėl ten esančių jausmų. Kad suvoktumėm, jog tokie žmonės gyvena aplink mus. Gal meilės-seilės tame filme ir šiek tiek per daug, bet jausmai – tikroviški. Ir istorija labai graži. Ir muzika puiki. Ir apskritai malonus filmas. Tikrai vertas pažiūrėjimo. Kad galbūt surastumėte save, gal nors kokį panašumą į savo patyrimus. Telieka pasidžiaugti, kad tokie filmai vis dar vertinami, ir vis dar kuriami.

•

Dark City (1998) –  tamsus, niūrus ir paslaptingas. Išskirtinė filmo atmosfera, kurios dėka niekaip nesugalvoju filmo, į kurį šis kūrinys būtų panašus. Įsivaizduoju, jog dabar šio filmo siužetas nėra toks stiprus, koks buvo prieš 12 metų, tačiau originalumo ir dabar pakanka. Filmas, vėlgi, fantastinis su labai stipriais mistikos elementais. Apie ateivius, jų eksperimentus su žmonija ir vieną filmo herojų, nepasiduodantį ateiviams. Kyla klausimas, ar Matricos kūrėjai, kurdami siužetą, nebuvo neseniai pažiūrėję šio filmo :) Labai lėtas, bet įtraukiantis filmas su neblogai užsuktu siužetu. Verta žiūrėti. Vien dėl tos niūrios ir nejaukios atmosferos.

Mesrine: Killer Instinct (2008) ir Mesrine: Public Enemy #1 (2008) – dvigubas filmas apie garsų 1960-1970 metų Prancūzijos gangsterį Jacques Mesrine. Rimtas, brangus ir labai kokybiškas filmas su geriausiais prancūzų aktoriais. Labai įdomi istorija, kaip gan paprastas žmogus tampa garsiausiu nusikaltėliu šalyje – sukčiauja, žudo, bėga iš kalėjimų. Atlikdamas nusikaltimus, sugeba išprovokuoti ir gerus dalykus – pabėgęs iš kalėjimo ir vėliau jį užpuolęs, priviliojo į tą kalėjimą komisiją, kuri nustatė, kad kaliniai laikomi nehumaniškomis sąlygomis ir su jais žiauriai elgiamasi. Kalėjimas buvo uždarytas. Siužetas puikus, sudomina labai. Pažiūrėję pirmą dalį nedelsdami griebėm ir antrą. Tikrai profesionalus filmas. Vincent Cassel atliko daugiau nei super gerą vaidmenį – gal galima vadinti geriausiu jo vaidmeniu? Galbūt. Dar vienas geras ir įdomus filmas pagal tikrus faktus. Vertas pažiūrėti, nors ir apie blogą asmenį. Kažkokių vertybių nerasite, tačiau kartais reikia ir tokių filmų. Svarbu, kad būtų įdomūs ir gerai pastatyti.

Serenity (2005) – labai įtraukiantis, smagus, geras veiksmo fantastinis filmas. Pastatytas kokybiškai, siužetas geras, viskas padaryta tikrai neblogai. Toks geras geras holivudinis fantastinis filmas. Daug pasišaudymų, pasiskraidymų, įvairių planetų, kosminių laivų ir pan. Neturiu daug ką pasakyti – tiesiog tobulas kūrinys fantastikos mėgėjams. Stipriai lenkia krūvą garsesnių savo žanro kūrinių. Jei norite 100% gero holivudo – pirmyn.

Corpse Bride (2005) – apie Tim Burton nieko sakyti nereikia, šis menininkas žinomas visiems. O tai dar vienas jo animacinis šedevras su tikromis lėlėmis ir dekoracijomis. Jo gerbėjai jau tikriausiai šį filmą matė. Jei dar nesate gerbėja (-as), pats laikas tapti. Ir žiūrėti visus filmus iš eilės. Aš sau leidžiu pasimėgauti, ir visų iškart nežiūriu – vis po vieną, kitą, kad ilgiau malonumas išliktų :) Tad ir nekomentuosiu šio filmo. Tai meno kūrinys, animacinio kino šedevras, vienas iš puikių Tim Burton filmų. Sunku būtų išskirti, kuris iš jo filmų geresnis, nes visi jie savotiškai genialūs. Jei nematėte – pirmyn žiūrėti.

Man on Fire (2004) – Denzel Washington yra toks aktorius, kuris visuose filmuose vaidina identiškai. Keičiasi tik jo atliekami veiksmai, bet ir tai retai. Dažniausiai šaudosi, gaudosi, gyja, pyksta, keršija ir vėl šaudosi. Neįsivaizduoju jo vaidmens, kur jis nebėgtų atkišęs pištaleto. Pats filmas pastatytas gan gražiai, žiūrimas, maloniai atpalaiduoja po sunkios dienos. Pergyveni kartu su personažais, norisi, kad blogiukai kentėtų ir būtų visi pagauti. Norisi laimingos pabaigos. Norisi, kad filmas būtų šieeek tiek trumpesnis. Nes dabar tos 2,5 h prailgo. Pusę valandos žiūrovas pažindinamas su personažu, tačiau galų gale supranti, kad nebuvo ten ko pažindinti – įprastas personažas, nusivylęs gyvenimu dėl kokio nors išgyvenimo, atsiveriantis nekaltam vaikui, atiduodantis visą save vardan kitų gerumo. Tai štai su tokiu personažu filmas ir buvo kuriamas. Ar tai įdomu, priklauso nuo kiekvieno skonio. Filmas neišsiskiria iš daugybės panašių, neblogai pastatytų filmų. Pamenu, jog tokių žiūrėjau dešimtis, tačiau net neprisimenu jų pavadinimų. Taip bus ir su šiuo – jau dabar miglotai prisimenu kai kurias scenas. Bet tą akimirką, kai žiūrėjom, buvo gerai – atpalaidavo, ramiai praleidom vakarą, pakovojom mintyse už teisybę. O taip pat šiek tiek susipažinom su Meksikos kasdienybe, grobiamų žmonių skaičiumi ir eilinį sykį pasitvirtinančiu faktu, kad visur korupcija, korupcija, korupcija. Galima žiūrėti, gražus filmas, pusėtini personažai, neblogas siužetas.

Dawn of the Dead (2004) – vienas geriausių filmų apie zombius? Gali būti :) Apie zombius pristatyta daugybė šlamšto, pigaus šūdelio ir pan. O šis – visai neblogas. Privalomas pažiūrėti prieš žiūrint Shaun of the Dead. Į kolekciją Zombieland. Jei atsitiko taip, kad matėte du pastaruosius, būtinai pažiūrėkite ir šį. Čia labiau ne komedija, o tikras zombiškas siaubiakas, bet yra ir iš ko pasijuokti. Daugiau neturiu ką pridurti, geras kraujaškinis zombių filmas.

The Mechanic (2011) – aš kaip slaptas kvailų bajavykų gerbėjas (puikus dalykas pravalyt smegenims), visada džiaugiuosi, kai pasirodo Jason Statham (išskyrus kelis atvejus, kai filmai buvo žiauriai prasti). Džiaugiausi ir šįkart, nes šiuo metu geriausias mušeika Holivude, šokantis tikrą snukiadaužišką baletą, man visada patinka savo puikiai nufilmuotomis ir gražiai sustyguotomis muštynėmis. Kartais būna tokių filmų, kuriuos verta pažiūrėti tik dėl jo šokių, o ne dėl siužeto ar pan. (pavyzdžiui, trečiasis Transporter). Na, bet kad ir kaip būtų liūdna, savo talento šiame filme jis neatskleidė. Elgėsi šiek tiek ramiau, mušėsi nedaug, ale vis tiek parodė keletą neblogų siurpriziukų. Pats filmas tai toks pusėtinas, bet neblogas. Žinot, kaip būna, kai žiūri filmą ir galvoji: juk visa tai jau seniai rodyta ir prigalvota kituose filmuose, tačiau kažkas visgi yra originalaus, gražiai sugalvoto, įdomaus. Taip ir su šiuo filmu – jis toks pseudo-originalus. Jeigu mėgstate bajavykus, tai būtina pasižiūrėti. Jei mėgstate veiksmo filmus su siužetu – irgi galima žiūrėti. Siužetas tikrai neblogai sulipdytas, vientisas, neperspaustas. Ir dar pabaiga visai smagi. O personažų frazės ir kitokie pasisakymai – verti atskiros knygos, tai tikriausiai geriausias filmo kabliukas. Tikrai. (P.S.: smagiausias dalykas buvo stebėti šio filmo žiūrovus – tai buvo vien tik porelės. Vyrai susidomėję žiūrėjo, o filmo viduryje jų moterys jau pradėjo nuobodžiauti – kalbino, žiovavo, erzino savo antras puses :) Dar kartą pasidžiaugiau savo antra puse – jai šis filmas buvo netgi įdomesnis, nei man :)) )

Manhattan (1979) – nors Woody Allen filmus labai mėgstu, bet šio neįveikiau. Tvirtas personažas, tvirtas charakteris, charizmos yra, siužetas – standartiškai geras, bet neįveikiau. Gal pritrūko skambesnių išsireiškimų ir pasisakymų. Gal jau persižiūrėjau visuomet_tokių_pačių_Woody_personažų. Gal tądien buvo neįdomu nagrinėti žmonių santykius. Visiškai pritariu, kad filmas toks pats geras, kaip kiti jo filmai apie vyrų-moterų santykius ir savęs ieškojimą ilguose ilguose monologuose ir pašnekesiuose. Toks ir šis, niekuo nesiskiriantis nuo kitų jo pusės filmų – daug daug kalbų. Kalbos įdomios, tačiau šįkart neužkabino. Bet pažiūrėti galima. Pasinagrinėti, pamatyti panašumų į savo gyvenimą. Kaip visada jo filmuose :)

Legend Of The Guardians (2010) – kai išgirdau, kad Zack Snyder, vieno geriausių visų laikų filmo 300 režisierius, stato animacinį filmą, pagalvojau, kad bus kažkas nerealaus. Tobulai estetiški ir gražūs vaizdai, o dar padaryti neribotomis kompiuterinėmis galimybėmis – turėtų būti kažkas neapsakomo. Įsijungiau – ir totaliai nusivyliau. Šitam režisieriui skirta statyti tik filmus suaugusiems – kur yra kraujaškų, žudynių ar šiaip gražių vaizdų. Tikrai ne filmus vaikams, tuo labiau animacinius. Buvo keletas scenų, kuriose matėsi režisieriaus stilius – bet labai nežymiai. Juokingiausia tai, kad gyvai filmuotame filme yra daug gražesnių, nerealiai atrodančių vaizdų nei šiame, kompiuteriais kurtame. Apie siužetą net nenoriu kalbėti – labai nuobodu. Nežinau, koks vaikas galėtų ištverti šį filmą. Pradžia labai nebloga ir įdomi, bet kuo toliau, tuo labiau viskas sunuobodėja. Nuo garso takelio galima susivemti. Nesuvokiamai nesiderinantis su vaizdu. Trumpai sakant – labai prastai. Gražūs vaizdai, puiki kompiuterinė grafika, tikrai nepigiai atrodantis filmas – bet jam daug ko trūko. Nemanau, kad ir vaikams labai patiks. Saviškiams – nerodysiu. Toks visiškai vidutinis.

I Love You Man (2009) – filmas iš tų, kur nufilmuotas holivudiniu standartu, scenų išdėstymas ir filmavimo būdas – kaip visad. Viskas steriliai gražiai suklijuota. Personažų santykiai – juokingai nenatūralūs, siužetas – pilnas stereotipų ir tų pačių pasakojimo elementų, kaip krūvoje kitų holivudinių filmų. Bet nieko blogo! Svarbu, kad būtų nors truputį originalu ir nors minutę juokinga. Taip ir su šiuo filmu. Jis tikrai toks, kuris atsidurtų 350-oje vietoje tarp mano rekomenduojamų filmų. Tačiau jame yra ir smagių vietų. Pasakojimas apie vyruką, kuris neturi jokio geriausio draugo ir išsiruošia į tokio paiešką. Randa, susidraugauja, išsidirbinėja, tūsinasi ir pan. Apie tai visas filmas. Nepamirškime visiškai lėkštos pabaigos, kurią šiek tiek pralinksmina personažų dialogas. Nežinau net kaip išsireikšti apie šį filmą. Jis tūkstantį kartų geriau už bet kokį Meet The Fockers, bet tūkstantį kartų blogiau už kokį nors Stranger Than Fiction. Tad rinktis jums – nerekomenduoju, bet tikrai nėra blogai. Toks lengvutis, smegenų nespaudžiantis. Liekamosios vertės neturintis :)

Easy A (2010) – dar vienas tipiškas stereotipinis holivudinis filmas. Nors ir atsibosta vartoti šią frazę, tačiau teks, kol nenustosiu tokių filmų žiūrėti :) American Pie buvo visų tokių filmų protėvis – vieni filmai buvo blogesni už jį, kiti evoliucionavo į geresnius, kaip kad ir šis. Šis – apie merginą, apie kurią mokykloje pasklinda gandai, jog ji prarado nekaltybę ir duodasi su visais. Situacija komiškai perdėta, nes realybėje tokio masto gandų sklidimo niekad nebūna. Tuo labiau pasekmių, kurios pavaizduotos filme. Na bet čia holivudas. Taigi ta mergina naudojasi savo padėtimi, daro komediją, kartais išties priverčia sukikenti. Galų gale – finalas, kur viskas išaiškėja ir viskas baigiasi romantiškai-lėkštai-gražiai. Tikrai nerekomenduočiau žiūrėti šio filmo, nes jis pilnas nuobodžių holivudinių klišių, tačiau jame galima rasti ir šiek tiek neblogų dalykų. Pavyzdžiui, kai kurie personažai: jos tėvai! Kaip mėgstu sakyti: užaugęs norėčiau būti toks :)) Neblogas ir jos mokytojo personažas. Toks macho-rimtas vyras. Apskritai, filmo tema visai nebloga – skatinanti paauglius (kuriems filmas skirtas) mažiau pasitikėti gandais ir juos skleisti. Skatinantis pamąstyti prieš kažką darant. Ir parodantis, kad ne viskas gražu, kas parodyta filmuose. Na bet o tačiau, šie smulkūs dalykėliai nepadaro filmo tokiu, kurį rekomenduočiau. Galima, jei neturite ką veikti, neskaitote mano kinoteatrų arba nenorite žiūrėti nieko verčiančio mąstyti. Nes šitas filmas smegenų bukinimui tinka puikiai :)

The Express (2008) – filmas apie pirmąjį juodaodį sportininką, laimėjusį prestižinį apdovanojimą, spaudusį ranką prezidentui ir šiaip pralaužusį rasizmo ledus. Vienas iš tų garsių žmonių, nutiesusių kelią rasizmo naikinimui. O geriausia tai daryti per sportą. Kiek yra tokių filmų, su labai panašiu siužetu? Daugybė. O palyginus filmavimo stilių, operatorių darbą, spalvas, vaidybą – skaičius patrigubėja. Toks jausmas, kad žiūri daug kartų matytą filmą. Vieną iš svarbių vaidmenų atlieka Dennis Quaid (kurį nuolatos maišau su Harrison Ford) – labai prastas aktorius. Visa tai padaro filmą labai nuspėjamu ir nuobodžiu. Neverta, neįdomu, matyta. Prie šio filmo labai dera TV3 garsintojo balsas – jis yra lyg kažkoks rodiklis, kad filmas skirtas lietuviškosioms televizijoms :) Tai reiškia, kad filmas yra visiškai vidutinis, bet rodomas geriausiu laiku ir pristatomas kaip legendinis arba kultinis :)) Sporto gerbėjams ar pigių melodramų mėgėjams gal ir patiks. Bet tikrai tokių bus nedaug.

13 (2010) – vienas iš bajavykų apie žaidimus su mirtimi. Šįkart rusiškos ruletės atmaina – daug dalyvių, ratukas, visi vieni į kitus šaudo. Lieka 2. Juokingiausia, kad filmo pradžioje pagrindinis veikėjas taip nuosekliai supažindinamas, jog net nekyla abejonių, jog jis per visą žaidimą su mirtimi turi likti gyvas – kitaip filmo nebus. Tai nors žaidimo įtampa šiokia tokia ir jaučiasi, bet žiūrovui – absoliučiai aišku, kad mūsų draugas nebus nušautas. Apskritai, filmas tikrai nėra vienas geresnių. Toks… eilinis. Yra dalykų, kurie išskiria šį filmą iš kitų tokio tipo filmų, bet realybėje toks filmas negali būti įdomus, kai jau yra krūva tokių išleistų. Tik su šiek tiek kitokiais siužetais. Trumpai sakant, jokios intrigos. Nors aktorių šutvė visai smagi, bet nieko labai stipraus neišspausta. Laiką paaukoti galima tikrai vertingesniems filmams.

•••

Saw VII: The Final Chapter (2010) – prieš metus spėliojau 7 dalies siužetą. Kas juokingiausia – atspėjau! :) Tai darysiu prielaidą, kad atspėjau ir ateinančių dalių siužetus. Nes vadovaujantis logika, už metų turėtų pasirodyti Saw VIII – The Final Chapter Part Two, o dar po metų – Saw IX: The Final Final Chapter. Gal net Saw X: The Fucking Final Chapter. Tikriausiai tęsinius nustos kurti tik tada, kai dėka šių filmų atsiras toks pat psichopatas, kuris išžudys visus filmo aktorius filme rodomais būdais. Tiek ir tegaliu pasakyt apie šį filmą. Jaučiuosi praradęs dalelę savęs. Mano gyvenimas niekada nebebus toks pats.

SAVAIČIŲ MEH:
A History of Violence (2005) – skaitau kritikų ir žmonių atsiliepimus apie šį filmą ir negaliu atsistebėti. Bet gal ir galiu – tokių keistų išimčių kartais pasitaiko. Pasitaiko, jog visiškai prastas filmas įvertinamas visai neblogai. Blogiausias dalykas šiame filme – vaidyba. Ji prasta, labai labai labai prasta. Tokia prasta, jog ištvėrėm tik 25 minutes. Tada jungėm lauk. Likusią filmo dalį mačiau epizodais, bet vis tiek galėjau susidaryti nuomonę apie jį. O nuomonė – labai prasta. Išjungdami filmą juokėmės, kad visas siužetas maždaug ir aiškus. Pasirodo, neklydom nė per plauką. Bet grįžkim prie vaidybos – nors Viggo Mortensen nėra labai prastas aktorius, bet šiame filme jo vaidyba, kartu su kitų, buvo visiškai tragiška. Bet sakyčiau, kad čia labiau kaltas režisierius. Visos filmo pirmosios scenos tokios šleikščiai saldžios – tobula šeima, kur paauglys vaikas su tėvais bendrauja kaip su geriausiais draugais; tobulas vyras, mylintis žmoną, bendruomenės pažiba; žmona, kuri daro savo vyrui siurprizus, į kuriuos tas reaguoja kaip trylikametis pienburnis… Visos tos scenos skelbė tik vieną žinutę, kurią turėtų suprasti kiekvienas, matęs daugiau nei 50 filmų: šis filmas bus apie žiaurumus, šis pilietis apsimeta geru žmogeliu, o akivaizdžiai rodomas kryželis ant jo kaklo tik ir sako: tuoj čia bus kraujo. Juokingai saldi filmo pradžia, per daug idiliška, per daug kvaila ir neprofesionaliai padaryta, kad filmas būtų ko nors vertas kino istorijoje. O vėliau prasideda visokios nesąmonės, ale „suktas“ siužetas, kuris aiškus nuo pat pradžių. Tuomet viską vainikuoja pasirodęs Nr. 1 blogiukas. Jis pasirodo toks lėkštas, juokingas ir nebaisus, jog sukelia tik keistą jausmą, todėl visiškai nesupranti, kodėl šitą filmą apskritai kas nors žiūri. Tad užbaigdamas tik noriu pasakyti – tikrai neverta, nežiūrėkite. Tikrai.

SAVAIČIŲ VISIŠKAS NESUSIPRATIMAS:
Buried (2010) – tiesiai šviesiai. Neslėpsiu, jei net ką nors ir įžeisčiau: neįsivaizduoju, kaip toks absurdiškas šlamšto kratinys gali kam nors sukelti nors kokį žavesį. Nežinau net nuo ko pradėti. Šis filmas yra toks baisus absurdas ir nuobodus nelogiškumo kratinys, kad net neturiu žodžių. Galiu pradėti nuo to (nors nežinau, ar verta), kad bet kokie veiksmai filme kertasi su bet kokiais fizikiniais, biologiniais ar kitokiais elementariais faktais. Veikėjas pusantros valandos pakastame karste netaupydamas oro kvėpuoja, rėkia, nervinasi, daug juda. Nepaisant to, jis dar dažnai ir žiebtuvėlį panaudoja. Nepaisant to, jis dar ir laužą sukuria, kad nubaidytų gyvatę!!! Ir oro jam – nepritrūksta… Ir net nepanašu, kad deguonies apskritai būtų sumažėję… Man pritrūko žodžių, kai, visų pirma, pamačiau kažkokią kobrą, iš kažkur išlendančią giliai giliai žemėje. WTF??? O tada pritrūko žodžių, kai personažas sukūrė lauželį, kad ją nubaidytų… Ar reikia ieškoti kitų elementariosios logikos klaidų? Telefono ryšio? Atsiliepusiųjų elgesio? Personažo psichozės? Bombardavimo ir po to sekusių dalykų? Atleidimo dėl apsisaugojimo nuo išmokų? Teroristų youtube filmuko populiarumo? Šitas filmas toks idiotiškas, kad tikrai netveriu matydamas pagyras jam.

Filmas, kuriame nėra visiškai jokio veiksmo ir jis sukurtas ribotoje erdvėje, turėtų turėti kažkokią psichologinę prasmę, turėtų paveikti žiūrovą ne veiksmu, o pshicholiginėmis įmantrybėmis, arba kaip anglakalbiai mėgsta sakyti – „mindufuck’u“. Šiame filme to visiškai nėra. Jame nėra nei veiksmo, nei kažkokios psichologinės įtampos ar mindfuck’o. Nė per plauką. Šis filmas yra absoliutus nulis. Bet „didieji kritikai“ tik ir leipsta, koks tai puikus kūrinys. Juokinga yra tai, kad šitas pasistumdymas 2 metrų ilgio karste kainavo… beveik 2 milijonus dolerių. Neįtikėtina. Tikriausiai jų mobiliojo ryšio operatorius labai brangiai už požeminį ryšį paprašė. Bet net kaina nesvarbi, kai prieš nosį yra toks nelogiškas, kvailas, nuobodus ir liūdesį keliantis filmas, kuriame yra visos įmanomos kino pramonės blogybės. Visos. Tetrūko pigių pigių efektų, kad kokie žali žmogeliukai jam aplink galvą skraidytų. Būtų nė kiek nepamaišę.

Pamenate „Bleiro raganą“? Tuo metu, kai filmas tik pasirodė, irgi visokie „kritikai“ leipo, koks originalus ir puikus filmas. Praėjo kiek laiko, ir dabar Bleiro ragana yra pašaipų objektas – pateikiamas kaip idiotiško filmo pavyzdys. Tikiu, kad toks pats likimas nutiks ir šiam filmui. Nors galiu pasirodyti juokingai šnekantis, tačiau šitas filmas yra dar kvailesnis už Bleiro raganą. Ir daug mažiau originalesnis. Nuoširdžiai nesuprantu, kaip jis galėjo kam nors patikti.

Geros dienos visiems :)

•